O mes? Ar bent nuoširdžiai nulenkėm galvas, patys melavę ir klydę? Todėl nesistebėkim, jei smuktume… Ir nuo grandioziškiausios nelogikos. Didžiausia apgaulė iš visų apgaulių – apgaudinėti save. Kaip apsukriai persitvarko tie, kurie… nepersitvarkys niekada. Jie balsiausiai gieda, savo nemato nė dėmelės, o griebia už gerklės kitus, kad apie jų dėmes neprasižiotų. Bakterijos prisitaiko prie naujų antibiotikų!
Subrendimas – įžiūrėti klaidas bet kur pasaulyje ir jų nuostolingai nebrukti į savo mažos tautos kultūrą, o imti akstinams tai, kas geriausia. Maža tauta, kiekvienas žmogus turi tuos pačius didelius klausimus kaip visas pasaulis. Menas – ne kas pasensta ar praeina, o kas jaudina visada. Literatūra gali viskuo naudotis ir viskam teikti naudos, bet ji – tik menas. Žodžio menas ir menas užburti prasmingu žodžiu. Ne per smerkiančią, o per sukrėstą sielą.
Kalbėkim, liudykim išgyventą tiesą, net baisią, kol viskas dar neapsitraukė šešėliu, nesineškim į kapą, nes esama tokių, kurie tik to ir laukia. Jei žmogų užgaunu, tai iš nesugebėjimo, ne iš piktos valios. Esu tiesus ir atlaidus. Ar man padarė bloga kiti, užmiršau. Sunkiau užmiršti, kad bloga kitiems daryti mokėjau pats.
Velnioniška gigantomanija ir turto liga susargdinta žemė šiandien stato iš rašliavos Babilono bokštą, nesąmonės akademinio lygio. Turi susivokti idėjų pasaulyje, su idėjų kritika rinktis knygas geriausias iš geriausių, kad skaitydamas nepasidarytum tamsybininku – ožio ištvermės, avino padermės. Žmogui įgimtas kovingumas… Už tokį nesugadintas nuoširdus varguolis vertesnis, mėnulis pro langą artimesnis už tokį žmogų, bildantį anapus sienos daugiabučiam triukšmingam name.
Svarbiausia – ne po knygas blaškytis, bet kad būtų šio to verta, ką rašysi iš viso savo gyvenimo. Kaip ir lemia ne knygų skaičius, o gal keli kūriniai, nebūtinai dideli, bet nelyginant auksiniai šiaudeliai, kurie neišsidraikytų tavo knygas pakračius ant šakių.
Joks menas man į nieką neatsakė, vien ilgesį gilino. Kurdamas einu vis ten, iš kur nebuvau išėjęs – į savo žemės gelmes ieškoti vertybių iš tautos vargų. Ne todėl vargai artimi, kad vargai, o kad man svetima neteisybė, kurios ir dabar pilna. Jei būčiau dailininkas, su meile vaizduočiau negražius, gyvenimo sulamdytus, bet nenugalėtus žmones. Jie geresni už mane. Aš neturėjau jėgų nė mirštantį numarinti.
Neišmokau gyventi rytojumi. Man yra nuolatinis dabarties mirksnis, kuris atlėkdamas ir pralėkdamas didina praeitį ir kurį gerai pragyvenančiu rytojus pats pasirūpina. Praeitį lig smulkmenų turiu kaip neiššvaistomą likimo turtą, viskas man praeina, kad būtų. Miela su žmonėmis. Žmogus žmogui dovana. Bet gražioje ir tylioje vienatvėje niekur nesijaučiu vienas. Noriu natūralios, normalios aplinkos, kur savo mintimis nereikėtų ėsti savo širdies. Šviesa sušvinta ieškant ryšio ne su kitomis galaktikomis, o su šalia kenčiančiu broliu. Be šitos šviesos – viskas tamsa.
Dabar nėra vietos, kur galėtum gyventi ar negyventi. Vienintelė vieta išlikti – paties dvasia. Kaip ir pabėgti iš tuštybės mugės. Žmonės suteršė žemę, vieni kitiems sakydami, kad žemė – žmonių planeta. Nekalta žemė žmonių neišdavė: ir suteršta numirti išvaro skaistų žiedą. Džiaukis, kai randi. Per žiemą gyvenu mieste, sapnuodamas kaimą, o vasarą bėgu į kaimą, kuriame taip trūksta žmonių pasikalbėti apie ką noriu, jog šnekuosi su mirusiais.
Nesu optimistas, nesu pesimistas. Žiūriu į žmogų su humoru. Man visi, anot Liongino Šepkos, “knatais susijuosę kaipo pundeliai”, ir kiekvieną vertinu pagal jo vidinę kultūrą, sąžinę, tiesos supratimą, dvasinių vertybių pažadintą asmenybės sąmonę. Ir mano eilėraštyje liūdesio, džiaugsmo, humoro, nuostabos ir kitos spalvos sudaro vieną baltą šviesą. Bet kas jas mato? Yra asociacijose logika. Bet kas jos ieško?
Esu laimingas, kad nė vieno žmogaus neišdaviau ir nepražudžiau tokiame pasaulyje. Tai brangiau už kūrybą. (“Esu, ir tas gyvenimas – mano”,1986m.)
Titaniko laivo skendimą, kai gelbėjosi vienas kitą gramzdindami, man primena ši pusė šimto metų.
