Kas Tėvynė yra LLRA vadams ir lenkų kunigams?


Print

Užtektinai daug lietuvių patriotų bauginasi, kad net tiek Lietuvos lenkų, jų partijos – LLRA (Lietuvos lenkų rinkiminė akcija) atstovų pateko į Lietuvos Respublikos Seimą.

Tokia pergalė buvo netikėta ir patiems laimėtojams. Lapkričio 1-ąją dieną jie savo internetiniame puslapyje AWPL (Akcija Wyborcza Poloko‘v na Litowie), straipsnyje „Istorinė LLRA sėkmė“, rašo: „… Lietuva – tai vienintelė valstybė, kurioje lenkai (išskyrus Lenkiją) realiai įtakoja valdžią. LLRA turi savo atstovus Seime ir Europos parlamente  (susimąstykite, ne Lietuvos, bet LLRA – A.L.). Taip pat nemažai LLRA atstovų yra valdybose ar koalicijose savivaldybėse.

Valdemaro Tomaševskio vadovaujama LLRA pasiekė persilaužimą Lietuvos politikoje…“.

Kai kas tą lenkų pergalę aiškina lietuvių baudžiauniška prigimtimi ir polinkiu 

padlaižiauti svetimšaliams, nevertinimu savo Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Jį ir tolimi protėviai buvo praradę ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl abejingumo savo Valstybei, nevertinimo savo Tautos (atėjūnų lenkų partijos atstovai į Seimą išrinkti, o pačių lietuvių – tautininkų nė vieno). Bet gal Aukščiausiasis ta pergale buvusiems okupantams lenkams (drauge su rusais) pasiuntė jų patikrinimui, ar jau atsisakė agresyvių užmačių, ar LLRA atstovai iš tikro jau yra tikrais katalikais, kaip vaizduoja, kaip vaizdavo  visą priešrinkiminį laiką?

Gaila, kad nė vienoje TV, radijo laidoje, nė viename laikraštyje ar žurnale nebuvo iš lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos pozicijų panagrinėti rinkimų rezultatai, lenkų tikslai ir jų pergalės priežastys. Gal specialiai žurnalistų, politologų ir pačių politikų  pastangos buvo nukreiptos tik diskusijoms mažareikšmiais klausimais, kad būtų neprisimenami svarbiausi, kaip ir po Pirmojo pasaulinio kad karo buvo įsileista į  diskusijas dėl tariamai „Vilniaus klausimo“ (vietoje išvijus okupantus lenkus) ir dėl to, dėl Vilniaus, lietuvių  buvo pasiduota lenkų įtakai ir nutylėta apie  J.Pilsudskio gaujų taip pat  okupuotas ir aneksuotas pietines Sūduvos – Jotvingių, taip pat nuo amžių, kaip ir Vilniaus ir jo krašto lietuvių etnines žemes.

LLRA,  kaip politinė partija – bene vienintelė tokia nacionalinė (nacionalistinė?) partija Europos demokratinėse valstybėse. Tik  Italijos ir Vokietijos fašistai vadindavosi „italų“, „vokiečių“ partijomis. Šiaip nešovinistinių tautų žmonės kitose valstybėse, jei buriasi, tai į kultūrines, mokslo ar panašias draugijas bei sąjungas.

Tiesa, LLRA programiniuose dokumentuose nerasime tiesioginio tautinės ar rasinės neapykantos kurstymo, kvietimų nuversti esamą valdžią, pasikėsinti į valstybės nepriklausomybę ar pan. Bet nepasisekė aptikti ir kad tas sambūris skatintų stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos valstybės pažangą. Tik lyg dangstantis tariamai  demokratijos, tautinių mažumų interesų gynimo vėliavomis, reikalaujama vis didesnių ir didesnių teisių lenkų mažumai, vis mažesnio Lietuvos valstybės kišimosi į jų savivaldos reikalus, aišku, tik tam, kad nemažai kieno nuomone jie, lenkai, galėtų netrukdomai  vykdyti ne tik ūkinę, bet ir švietimo politiką, paversti pirmiausia Lietuvos Rytus savo,  lenkų, karalija.

Iš tikro, ir savo priešrinkiminėse kalbose LLRA vadas V.Tomaševskis žadėjo šio krašto žmonėms: „Artimiausiu laiku dviejų ar trijų kalbų vartojimas atskirose vietovėse taps norma…“ (AWPL psl.). Žadėjo, nors  LR Konstitucijoje ir pabrėžta, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių.      

