Būsiu atviras: vis nepalankiau žiūriu į lietuvius, demonstratyviai ir triukšmingai pergyvenančius dėl demokratijos trūkumų svečiose šalyse.
Ypač keista atrodo pozicija tų lietuvių, kurie dėl nepagarbos žmogaus teisėms bei pagrindinėms žmogaus laisvėms kaltina kokią nors Europos Sąjungai priklausančią valstybę.
Na, kai kritikuojame Tadžikistaną ar Uzbekistaną, – pusė bėdos. Azijos šalyse egzistuoja mūsų akiai neįprastų, nesuprantamų reiškinių. Tad čia tikrai galima aršiai pasiginčyti. Bent jau dėl to, ar visuomet europietiško gyvenimo taisykles verta piršti Azijos tautoms. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl lietuvaičiai visai neseniai į atlapus kibo Austrijai, demokratinių, nesuklastotų rinkimų būdu pasirinkusiai kraštutinių dešiniųjų partijų atstovus. Juk rinkimai Austrijoje buvo laisvi, nesufabrikuoti. Tikrai nepanašūs į tuos, kuriuos neseniai surengė Vladimiro Putino gerbėjai Rusijoje.
Juolab nesuvokiu, kodėl kai kuriems lietuvaičiams nūnai užkliuvo naujoji Vengrijos Konstitucija. Juk Vengrijos Konstitucija priimta taip pat teisėtais, demokratiškais metodais. Vengriškoji Konstitucija tvirtinta ne rusišku, ne tadžikišku keliu. Aršiausiems demokratijos eksporto mėgėjams visuomet noriu atkirsti: gal pirmiausiai apsikuopkime savame kieme, ir tik paskui mokykime kitus, kaip mąstyti, kaip dirbti, kaip auginti vaikus?
Ypač keista šiomis dienomis pasirodė Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko parlamentaro Armino Lydekos pozicija. Omenyje turiu per LRT transliuotą diskusijų laidą “Akiračiai”. Laidos vedėjas žurnalistas Tomas Dapkus iškėlė retorinį klausimą: “ar pagrįstas ES spaudimas Vengrijai?” O kaip laidoje elgėsi didysis diplomatijos etiketo ir mandagumo taisyklių žinovas? Demokratišku keliu išrinktą Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną netiesiogiai lygino net su Adolfu Hitleriu.
Politiniuose debatuose, be abejo, įmanomi ir daug aštresni epitetai, gretinimai. Bet juk A.Lydeka – politikos mokslų ir etiketo ekspertas, mūsų aukštosiose mokyklose dėstęs kursą ir apie tarnybinį etiketą, ir apie diplomatinį protokolą. Nejaugi diplomatinis etiketas oficialiam Lietuvos politikui suteikia moralinę teisę kaimyninės šalies ministrą pirmininką lyginti su žmogumu, kuris pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?
Man regis, šis pono A.Lydekos netiesioginis palyginimas – itin nevykęs. O gal net – skandalingas. Vaizdžiai tariant, premjeras V.Orbanas neužpuolė nė vienos valstybės, jo įsakymu nenužudytas nė vienas žmogus, jo parėdymu neįkurta nė viena koncentracijos stovykla. Galiu lažintis, jog ir ateityje šis vengrų premjeras nekels jokių pavojų kaimyninėms valstybėms. Vengrija tiesiog per maža šalis, kad galėtų elgtis agresyviai, akiplėšiškai.
Beje, dėl ko gi labiausiai puolamas oficialusis Budapeštas? Dėl Konstitucinio Teismo ir Centrinio banko veiklos suvaržymų, dėl asmens duomenų apsaugos, dėl žiniasklaidos laisvės apribojimų, dėl požiūrio, kas iš tiesų yra šeima, dėl naujosios nuostatos, leidžiančios valdantiesiems skirti nacionalinės teisėjų tarybos pirmininką? O gal užkliuvo nuostata, kad nuo šiol Vengrijos teisėjai bus priversti anksčiau išeiti į pensiją – kaip ir visi Vengrijos piliečiai?
Parlamentaras A.Lydeka laidoje “Akiračiai” tvirtino, esą jam nepriimtina pozicija, kai šalyje balsų daugumą iškovoja viena partija ir čia pat savo ideologiją primeta kaip privalomą visai visuomenei. Jam antrino į laidą paskambinusi parlamentarė Birutė Vėsaitė, pabrėžusi, esą naujoji Vengrijos konstitucija pažeidžia ES sutarties 7-ąjį straipsnį, kalbantį apie fundamentalias žmogaus teises.
