Ekstremizmas – tai atsidavimas kraštutinėms pažiūroms ir ypač priemonėms. Iš tokių priemonių galima išskirti masinių riaušių, įvairių pilietinio nepaklusnumo akcijų organizavimą ir pravedimą, ir tiesiog teroro akcijų vykdymą.
Kai kurių asmenų ir organizacijų nuomone, būtent tokios priemonės gali būti vienintelė galimybė realiai paveikti atskiroje valstybėje ar regione besiklostančią situaciją.
Jei ekstremalios priemonės nedavė lauktų rezultatų, ką toliau daryti? Kitas žingsnis – terorizmas, kaip kraštutinė ekstremizmo apraiška ar viena iš formų.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje konstitucinės krizės laikotarpiu Baltarusijoje įvyko keletas politinių teroro aktų, už kuriuos atsakomybę prisiėmė giliai užsislaptinusi organizacija – Baltarusijos išvadavimo armija.
Politinis terorizmas
Tai greičiau politinė radikali organizacija, nes ji surengė perspėjamuosius teroro aktus valstybiniuose objektuose valdžios ir visuomenės tarpusavio santykių eskalavimo momentu.
Tie teroro aktai buvo surengti be žmonių aukų, smarkiai apgadinant pasirinktus objektus. Žmonių žūtis greičiau jiems būtų atnešę ne autoritetą, o politinę mirtį. Buvo sprogdinta dujų paskirstymo stotyje Krupkuose, dujotiekyje ties Toržku (pagrindinėje naftotiekio Družba šakoje) ir Minsko miesto Gegužės Pirmosios rajono teisme, kuriame buvo skelbiami neteisėti nuosprendžiai režimo oponentams. Šie sprogdinimai liko mįslė specialiosioms tarnyboms.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje taip pat sustiprėjo valstybinis terorizmas ir prieš politinius režimo oponentus.
1999 metų gegužės 7 dieną dingo buvęs vidaus reikalų ministras J. Zacharenka. Generolas buvo pagrobtas greta savo namų 23 val. ir nuvežtas automobiliu. Visuomeninė grupė tirdama nustatė, kad generolą kankinant buvo bandoma priversti pripažinti rengus konstitucinį perversmą. Kai jau buvo aišku, kad jis atsisakys parodymų teisme, jį nušovė.
1999 metų rugsėjo 16 dieną grupė nežinomų asmenų pagrobė Fabričnaja gatvėje Minske žinomą politiką, prezidento oponentą V. Gončarą ir jo rėmėją A. Krasovskį. Gretimų namų gyventojai liudijo, kad 22 val. 35 min. draugus pagrobė grupė asmenų ir nusivežė nežinoma kryptimi. Gončaro ir Krasovskio likimas ir vieta, kur jie yra, iki šiol nežinomi.
Pasirodo, VRM specialiosios paskirties brigados buvusio vado pulkininko Pavličenkos karjera paženklinta savo piliečių krauju. Jis asmeniškai vadovavo Zacharčenkos, Gončaro, Krasovskio ir kitų piliečių grobimo ir sunaikinimo grupei, jam ypač patiko biznieriai.
Per vieną tokį banalų nusikaltimą jis apsižioplino ir pakliuvo į dar ne visai sugriuvusio KGB akiratį. Baltarusijos Respublikos generaliniam prokurorui sankcionavus, jis buvo suimtas ir nugabentas į KGB tardymo izoliatorių. Per kratą pas jį rasta apie 30 kasečių su jo nusikaltimų vaizdo įrašais. Per apklausas Pavličenka išdavė visą nusikalstamą sindikatą ir jam pavestą didingą misiją…
Lukašenka nepatenkino prokuroro sankcijos suimti VRM ministrą J. Sivakovą ir valstybės sekretorių, grąžino į darbo vietą pulkininką Pavličenką ir išsiuntė į atsargą KGB pirmininką Mackevičių ir prokurorą Boželką, paskirdamas į jo vietą vieną iš kaltinamųjų.
Visa šių nusikaltimų įrodymų bazė buvo išvalyta, geriausiai informuoti liudytojai išmirė mįslingomis aplinkybėmis, kai kuriems pavyko pabėgti į užsienį (VRM pulkininkui Alkajevui, tardytojams Petruškevičiui, Uglianecui, Slučekui).
