Partizanas Vincas Grinkus mano, jog Žemaitijos ir Dzūkijos partizanams teko gal lengvesnė dalia nei jiems, panevėžiečiams.
Vincas Grinkus-Kariūnas buvo “Trimito” būrio partizanas. Būrio kovotojai žiemą dažnai rogėmis klajodavo po Panevėžio apskrities miškus. Būrys, pasirodo, beveik neturėjo bunkerių. Panevėžio apskrityje miškai reti, pelkėti, drėgni, ir bunkeriuose gyventi dėl drėgmės, vandens būdavo beveik neįmanoma. Vasarą “Trimito” vyrai nakvodavo šieno kupetose, pas žmones, iš šakų sukrautose palapinėse. Žiemą iš kaimiečių pasiimdavo arklį, roges ir kaip čigonai belsdavosi iš vieno miško galo į kitą.
Dvi tris paras pagyvendavo vienam girios masyve, kitas tris paras – kitame. Džiūgaudavo, kai siausdavo pūga. Sniegas užpustydavo rogių vėžes. Miegodavo po atviru dangumi, rogėse, apsikloję avių kailiais. Virš galvos šviesdavo mėnulis, nuo šalčio pokšėdavo medžiai.
Miško broliai su aplinkinių kaimų gyventojais stengėsi palaikyti kuo geresnius, kuo draugiškesnius ryšius. Bausdavo partizanai tik pačius bjauriausius, labiausiai tarybų valdžiai nusipelniusius kaimiečius, prieš tai dažniausiai keletą sykių juos perspėję: liaukis, kitaip bus blogai. V.Grinkaus žodžiais, partizanai nepiktnaudžiavo kaimiečių gerumu. Kitaip iš kur gausi maisto, vaistų, kas apskalbs, perspės apie rusų ir stribų pasirodymą? Jeigu valstietis ant savo namo slenksčio pasitikdavo žodžiais “Vyrai, daugiau nebeužeikite, aš jums neskolingas”, partizanai nepuldavo grūmoti kumsčiais. Ką padarysi… Ieškodavo kito rėmėjo, kito užtarėjo. Juk per prievartą įsigytas draugas – jau nebe draugas.
Pirmą kartą jį sužeidė 1944-aisiais, prieš pat Naujuosius metus. Tąsyk granatos skeveldra pataikė į krūtinę. Antrą kartą V.Grinkui kliuvo 1947 metais – stribo kulka įstrigo petin. Tą kulką iki šiol tebenešioja. Trečią sykį jį sužeidė ankstyvą 1948-ųjų pavasarį. Po šio sužeidimo dar buvo išėjęs į mišką, bet netrukus sugrįžo atgal į miestą.
– Koks gi karys, jeigu visiškai nevaldai vienos rankos? – liūdnai gūžtelėjo pečiais V.Grinkus.
Apie tai, kaip sprogstamoji kulka išdrąskė kairiąją plaštaką, V.Grinkus pasakoja labai vaizdžiai. Nesunku įsivaizduoti, kaip jis tamsią, gūdžią naktį pakliuvo į pasalą. Jie ėjo keturiese į kaimą pas ryšininką. Trys pasiliko miško pakraštyje, o V.Grinkus-Kariūnas nuslinko trobos link. Kai iki trobos tebuvo likę keli metrai, pasigirdo rusiškas “Stoj!” ir šūviai. Tratėjo iš visų pusių. Kariūnas pasislėpė už svirno, susitvardė (kojas buvo pakirtusi baimė) ir paknopstomis puolė bėgti miškan. Rusai šaudė iš visų pusių.
– Nešdamas kudašių pajutau, jog kažkas lyg petį būtų trūktelėjęs atgalios. Kritau į purvą ir nusprendžiau nupilti bent keletą ruskelių. Dešine ranka siekiau automato, bet ginklo neradau. Atidžiai pačiupinėjęs, neaptikau ir plaštakos. Kadaravo vien kruvini mėsgaliai ir styrojo plikas kaulas. O skausmo – jokio! Tarsi net įsibrėžęs nebūčiau! – kalbėjo V.Grinkus. Tą naktį partizanui viena mergina kaime rankšluosčiu aprišo žaizdą, bet pas save nepriglaudė, nepadėjo net iki miško nusigauti. V.Grinkus pats šiaip taip nusvirduliavo, nors svaigo galva, pynėsi kojos. Miške prisėdo trumpam pailsėti. Bandė net nusišauti, tačiau nepajėgė užsitaisyti labai sunkiai užtaisomos “Parabelos”. Bebandydamas nusižudyti, neteko sąmonės ir atsigavo tik ryte, kai viskas buvo nurimę. Tada ir pajuto beprotišką, ne savo balsu kaukti verčiantį skausmą.
Kur tik nesigydė V.Grinkus! Ir Panevėžyje, ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Kaune. Ne visi chirurgai globojo sužeistąjį. V.Grinkus jų nesmerkia. Tokie buvo laikai. Apie visus ligonius su šautinėmis žaizdomis medikai privalėjo pranešti sovietiniams saugumiečiams. Nepraneši – atsidursi ten, kur žiemoja baltosios meškos.
Besigydydamas V.Grinkus nebuvo nuleidęs rankų. Kaune dirbo ryšininku, Kaune buvo ir išduotas. Apie V.Grinkaus praeitį saugumiečiams išplepėjo studentas Kamarauskas. Kauno kalėjimo kameroje Kamarauskas, paklaustas, ar pažįsta V.Grinkų ir aš šis yra partizanas, atsakė:
– Taip, tai jis, Kariūnas…
O V.Grinkus atkirto:
– Bet aš jo nepažįstu…
Už tokį atsakymą V.Grinkus sulaukė “bananų” krušos. Majoras Kaplanas V.Grinkų parklupdė ant kelių, ant galvos užvertė švarką, užsiropštė ant sprando ir, paties partizano žodžiais, “ėmė lesti bananu”. Po Kaplano smūgių V.Grinkus kelnių be draugų pagalbos pats nei užsimaudavo, nei nusimaudavo. Pirštų, ačiū Dievui, tarpdury Kaplanas V.Grinkui nelaužė ir ugnimi, kaip kitų, nesvilino. Va tik “bananais lesdavo”.
Su išdaviku Kamarausku V.Grinkus akis į akį susidūrė Sibire, lageryje. Iš pradžių Kamarauskas gynėsi, vėliau prisipažino ir atsiprašė:
– Atleisk, brolau, mane palaužė…
– Aš jam Sibire ir atleidau. Iki šiol kartais akyse stovi Kamarauskas toks, kokį jį išvydau Kauno kalėjimo kankinimų kameroje. Pamėlęs, išblyškęs, ištinęs, į save nepanašus, – sako V.Grinkus.
Kur jis dabar, nežino. Iki šiol apie jį nieko nėra girdėjęs.
Nuotraukoje: Panevėžio apskrities partizanai.
2011.10.11
