Buvusio kandidato į Prezidento postą generolo Česlovo Jezersko ir žurnalisto Gintaro Visocko dvikova nesibaigia.
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis ir dar dvi teisėjos šių metų sausio 27-ąją paskelbė galutinį neskundžiamą sprendimą, labai nepalankų žurnalistui. Tačiau dar lieka viltis, kad šią bylą protingiau išnagrinės Žmogaus teisių teismas Strasbūre, į kurį žurnalistas G.Visockas ketina kreiptis (žiūrėkite publikaciją “Lietuvos ryte”).
Daug vilčių, kad Strasbūro teisėjai į generolo Č.Jezersko ir žurnalisto G.Visocko bylą pažvelgs nešališkai, jautriau, profesionaliau, nei tai padarė lietuviškosios Temidės tarnai. Juk apie viešąjį asmenį, t.y. apie atsargos generolą, buvusį KAM generalinį inspektorių, prezidento posto siekusį Č.Jezerską žurnalistas niekur niekada nerašė, kad pastarasis bendradarbiavo su KGB.
Žurnalistas viešai pasakė tik tiek: “sovietmečiu gabiausius kovinių sporto šakų imtynininkus kontroliavo visagalė KGB”. Gaila, mūsų teisėjai nemato sąvokų “bendradarbiavo su KGB” ir “KGB sovietmečiu kontroliavo” skirtumo.
Apie šios privataus kaltinimo tvarka iškeltos baudžiamosios bylos absurdiškumą, kai teisėjai, kažkodėl žūtbūt siekdami nubausti žurnalistą, kimba prie jo straipsnių pasitelkdami “statistinį Lietuvos skaitytoją”, ne kartą rašyta žiniasklaidoje. Apie tai kalbėjo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka, delfi.lt vadovė Monika Garbačiauskaitė, LRT laidų vedėjas Virginijus Savukynas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, teisininkas Henrikas Mickevičius, “Panevėžio ryto” redaktorius Bronius Matelis ir t.t. Todėl nesikartosiu. Galėčiau nebent parodyti pirštu į Vilniaus miesto apylinkės 1-ojo teismo teisėją Valerij Paškevič ir paklausti, kas čia ką apšmeižė, kai žurnalistui G.Visockui priskiriamos frazės, kurių jis niekur nei pasakė, nei parašė. O Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjas Stasys Lemežis šią netiesą dar labiau įtvirtino sausio 27-osios nutartimi.
Džiaugiuosi, kad visuomenė Č.Jezersko ir G.Visocko konfliktą aptaria iš visų pusių. Aš noriu pasiūlyti dar vieną tokios keistokos bausmės versiją: panašu, kad tai politinių jėgų kerštas. Daug kam, oi daug kam žurnalistas G.Visockas yra užmynęs ant nuospaudos su savo knyga “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”. Ten daug nemalonios tiesos pasakyta. G.Visockas nuolat kritikavo ir mūsų karinę žvalgybą. Ir kritikavo VSD: dėl Mykolo Dūdonio, Algirdo Petrusevičiaus, Šarūno Paberaliaus, Eglės Kusaitės, Hadižat ir Maliko Gatajevų persekiojimų. Todėl ar įmanoma lengva ranka atmesti versiją, jog žurnalistui G.Visockui paskelbtas nuosprendis (didžiulė piniginė bauda) – noras sužlugdyti populiarėjantįį internetinį portalą Slaptai.lt?
Tokių minčių kilo po vasario 1 dieną per “Žinių radiją” transliuotos laidos “Žiniasklaidos anatomija”, kurioje kalbėjo šios dramos herojus G.Visockas, taip pat teisininkas, žmogaus teisių gynėjas Henrikas Mickevičius, viešosios komunikacijos specialistas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Arūnas Augustinaitis ir portalo Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė (laidos vedėjas – Vidmantas Valiušaitis). Šioje laidoje tik prabėgomis buvo užsiminta, kad tai galbūt kažkokių galingų jėgų pastangos nutildyti portalą www.slaptai.lt. Suprantama, viešiems žmonėms, ir dar juristams, apie tai plačiau kalbėti nepatogu, juos pančioja baimė prarasti gerai apmokamus darbus ir valdiškas tarnybas, o man, tikiuosi, bus atleista.
