Jungtinėse Amerikos Valtijose gyvenanti Silvia Foti, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaikaitė, prisistato Lietuvoje ir užsienyje su peticija „Jonas Noreika – ne didvyris“. Ji teigia, kad Lietuvos valdžia „slepia tiesą“, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), neigdamas jo kaltę, „išsisukinėja, dergia tautą ir žeidžia senelio aukų atminimą“. Ji kviečia „pašalinti visus jos senelio apdovanojimus“ ir „tokiu būdu pagerbti jo (?!) aukas“, ragina „pasirašyti peticiją vardan Jono Noreikos aukų“.
S. Foti dar 2018 m. liepą JAV kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ pažėrė paviršutiniškų samprotavimų, niekinančių Jono Noreikos atminimą, ir sukėlė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje supriešinimo bangą.
Būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra. To fakto ignoruoti nevalia, kaip ir spekuliuoti to laikotarpio istorijos tiesiogiai neišgyvenusios, užsienyje gimusios ir užaugusios vaikaitės emocijomis.
Dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Ir tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti.
2019 metus valstybė pradėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukakties paskelbimu ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio -Vytauto paminėjimu. Manome, nėra atsitiktinumas, kad būtent Vasario 16-ąją, Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.
Jubiliejinių metų nepakantumo atmosferą beatodairišku puolimu prieš išskirtinę rezistencijos asmenybę – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą papildo užsienyje gyvenančio ir per „pagalbininkus“ Lietuvoje veikiančio asmens Grant Gochin nesiliaujantis raštų srautas Lietuvos įstaigoms. Istorinį kontekstą neigiančiais aiškinimais, vienpusiška faktų atranka ir paviršutinišku jų interpretavimu (tą patvirtino istorikai ir teismas), jis aršiai puola ne tik kapitoną J. Noreiką, bet ir patį LGGRTC, bandydamas per teismus priversti Lietuvos mokslininkus vadovautis ne profesionalių tyrimų išvadomis, bet pareiškėjo pageidavimais.
Tai precedento neturintis atvejis, tai daugiau nei puolimas prieš vieną valstybės įstaigą! Tai kėsinimasis į laisvą mokslininkų valią savarankiškai atlikti tyrimus vadovaujantis sąžine ir profesine kompetencija. Tai ir puolimas prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, siekiant teisės iš užsienio nustatinėti, ką ir kaip jos mokslininkai turi tirti, ką žmonės privalo gerbti, o ko ne. Lenkijos valdžia surado adekvačių priemonių reaguoti į bandymus iškraipyti Lenkijos valstybės istoriją. Mūsų politikams linkėtina solidarizuotis su kolegų lenkų pricipinga laikysena ir pagaliau išdrįsti atsistoti Lietuvos žmonių pusėje.
Negalima užmiršti, kad J. Noreika čia nėra „vienišas“. Šmeižto kampanijos prieš Birželio sukilimo iniciatorių pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, prezidento A. Smetonos sesers sūnų, žuvusį atkakliame mūšyje prieš sovietų kariuomenės dalinius Juozą Krikštaponį, ilgiausiai partizanų gretose išsilaikiusį kovotoją Antaną Kraujelį ir kitus antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo vadovus bei dalyvius atitinka Kremliaus ideologo, fondo „Istorinė atmintis“ direktoriaus Aleksandro Diukovo koncepciją ir Rusijos propagandos istorijos aiškinimus: kas nėjo su Maskva, tas ėjo su Berlynu; todėl visi, kurie nekovojo „už Maskvą“, dabar privalo dalytis su Berlynu po Antrojo pasaulinio karo tekusia atsakomybe.
Šitokį istorijos aiškinimą Maskvos valdantieji sluoksniai bando primesti sąmoningai ir apgalvotai. Naudojant šią rafinuotą istorijos traktavimo schemą sąmoningai eliminuojama lietuvių kova dėl sovietų užgniaužtos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nėra atsitiktinumas, kad iki šiol neigiamas Baltijos valstybių okupacijos faktas. Tai ne vien kompensacijų dėl okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Tuo bandoma ignoruoti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose Baltijos šalyse, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
Visuomenė čia, deja, palikta viena argresyvaus informacinio karo akivaizdoje. Pavieniai autoriai deda daug pastangų atremti istorijos iškraipymus, tačiau jie aršiai puldinėjami asmeniškai. Politikai vengia reikšti poziciją, iš esmės „laikosi po medžiu“. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informacinis saugumas Lietuvos valdžiai nelabai rūpi, nuo šių politinių procesų ji tarsi nusišalinusi. Pasekmės skaudžios: visuomenė supriešinta, mokslininkai ir įstaigų tarnautojai įbauginti, galvas kelia gaivalai.
