Pakanka vienos kartos klaidų…

Gruodžio 1 d. Seime buvo paminėtos Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjo Stasio Šilingo 125-osios gimimo metinės.

Kas jis? Dar prieš kelerius metus plačioji visuomenė beveik nieko apie S.Šilingą nežinojo.

Ne tik plačioji visuomenė: retas ir universitetinio išsilavinimo žmogus prieš kokį dešimtmetį Klausimėlio žurnalistui neraudonuodamas būtų pasakęs, kad tai ilgametis Valstybės tarybos pirmininkas, teisingumo ministras, daugelio visuomeninių draugijų bei sąjungų organizatorius ir vadovas, tautosakos rinkėjas, menų globėjas, žurnalų ir laikraščių steigėjas ir redaktorius ir t.t. O juk kalbama apie žmogų, mirusį palyginti neseniai – 1962 metais Lietuvoje, Kelmėje.

Kad S.Šilingas neegzistavo sovietmečiu – stebėtis netenka. 1941 m. birželio 9 d. jis buvo suimtas ir netrukus su žmona Emilija ir dukra Raminta ištremtas į Sibirą. Koncentracijos stovyklose, kalėjime ir tremtyje Ukrainos Žitomiro srityje buvo kalinamas 20 metų ir 5 mėnesius. 1954 m. paleistas iš Vladimiro kalėjimo grįžo į Lietuvą, bet po mėnesio vėl buvo ištremtas iš Lietuvos ir tik 1961 m. pabaigoje paleistas, kad po metų išeitų iš šio pasaulio visų užmirštas.

Atgimusioje Lietuvoje minėjome jo bendražygius, bičiulius Maironį, Vaižgantą, Vincą Krėvę, Antaną Smetoną ir daugelį kitų, o S.Šilingo tarsi nepastebėdavome. Tačiau – antrosios laikinosios Lietuvos konstitucijos (1919 m.), 1928 m. Lietuvos konstitucijos, Teismų santvarkos įstatymo (1933), Lietuvių tautininkų sąjungos įstatų (1933), Tautai ir valstybei saugoti įstatymo (1933), 1935 m. Lietuvos Respublikos spaudos įstatymo, 1938 m. Lietuvos konstitucijos – vieno iš autorių visai išbraukti iš Lietuvos istorijos neįmanoma, kad ir kaip to norėtų kai kurie S.Šilingą trėmusiųjų ir kalinusiųjų palikuonys, lemiantys ir dabartinės Lietuvos likimą. S.Šilingas per daug didelis, kad išnyktų be pėdsakų.

Jau šis tas padaryta, pamažu S.Šilingas sugrįžta į Lietuvą. Įvyko 110-ųjų, 115-ųjų, 120-ųjų  gimimo metinių minėjimai Ilguvoje, Kaune, Vilniuje, išleista jo knyga “Tautos dainų genezė” ir knygelė apie jį – “Stasio Šilingo gyvenimo kelias” (sud. A.Vaičiūnas), surengta mokslinė konferencija, įsteigta Stasio Šilingo draugija (pirmininkė Birutė Matijošaitytė)…

Ir štai dabar – Vyto Urbono knyga “Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei”. Be abejo, tai kolei kas reikšmingiausias paminklas šiam tautos ir valstybės vyrui, apie kurį Seime minėtame renginyje kalbėjo Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, prof. Alfonsas Vaišvila, Seimo narys prof. Arimantas Dumčius, prof. habil. dr. Romualdas Grigas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, Stasio Šilingo draugijos pirmininkė Birutė Matijošaitytė ir, žinoma, vertingos knygos autorius Vytas Urbonas. Danielius Sadauskas net dainą padainavo apie Stasį Šilingą.