AWPL internetiniuose puslapiuose rašoma ir kaip lenkų  „tautinės mažumos“ atstovas ir  LR Seimo narys, Šalčininkų LLRA skyriaus pirmininkas Leonardas Talmantas lenkų konferencijoje gyręsis: „…Mūsų, Šalčininkų rajonas, savivaldybė pelnė net Europos komisijos diplomą už ryšių ir kontaktų su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vystymą …“. Bet tarpvalstybinius ryšius užmegzti gali tik valstybių vyriausybės.

O gal jau Šalininkų – Vilniaus rajonai valdomi lenkų vadų jau kaip atskiros valstybės? Patirtį lyg turi. Dar 1989 – 1991 m. tų rajonų viršininkai – lenkai komunistai, mėgino     užgrobti šį kraštą  lietuvių kovų dėl Kovo 11 – osios Akto – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, metu, jie vedė ir slaptas derybas su Lenkijos, su Kremliaus ir Baltarusijos komisarais, dėl krašto autonomijos, o jei jie tam nepritartų, tai bent prijungtų prie to metu dar gyvavusios SSRS, prie sovietinės Baltarusijos.

Bet juk dabartiniai to krašto lenkų politikai jau lyg ir ne bolševikai. Tad ir skelbta  informacija apie Šalčininkų, Vilniaus rajonų „tarpvalstybinius santykius“ tikriausiai  klaidinga.

Nors įtarimus kelia, ypač prisiminus praeitį, apie to krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų šlykštų šovinizmą, ypač jų santykiuose su lietuviais, apie priešingumą mūsų Tautos valstybingumo atkūrimui. Kaip pavyzdys, 1917 m. rugsėjo mėnesį Lietuvių konferencija Vilniuje. Lenkams joje buvo pasiūlyta įsijungti į sudarytosios Lietuvos Valstybės Tarybos sudėtį, bet jie griežtai atsisakė; Lenkija buvo vienintelė Europoje, kuri taip iki Antrojo pasaulinio karo ir nepripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės de jure,  ir visą laiką siekė tik ją pasmaugti, okupuoti ir aneksuoti.

Tačiau nepaisant, kad Lenkija buvo nuožmiausia nepriklausomos Lietuvos priešė, kad ji  buvo okupavusi sostinę Vilnių ir jo kraštą, kad jame (o taip pat lietuvių Sūduvių – Jotvingių kraštuose) vykdė pačią niekšingiausią lietuvybės naikinimo politiką, bet kai Lenkiją užpuolė nacių Vokietija, o netrukus ir SSRS, Lietuva priglaudė tūkstančius ir lenkų kariškių – pabėgėlių, buvusių net senojo Vilniaus ir jo krašto okupantų, atbėgusių gelbstintis nuo vokiečių ir rusų į dar nepriklausomą Lietuvą.

Tad ir tada daug kas stebėjosi Lietuva, kad ji nepasinaudojo proga ir neprisidėjo prie vokiečių,  rusų, kad išvaduotų Vilnių ir jo kraštą nuo okupantų lenkų. Matyt, atsiliepė ta daugelį šimtmečių gyvenimo greta, vienoje valstybėje, kaimynystės atmintis, o gal ir dėl kokio tai lietuvyje pasikeitusio geno, skatinančio jo, nors taip engto ir apgaudinėjamo  pagarbą ir nuolankumą lenkui ar kitam atėjūnui ponui, klebonui.

Kai kas sako, kad lietuvį vergiškam nuolankumui skatina per daugelį amžių susiformavęs kažkoks tai genas. Nes kaip kitaip paaiškinti, jog mūsų Tauta, per tokias kančias vėl išsikovojusi Laisvę, atkūrusi savo Nepriklausomą valstybę, nekreipia  dėmesio į tai, kad  Vilniaus, Šalčininkų rajonuose tebeparaduoja nusikaltėliška Armija Krajova, kad leidžiama lenkų šovinistams švaistytis su svetimos valstybės – Lenkijos vėliavomis ir pan.