Be abejo, išssakyti pabarimai – verti dėmesio. Protingas žmogus įsiklausys į kiekvieną pastabą. Ir tik paskui atsirinks, į ką verta kreipti dėmesį, o ką išmesti į šiukšlių kibirą. Tačiau Vengriją kritikuojantys politikai dažniausiai nutyli gilumines priežastis, kodėl Briuselio biurokratai kaip velnias kryžiaus išgąsdino naujųjų vengriškų įstatymų.
Laimė, žurnalisto T.Dapkaus “Akiračiuose” dalyvavo ir “Dešiniosios minties” atstovas Linas Kojala bei Seimo pirmininkės patarėjas Laurynas Kasčiūnas. Jų mintys, pastabos ir palyginimai pasirodė racionalesni, įtikinamesni. O svarbiausia, kad jie atskleidė, kokios politinės intrigos iš tikrųjų slypi po oficialiais priekaištais moderniam, perspektyviam Vengrijos premjerui.
Šiandieninė Europa susiskaldžiusi į dvi priešiškas, bendros kalbos nerandančias stovyklas. Vienoje pusėje stovi vadinamieji kairieji libertarai, kurie reikalauja žmogaus teisių be jokios atsakomybės, kurie tautines valstybes traktuoja kaip atgyveną ir kurie niekina per amžius nusistovėjusias tradicijas. Kitoje pusėje – dešiniosios pakraipos politikai, kuriems rūpi išsaugoti pagarbą ir tautiškumui, ir krikščionybei, ir tradicinei vyro – moters santuokai. Toks būtų pats paprasčiausias šiandieninės Europos apibūdinimas.
Tiesa, dar būtų galima pridurti, jog maždaug nuo 1970-ųjų metų Europoje įsigali būtent kairiųjų pažiūrų libertarai, propaguojantys kraštutinį individualizmą, nukreiptą prieš bet kokią žmogaus ir valstybės tapatybę. Net laidos vedėjas T.Dapkus pabrėžė, jog daugelis šiandieninių ES institucijų atsidūrusios socialistų rankose. Beje, pareigūnai į daugelį ES postų nerenkami, o būtent paskiriami. Žodžiu, žvelgiant tikrų demokratų akimis, socialistai į tuos postus susėdę neteisėtai. O dabar paklauskime savęs, kas gi nūnai aršiausiai puola savo individualiu keliu žengiančius vengrus? Atakuoja būtent kairuoliškos, libertariškos jėgos, kurioms tautiškumas ir tautinės tradicijos nėra vertybė. Šią aplinkybę būtina įsidėmėti. Ji iškalbinga, daug ką paaiškinanti.
Tiek Seimo pirmininkės patarėjas L.Kasčiūnas, tiek “Dešiniosios minties” lyderis L.Kojala pagrįstai abejojo tų mūsų politikų perspėjimais, kurie garsiai šaukia, esą Vengrijai nusispjauti į demokratijos reikalavimus. Štai keletas atmintin labiausiai įstrigusių pavyzdžių. Prisiminkime, kokių pažiūrų ir nusiteikimų politikas valdė Vengriją iki V.Orbano? Ogi valdė kairysis politikas. Valdė užtektinai prastai. Tuometinė kairioji Vengrijos valdžia net slėpė duomenis apie tikrąją šalies ekonominę padėtį. Ne tik slėpė, bet ir melavo rinkėjams, girdi, Vengrijai nėra baisios jokios ekonominės krizės. Tačiau tas kairiųjų atstovas, grubiausiu būdu pamynęs pamatinius demokratijos reikalavimus – nemeluoti savo piliečiams, iš oficialaus Briuselio kažkodėl nesulaukė nė menkiausio priekaišto.
Iškalbingas čia būtų ir Austrijos pavyzdys. Kai melavo, apgaudinėjo Vengrijos kairieji, oficialusis Briuselis begėdiškai tylėjo. Vos tik Austrijoje buvo pabandyta sudaryti valdžios koaliciją su teisėtai išrinktais ultradešiniosios pakraipos politikais, oficialusis Briuselis nedelsiant pradėjo kelti aliarmą “dangus griūva”. Isterišką Briuselio klyksmą pakurstė ir Austrijos kairieji, ir slapta, ir viešai skundę savo oponentus ES vadovybei.