Šis tas padaryta, prikeliant Stasį Šilingą iš užmaršties, bet to nepakanka. Plačiajai visuomenei jis dar neegzistuoja. Kiek man žinoma, jeigu ne kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, neturėtumėm nė to. “Pradėjote prisiminti iškilesnius asmenis, juos prikelti iš praeities. Vienas iš jų – ir mūsų tėvas. Tiek daug jam suruošta paminėjimų, pagerbimų, jubiliejų. Viso to pradininkas – gerb. Albinas Vaičiūnas. Jo iniciatyva 1999 m. ypatingai jausmingai, gražiai, iškilmingai suorganizuotas mūsų tėvų, sesutės perlaidojimas iš Kelmės į Ilguvą. Tėvelio svajonė, paskutinis noras – ilsėtis kapinėse prie artimųjų, ant Ilguvos kalnelio, išsipildė A.Vaičiūno dėka”, – rašo Emilijos ir Stasio Šilingų dukros Danguolė, Rusnė, Vingra su šeimomis, vaikaičiai, provaikaičiai ir proprovaikaičiai.

Seime įvykusio Stasio Šilingo 125-ųjų gimimo metinių minėjimo dalyviai, prof. Romualdui Grigui pasiūlius, vieningai pritarėme: nepakanka jo vardo auditorijų, jubiliejinių paminėjimų – reikia ir paminklo!

Žodžiai tauta, tautybė jau beveik uždrausti. Lietuvoje gyvena ne lietuvių tauta, o Lietuvos žmonės. Kol  pasaulio piliečiai dar nespėjo visų lietuvių išvyti iš Lietuvos, gerbdami Stasio Šilingo šviesų atminimą, skelbiame jo “Testamentą Lietuvai”.

Tauta pasiekia ko trokšta, kai moka ir gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo žodį pasako laiku.

Tautos sprendimai seka pribrendusia joje idėja, bet reikia lūpų, kurios ją pasakytų – prinokęs vaisius laiku nenuskintas nyksta, – reikia veiksmų, kuriais idėja būtų vykdoma. Kai nėra lūpų tautos gyvybės žodžiui tarti, kai trūksta tautos dvasios prisisunkusios vadovybės reikalingam veiksmui padaryti, tauta merdi. Reikia ugdyti savo tautos galią – medžiaginę, dvasinę, politinę, teisinę, dorinę… Reikia visą savo gyvenimą pajungti šitiems didiesiems siekimams. Kaip testamentą Lietuvai skelbiu devynis dėsnius, kurie eina iš ilgaamžio Lietuvių Tautos patyrimo, laimėje ir nelaimėje įgyto, ir kurie laikytini Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės gyvenimo pačiu pamatu.

Pirmas dėsnis.

Lietuvių Tauta, gaivinama savo neišsenkamų kūrybinių versmių, kurios yra tiek davusios pasauliui ir tiek yra pasaulį veikusios, siekia gyventi ir veikti aukščiausiu kultūros lygiu ir kurti savą lietuvišką lobyną, kuris šviestų visuotinėje žmonijos kultūroje.

Antras dėsnis.

Lietuva yra visų lietuvių Tėvynė. Lietuvių Tautos sūnumis ir dukromis laikomi ir tie lietuviai, kurie dėl svetimųjų smūgių praeityje yra praradę savąją kalbą, arba kurių širdyje ir sąmonėje prigesusi lietuviškumo ugnelė vėl ima atgyti. Tėvynę mylėti ir Lietuvos laisvę, žemę ir jūrą ginti yra lietuvio pareiga ir dorybė.

Trečias dėsnis.

Lietuvių Tauta yra savo nepriklausomybės kūrėja ir savo suverenumo versmė. Ji patiki Lietuvos Valstybės suvereninės galios vykdymą Lietuvos piliečių visumai ir deda jai atsakymą už Lietuvos dabartį ir ateitį. Lietuvos valstybė yra Lietuvių Tautos siekimams reikšti ir vykdyti. Ji sergsti Lietuvių Tautos saugumą, rimtį ir garbę.

Ketvirtas dėsnis.

