Nusibodo klausytis teorinių samprotavimų


Print

Gera žinia: nuo Naujųjų metų Lietuva turės Nacionalinio kibernetinio saugumo centrą.

Preliminariais duomenimis, ten plušės 25 specialistai, o metinis įstaigos biudžetas užtektinai įspūdingas – apie 3 milijonus litų.

Tik ar ši institucija netaps dar viena biurokratine institucija, gebančia vien išvardinti prieš Lietuvą kariaujamo propagandinio – informacinio karo aspektus?

Atvirai kalbant, nusibodo klausytis teorinių samprotavimų, kaip Rusija prieš Baltijos valstybes kariauja informacinius – propagandinius karus. Rusijos klastas teoriškai galėtume apibūdinti net prikelti vidury nakties.

Regis, viską žinome tiek apie „penktąsias kolonas“, tiek apie „aštuonių fazių Rusijos hibridinį karą“, tiek apie asimetrinius būdus, kai vienos valstybės giriamos, o kitos – peikiamos, tiek apie tendencingai kurpiamus komentarus po straipsniais, tiek apie subtiliai priešiškas kultūrines laidas…

Puikiai nusimanome apie detales, smulkmenas. Bet nežinome svarbiausiojo – kaip pasipriešinti, kaip apsiginti. Diskusijos apie lietuviškosios viešosios erdvės silpnąsias puses prasmingos tik tuomet, jei be konstatavimo dar bandoma ieškoti išeičių. Jei niekas iš besiginčijančių nekalba apie priešnuodžius, jei tik apgailestaujama, jog esame maži, – tai ko vertas toks mūsų sujudimas?

XXX

Neseniai LRT televizijos laidoje „Savaitė“ mūsų saugumo vadas pasakojo, kaip Rusijos slaptosios tarnybos stengiasi prisėlinti prie Lietuvos pareigūnų, disponuojančių arba galinčių disponuoti susisteminta slapta arba susisteminta konfidencialia informacija. Gerai, kad VSD šefas viešai perspėja tuos, kurie turi „susistemintos informacijos“ ir kurie vyksta komandiruočių į Rusiją bei Baltarusiją. Rusija nebūtų Rusija, jei jos slaptosios tarnybos neišnaudotų net ir menkiausių mūsų pareigūnų nusižengimų, siekdamos jiems primesti „bendradarbiavimą“.

Tačiau paklaustas, kaip nuo slaptųjų tarnybų dėmesio apsisaugoti galėtų Zoknių oro uostas, kur dislokuoti NATO kariniai naikintuvai, VSD direktorius tesugebėjo pareikšti, esą „kiekvienas žmogus savo namais pirmiausia turi rūpintis pats“. Ypač keistai nuskambėjo paaiškinimas, esą VSD negali žinoti visų verslo sandorių, kurie atliekami Lietuvoje.

Tai kad iš VSD ir nereikalaujama žinoti visų verslo sandorių. VSD reikėtų žinoti tik tuos, kurie įtartini, abejotini, kurie kelia grėmsę Lietuvos saugumui.  

Pastaba, jog Rusija kai kurių Lietuvos lenkų nepasitenkinimą išnaudoja netiesiogiai, o Lietuvos rusai skatinami nekęsti Lietuvos tiesiogiai, – irgi jokia ne paslaptis. Tikra bėda, kad mūsų piliečiai patiria tokius spaudimus. Tik kaip galėtume jiems padėti? Kaip atremti į Lietuvos lenkus ir Lietuvos rusus nukreiptus Kremliaus žvilgsnius. Tokių diskusijų girdėt neteko.

XXX

Štai viena Lietuvos parlamentarė reikalauja, jog mūsų specialiosios institucijos susidomėtų ponu Viačeslavu Titovu – Klaipėdos miesto tarybos ir Rusijos sąjungos nariu. Būtent šis vyras viešojoje erdvėje pažėrė dezinformacijos apie rusakalbių teisių pažeidimus Baltijos valstybėse. Jo pareiškimai išties leidžia abejoti jo lojalumu Lietuvos valstybei.

Bet ar po reikalavimų „griežtai reaguoti“ tokio sukirpimo Lietuvos „draugų“ sumažės? O jei po „griežto reagavimo“ sulauksime atvirkščio rezultato – susiburs į kumštį gausi V.Titovo gynėjų grupė? Vaizdžiai tariant, visų – nesusodinsime.

Puikiai žinome, jog pergalės pasiekiamos ne vien antrankiais žvanginant. Kaip Rusija mums primeta hibridinius karus, taip ir mes turėtume naudoti hibridines priemones: ką galime patraukti savo pusėn – patraukime, ko negalima paversti savo draugu, bent jau bandykime sumažinti jo priešiškumą. Ir tik kraštutiniu atveju žvanginkime antrankiais bei mosuokime „baudžiamuoju kodesu“. Bet ar bandėme patraukti savo pusėn, ar pamėginome padaryti savo draugais?