2000 metų liepos 7 dieną pagrobtas D. Zavadskis, kai tarnybiniu automobiliu važiavo į Minsko-2 oro uostą pasitikti savo kolegos Pavelo Šeremeto. Vėliau jo automobilis buvo rastas oro uoste, bet Zavadskio nerasta. Už tą nusikaltimą uždarame teisme buvo nuteista VRM padalinio „Almaz“ buvusio bendradarbio Ignatovičiaus grupė („Almaz“ karininkas Maksimas Malikas, VRM Akademijos kursantas Aleksejus Guzas ir Sergejus Sauškinas).
Ignatovičius nedavė jokių parodymų, o tai buvo labai naudinga ir tardymui, ir teismui (tardymo metu su Ignatovičium susitikinėjo Naumovas). Atkreipkite dėmesį, jam taip ir nebuvo inkriminuotas Zavadskio nužudymas – tik pagrobimas. Zavadskio lavonas nesurastas. Mes turime pagrindo tvirtinti, jog toji grupė prisiėmė Zavadskio pagrobimą, kad jų nesušaudytų už kitus nusikaltimus. Bendrininkui Malikui siūlyta nurodyti Zavadskio palaidojimo vietą, jeigu tas įkalbės Ignatovičių išduoti tą vietą tardytojams.
Nevienareikšmišką visuomenės reakciją Baltarusijoje ir pasaulyje iššaukė sprogimų tyrimai: dviejų 2005 metais Vitebske (sužeista apie 40 žmonių) ir teroro aktų 2008 metų liepos 4 dieną per šventę už 150 metrų nuo prezidento ir 2011 metų balandžio 11 dieną metro už 200 metrų nuo Lukašenkos rezidencijos. Per teroro aktą žuvo 15 žmonių ir daugiau kaip 400 nukentėjo. Dėl tų teroro aktų apkaltinti šaltkalvis Konovalovas, kuris sąžiningai visą laiką stovėjo prie staklių, ir elektrikas Kovaliovas (už nepranešimą)
Daug klausimų kelia pats potvarkis perduoti baudžiamąją bylą Nr. 11068930017 prokurorui, kad šis pateiktų teismui. Mūsų neįtikina teisiamiesiems inkriminuojami nusikaltimai „panaudojant sprogstamąsias kovines medžiagas“, neužfiksuoti net VRM organuose, kuriuos jie pradėjo vykdyti nuo 14 metų.
Ką gali įtikinti nustatytas įvykdytų nusikaltimų laikas: „vieną vasaros dieną“ arba „kažkurią dieną nuo kovo iki lapkričio…“? Čia aiškiai išryškėja ideologinis gyventojų apdorojimas. Yra didelių prieštaravimų tarp tardymo išvadų ir ekspertizės išvadų, nesutampa kaltinamųjų parodymai, neteisingi veiksmai per tardymo eksperimentus, sprogimo vietos slėpimas nuo savų ir užsienio specialistų, vaizdo medžiagos montažas, paties kaltinamojo nebuvimas nusikaltimo vietoje sprogimo momentu ir t. t., pagaliau, žaibiškas nekompetentingas tendencingas tyrimas, teismas, nuosprendis ir sušaudymas be eilės (nors jie nekėlė jokio pavojaus kalėjime, tik turėjo tyrimą demaskuojančios informacijos).
Visa tai atrodo kaip šio siaubingo nusikaltimo liudytojų pašalinimas, Sunaikinti visi nusikaltimo, kuriame figūruoja ir kiti asmenys, įkalčiai. Vienam paprastam žmogui Konovalovui, kurio laisvalaikio pomėgis buvo miegas, priskirta tai, ko nepajėgtų nuveikti net pasakų galiūnas be patikimų priedangos dokumentų ir profesinės parengties.
Bendros išvados.
1. Daugelis iš minėtų nusikaltimų buvo nagrinėti uždarame teisme, o tai leidžia nuslėpti nuo visuomenės, kad tyrimas neturi įrodymų bazės. Tik atviras procesas pagal sufabrikuotą bylą dėl teroro akto rengimo išgelbėjo gubernatorių Savčenką nuo mirties bausmės ir skandalingai žlugo. 8 iš 9 liudytojų Aukščiausiajame teisme prisipažino, kad tardytojai iš jų išgavo melagingus parodymus. Kalėjimo psichologas Šnitka nesutiko duoti melagingų parodymų ir buvo pašalintas iš darbo. Net tokiomis aplinkybėmis valstybės kaltintojas Safarovas prašė teismo skirti 20 metų nelaisvės, bet teismas panaikino straipsnį „terorizmas“.
