Kovo 28-ąją Lietuvos Apeliacinis teismas nagrinės skandalingąją Medinininkų žudynių bylą. Ši diena – tokia svarbi, kad greičiausiai pateks į Lietuvos istoriją. Bent jau į Lietuvos teismų praktikos suvestines.
Mat tądien bus aiški kaimyninės Latvijos pozicija. Tąsyk mes žinosime, ar oficialioji Ryga leidžia buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną patraukti baudžiamojo atsakomybėn pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už karo nusikaltimus.
Portalas Slaptai.lt primena, jog buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas – Nikulinas Vilniaus apygardos teismo kolegijos jau nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Pati griežčiausia iš šiuo metu galiojančių bausmių buvusiam omonininkui skirta “dėl tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis”. Būtent tokio verdikto, atiduodami bylą į teismą, ir siekė oficialieji kaltintojai – Lietuvos prokurorai.
Tačiau apeliacinėse instancijose mūsų prokuratūra kažkodėl sumanė veikti jau pagal visai kitas žaidimo taisykles. K.Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė Vilniaus apygardos teismo sprendimą skundė akcentuodami, kad jų ginamasis nuteistas neturint jokių, nei tiesioginių, nei šalutinių, kaltės ir dalyvavimo Medininkų skerdynėse įrodymų. Tokių įrodymų nesugebėta pateikti nei nuosprendyje, nei įvardinti gausiai susirinkusiems žurnalistams.
Tuo tarpu net ne prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas ar Mindaugas Dūda, o jų viršininkas – ONKTD vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Raimundas Petrauskas skundė teismo nuosprendį. Skundė dėl to, esą Vilniaus apygardos teismo teisėjai buvusį omonininką teisė vadovaudamiesi ne tuo įstatymu, kokiu iš tiesų reikėjo vadovautis. Tačiau tada kyla pagrįstas klausimas: kur gi buvo ir ką darė prokuroras R.Petrauskas, būdamas Generalinio prokuroro pavaduotoju, pačioje proceso pradžioje? Kodėl Medininkų žudynių byla iš karto neatiduota teismui dėl karo nusikaltimų?
Iš nuostabos derėtų gūžčioti pečiais. Gal mūsų prokurorai patys nežino, ko nori? Juk Vilniaus apygardos teismas neatmetė nė vieno jų prašymo – kaip kaltintojai reikalavo, taip teisėjai ir baudė buvusį omonininką. Turint tai omenyje, prokurorų skundas daugiau negu keistas.
Ir vis dėlto Lietuvos prokuratūros pastangos perkvalifikuoti buvusiam omonininkui pateiktus kaltinimus pagal sunkesnįjį įstatymą verčia suklusti, ar šioje byloje nėra sumaniai slepiamų politinių motyvų. Juk dabar mūsų prokurorai reikalauja, jog buvęs omonininkas būtų teisiamas pagal įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už “draudžiamą elgesį su žmonėmis”. Kitaip tariant, reikalauja teisti jį už karo nusikaltimus.
Kam prokurorams prireikė šio kūliaversčio? Pirmiausiai į akis krenta aplinkybė, jog buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas teisinėje valstybėje iš viso negalėjo būti nei suimtas, nei juo labiau – kalinamas. Juk pasibaigęs dešimties metų senaties terminas. Lietuvos prokuratūros prašymu buvęs Rygos OMON darbuotojas K.Michailovas 2007-ųjų lapkričio mėnesį buvo sulaikytas Rygoje ir perduotas mums 2008-ųjų sausio mėnesį. Nesunku suskaičiuoti, kiek laiko po tragiškų 1991-ųjų liepos įvykių buvo praėję būtent 2007-ųjų pabaigoje. Akivaizdu, jog dešimties ir net penkiolikos metų terminai – peržengti.