Bet iš tikro daugelis lenkų dėl to ir nekalti. Daugelį metų jie klaidinti, aiškinant, kad jų  tame krašte, Rytų Lietuvoje nuo amžių gyventa, kad jie ne atėjūnai. Aiškinta, nors istoriniai dokumentai ir liudija, kad tik nuo pražūtingosios Lietuvai Liublino unijos (1569 m.) lenkams pradėta leisti apsigyventi Lietuvoje ir jie pirmiausia ėmė kurtis aplink sostinę Vilnių, o taip pat kitose lietuvių žemėse, pirmiausia Sūduvos – Jotvingių  (dabartiniuose Suvalkų, Augustavo, Seinų, Balstogės ir kituose rajonuose), kur jau buvo daug  parapijų ir vienuolynų  valdomų lenkų kunigų ir vienuolių; trumparegiai Lietuvos valdantieji   atsibastėliams lenkų kunigams, vienuoliams daug kur patikėjo rūpintis ne tik bažnyčių, bet ir mokyklų, net Vilniaus universiteto reikalais.

Dėl to, kad lenkai buvo pavertę katalikybę kaip savo tautos religija, sutapatinę ją su lenkiškumu, Lietuvoje bene vienintelėje Europoje valstybėje katalikybė ir buvo tapusi kaip tautinio smaugimo, atminties juodinimo priemonė; buvo kartojama ir tebekartojama,  kad  tik po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos apvesdinimo su Lenkijos karalaite Jadze, tik Lenkijos dėka Lietuva sueuropėjo.

Teigta ir teigiama nepaisant, kad tų vedybų metu per 70 proc. Lietuvos valstybės žmonių (pirmiausia slaviškosiose – Gudijos, Ukrainos, Rusijos žemėse) dar nuo X a. jau buvo apsikrikštiję, o karaliaus Mindaugo laikais – XIII a. viduryje buvo ir daug priėmusių katalikybę, kaip ir pats karalius. Tačiau naujas apkrikštijimas, kaip ir kalavijuočių – kryžiuočių karai prieš Lietuvos valstybę vykdyti, kad pirmiausia Vatikano valdžion  sugrąžinus rytų slavus, pripažinusių vadinamąją Rytų krikščionybę (stačiatikybę) žemes, kurių didžioji dalis tuomet kaip tik priklausė Lietuvos valstybei.

Bet neįveikdami Lietuvos kardu ir sugalvojo Jogailai pakišti minėtąją Jadzę su priedu Lenkijos karūna, leidžiant Jogailai ir jo palikuonims karaliauti, nors ir toliau tikrąją  valdžią palikus lenkų ponų ir katalikų bažnyčios hierarchų rankose; prisidengiant  katalikybės stiprinimu į Lietuvą ir skverbėsi lenkai su savo kalba, kultūra, persekiojo  lietuvius,  skelbdami, kad  visa kas lietuviška – pagoniška.

Kituose kraštuose katalikybės misionieriai stengdavosi Kristaus mokslą skelbti vietinių tautų kalbomis, tuo tarpu lenkai Lietuvoje, saugomi ir ginami pačių Lenkijos karalių ir ponų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vertė lietuvius išmokti tų misionierių kalbą – lenkų, suplakant į vieną lenkiškumą ir katalikybę, o Lietuvos ir Lenkijos sąjungą suprantant tik kaip kaip Lietuvos sulenkinimą.

Dėl to ir katalikybė, jei į kitus kraštus atėjo kaip vargšų religija, į Lietuvą – kaip ponų, feodalų. Lenkų kunigai ir vienuoliai tapo pirmaisiais lietuvybės smaugėjais, dėl ko po keletos amžių ir buvusi daug galingesnė už Lenkiją Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, stiprėjant joje gudriųjų lenkų hierarchų valdomai katalikybei, pamažu prarado savarankiškumą, tapo tik Lenkijos provincija, o lietuvių tauta atsidūrė ant pražūties slenksčio, likdama  beteise  savo pačios sukurtoje valstybėje. 

Žinoma, tai gerokai supaprastinta istorinės raidos schema, nors bent iš dalies ir ji paaiškina, kodėl katalikų Bažnyčia Lenkijoje buvo tautinė, lenkų ir Lenkijos valstybės interesų gynėja, o Lietuvoje, ypač jos rytiniuose rajonuose, kur buvo daug įsikūrusių lenkų ar sulenkėjusių feodalų, tapo lietuviškumo smaugėja ir tų feodalų interesų gynėja.