Kodėl Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teisėjas Valerij Paškevič galėtų nemėgti žurnalistų – nežinau. Girdėjau, kad šis teisėjas iš principo labai retai priima išteisinamąjį nuosprendį. Bausti, bausti ir dar kartą bausti! Matyt, teisėjas V.Paškevič savo misiją įsivaizduoja labai paprastai: esi teisėjas, tai turi teisti, o ne teisinti.
O štai Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjas Stasys Lemežis turi dėl ko nemėgti žurnalistų. Kai kurie įtakingi leidiniai (“Lietuvos žinios”, balsas.lt, alfa.lt), išsamiai rašė, kaip prieš keletą metų šio teisėjo vairuojamas automobilis Vilniaus mieste įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir trenkėsi į vilkiką. Per įvykį nesunkiai nukentėjo pats teisėjas – sumušta jo galva. Į avarijos vietą atvykę Eismo priežiūros tarnybos pareigūnai įtarė, kad S.Lemežis buvo neblaivus. Bet teisėjas kažinkodėl atsisakė pūsti į alkoholio matuoklį ir kategoriškai nesutiko savo blaivumo ar girtumo patikrinti pas daktarus. Remiantis mūsų įstatymais tokiais atvejais avariją sukėlę asmenys laikomi buvę neblaivūs.
G.Visocko oponentai ir konkurentai pasakys, kad ši istorija tėra primityvus bandymas pralaimėjusiam griebtis už šiaudo. Vis dėlto labai keista, kodėl žurnalistui G.Visockui iškelta baudžiamoji byla pateko būtent ant teisėjo S.Lemežio stalo? S.Lemežis galėjo Vilniaus apygardos teismo pirmininkui Artūrui Šumskui paaiškinti, kodėl nenori nagrinėti bylos, kurioje teisiamas žurnalistas, vienas teisėsaugininkų labai nekenčiamo žurnalistų cecho atstovas. O gal jau neturime teisėjų, kurių žiniasklaida nėra vienaip arba kitip “išgarbinusi”? Man regis, dar yra, negali būti, kad visi jau nupirkti, visi vykdo skambučių iš aukščiau nurodymus. “Statistiniam skaitytojui” kelių eismo taisyklių nesilaikantis teisėjas nekelia didelio pasitikėjimo, tačiau, sutinku, G.Visocko byloje ši aplinkybė galėjo ir neturėti didesnės įtakos, apie tą avariją šis žurnalistas vis dėlto nerašė.
Kur kas reikšmingiau, kad jau aštuonis mėnesius G.Visockas įkyriai, priekabiai domisi Medininkų žudynių byla. Internetiniame portale www.slaptai.lt ir laikraštyje “XXI amžius” žurnalistas šia tema paskelbė virš 40 straipsnių. Parengė išsamų video su pačiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje įkalintu K.Michailovu – Nikulinu, paskelbė interviu su K.Michailovo advokatais Arūnu Marcinkevičiumi (Lietuva), Ingrida Botyriene (Lietuva) ir Oskaru Ruode (Latvija). Aš, kaip “statistinis skaitytojas”, skaitau: G.Visocko straipsniai kategoriškai nepalankūs Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorams Rolandui Stankevičiui ir Sauliui Verseckui bei Vilniaus Apygardos baudžiamųjų bylų teisėjams, nagrinėjantiems Medininkų bylą, – Sigitai Bieliauskienei, Viktorui Dovydaičiui ir Vladislavui Lenčikui.
Žurnalistas savo rašiniuose stebisi, jog, remiantis bylos medžiaga, liudininkų parodymais, nėra įrodymų, kad OMON milicininkas K.Michailovas būtų dalyvavęs žudynėse. Gal Michailovas ir kaltas, tačiau tiesiog nėra to kaltumo įrodymų. O prokurorai iki šiol tebetvirtina, kad K.Michailovui nepalankių įrodymų – aibės. Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų teisėjai S.Bieliauskienė, V.Dovydaitis ir V.Lenčikas bylą veda taip, tarsi Michailovas yra neabejotinai kaltas.