Beje, sąvoka “senaties terminas” atsirado ne dėl to, jog Temidė norėtų nusikaltėliams padėt išvengti pelnytų bausmių. Senaties terminas nereabilituoja asmens, padariusio nusikaltimą. Įstatymas tiesiog konstatuoja: prabėgus užtektinai ilgam laiko tarpui Temidė nebeturi realių galimybių objektyviai patikrinti bei pasverti surinktų įrodymų, taigi neturi ir galimybės tiksliai nustatyti, kaltas ar nekaltas įtariamasis arba kaltinamasis. Vaizdžiai tariant, joks liudytojas negali labai tiksliai prisiminti, kas ir kaip dėjosi prieš dešimt metų. Todėl liudytojų parodymų ir negalima laikyti objektyviais, tiksliais, neginčijamais kaltės įrodymais.
Be abejo, autoritarinėse, diktatorių valdomose valstybėse į senaties terminus – nusispjauti. Ten vadovaujamasi principu: “geriau nuteisti devynetą nekaltų asmenų, nei vieną kaltajį paleisti į laisvę”. Tuo tarpu demokratinės, žmogaus teises gerbiančios valstybės laikosi priešingų principų: “geriau į laisvę paleisti devynetą kaltųjų, nei įkalinti vieną nekaltą žmogų”.
Prie kurių valstybių priskirtina Lietuva, tegul sprendžia mūsų skaitytojai. Mums belieka tik priminti, jog Medininkų žudynių byloje – gausu įtartinų keistenybių. Nesiruošiame skaitytojų apkrauti specifinėmis teisinėmis žiniomis. Priminsime tik pačius svarbiausius teisinius akcentus. Buvęs eilinis Rygos OMON milicininkas šiuo metu nuteistas pagal įstatymą, kuriam taikomas dešimties metų senaties terminas. Tad jo persekiojimą Lietuva privalėjo nutraukti dar 2001-ųjų metų pabaigoje. Tačiau jam nenutraukė, tuo tarpu kitiems – nutraukdavo. Todėl klausimas, kodėl šiuo konkrečiu atveju nesilaikoma senaties terminų, – aktualus. Lygiai kaip aktualus ir dvigubų standartų Medininkų byloje taikymo klausimas. Juk mūsų įstatymai nedviprasmiškai teigia: baudžiamasis procesas privalo būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Įstatymas nenumato jokių išlygų, jokių išimčių.
Mūsų teisiniuose dokumentuose taip pat vienareikšmiškai tvirtinama, jog įstatymai “neturi grįžtamosios galios”. Tad 2003-aisiais priimtos naujosios BPK redakcijos, numatančios ne 10-ies, o 20-ies metų senaties terminus už tyčines žmogžudystes sunkinančiomis aplinkybėmis, niekaip nepritaikysi atgalios. Lietuvos baudžiamojo kodekso 6-asis straipsnis labai aiškiai sako, jog asmenys gali būti baudžiami tik pagal “įstatymus, kurie galiojo nusikaltimo padarymo metu”. Grįžtamąją galią turi vien bausmę švelninantys įstatymai. Baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamos veikos griežtesnį kvalifikavimą, neturi grįžtamosios galios. Oficialiame, galiojančiame dokumente šiuo klausimu nėra jokių “bet”, “tačiau”, “išskyrus”.
Beje, esama iškalbingų lietuviškųjų pavyzdžių, kai lietuviai teisėjai senaties terminų paisė labai skrupulingai. Kai kurių asmenų atžvilgiu senaties terminai buvo pritaikyti net Sausio 13-osios ir net Medininkų žudynių bylose. Prisiminkime kad ir kriminalinio pobūdžio baudžiamąją G.S. bylą. Tas asmuo kaltintas pagal tą patį straipsnį, kaip ir omonininkas K.Michailovas. Tačiau baudžiamasis G.S. persekiojimas buvo nutrauktas dėl įsigaliojusių senaties terminų. Teismas tąsyk priėmė sprendimą, jog ponui G.S. negali būti taikomas naujosios redakcijos 129-asis baudžiamojo proceso kodekso straipsnis, numatantis 20-ies metų senaties terminus. Teismas nuosprendį perkvalifikavo pagal 1991-aisiais galiojusį 105-ąjį BPK straipsnį. Žodžiu, pritaikė ne 20-ies, kaip siekė prokurorai, o 10-ies metų senaties terminą. K.Michailovo atvejis – analogiškas. Bet K.Michailovo – Nikulino atveju dešimties metų senaties terminai kažkodėl nebegalioja.