XXX

Štai liūdnai pagarsėjusio Aleksandro Nevzorovo pavyzdys. Puikiai prisimename, kaip jis kadaise ciniškai juodino mūsų 1991-ųjų sausio 13-ąją. Bet šiandien šis žurnalistas kalba pažangiau nei prieš du dešimtmečius.

Ne, jis neatsiprašė dėl šmeižto. Net neužsiminė apie kadaise ištartus antilietuviškus pareiškimus. Bet dabar apie Ukrainą jis viešai kalba daugmaž taip, kaip kalba ir visa pažangi visuomenė tiek Europos Sąjungoje, tiek JAV. Kas klausėsi jo duoto videointerviu apie įvykius Ukrainoje, negalėtų pasakyti, girdi, A.Nevzorovas liaupsinte liaupsina Kremliaus agresyvumą. Greičiau jau atvirkščiai.

Šis mūsų aukas kadaise paniekinęs rusų žurnalistas dabar įsitikinęs, jog „Naujosios Rusijos herojai“ anksčiau ar vėliau sulauks tarptautinių nusikaltėlių statuso.

Pavyzdžiui, interviu laikraščiui „Novoje vremia“ bei ukrainiečių internetiniam portalui unian.net jis papasakojo, kiek dar ilgai Rusijai užteks „valstybinio marazmo“ atsargų. „Anksčiau ar vėliau bus atkastos visos kapavietės, atidaryti visi rūsiai ir surinkti visi pareiškimai apie tai, kas „išspausta“, pavogta, išprievartauta.

Ir visi tie Naujosios Rusijos herojai gaus prakvipusį, permirkusį druska kaip jų kamufliažiniai marškiniai, tarptautinių nusikaltėlių statusą“, – pasakojo žurnalistas. Nevzorovo nuomone, Ukraina tarptautinės teisės rėmuose ieškos ir suras smogikus, kaltus dėl nusikaltimų.

Be to, Nevzorovas pabrėžė, kad jam nesuprantamas Rusijos „militaristinis apdujimas“, nes šalis „tragiškai pralaimėjo“ karą Čečėnijoje. „O jeigu remtis mano asmenine nuojauta… tai valstybinio marazmo atsargos Rusijoje leis tokiu pavidalu gyvuoti dar metus ar pusantrų.

Paskui, jeigu ji susiras papildymo – bet ji jo nesuras, nes to tipo marazmo, kuris varo RF, daugiau niekur pasaulyje nežinomas, – masinė šizofrenija pradės smukti. O kai marazmo atsargos išseks, tikriausiai daug kas pasikeis Rusijoje – ir taip, kaip mums net baisu įsivaizduoti“, – mano Nevzorovas.

XXX

Nejaugi A.Nevzorovas praregėjo? O jei praregėjo – ar nuoširdžiai?

Kas dabar pasakys, prie kurių – draugų ar priešų – nūnai derėtų priskirti šį 1991-ųjų sausio 13-osios juodintoją?

O su tais, kurie niekad niekada netaps Lietuvai lojalūs, be abejonės, kalbėkime „labai griežtai“. 

Tačiau, prieš pradėdami reikalauti bausmių, karts nuo karto įsijunkime savas nacionalines komercines televizijas. Atkreipkime dėmesį, kokias laidas ir menininius filmus jos mielai transliuoja. Arba šokiai, dainos, arba Čiapajevas, Stalino sūnus, Odesoje baltagvardiečius sėkmingai persekiojantys sovietiniai čekistai…

Rusiški meniniai filmai sukurpti taip, kad patiktų plačiosioms masėms. Su puikiais nuotykiniais elementais. Bet tuo pačiu ir su akivaizdžiu politiniu užkratu: Čiapajevas – taurus, Stalino sūnus – garbingas, sovietiniai čekistai – šventi.

Tad ko mes norime iš klaipėdiečio V.Titovo?

XXX

Šių metų rugsėjo 15-ąją per LRT buvo transliuojama Ritos Miliūtės autorinė laida „Teisė žinoti“. Ginčijosi Seimo Nacionalionio saugumo ir gyybos komiteto vadovas parlamentaras Artūras Paulauskas, žurnalistas Vidas Rachlevičius, Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja kultūros reikalams Rūta Kačkutė ir Kabelinės televizijos asociacijos vadovė Vaiva Žukienė.

Pokalbio tema – kaip Lietuvai atsikratyti per TV peršamų tendencingų rusiškų laidų?

Diskusija – reikalinga. Bet peršanti pesimistinę nuostatą: „padėtis – be išeities“. Supratau tik tiek, jog Lietuva dar negreit atsikratys filmų apie „taurius čiapajevus“. Nes tokius filmus rodyti Lietuvoje – pelninga. O kurti lietuviškąją dvasią žadinančius meninius nuotykinius filmus apie savus partizanus, kunigaikščius ir žvalgus, – nėra net minimalių sąlygų.

Ir niekas, liūdniausia, nesuka sau galvos, kaip sukurti sąlygas, kad Lietuvos režisieriai, rašytojai, aktoriai norėtų kurti įdomius lietuviškus meninius filmus apie Lietuvos partizanus, kunigaikščius, žvalgus…

2014.09.25; 11:29    


Prisijunkite prie diskusijos