Pastaruoju metu netyla ženklai, bylojantys apie politinę, moralinę krizę Lietuvoje. Moralinės krizės padarinius jau galima pamatyti ir plika akimi: prasigėrimas, emigracija dėl savo gerovės, savižudybės. Korupcija galima laikyti ir politine, ir moraline problema, kai kyšio davimas ir ėmimas yra tokie patys normalūs reiškiniai kaip ir nešvarūs rūbai, kuriuos reikia išsiskalbti, bet tame ypatingos ydos nematome.
Politinės krizės tikrumu neleidžia abejoti ją žymintys ženklai: moraliai susikompromitavusios tradicinės politinės partijos, tokios kaip socdemai ir Tėvynės sąjunga – LKD. Tėvynės sąjungos koalicijos galimumas draugauti su „Tvarka ir teisingumu“ po visiems žinomo prezidentinio skandalo, matyt, kelia didelį kartėlį ir pyktį ištikimiausiems šios politinės jėgos rinkėjams. Ką jau kalbėt apie galėjusią būti potencialią jų sąjungą su LLRA.
Na o kokią alternatyvą galima būtų matyti šioms politinėms jėgoms? Daugiausia tai galėtų būti vieno vaduko ar lyderio (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) vedamos politinės partijos. Tai ir zuokininkai, paulauskininkai, uspaskichininkai, paksininkai, prunskininkai, paleckininkai, na ir neseniai užgimusi, bet baigianti nunykti „Tautos prisikėlimo partija“, kėlusi tautą, bet pati parkritusi.
Tad kokios galėtų būti išeitys iš šios nepalankios padėties? Galima numatyti dvi išeitis: pirmoji, tai reikalinga įtakinga visuomeninė “politinį svorį tautos akyse turinti politinė jėga”. Na, o antroji, tai tautinės politinės partijos susikūrimas. Apie pirmąją iš jų nebus rašoma, nes tai daug laiko ir pastangų reikalaujanti tema, o ir didžių jos precedentų po Sąjūdžio laikų neteko aptikti.
Reikalinga tautinė politinė partija, galėsianti puoselėti ir įtvirtinti Konstitucijoje esančią nuostatą, jog suverenitetas priklauso tautai. Didžiosios šiandieninės Lietuvos problemos yra individualizuota visuomenė, kurią vargu ar galima būtų pavadinti tauta. Ją galima matyti kaip minią individų vartotojų, kovojančių dėl vietos po saule. Žmonių susvetimėjimas gatvėse ir prie savo namų – tai tik akivaizdžiausi ženklai, liudijantys mūsų apverktiną būklę tautinėj perspektyvoj. Tad politinio junginio, apjungiančio suskaldytą tautą, atsiradimas yra akivaizdus ir nesvarstytinas dalykas.
Pagrindinis klausimas yra toks: kokiu vis tik keliu pasuks ši politinė jėga – ar tautinės sąmonės gaivinimu per mūsų istorijos, kalbos puoselėjimą ir stipria tautine retorika, ar vis tik bus sukurta konkreti politinė programa, su ją galėsiančiais įgyvendinti gabiais ir sąžiningais žmonėmis? Kitaip išvertus šį klausimą galima pateikti taip: ar greta tautinės linijos iškils valstybinė linija, kuri galima tik supratus, jog mūsų tautos gyvastį ir išlikimą lemia ne vien tik tautinė, bet ir valstybinė sąmonė.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Gediminas Zelvaras.
2011.04.23