Valstybė telkia lietuvius vieningam Lietuvių Tautos veikimui. Lietuviai, gerbdami kits kito įsitikinimus, ieško, kas juos tautiniame veikime jungia.

Lietuvis saugo ir ugdo lietuvišką sąmonę. Ji yra didžioji valstybės kuriamoji jėga.

Penktas dėsnis.

Lietuvių Tautos buvimo, laisvės ir galios laidas yra jos žemė. Padėti lietuviui išlaikyti ją yra valstybės pareiga.

Lietuvių dvasinė ir medžiaginė galia yra Lietuvių Tautos valstybinio pajėgumo pamatas. Stiprinti šitą galią yra valstybės uždavinys.

Šeštas dėsnis.

Stipri lietuvio asmenybė daro lietuvių tautą atsparią ir galingą. Ji atstovauja Lietuvos garbei. Auklėti lietuvio asmenybę yra valstybės rūpestis.

Visuomeninis veikimas ugdo lietuvio valstybinę sąmonę, stiprina jo atsparumą ir drausmina jo visuomeniškumą. Iš visuomeninio gyvenimo kyla viešoji nuomonė. Gyva ir sveika lietuviškoji viešoji nuomonė yra sėkminga valstybės veiklos talkininkė.

Septintas dėsnis.

Lietuvių Tauta paveda esamai kartai ir ateisiančioms kartų kartoms perduoti praeities užgrūdytą jos gyvastingumą būsimiems amžiams.

Lietuvių Tautos gausingumas yra jos jėga.

Lietuvis kuria šeimą Lietuvių Tautos laiminamas ir remiamas.

Tvirta lietuvio šeima yra Lietuvių Tautos gyvybės pamatas. Ji augina Lietuvos ateitį. Jos židinio jaukumoje tarpsta taurus, skaisčių veiksmų ir skaisčių minčių žmogus.

Lietuvė yra šeimos židinio širdis. Vyras ir moteris greta kits kito saugo kilniąją židinio paskirtį.

Aštuntas dėsnis.

Visi lietuviai sudaro vieną bendrą kūrybinės dvasios ir lietuviško darbo šeimą. Darbu lietuvis pažymi savo vertingumą. Darbas puošia lietuvį, jo šeimą ir tėviškę.

Lietuvos mokslas ir menas, siekdami tiesos, grožio ir gėrio, kelia aikštėn Lietuvių Tautoje glūdinčius dvasios turtus.

Kiekvienos kartos pareiga – įamžinti savo darbais Tėvynę.

Devintas dėsnis.

Istoriniai paminklai ir praeities kūriniai, bylodami apie brangią Lietuvių Tautai praeitį, stiprina gyvųjų tautinę sąmonę ir pasiryžimą. Gyvųjų pareiga – saugoti juos ir gobti pagarba ir meile.

Tiek yra šiuose dėsniuose lietuviui įsidėmėtinų minčių. Telydi jos mūsų gyvenimą, rodydamos veikimo kelią ir vesdamos į laimėjimus (Iš Albino Vaičiūno knygelės “Stasio Šilingo gyvenimo kelias” trečiojo papildyto leidimo).  

“Kiekvienam žmogui didžiausia brangenybė – jo tautos laisvė. Amžių ir kraujo reikia norint ją laimėti, meilės – norint ją auginti, nuolat budėti – norint ją apginti. Bet pakanka vienos kartos klaidų – ir tauta gali prarasti visą savo laisvę ir nepriklausomybę”, – rašė Stasys Šilingas. Panašu, kad mūsų karta tų klaidų neišvengia.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose:

1. Stasys Šilingas
2. Knyga apie Stasį Šilingą
3. Knygos autorius Vytas Urbonas
4. Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas ir Seimo narys prof. Arimantas Dumčius
5. Seimo narys Arvydas Vidžiūnas
6. Prof. Alfonsas Vaišvila.
7. Stasio Šilingo 125-ųjų gimimo metinių minėjimo Seime dalyviai

2010.12.05