Šypsenos poveikis yra senesnis už pačios žmonijos istoriją. Net gyvūnai naudojo šią gudrybę. Pakėlus lūpų kampučius į burną patekdavo daugiau oro, balsas tapdavo aukštesnis ir riksmas nebeatrodydavo toks grėsmingas. Tai buvo pirmasis draugiškumo ženklas.
Šypseną, kaip džiaugsmo išraišką, žino visi žmonės, net nuo išorinio pasaulio atskirtos gentys Indonezijoje ar Naujojoje Gvinėjoje ir akli vaikai, negalintys jos nusižiūrėti iš aplinkinių.
Mokslininkai įrodė, kad šypsosi net naujagimiai. Per pirmąsias 24 savo gyvenimo valandas jie jau sugeba nutaisyti draugišką veido išraišką. Kuo dažniau kūdikis šypsosi, tuo laimingesni jo tėvai. Dar nė paros nesulaukęs mažylis jau nesąmoningai „suvokia“, kad tokiu būdu gali sukelti aplinkinių susižavėjimą.
Tačiau buvo laikai, kai šypsena ir juokas buvo nemadingi. Graikų filosofas Platonas /apie 427-apie 347 pr.m.e./ tvirtino, kad juokiantis prarandama savikontrolė, todėl oriam žmogui juoktis nedera. Antikos meno kūriniuose iš tiesų sunku rasti besišypsantį veidą. Suspaustų lūpų tradicija išliko ir viduramžiais.
Veido be šypsenos priežastis – dantys. Dėl išgedusių dantų ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV /1638-1715/ dvare damos vėduoklėmis prisidengdavo burnas.
Gyvenimo tempas, įvairūs iššūkiai vis dažniau atima iš mūsų gyvenimo džiaugsmą. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais sugalvojama įvairiausių terapijų: muzikos, kvapų, vaizdų, šunų, kačių, delfinų, spalvų, poezijos ir t.t.
Viena paskutiniųjų – juoko terapija, kuri Rytų kultūroje buvo žinoma ne vieną tūkstantmetį. Senovės kinai sakydavo: šypsokis ir šypsena „prilips“ prie tavo veido. Populiarus aforizmas: šypsokis, ir su tavimi šypsosis visas pasaulis. Net vadybos teorijoje teigiama: šypsokis, nors per prievarta, ir ilgainiui ši kaukė taps tavo savastimi. Taigi šypsotis reikia ne todėl, kad tau linksma, o tam, kad taptum linksmas, kad su šypsančiu viršininku ar klientu lengviau bendrautumei.
Tyrinėti juoką, jo poveikį žmogaus organizmui ir naudą mokslininkai pradėjo XX a. pradžioje. Naujojo mokslo – gelotologija /gr. gelos – „juokas“/ pradininku laikomas amerikiečių neurologas Viljamas Frajus. Jis pirmasis patvirtino, kad juokas stiprina imunitetą, stabdo streso hormonų gamybą, mažina skausmą, suteikia žmogui euforijos pojūtį, stiprina širdį ir mažina kraujospūdį.
Juoką galima traktuoti ir kaip savotišką masažą, nes juokiantis atsipalaiduoja apie 80 raumenų grupių. Juokiantis pasikeičia kvėpavimo ritmas: įkvėpiama giliau ir ilgiau, o iškvėpiama trumpiau. Taip pagerėja dujų apykaita ir dėl to pagerėja visų organų veikla. O ko mums daugiau reikia!
Įvairenybės
XXX
Pasaulio mokslininkų tyrimai įrodė, kad moterys ir merginos šypsosi dažniau negu vyrai. Jos vyrams šypsosi ir tada, kai šie neatsako tuo pačiu. Kartais jos šypsosi savo partneriui net per barnį su juo. Nenuostabu: nesišypsančios moterys atrodo šaltesnės ir nelaimingesnės.
XXX
1980 m. amerikietis, Bostono cirko vadovas Martinas Kristensenas įkūrė greitosios klounų pagalbos gydymo įstaigą, kurios filialų jau yra ir Europoje. Izraelyje atsirado nauja specialybė – medicinos klounas, sėkmingai dirbantis vaikų ligoninėse.
XXX
Sparčiai plinta viena juoko terapijos krypčių – juoko joga, kurios pradininku laikomas indų gydytojas Medanas Katarina. Prancūzijoje per pastaruosius kelerius metus atidaryta per 30 juoko klubų, Vokietijoje – daugiau kaip 60. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 6 tūkst. juoko jogos klubų, daugiau nei 60-yje šalių. Štutgartas laikomas pasaulio juoko sostine – ten vyksta kasmetiniai pasauliniai juoko kongresai.
XXX
Amerikietis dailininkas Harvey Bolas, 1963 m draudimo kompanijai „State Mutual Life Assurance Cos“ nupiešė linksmąjį geltoną veidelį, vadinamą „smailu“, šypsniuku ar tiesiog šypsenėle ir pasiūlė pirmąjį spalio penktadienį pažymėti Šypsenos dieną.
XXX
Tarptautiniu šypsniukas tapo, kai jis buvo perkeltas į internetą ir trumpąsias žinutes telefone.
XXX
Tarptautinė šypsenos diena pirmą kartą paminėta 1999 metais.
2012.03.16