Dėl to, kad Lietuvos valdantieji įsileido svetimšalius lenkus kunigais ir vienuoliais, brukančiais tik lenkišką kalbą ir steigiančius savus dvarus, daug kur, ypač Žemaitijoje ir priešintasi tam. Bet ne katalikybei, ne Kristaus mokslui (nežinoma ir nė vieno katalikybės misionieriaus, kurį lietuviai būtų nužudę, kuris dėl katalikybės gynimo Lietuvoje būtų pelnęs kankinio vainiką), kurį  lietuviai,  kaip sakyta, žinojo jau daugiau kaip prieš 300 metų dar prieš Jadzei ir Jogailai sueinant į krūvą.

Lietuvių Tautos visa nelaimė buvo, kad teisę atlikti jos formalųjį katalikiškąjį apkrikštyjimą buvo pavesta lenkų hierarchams, jų kunigams, kurių dauguma tuomet  suvokė katalikų Bažnyčią tik kaip jų, lenkų tautos, kaip priemonę stiprinti Lenkijos valstybę, pajungiant jos interesams Lietuvą.

Todėl daug kam iš lietuvių praeities prisiminimai ir sukelia abejones dėl dabartinių lenkų politikų doros, teisingumo ir su įtarumu žiūrima į daugelio jų keliaklupščiavimą bažnyčiose,  dangstymąsi  kunigų, vienuolių ar net vyskupų palaiminimais.

Štai kad ir minėtoji pergalingoji LLRA, jos vadas V. Tomaševskis visą laiką ir prieš šiuos rinkimus į Lietuvos Seimą, elgėsi ir šnekėjo  lyg  pretenduotų ne į vietą Seime, o  į naują lenkų palaimintojo ar šventojo lietuviams vardus (kol kas popiežiai palaimintaisiais ar šventaisiais Lietuvai  paskelbti  tik lenkams ir Lenkijai nusipelnę, tik Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai).

Kaip  skelbia savo portale minėtasis AWPL, tas Tomaševskis savo priešrinkiminėje lenkų konferencijoje kalbėjo, kad, girdi, didžiausias jo ir bendražygių pasiekimas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo padarytas „Kristaus  intronizacijos aktas…“. Gal iš tikro tai būtų buvę svarbu prieš tūkstantmetį. Bet ne. Lenkai  politikai ir mūsų laikais nori įrodyti, jog tik jie  esą „tikri“ katalikai.

Tad ir Tomaševskis toliau teigia: „Už mūsų laimėjimus esame dėkingi visų pirma Dievo Palaimai, kitaip visa to negalime paaiškinti…“. Beje, lenkų valdoma Vilniaus rajono savivaldybė ir jos vadė Marija Rekst, kad rajono valdžią perleidžia Kristui karaliui (įvykdė intronizacija), dalyvaujant šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigui Tadeušui Jasinskiui, paskelbė dar 2009 metų birželio 12 d. Tą dieną gal irgi, kaip šnekėjo aštrialiežuviai, pretendentė į šventąsias merė Marija Rekst pasirašė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“.

Kitaip sakant, Rekst paskelbė Vilniaus rajoną karalyste. Merė tada sakė, kad Vilniaus krašto lenkams pasiskelbti karaliumi Jėzų Kristų paskatinę net Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchai. Jie sakę, kad Jėzus Kristus visada buvęs “Lenkų širdžių Karaliumi…“.

Kitaip sakant, kad lenkai persekiojo, naikino lietuvybę, tokia buvusi ir Karaliaus Kristaus valia. Tiesa, ir kryžiuočių ordos veržėsi į Lietuvą, ir žudė lietuvius su Kristaus, Marijos vardais, net iš anksto prieš žygius gaudami iš popiežių ir visų būsimų nuodėmių atleidimą. Bet šiandieną – kiti laikai.

Tik ne lenkams, davatkas vaidinatiems. Jie džiaugėsi ir džiaugiasi, kad paskelbdami Vilniaus ir Šalčininkų rajonus Kristaus karalyste, apstūmę net savo tautiečius pačioje Lenkijoje: ten tai padaryti mėginta 2006 m., bet Seimas griežtai atmetė tą projektą (nebuvo įvykdyta Lenkijos intronizacijos), motyvuojant, kad tokie aktai būdingi tik praėjusių amžių Afrikos ar Amazonė džiunglių pagoniškoms tautoms, fanatinėms sektoms. 

