Arvydo Juozaičio rašinį “Tauta iš žodžių, arba Es runaju latviski” (“Metai”, 2010, spalis) perskaičiau kaip priekaištą Lietuvai, lietuviams. Gal autorius ir neturėjo tokių minčių, gal tik man taip atrodo.
Apie šiandieninę Lietuvą šiame tekste – nė žodžio, bet aš tuos žodžius skaičiau tarp eilučių, mintyse vis lygindavau, vis kartodavau: o pas mus, o mes… Subtilus priekaištas išsivaikščiojančiai, “anglėjančiai” Lietuvai? Gal būtent dabar mes, lietuviai, darome istorinę, nepataisomą klaidą?
Latvijoje per amžius būdavo pavojinga kalbėti latviškai. Tačiau kalba – duona kasdieninė, ji maitina žmogų, stiprina. Ištarsi: “Es runaju latviski” (“Aš kalbu latviškai”) – ir įkvėpsi oro, pakelsi savyje vėliavą. Latvija atsirado kaip monolingvistinė valstybė, tik tokia ji ir gali būti. Nebus kalbos – nebus Latvijos”.
O pas mus, o mes? Ne viskas čia pažodžiui tinka Lietuvai, mūsų istorija “ilgesnė”, bet ir mums kalba – duona kasdieninė. Gražiai pasakyta, bet Mikalojaus Daukšos dar niekas nepralenkė. Nebus kalbos – nebus Latvijos. O Lietuva – bus? Nežinau kaip Latvijoje, bet Lietuvoje nebijančių prarasti savo kalbą – nemažai. Pavojingai daug. Kartais jie tiesiog “nežino ką daro”, nes neskaitė arba nepaiso M.Daukšos įspėjimo: “… neniekinkime savo tautos kalbos … nes dėl jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame pavojuje.” Neskaitys jie ir Arvydo Juozaičio, nes gal net nežino, kad yra tokie “Metai”. Ne tik ir ne tiek “Metuose” tokie tekstai turėtų būti skelbiami.
“Kalba – tai politika “numeris vienas”, – teigia Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Daiga Juoma. – Globalizacijos įtaka silpnina žmogaus gimtosios kalbos įgūdžius, šis procesas įžengė ir į Latviją”, – skaitau A.Juozaičio tekstą ir pavydžiu latviams Valstybinės kalbos komisijos, nes skaičiau Vinco Urbučio “Lietuvių kalbos išdavystę”, be kabučių trunkančią beveik visą dvidešimtmetį. Štai dar viena didesnė citata, kurią aš supratau kaip priekaištą kai kuriems mūsų kalbininkams, knygų leidėjams, laikraštininkams, politikams:
Antspaudą ant kalbos taisyklių ir jos fonetikos XX a. trečiąjį dešimtmetį uždėjo didis kalbos autoritetas Janis Endzelynas. Buvo nuspręsta, kad latvių valstybė – tai pirmiausia kalba, vadinasi, saugoti ją reikia pasitelkus nacionalinės gynybos sistemą. Ir latviai taip sutvarkė savo kalbos kiemą, kad po keliolikos metų į jį įžengęs Kremlius nesugebėjo suardyti tos tvarkos. Latviai kaip transkribavo visus pasaulio vardus, taip ir tebetranskribuoja. Net rusai turėjo sutikti, kad jų pavardės įgauna latviškas galūnes.
Niekas nepakito iki šių dienų. Latviai liko viena iš tų retų Europos tautų, kurios geba išlaikyti savo lingvistinę ir fonetinę sistemą. Švariausios kalbos savininkai. Už tai nusipelno pagarbos. Tenka tik pavydėti, kad jie atlaikė fronto liniją. “Tai buvo neįmanoma, tačiau pavyko”, – sako latviai. Tad nestebina jų užsispyrimas saugoti ir ginti savo kalbą kaip paskutinę Tervetės pilį. Jie kone vieniši Europoje. Neįsileidžia į savo kalbos sistemą svetimų garsų, vadinasi, ir svetimų raidžių. Latvis, girdėdamas anglišką Churchill, ištaria ir užrašo Čerčils – savaip, laikydamasis kalbos taisyklių. Ir s raidę gale pridurdamas. Visuose savo piliečių pasuose Latvijos Respublika kiekvieną pavardę – ruso ar lenko, vokiečio ar anglo – įrašo latviškomis raidėmis ir su galūne s.
Tardamas svetimybę, pasigauni tarties virusą, užsikreti. Taip sakė kalbos patriarchas Janis Endzelynas.
Išties, tenka tik pavydėti. Bet pavydas būna “baltas” tik tada, jeigu skatina pasivyti, padaryti dar geriau ir daugiau. Ar pajėgsime pasimokyti? Sugadinome naujausią enciklopediją, priveisėme churchilių ir šakesperų, dažniausiai nė nežinodami, ką tai reiškia, angliškomis dainuškomis sužalojome savo mokinukus, išpaikinome Lietuvos lenkus, kurie iki šiol nepripažįsta valstybinės lietuvių kalbos… Ar atsikvošėsime? Ar išdrįsime iš savo premjerų ir prezidentų pareikalauti nedaryti istorinės klaidos? Ar susigrąžinsime bent tai, ko neprarado latviai? Nebūtina laukti, kol lietuvių Lietuvoje liks tiek, kiek latvių Latvijoje, ir tik tada susizgribti.
“Latvių kalba skambės ir šimtą, ir tūkstantį metų, ir par amžius. Todėl davar mes visi esame atsakingi už jos išlikimą! Mums aiškino, kad rusai gins savo kalbą kaip Stalingradą. Mes turime ką atsakyti: ginsime savo kalbą kaip Kuržemės tvirtovę!”
Šie žodžiai buvo pasakyti Rygoje, prie Laisvės paminklo, kurį A.Juozaitis vadina visos Baltijos ašimi.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2010.10.23
