Šių metų rudenį sukaks lygiai penkeri metai, kai Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalinamas buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
Tai užtektinai ilgas laikotarpis, kurio, regis, turėjo užtekti lietuviškosios Temidės atstovams pateikiant aiškius atsakymus į svarbiausius rezonansinės Medininkų žudynių bylos klausimus.
Nors kalinimo laikotarpis jau prilygsta rimtai kriminalinei bausmei, deja, net ir dabar klausimų daugiau nei atsakymų. O kai kurių klausimų Lietuva išvis nenori girdėti. Į šią keistą bylą jau bandoma įvelti ir mums draugiškos Latvijos teisėsaugą bei latvių žurnalistus.
Tačiau pirmiausiai priminsiu paskutiniuosius įvykius. Šiandien šią bylą narplioja Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija. Mat Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, esą K.Michailovo kaltė neabejotinai įrodyta, ir jis privaląs kalėti iki gyvos galvos, apskundė tiek Lietuvos generalinė prokuratūra (prokurorai Mindaugas Dūda ir Rolandas Stankevičius), tiek buvusio omonininko interesus ginantys advokatai (Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė), tiek ir pats nuteistasis.
Lietuvos prokurorų pozicija labai keista. Atiduodami bylos medžiagą Vilniaus apygardos teismui jie prašė K.Michailovą teisti pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už daugiau nei vieno pareigūno nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Kai Vilniaus apygardos teismas patenkino visus prokurorų prašymus, šie nusprendė, jog buvusį Rygos omonininką būtina teisti pagal neseniai Lietuvos baudžiamajame kodekse atsiradusį 100-ąjį straipsnį, priešingai tarptautiniams susitarimams, numatantį atsakomybę „atgaline data“ už nusikaltimus žmoniškumui. Prie oficialaus skundo prokurorai net prijungė latviškas K.Michailovo „nuodėmes“.
Nors 100-ojo straipsnio, vadovaujantis sveika nuovoka, K.Michailovui niekaip neprimesi. Medininkų muitinės poste tą lemtingąją 1991-ųjų liepos 31-ąją civilių gyventojų nebuvo nė vieno – tik pareigūnai. Neįmanoma K.Michailovui primesti ir latviškųjų epizodų, nes visas bausmes Latvijoje buvęs omonininkas jau seniai atlikęs (lygtinė laisvės atėmimo bausmė už tarnybinių įgaliojimų viršijimą), o teistumas seniai išnykęs. Šiandien Latvijos teisėsauga jam neturinti jokių pretenzijų. Neturinti pretenzijų ir dėl veiklos 1990 – 1991-aisiais metais, ir dėl priklausymo OMON struktūroms.
Šią K.Michailovui palankią žinią viešai, oficialiai išdėstė Latvijos generalinės prokuratūros vadovybė, pabrėžusi, jog nesutinka, kad Lietuva prie lietuviškųjų kaltinimų Latvijos piliečiui K.Michailovui prijungtų, t.y. įtrauktų, dar ir latviškuosius epizodus naujam kaltinimui pagrįsti ir apibūdinti. Atkreipkime dėmesį: nesutinka tik dėl to, kad latviškųjų epizodų paprasčiausiai nėra. Bent jau Latvijos Generalinės prokuratūros vadovybei jie nežinomi arba niekaip nesiejami su buvusio Rygos OMON veikla ir K.Michailovo (Nikulino) veiksmais.
Buvusį omonininką ginančių advokatų pozicija – kur kas logiškesnė, aiškesnė. Jie prašo išteisinti K.Michailovą ir kuo greičiau paleisti į laisvę, nes byloje nėra jokių, nei tiesioginių, nei šalutinių, įrodymų, patvirtinančių K.Michailovo sąsajas su Medininkuose pralietu krauju. Tiems, kurie keletą metų iš eilės atidžiai stebėjo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą Medininkų žudynių bylą, klausėsi teisme apklausiamų liudininkų parodymų ir skaitė bylos medžiagą, akivaizdu, jog K.Michailovo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje tikrai nėra.
Todėl svarbu, kaip tokią situaciją pasirengę narplioti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai. Pirmieji Apeliacinio teismo posėdžiai, ypač tas, kurio metu paaiškėjo šio teismo požiūris į prokurorų bei advokatų prašymus, – nuteikia ne itin optimistiškai.