Žinoma, LLRA vado, merės Rekst, Tomaševskio, kaip ir kitų lenkų vadų ir jų komandų teisė tikėti tuo, kuo nori, melstis tam, kam nori. Tačiau šiuo atveju labai jau rėžia akį minėtų lenkų akiplėšiškumas, siekiant savų tikslų, pridengti juos tariamai Aukščiausiojo valia, savų kunigų palaiminimais. 

Liūdna, kad Rytų Lietuvoje lenkai kunigai vis dar tebelaiko bažnyčias savo, lenkiškojo šovinizmo agitacijos klubais, taip, kaip buvo Lenkijos ponų, diktatoriaus J.Pilsudskio viešpatavimo laikais; kaip buvo, taip ir liko lenkų bažnyčios savotiškas šovinistų „rejkomais“ ir „gorkomais“, kaip melstasi ir giedota, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, kad ir pats Dievas yra tik lenkų tautos globėjas, kad tik lenkiškumas – dorybė, taip ir tebegirdima ir šiandieną lenkiškose Vilniaus ir krašto bažnyčiose.

Štai ir minėtame LLRA tinklalapyje toliau skaitome apie lenkų konventą Vilniuje: „… Apie tūkstantį žmonių dalyvavo šeštadienio šv. Mišiose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kuriomis tradiciškai, patikima save Viešpaties malonei (…). Šv. Mišias laikė kunigas Tadeuš Jasinski (vienas iš minėtojo Vilniaus rajono paskelbimo Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe iniciatorių – A.L.), kuris kartu su kunigu Pavelu Paluliu, o savo nuostabiu, švariu, daugiabalsiu dainavimu liturgiją pagrąžino ansamblio „Wilenszczyno“ choras, vadovaujamas Jono Mincevič (…).

Kunigas pabrėžė, kad tai yra ypatingai svarbu (jog LLRA laimėjo tiek daug vietų Lietuvos Seime – A.L.), jog lenkų rinkimų akcija su Dievo Palaima pradeda sunkų savo darbą ir priima sunkius iššūkius. Priminė, kad tai yra Viešpaties valia …“

Nepriklausomos Lietuvos gynėją ir kūrėją – Lietuvį žeidžia ir tai, kad daugelis lenkiškų bažnyčių tebėra ir lenkų veikėjų – šovinistų atminties saugojimo šventovėmis. Žinoma, joms nenusileidžia ir LLRA, kitos lenkų tautinės – nacionalistinės organizacijos.

Taip daug kur šlovintas ir prieš kiek laiko mirusio Maišiogalos prelato Juzefo Obramskio atminimas. Jam Lenkijos prezidentas buvo įteikęs ir Lenko kortą Nr.1, o taip pat beveik visus „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinus – mat, sakoma, kad prelatas bene dar 1926 m.  pačio Lenkijos viršininko  J.Pilsudskio buvęs pasiųstas į Vilnių lenkinti lietuvių. Tiesa, ir mes, lietuviai, jau turime panašiai apdovanotų veikėjų. Tai bene visų „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų  kavalierius, Vilniaus universiteto istorijos profesorius ir negęstanti TV žvaigždutė  – A.Bumblauskas.

Beje, pagal LLRA raštus ir jos veikėjų kalbas, pagal lenkiškąją Vilniaus, Šalčininkų valdžią susidaro įspūdis, jog  siekiama, kad ne tik bažnyčiose kunigai ir vienuoliai, bet ir lenkai šventieji ir šventosios pasitarnautų sulenkinant kraštą, įrodžius pasauliui. kad tik lenkai buvę ir yra šio krašto žiburiai. Tad, matyti, todėl  LLRA savo priešrinkiminėje programoje (patvirtintoje 2012 08 28, AWPL) įsipareigojo, kad LLRA laimėjusi rinkimus organizuos iš įvairių šalių ekskursijas į Vilnių, kad visas pasaulis galėtų susipažinti su  1933 – 1935 m. Vilniuje  gyvenusios ir su lenkų vienuolės Marijos Faustinos Kovalskos palikimu (mirusios 1938 m. Krokuvoje).