Iš pat mažens domėjausi politika ir dabar domiuosi, tik niekada nedalyvavau ir nedalyvausiu joje. Domėjausi todėl, kad tu politika gali nesidomėti, bet politika domisi tavimi. (“Penki atsakymai turgaus aikštėje”, 1989 m.)
Pagaliau laikas tiesiai pasakyti: tauta sukomunistėjusi. Tauta renkasi ne Dievą, bet šėtoną, tautoje vyksta paslėptas tylus pilietinis karas. Visi dirbtiniai kvietimai į vienybę – plepūs sambūriai. Komunistinė sąmonė pasivadino kosmopolitine, liberalistine ir “dialektiškai” tebedirba senoje “kovoje už būvį”.
Kadaise, kai sužinojau, kad Maksimas Gorkis pateisino lagerius ir kelią į laimę per silpnesnių lavonus, jo raštus išmečiau į šiukšlių dėžę.
Visi turėsime gyventi vienoje Lietuvoje, todėl aiškinkimės su gyvaisiais, o neverskime išsisukinėdami viso mirusiems, kurių lūpas mirtis užantspaudavo tylos antspaudu, ir jie negali atsikirsti. (“Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje”, 1992 m.)
Visi žmonės savo mirtimi man broliai, nes mirties valandą visi yra amžininkai nepaisant laikų. Noriu, kad artimo meilė eitų per laikus kaip žmonės, kurie kada nors numins, sulygins ir mano kapą, kaip aš ne vieno kapą gal numyniau nė pats nežinodamas.
Pasaulis tebėra viena kitą ryjančių gyvačių kamuolys. Pro pasaulio triukšmo plyšius kartais pasigirsta tyla, kurioje ir aš kai ką girdžiu. Dievo gaidos gaudimą…
“Obuolius skinu iš sodo dangaus, pats mokaus” – simbolizuoja amžiną mokslą, kurio žmogus mokosi nuo lopšio iki karsto. Net mirti, kaip sako išminčiai, mokosi gyvendamas. Ar išmoksta? Nepaisant visų pažiūrų į mirtį ir pasiruošimų? Kadangi mirtis – vienkartinis, asmeniškiausias ir tragiškiausias žmogaus gyvenimo aktas.
Bet jeigu būčiau koks pasaulio viešpats, tai su tokia galybe paleisčiau Maurice’o Ravelio “Bolero”, jog nustelbtų visus roko šėtoniškus ritmus.
Protingas pro savo langą mato daugiau, negu kvailas apkeliavęs visą pasaulį. (“Gyvenimas – kaip sapnas, sapnas – kaip gyvenimas”, 1993 m.)
Žmogus, apibūdindamas kitą, žodžiais, kuriais aną apibūdina, pirmiausia apibūdina save.
Žmonija priėjo tokių visuotinių moralės ir dorovės normų, kurios kaip jūros lygis. Jeigu visuomenė nusileis žemiau to lygio, gali atsitikti, kad kultūringoje valstybėje be cenzūros ji… pati savo darbais pasiprašys cenzūros. Man leidžiama… O man ar imtina? Apsisprendimo laisvė žmogui visada turi vertybinį pagrindą.
Septynios didžiosios nuodėmės, puotaudamos lyg Hieronymo Boscho pasveiksluose, pavertė žmones sugulovais sugėrovams, sugėrovais sugulovams. Visą sistemą ir auklėjimą reikės dantis sukandus keisti iš esmės, norint ką nors dešimtmečiais dar išgelbėti. Kitaip – žūsime.
Tas pats indas vienam pustuštis, kitam puspilnis. Blaise Pascalio mintis, kad jis taškas, apgaubtas visatos ir savo mintimi apgaubiantis visatą, man tinka. Bet man, kaip taškui, reikia visatoje vietos. Tėviškės, namų, žmonių, tautos, gamtos ir laisvo darbo.
Juodos vienatvės nežinau. Vienišas nebuvau ir vienas būdamas. Nelaimingiausi man atrodo tie, kurie negali ištverti vienatvės ir tylos. Baisu, kai išgirstu – kokia ilga diena. Aš visą gyvenimą niekur niekad nespėdavau. Man pritrūksta ir dienos, ir nakties.
Aš visų didžiųjų dabartinių tautos sueigų dalyvis. Kur žmonės eina niekieno nevaromi, aš ten pirmutinis. Niekur neidavau tik ten, kur būdavo varoma varu. (“Gyvenimu”, 1990 m.)
Kičas, pornografija, bulvarinės banalybės iš viso pasaulio, užmaskuotos persivertėlių klastotės, norint nukreipti dėmesį į reginius ir duoną nuo dabarties tikslų, blogos kalbos pamokomis drimba per laikraštienos laikraštynę mūsų visuomenei tiesiasi į burną. (“Kalba mintyse”, 1990 m.)
Aš nusilenkiu nežinomų didvyrių prilaidojusiai vargšei savo tautai. Nors ji atrodė kaip iškorijęs kelmas, bet buvo gyva ir varė visas visolių pasipriešinimų atžalas, kurios be kelmo gyvybės būtų lengvai iškirstos. (“Vaistinės svarstyklės”, 1990 m. Visos citatos iš knygos “Lyra ant gluosnio. Straipsniai, pokalbiai ir kita”, Aidai, 1998).
Nuotraukoje: poetas Jonas JUŠKAITIS.
2012.05.13