Net jei buvusiam omonininkui taikytume 20-ies metų senaties terminą, negalima pamiršti aplinkybės, jog šis terminas išseko 2011-ųjų spalio mėnesį. Juk 2011-ųjų pabaigoje konkrečius senaties terminus turintys kaltinimai K.Michailovui nebuvo perkvalifikuoti į kaltinimus, kuriems netaikomi senaties terminai (omenyje turime karo nusikaltimus). Kaltinimai net ir šiandien vis dar – neperkvalifikuoti. Tad buvęs Rygos OMON milicininkas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus turėtų būti nedelsiant paleistas vadovaujantis net BPK straipsniu, numatančiu maksimalų senaties terminą – 20-imt metų.
Primityviųjų patriotų pykčiui galima pateikti ir daugiau lietuviškųjų absurdų. Viešojoje erdvėje būta pareiškimų, esą buvęs eilinis Rygos OMON milicininkas slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos. Pirma, jis niekur nesislapstė. Tiesiog ramiai gyveno Rygoje. Jo tapatybė pakeista ne jo, o būtent Latvijos teisėsaugos iniciatyva. Mat K.Michailovas – Nikulinas sutiko talkinti vienoje sudėtingoje, pavojingoje baudžiamojoje byloje. Ir Latvijos teisėsauga nusprendė, jog K.Michailovui bei jo artimiesiems gali grėsti mirtinas pavojus. Todėl K.Nikulinas ir tapo K.Michailovu. Jo tikroji pavardė buvo įslaptinta. Ją įslaptino pati Latvijos Temidė.
Be to, mūsų įstatymai labai aiškiai apibrėžia, kas yra slapstymasis nuo teisėsaugos. Lietuviškoji Temidė besislapstančiuoju įvardina tik tą asmenį, kuris pradeda slapstytis po to, kai jam oficialiai pranešama apie reiškiamus kaltinimus arba įtarimus. Iki pasibaigiant 10-ties ir net 15-kos metų senaties terminams K.Michailovui – Nikulinui niekas nepareiškė jokių kaltinimų. Pirmieji įtarimai dėl tyčinio nužudymo jam buvo pareikšti tik 2008-jų sausyje, o iki 2011-ųjų gegužės 11 d. niekas nekaltino jo karo nusikaltimais. Tad kaip jį galima traktuoti asmeniu, besislapstančiu nuo teisėsaugos, jei net Latvijos prokuratūra nuosekliai ir atkakliai tebetvirtina: “jis niekad nesislapstė, o jo buvimo vieta visuomet buvo žinoma”.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt turi savąją versiją, kodėl Lietuvos prokuratūra K.Michailovą – Nikuliną žūtbūtinai siekia apkaltinti padarius karo nusikaltimus. Tokiu atveju mūsų prokurorams atpultų būtinybė klausytis advokatų priekaištų dėl grubiai, akivaizdžiai pažeistų senaties terminų. Dangstantis ikiteisminio tyrimo paslaptimis taip pat nebereikėtų aiškintis politikams, žiniasklaidai ir visomenei dėl akivaizdžių ikiteisminio tyrimo trūkumų ir itin menkos darbo kokybės.
Tačiau ir čia mūsų prokuratūra patenka į keblią situaciją. Kaltinimų dėl karo nusikaltimų bet kam neprikergsi. Egzistuoja griežta, konkreti tvarka, kuria remiantis pateikiami kaltinimai dėl žiauraus elgesio su žmonėmis.
Mūsų prokurorų uolumas Medininkų žudynių byloje ieškant karo nusikaltimo požymių, – sunkiai besuvokiamas. Prisiminkime asmenis, kurie jau buvo nubausti už karo nusikaltimus. Omenyje pirmiausiai turiu Niurnbergo procesą, buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėlius ir Irako diktatoriaus Sadamo Huseino egzekuciją. Tiek teisiant Vokietijos, tiek Jugoslavijos, tiek Irako karo nusikaltėlius į akis krenta labai svarbi aplinkybė: niekas niekada už karo nusikaltimus neteisė eilinių karių ar žemo rango politikų. Jei teisdavo, tai teisdavo tik prezidentus, tik vyriausiuosius kariuomenių vadus, tik generolus, tik ministrus. O Medininkų žudynių byloje lietuviai karo nusikaltimais staiga siekia apkaltinti buvusį eilinį OMON milicininką! Ar neapsijuoksime? Ar nepasirodysime esą barbarai?