Kadangi visi normalūs žmonės abejoja, tad ir aš, vildamasis, kad dėl to nebūsiu amžiams įgrūstas į pragarą, drįsau kiek pasidomėti, kas ta LLRA iškeliama lenkaitė šventoji? Tačiau aiškinantis mano smegenyse niekas nenušvito. Pasisekė aptikti tik iš jos dienoraščio išrašų, kuriuos prieš karą lietuvybės smaugėjas Vilniuje lenkas vyskupas R. Jalbžykovskis ir buvo įteikęs Popiežiui, kaip tos panelės šventumo įrodymą.

Popiežiumi tapus lenkui Jonui Pauliui II ir buvo įvykdytas minėtojo jo tautiečio vyskupo prašymas. Beje, tas Popiežius ir minėtąją Jogailos pačią, Lenkijos karalaitę Jadzę už lietuvių apkrikštijimą šventąja padarė.

Gaila, kad pamiršo Jogailą. Tiesa, kol kas istorikai teranda, kad ji bene pora kartų koją į lietuvių žemes tebuvos įkėlusi. Bet norint daug ką išmanieji atranda. Kita vertus, juk pagal bažnytinius kanonus Popiežius neklysta. Jis Dangaus ambasadoriumi mums yra.  Reikia tik tikėti ir melstis, būti tokiais pamaldžiais kaip LLRA lyderiai, kaip Vilniaus, Šalčininkų rajonus valdantieji lenkai, ir tada suprasime daug ko iki šiol nesuprantamo. 

LLRA lyderių kalbose ir jų programiniuose dokumentuose ir nieko stiprinančio ne tik  sau, bet ir nepriklausomai Lietuvos valstybei neradau. Nors tų dokumentų kūrėjai tikrai  neabejotinų gabumų. Ypač V.Tomaševskis.

Beje, internetinėse nuotraukose jis kaip tikras princas, kaip riteris atrodo. Jo riterišką įspūdį sustiprina ant jo nuotraukų visur spausdinamas ir kelrodinis šūkis: Dievas, Garbė, Tėvynė. Tiesa, su tuo šūkiu 1919 – 1920 m. lenkų okupacinių pulkų priešakyje į Vinių ne kartą buvo atjojęs J.Pilsudskis. Bet nieko tokio. Šiandieną į svetimas žemes arkliais nebejojama. Nors LLRA vadui tiktų J.Pilsudskio kardas ir maršališka uniforma, o virš galvos ir vaivorykštinė aureolė, kurią tada mėgo piešti lenkai. Na, bet tikėkime, ją nupaišys jo pasekėjai.

Tik man, kaip buvo, taip vis lieka ir šiandien neaišku, kas tam lenkui  – riteriui, o taip pat jo knechtams, lenkiškiesiems kunigams yra Tėvynė? Lietuva ar Lenkija? Nors iš minėtų ir neminėtų dokumentų atrodytų, kad bent p. Tomaševskiui, jo  LLRA nariams Tėvynė – Lietuva, bet tik lenkiška, o ateityje – Lenkijos provincija?

LLRA dokumentuose lietuvių Tautai lyg nebenumatomas net „tautinės mažumos“ statusas. Štai minėtoje LLRA rinkiminėje programoje nurodoma, kad paėmusi valdžią LLRA rūpinsis „lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių kultūrinio paveldo, architektūros bei istorijos vertybių išsaugojimu“. Tik nė žodžio – apie lietuvių tautos.

Matyti, laimėję LLRA panaikintų lietuvių Tautai, kaip Lietuvos valstybės suvereno, teises. O jas, tikriausiai, broliškai prisiimtų lenkai.

Žinoma, tai nesąmonė, bet tokias mintis sukelia ir LLRA įstatai. Jų 1.1.3 straipsnyje partija įsipareigoja: „Garantuoti visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms laisvą nacionalinį bei kultūrinį  vystymąsi”. Išeitų, kad LLRA planuose iš tikro būtų valdyti Lietuvos valstybę. Beje, lietuvių Tautos kaip „mažumos“ statusui  jau  lyg pritarė prof. D. Prunskienės įkurtosios Lietuvos liaudies partijos bei rusų vadai, ėję į rinkimus  koalicijoje su LLRA.