Atviras procesas dėl 2011 metų balandžio 11 dienos teroro akto atskleidė siaubingus nesutapimus Konovalovo byloje, ir dėl to dauguma net nukentėjusiųjų per sprogimą reikalavo atlikti objektyvų tyrimą (vienas iš jų Krutoj..).
2. Visi garsūs nusikaltimai veda į aukščiausią valdžios pjedestalą ir Lukašenkos šeimą. Jie nutrūksta arba suka atgal, tada geriausi šalies tyrėjai kartu su savo pavaldiniais pakliūna į kalėjimus, jėgos žinybų ministrai, generaliniai prokurorai iškeliauja į atsargą, tardytojai, kuriems labiau pasisekė, išsigelbėja nuo nusikaltėlių pabėgdami į užsienį.
3. Jeigu pirmuosiuose procesuose buvo galima samdyti nepriklausomus advokatus, dar buvo reikalaujama rimtos įrodymų bazės, kaltintojai ir teisėjai leisdavo skelbti nepriklausomą nuomonę, tai per paskutiniuosius procesus to nebėra ir viešpatauja nusikalstama vienybė. Nepriklausomi advokatai po tokių procesų praranda licencijas, kiti priversti atsisakyti dalyvauti panašiose bylose. Tardymo komiteto įsteigimas pagal ištikimybės Lukašenkos šeimai principą įkalą paskutinę vinį į Baltarusijos teisingumo ir teisėtumo karstą.
Visuomenė grįžta prie senos gyvenimo schemos: „Įstatymas – taiga, lokys – šeimininkas“.
Abi šalys – režimas ir visuomenė priartėjo prie stiprėjančių prieštaravimų sprendimo karu, kurio pradžia yra politinis terorizmas.
Be viso kito aš norėčiau atkreipti gerbiamų dalyvaujančiųjų dėmesį dar į vieną aspektą, liečiantį svarstomą temą.
Baltarusijoje, kaip ir bet kurioje kitoje diktatūroje, yra labai daug skelbiamų ir neskelbiamų draudimų. Vienas iš tokių draudimų dar neseniai buvo draudimas vartoti žodį „terorizmas“. Neva tai mūsų klestinčioje ir laisvoje šalyje, šioje „saugumo salelėje“, tokio reiškinio nėra ir iš principo negali būti.
Net po klasiško (žinoma, išoriniu požiūriu) teroro akto – sprogimo Nepriklausomybės dieną – birželio 4-ąją, kai dešimtys žmonių buvo sužeisti pasklidusių žalojančių elementų, valdžia atkakliai gynė versiją, kad paprasčiausiai kažkokiems chuliganams nepatiko liaudies šventė.
Tame sprogime iki šiol daug kas neaišku ir abejotina, bet dabar kalbame apie kitką.
Šiandien ši tendencija neigti ir nutylėti teroristinius veiksmus pasikeitė į visiškai priešingą. Jeigu laikysime Konovalovo ir Kovaliovo bylą kaip vieną, nors ir iš keleto epizodų, tai tik per paskutinį mėnesį teisėsaugos organai iškėlė dėl terorizmo daugiau bylų negu per visą nepriklausomos Baltarusijos istoriją.
Iš pradžių balandžio pabaigoje Gomelyje paprastos petardos sprogimas visą parą dirbančioje parduotuvėje alkoholikams buvo kvalifikuotas – nei daugiau nei mažiau – kaip teroro aktas. Nepaisant to, kad internete pasirodė liudytojo vaizdo įrašas, kuriame vienareikšmiškai matyti, kad tai viskas kas tik nori, bet tik jau ne teroro aktas, valstybinė propaganda kartu su specialiosiomis tarnybomis toliau seka šizofreniškas istorijas apie kažkokius nežinomus arabus, kurie nei iš šio, nei iš to staiga ėmė grasinti mažai, bet išdidžiai šaliai.
Toliau – daugiau, tiesiog šiomis dienomis Žlobine buvo sulaikytas kaukėtas žmogus su arabiškais užrašais, neva norėjęs susprogdinti vietinę miliciją.