“Statistinio skaitytojo” nuomone, K.Michailovą cypėje įkalinę Generalinės prokuratūros prokurorai ir Apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjai labai nekenčia korespondento G.Visocko už tą jo priešgyniavimą, neretai pasišaipant, ironizuojant. Didieji leidiniai šios temos kažin kodėl vengė, todėl iki G.Visocko pasirodymo buvo tylu ramu, ką norėjai, tą kalbėjai. Bet štai kaip Pilypas iš kanapių išlenda kažkoks žurnaliūga ir sėdi teimuose, atidžiai skaito baudžiamąją bylą, susidedančią iš dešimčių tomų, veržiasi pas K.Michailovą į Lukiškes…
O juk Medininkų byla – dvidešimtmečio byla, politinė, susijusi su didžiuoju kaimynu. Dvidešimt metų, o rezultatų jokių. K.Michailovas be teismo sėdi, švelniai tariant, per ilgai. Reikia bent vieno atpirkimo ožio, verkiant reikia. Tas “ožys” beveik surastas. Ir štai netikėtai pagalius į sudėtingo mechanizmo ratus ima kaišioti kažkoks G.Visockas. Nedovanotinas įžūlumas. Ką su tokiu daryti? Kur jo Achilo kulnas? Nejaugi neįmanoma jo patvarkyti?
Ir galingųjų žvilgsniai nukrypo į dar nebaigtą “šmeižto” bylą. Nes prie rašinių apie Medininkų tragediją sunkiai prisikabinsi – jie profesionaliai parašyti. O prie užuominos apie KGB – galima, bent jau Lietuvoje visada atsiras šios dar neišnykusios šmėklos gynėjų. Strasbūras, aišku, bus kitokios nuomonės, bet Strasbūras toli ir erdvės, ir laiko prasme. Šiandien žurnalistui G.Visockui galima smogti generolo Č.Jezersko ranka.
Ši versija susiklosė po radijo laidos “Žiniasklaidos anatomija”. Juk žurnalisto G.Visocko ir buvusio kandidato į prezidento postą Č.Jezersko ginčą nagrinėjo būtent tas pats Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų teismas, kurį slaptai.lt redaktorius G.Visockas jau beveik metus bara dėl nesuprantamų sprendimų Medininkų žudynių byloje. Atsiverskite oficialųjį Vilniaus apygardos teismo tinklalapį ir pamatysite: teisėjas V.Dovydaitis, vienas iš žurnalisto G.Visocko publikacijų apie Medininkus antiherojų, yra Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Tiksliai tariant, žurnalistą G.Visocką nubaudęs teisėjas S.Lemežis yra teisėjo V.Dovydaičio pavaldinys. Man, kaip “statistiniam skaitytojui”, viskas aišku.
“Žinių radijo” laidoje viešosios komunikacijos specialistas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Arūnas Augustinaitis tvirtino, jog tokiomis “sąmokslo teorijomis” jis netikįs. O aš netikiu profesoriaus nuoširdumu. Man, “statistiniam skaitytojui”, visai nejuokinga, nes nesu nukritęs iš mėnulio, nesu Tarzanas iš džiunglių, ir apie lietuviškosios Temidės tarnus mūsų žiniasklaidoje esu girdėjęs dar ne tokių baisenybių.
Jeigu žurnalistas G.Visockas nepajėgs sumokėti dešimčių tūkstančių litų baudos, jam teks sėdėti kalėjime. O kol kalės, apie Medininkų bylą daugiau niekas nerašys, nes šios temos kažkodėl bijo imtis daugelis Lietuvos žiniasklaidos priemonių. O jei ir imsis – tai girs prokurorus, sugavusius bent vieną “žudiką”, laikysis politinės valdžios numatytos versijos. Kol G.Visockas sėdės kalėjime, apie Medininkus daugiau niekas neklaus: kodėl K.Michailovas jau keturis metus laikomas už grotų, jei byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų?
Norėčiau, kad man būtų paaiškinta, ar Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjams nederėjo atsisakyti nagrinėti žurnalisto G.Visocko bylos? Kaip visą šį precedentą dėl žiaurios bausmės už nuomonę turėtų vertinti “statistinis skaitytojas”, sužinojęs, kad žurnalistą nubaudė būtent tas Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų skyrius, kurio teisėjus jis seniai kritikuoja dėl jo galva neprincipingai tiriamos Medininkų žudynių bylos?
Nuotraukoje: komentaro autorius Bolis Kemeklis iš Panevėžio.
2011.02.09