Na, bet kas ko benorėtų ir kokius žaidimus bežaistų, tikiu, kad niekas kitas ir niekada nebus mano, tėvų ir protėvių žemės – Lietuvos šeimininku, o bus ir galės tik būti svečiais ar garbingais  piliečiais – būtų tai lenkai, rusai, žydai, vokiečiai ar kiti; joks okupantas, kolonizatorius ar šiaip atvykėlis, nepaisant jų skaičiaus, neįgyja suvereno teisių.

Nors Anglija Gibraltarą jau valdo daugiau kaip trejetą šimtų metų, nors jame gyvena beveik tik Anglijos piliečiai, bet Anglija daro visokias nuolaidas Ispanijai, kad tik ji nepareikalautų palikti Gibraltaro,  taip svarbios Anglijos  karo laivynui bazės.

Kaip buvo, taip ir liks tik lietuvių etninėmis žemėmis ne tik Rytų Lietuva, bet  ir pietinės Sūduvos – Jotvingių sritys (po J.Pilsudskio invazijų atitekusios Lenkijai), kaip niekada nebus ir lietuvių protėvių – prūsų žemės lenkų, rusų, vokiečių ar kitų atsikėlėlių, kolonizatorių.

Beje, pagal kai kuriuos šaltinius vien J.Pilsudskio į jo gaujų okupuoto Vilniaus krašto kaimus nuo 1920 m. iš Lenkijos buvo atkelta apie 25 tūkst. lenkų. Bet atsikėlėliai niekur ir niekada neįgyja teisių į užimtas žemes.

Tiesa,  kol kas dar nėra sudaryta dokumentų, kas iš to krašto šiandieninių lenkų ar tokiais save laikančių yra okupantais – kolonizatoriais ar jų palikuonimis, o tuo pačiu ar turi teisę gauti žemės ir pan.? Tačiau, kaip matyti iš istorinių archyvų duomenų, priešingai negu įsivaizduoja kai kurie Rytų Lietuvos lenkų ar sulenkėjusiųjų vadai, jų šaknys net Vilniaus krašte labai seklios – kol kas nepasisekė rasti tokio, kurios nueitų giliau XVI a. pabaigos, giliau pražūtingosios Lietuvos valstybei Liublino unijos pasirašymo (1569 m.).

Ir tarp Vilniaus magistrato archyvų pirmuosius lenkiškus dokumentus tik iš to amžiaus aptinkame. Kur kas gilesnes šaknis Lietuvoje galima rasti turinčių rusų, žydų, vokiečių.    Taigi, ponai lenkų vadai, nori ar nenori, bet turės susitaikyti su tuo, kad jų tikroji istorinė Tėvynė yra Lenkijoje, kažkur už Vyslos į pietus, ar kitur, tik ne lietuvių etninėse žemėse.

Bet kiekvienas normalus žmogus stengiasi kuo daugiau nuveikti savo Tėvynei. Ir jei ji –  nepriklausoma Lietuva, tada – ir LLRA, jos nariams, ir lenkų kunigams, ir visiems kitiems, tai jie privalo vykdyti Lietuvos valstybės suvereno – lietuvių Tautos valią, laikytis jos Konstitucijos, sušvelninti tą praeities skausmą, kurį paliko jo tėvai ir protėviai, lenkiškoji Bažnyčia.

O taip bus, ir kiekvienas lenkas ar sulenkėjęs, kiekvienas lenkas kunigas ar vienuolis galės su pasididžiavimu sakyti, kad yra nepriklausomos Lietuvos pilietis ir patriotas, bendros katalikų Bažnyčios sūnus, jei privers Lenkiją grąžinti lietuviams jų etnines žemes, pasmerks buvusį lenkų imperialistų vadą, Vilniaus ir jo krašto nuožmų okupantą J.Pilsudskį, jo ir ankstesnius nuožmius lietuvybės smaugėjus – lenkų kunigus ir vyskupus, privers kompensuoti lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai  lenkų agresijos ir okupacijų metais padarytus nuostolius, padarys ir daug ką kitą, kad lietuvių Tautai   Aukščiausiojo paskirtoje žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, būtų tikrai visiems gera gyventi, viešpatautų joje Teisingumas, Dora, Laisvė, Gerovė ir visa kita.

Tada ir lenkų valdomos katalikų bažnyčios taps ir lietuviui tokios pat brangios, bus dvasinėmis tvirtovėmis. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas dr. Algimantas Liekis, šio straipsnio autorius.

2012.11.08


Prisijunkite prie diskusijos