Nors į valdžią atėję austrų dešinieji, atkreipkite dėmesį, dar nebuvo spėję priimti nė vieno įstatymo, nė vieno potvarkio, dėl kurio jiems būtų buvę galima priekaištauti. Formaliai žiūrint, austrų dešinieji dar nebuvo niekam niekaip nusikaltę. Jie dar nepasirašė nė vieno konkretaus sprendimo. Bet austrų kairieji savo oponentus vis tiek koneveikė. Koneveikė avansu. Koneveikė vien dėl to, kad šie turi dešiniąsias pažiūras.
Baisiausia, kad kairieji neapsiribojo vien žodiniais priekaištais. Jie bandė griebtis sankcijų. Austrijai taikytos pačios įvairiausios bausmės. Sakykim, raginta nepirkti austriškų prekių. Oficialių diplomatinių susitikimų metu dešiniosios pakraipos austrų politikams demonstratyviai nebuvo paduodama ranka. Kartais elgtasi net itin drastiškai. Vos tik į posėdžių salę įžengdavo austrų dešinieji, kairiųjų pažiūrų Briuselio politikai demonstratyviai iš salės išeidavo.
Iššaukiančiai elgdamiesi Europos kairieji vis tik nieko apčiuopiamo nelaimėjo. Tiesiog Austrijoje akivaizdžiai sustiprėjo skeptiškas požiūris į ES kaip draugišką, tolerantišką darinį. Panaši situacija dabar klostosi ir Vengrijoje. Vengrų premjeras V.Orbanas pripažįsta, jog kai kurios konstitucinės nuostatos bus iš naujo svarstomos, koreguojamos.
Tačiau oficialusis Briuselis jį vis tiek viešai, oficialiai žemina, lygindamas ir su Fideliu Kastro, ir su kai kuriais kitais pasaulio diktatoriais. Nenuostabu, kad vengrai jaučiasi pažeminti. Šiaip ar taip Vengrija gyvuoja jau tūkstantį metų, o Europos Sąjungai nėra ir šimto metų.
Tad Vengrijoje pradėjo stiprėti jėgos, kurios oficialųjį Budapeštą ragina niekad niekada nepaisyti Briuselio vadovų pastabų. O juk tokia nuostata taip pat nebūtų teisinga. Skeptikų dėl ES ateities daugėja jau ne tik Austrijoje ir Vengrijoje. Radikalių dešiniųjų judėjimų atsiranda net tolerantiškumu ir liberalizmu garsėjančiose Skandinavijos šalyse.
Tokio pobūdžio judėjimai pasekėjų sulaukia Prancūzijoje, kai kuriose Rytų Europos valstybėse. ES nėra patenkinti ir airiai, kurie buvo prievartaujami tol rengti referendumus, kol pasieks būtent Briuseliui naudingą poziciją. Žodžiu, kairiųjų jėgų valdomas šiandieninis Briuselis turi rimtų bėdų. Jo populiarumas nuolat smunka. Jo įtaka silpsta. Jo pradedama negerbti. Ir dėl šių negerovių kaltas, žinoma, pats Briuselis, nes visuomet puola smerkti valstybes, kurios “pasirenka bent šiek kiek skirtingą laikyseną nei dabar priimta kairiųjų valdomoje ES”.
Beje, laidą “Akiračius”, kuriuose savo susirūpinimą žmogaus teisių padėtimi Vengrijoje dėstė mūsų Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, – prisiminiau neatsitiktinai. Tą pačią savaitę per BTV teko išvysti vėl atnaujintą Arno Klivečkos laidą “Sąmokslo teorija”. Tądien vedantysis klausė, ar Lietuvos teismai marina garsiąją pedofilijos bylą. Neslėpsiu, ši “Sąmokslo teorija” paliko neišdildomą įspūdį. Be abejo, laidoje gal ir per daug buvo svaidomasi epitetais apie “mėšlo krūvas” ar “mėšlinus batus”. Tačiau visi laidos svečiai, tiek dr. Darius Kuolys, tiek žurnalistai Vytautas Matulevičius, Valdas Vasiliauskas ir Tomas Dapkus, pažėrė dešimtis konkrečių atvejų, bylojančių, kaip grubiai, klastingai, masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės Lietuvoje.