Bet sprendžiant iš šaunių valstybinės propagandos reportažų, giriančių išmintingus ir skubrius baltarusių čekistus ir milicininkus, vėl labai greitai susidorojusius su teroristais, ši istorija kaip ir daugelis kitų Baltarusijoje, ima skleisti dvoką.
Mes ieškome faktų apie šiuos du gana keistus pastarojo mėnesio įvykius, pavadintus teroro aktais.
Remiantis išankstiniais duomenimis iš Baltarusijos teisėsaugos šaltinių, esama pagrindo manyti, kad Baltarusijos valdžia vaidina dar vieną žinomo režisieriaus spektaklį – šiandien vaidinamas „terorizmas“, tiksliau – kova su juo.
Mūsų duomenims, šios veiklos uždaviniai tokie:
1. Pateisinti nepateisinamai skubų pagrindinių liudytojų sprogdinimo metro 2011 metais sušaudymą. Parodyti žmonėms, kad tokiomis sąlygomis piliečiams apginti nuo kitų teroro aktų būtina griežta ranka.
2. Toliau kaitinti visuomenėje baimės ir įtarumo atmosferą, atitraukti žmonių dėmesį nuo tikrų problemų šalyje.
3. Netiesiogiai šantažuoti Vakarus, ketinant užsitikrinti tarptautinę paramą tokiuose svarbiuose reikaluose kaip kova su terorizmu. Kokia gi pas mus diktatūra! Štai mes su terorizmu kovojame, kaip ir visas civilizuotas pasaulis.
4. Dar vienas uždavinys – išgraužti iš Vakarų papildomą finansavimą Baltarusijos teisėsaugos organams ir specialiosioms tarnyboms tarptautinio bendradarbiavimo linija. Kaip tik neseniai Baltarusija kreipėsi su atitinkamomis paraiškomis, kurių bendra suma apie 100 mln. dolerių.
Šiaip ar taip mes toliau gilinamės į šį klausimą, ir oficiali valdžios versija apie tuos du „teroro aktus“ per paskutinį mėnesį mums atrodo nereali.
Pavyzdžiui, neteisinga lyginti airių ir islamo terorizmą. Skirtingos šaknys, skirtingos apraiškos, priežastys ir motyvai. Pažymėsiu, kad terorizmas dėl terorizmo, tai yra kaip savitikslis, praktiškai nesutinkamas, nebent tik kaip psichiškai nesveikų žmonių pavienės akcijos. Paprastai teroristai siekia politinių tikslų: nuversti konstitucinę santvarką, primesti savo ideologiją, pakeisti religiją. Bet teroro aktus gali savanaudiškiems tikslams panaudoti tiek atskiri žmonės, tiek ir kriminalinės grupuotės, tarkim, konkurentams pašalinti. Neretai pasitaiko, kai „kilnūs“ politiniai ar nacionalinio išsivadavimo motyvai slepia konkrečius ekonominius interesus.
Kokių „naujovių“ atsirado tarp jau žinomų terorizmo rūšių? Ar kelia pavojų kompiuteriniai teroristai?
XX amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmečiuose antiteroristinės veiklos sferoje buvo manoma, kad teroristų motyvai ir nusikalstamos veiklos priemonės riboti. Deja, gyvenimas įrodė kitką. Teroristų grasinimai evoliucionuoja, keičiasi ir tobulėja kartu su visuomene. Šiandien nusikalstamų ketinimų tikslai, motyvacija ir realizavimo formos žymiai įvairesnės. Nūdienos teroristai jau nebebijo stoti prieš visuomenę, jų nebaugina, kad informacija apie daugybę žuvusiųjų žmonių dėl jų veiklos sukels žmonių neapykantą ir atstumimą.
Moraliniai barjerai lieka praeityje. Taip ir atsiranda teroristinės struktūros, kurių veiklos ideologinis pagrindas yra apokalipsinės pasaulio užvaldymo, aplinkos ekologinės apsaugos, rasių išgryninimo idėjos, antiglobalizmas ir, kaip parodė paskutiniai įvykiai Norvegijoje, kultūrologizmas.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: šio straipsnio autorius Vladimir Borodač, Baltarusijos Nacionalinio atgimimo tarybos Organizacinio komiteto pirmininkas.
2012.06.12