Portalas Slaptai.lt taip pat atkreipia dėmesį, jog kaltinimai karo nusikaltimais taikomi tik tiems smurtautojams bei agresoriams, kurie sistemingai ir dideliu mastu puldinėjo, žudė ar kankino civilius asmenis. 1991-ųjų metų liepos mėnesį Medininkų muitinės postą saugojo ne civiliai Lietuvos gyventojai, bet oficialūs Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnai. Vadovaujantis sveiku protu, vien dėl šios priežasties neįmanoma atsakomybės už karo nusikaltimus pritaikyti K.Michailovui – Nikulinui, net jei ir būtų įrodytas jo dalyvavimas žudant mūsų pareigūnus.
Esama ir dar vienos priežasties, kuri neleidžia Lietuvos teisėsaugai svaidytis karo nusikaltimais. Karo nusikaltimą apibrėžiantys įstatymai be išlygų nurodo, jog čia būtina tokia sąvoka kaip “sistemingai ir dideliu mastu”.
Net jei Latvija ir neprieštaraus, kad mūsų Temidė jų pilietį teistų už karo nusikaltimus, oficialiąją Rygą mes vis tiek įstūmę į keblią situaciją. Broliai latviai mūsų prokurorams jau sykį leido K.Michailovą suimti. Prabėgus keleriems metams paaiškėjo, jog lietuviai nei iš šio, nei iš to persigalvojo – užsimanė K.Michailovą teisti pagal visai kitą įstatymą. Tad oficialioji Ryga akivaizdžiausiai prievartaujama nepastebėti įtartino Lietuvos prokurorų nepastovumo. Ironizuojant būtų galima net šitaip paklausti: kokios garantijos, kad po kurio laiko Lietuvos prokurorai nesugalvos dar sykį perkvalifikuoti eliniam omonininkui pateiktų kaltinimų?
Bet svarbiausia, kad oficialioji Ryga neturi jokių duomenų, esą K.Michailovas – Nikulinas būtų “sistemingai ir dideliu mastu užpuldinėjęs Latvijos gyventojus”. Latvijoje K.Michailovas – Nikulinas jau teistas už veiklą, susijusią su jo tarnyba Rygos OMON struktūrose. Bet teistas lygtinai ir tik už tarnybinių įgaliojimų viršijimą. Vaizdžiai tariant, Latvijoje jis turi “geležinį alibi”.
Tad mūsų prokuratūros laukia sudėtinga užduotis: ieškoti įrodymų bei liudytojų, patvirtinančių, kaip K.Michailovas – Nikulinas “sistemingai ir dideliu mastu puldinėjo, žudė ir terorizavo civilius Lietuvos gyventojus”. Šitaip sakydamas, žinoma, ironizuoju. Sunku patikėti, jog Lietuvos prokuratūra turėtų tokio pobūdžio įrodymų.
Ir vis dėlto būtų labai įdomu sužinoti, kas gi mūsų prokurorams pametėjo mintį, esą Medininkų žudynių byloje būtina ieškoti karo nusikaltimo požymių. Savąją versiją jau turime. Tik dar šiek tiek per anksti ją atskleisti.
Stebint šiuos lietuviškus viražus iškyla dar vienas klausimas: ar tai reiškia, kad netrukus iš naujo bus nagrinėjama ir Sausio 13-osios byla, o joje jau nuteistieji asmenys bus iš naujo teisiami – tik šį sykį jau dėl karo nusikaltimų prieš Lietuvą? Juk sąsajos tarp šių bylų – akivaizdžios. Be to, karo nusikaltimo terminas Sausio 13-osios bylai išties kur kas labiau tinka.
Nuotraukoje: portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas, komentaro autorius.
2012.03.27