Tąsyk išsamiai pasakota, kaip Lietuvos prokuroras paima trisdešimties tūkstančių litų, o lietuviškoji Temidė jo elgesį traktuoja kaip mažareikšmį, dėmesio nevertą nusižengimą. Nors dar taip neseniai buvęs parlamentaras Audrius Butkevičius į kalėjimą sėdo už žymiai mažesnę pinigų sumą. Tądien buvo analizuojama, kodėl tiek Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, tiek mūsų teisėjų elgesį vertinančių etikos komisijų vadovai į STT akiratį pakliuvusiems keturiems Kauno teisėjams, bandžiusiems nuosprendžius kai kuriose bylose koreguoti “telefoninės teisės pagalba”, leido išvengti konkrečių bausmių.
Pripažinkime, keturiems Kauno teisėjams buvo sudarytos išskirtinės sąlygos – iš teisėjų pareigų jie pasitraukė savo noru ir tokiu būdu išvengė teisinių pasekmių. Tik teisėjas Almantas Lisauskas, remiantis žurnalisto T.Dapkaus žodžiais, neišvengs atleidimo už tai, kad pažemino teisėjo vardą. Bet juk tokios lengvatos, taikytos Kauno teisėjams, – neteisėtos. Jos nenumatytos mūsų įstatymuose.
“Sąmokslo teorijoje” pasakota ir apie kai kuriuos kitus keistus lietuviškosios Temidės žingsnius. Pavyzdžiui, persekiojant teisėją Neringą Venckienę, ginančią savo dukterėčios interesus. Arba apie vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, kuris garsiai tvirtina nepasitikintis naująja FNTT vadovybe. Nors, kaip šiandien aiškėja, pats nėra šventasis. Žmogui, kadaise klastojusiam dokumentus ir pardavusiam ne savo akcijas, neturėtų būti patikimas toks svarbus postas. Tačiau Lietuvoje – viskas apversta aukštyn kojomis. Atleidžiamas ne VRM ministras. Atleidžiami tokiam ministrui neįtikusieji FNTT vadovai, pakeitę susikompromitavusius savo pirmtakus.
Dr. D.Kuolys porino apie tai, kaip lietuviškoji Temidė nepagrįstai persekiojo Šarūną Paberalių, kaltindama jį visomis įmanomomis ir neįmanomomis nuodėmėmis. Dabar akivaizdu, kad Š.Paberalius į nesąžiningos lietuviškosios Temidės mėsmalę pakliuvo tik todėl, kad siekė gražių tikslų – troško talkinti Lietuvos valstybės saugumo departamentui. Dar tiksliau tariant, bandė mūsų VSD struktūroms teikti informaciją apie skandalingąjį politiką Viktorą Uspaskichą. Mat tuo metu dirbo skandalingojo V.Uspaskicho asmens sargybinių komandoje.
Tačiau šiems pilietiškiems Š.Paberaliaus nusiteikimams nebuvo lemta išsipildyti. Kažkas Š.Paberalių išdavė. Jam pradėtos kurpti baudžiamosios bylos. Jį pradėjo tampyti po teismus dėl iš piršto laužtų nusikaltimų. Vaikinui nieko kito nebeliko kaip bėgti į Vakarus. Š.Paberalius atsidūrė Amerikoje. Nesąžininga lietuviškoji Temidė paprašė, kad Vašingtonas atiduotų bėglį. Tačiau JAV teisėsauga neskubėjo pasitikėti lietuvių teisėjų sprendimais. Amerika atliko nepriklausomą tyrimą ir nustatė, jog Š.Paberalius po lietuviškuosius teismus tampytas nepagrįstai, neturint konkrečių įrodymų.
Žodžiu, lietuviškoji teisėsauga grubiai pažeidė visas Lietuvos piliečio Š.Paberaliaus teises. Tačiau mūsų Seimas neatlieka savo konstitucinės priedermės. Mūsų parlamentarai nepuola gilintis į šiuos skandalingus atvejus. Laidos dalyviai ne sykį retoriškai teiravosi, kuo gi išties užsiima mūsų parlamento specialieji komitetai, įskaitant ir Žmogaus teisių komiteto pirmininką?
Iš tiesų, kodėl Seimo žmogaus teisių komiteto vadovui parlamentarui A.Lydekai rūpi vengrų ateitis ir, regis, visai nerūpi Š.Paberaliaus likimas?
Nuotraukoje: Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka.
2012.02.17