Sunku paaiškinti akivaizdžiai dvigubų standartų taikymą. Sakysim, A. Diukovui užsimojus Vilniuje pristatyti propagandinę knygą „Holokausto išvakarėse“, įrodinėjančią, esą lietuvių rezistencija atsakinga „už Lietuvos žydų išnaikinimą“, neišduodama viza, į Lietuvą jis neįsileidžiamas. Tuo metu G. Gochino daromos žalos mastas dėl tedencingų aiškinimų ir šališkai interpretuojamų istorijos epizodų yra didesnis. Bet jis ne tik gali čia laisvai skleisti ir platinti savo pseudoistorinius „tyrimus“, trikdyti LGGRTC veiklą, bet dar ir apdovanojamas Lietuvos pilietybe!
Ponios Foti peticija, kaip ir skubotas dalies Prezidentinės komisijos sovietų ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pareiškimas, mūsų nuomone, yra aktyvaus politinio spaudimo „iš šalies“ priemonės. Ir nepriklausomai nuo to, kokiais išvedžiojimais visa tai būtų bandoma dangstyti, jų nėra ir nebus įmanoma atsieti nuo gerai koordinuojamo tarptautinio informacinio puolimo prieš Lietuvą srauto.
Šios atakos tikslas nėra Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Jo atminimas yra labiau simbolis, ties kuriuo susitinka skirtingos pažiūros ne vien į istoriją, bet ir į tautos tapatybę, jos atminties paveldą, egzistencinius iššūkius, politinę šiandienos tikrovę.
Tai politinis aspektas. Dar yra teisinis ir dorovinis įpareigojimas, kuris paveda valstybei gerbti teisingumą, ginti jos piliečių nekaltumo prezumpciją. Juo labiau kai kaltinimai – apie seniai mirusius piliečius, ypač žuvusius kankinių mirtimi, kurių atsakomybės klausimo sąžiningai įvertinti nebėra nei teisinių, nei moralinių prielaidų – nebėra gyvų nei įvykių dalyvių, nei liudininkų. Čia vėlgi verta atsigręžti į Lenkijos patirtį.
Ko vertas teisingumas, jei laisvės kovotojai, kalinti, kankinti ir nužudyti nacių bei sovietinėse koncentracijos stovyklose, dabar kaltinami holokaustu, vadovaujantis vien priešų paliktais užrašais bei okupacinių režimų vietininkų sukurtais formaliais raštais, kurių dalis abejotino patikimumo? Esama bent penkių skirtingo tipo tikrų ar tariamų J. Noreikos parašų pavyzdžių. Ar kas nors atliko kvalifikuotą dokumentų autentiškumo ekspertizę?
Todėl privalu nutraukti tolimesnę šios temos politinę eskalaciją, įtampos visuomenėje didinimą, priešiškumo kurstymą. Tokiomis priemonėmis jokio pozityvaus rezultato pasiekti neįmanoma. Vykdomas beatodairiškas spaudimas, vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo. Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Todėl niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai kas gviešiasi.
Todėl kreipiamės į aukščiausius šalies vadovus, prašydami ir ragindami pagaliau išgirsti Lietuvos visuomenės balsą, ne vien klausytis pageidavimų „iš šalies“, ir stoti „ginti Lietuvos rubežių“ (S. Lozoraičio paskutiniai žodžiai): išmintingai įvertinti besiklostančią padėtį, imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinta visuomeninė rimtis, teisės viršenybė ir teisingumas, sudarytos sąlygos istorikams dirbti savo darbą, o ne eikvoti jį teismuose, „aiškinantis“ neaiškius interesus atstovaujantiems veikėjams.
Šį laišką, adresuotą svarbiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, pasirašė Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT) koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis.
2019.05.01; 06:00