Šių metų rugsėjo 3-iąją Apeliacinio teismo teisėjai viešame teismo posėdyje išdėstė savuosius argumentus. Žvelgiant iš šalies, lyg ir nieko įtartino: atmesti ir kai kurie prokurorų, ir kai kurie advokatų prašymai. Lygybės ženklas tarsi išsaugotas. Tačiau nedera pamiršti, kaip konkrečiai surėdyti lietuviškieji baudžiamojo proceso kodekso straipsnių reikalavimai. O jie surėdyti būtent taip, kad kaltinamasis turėtų galimybę į savalaikę ir veiksmingą gynybą. Vaizdžiai tariant, demokratinių, civilizuotų valstybių teisinė sąranga sudėliota taip, jog gintis visuomet lengviau nei kaltinti. Labai retai, tik išskirtiniais atvejais, kaltinamojo advokatų prašymai netenkinami. Užtat kiekviena abejonė ar dviprasmybė traktuojama būtent kaltinamojo, o ne kaltinančiosios pusės naudai.
Jei kaltinamojo advokatai paprašė į teismo posėdį iškviesti liudytoją, tai teisėjams nieko kito nebelieka, kaip tik tenkinti šį prašymą. Išankstinės nuomonės apie kviečiamo liudytojo parodymų svarbą ir reikšmingumą nedera turėti. Juk liudytojo pateiktų faktų vertę teismas turės galimybę įvertinti vėliau, išklausęs patį liudytoją. Kaip galima iš anksto tvirtinti, jog liudytojo parodymai su nagrinėjama medžiaga niekaip nesusiję arba liudytojas neturi reikšmingų žinių? Juk jo parodymų nei teisėjai, nei kaltintojai nėra išklausę.
Taigi demokratinės, civilizuotos valstybės vadovaujasi nuostata, jog nusikalstama veika įtariamam asmeniui gintis lengviau, nei jį kaltinantiems prokurorams. Bet ar tokia nuostata Lietuvoje nepažeidžiama? Būtent kokių žaidimo taisyklių laikomasi Medininkų skerdynių byloje? Šių eilučių autorius, jau trejetą metų atliekantis žurnalistinį tyrimą, susidarė priešingą nuomonę – K.Michailovą kaltinantiems prokurorams lengviau nei K.Michailovo interesus ginantiems advokatams.
Štai Medininkų skerdynių bylą narplioti pradėjęs Apeliacinis teismas pareiškė, jog kai kurie įrodymų tyrimai – tikrai reikalingi. Bet vos tik buvusio omonininko advokatas A.Marcinkevičius paprašė, kad teismas paskirtų atlikti balistines ekspertizes dėl, pavyzdžiui, šūvių muitinės vagonėlyje, Apeliacinio teismo teisėjai šį prašymą atmetė. Atmetimo argumentai maždaug tokie: teisėjams nekyla jokių abejonių, esą mūsų pareigūnai gyvybių neteko vagonėlyje.
Bet juk toks įsitikinimas prieštarauja elementariausiems fizikos dėsniams. Iš viso tą lemtingąją 1991-ųjų liepos naktį buvo paleisti 28 šūviai tiek iš 9 mm kalibro pistoleto, tiek iš 7,62 mm kalibro automatų “Kalašnikov”. Jei mūsų pareigūnai iš tikrųjų buvo nušauti vagonėlyje, kaip tvirtina Lietuvos prokurorai, vagonėlyje turėjo likti ir 28 kulkų paliktos kiaurymės arba bent jau žymės. Tačiau visos vagonėlio apžiūros byloja, jog ten aptiktos tik šešių kulkų žymės. Kur prapuolė kitų kulkų paliktos žymės? Kitų kulkų pėdsakų nėra.
O juk nepalikti pėdsakų iš automatų “Kalašnikov” paleistos kulkos negalėjo. Šie automatai pasižymi ypatingai galinga smogiamąja galia. Net jei prie automato antgalio prisuktas duslintuvas, iš jo paleista kulka kiaurai pramuša kareivišką šalmą, esantį už 400 metrų. Todėl vagonėlis turėjo būti skersai išilgai suvarpytas kulkų. Bet jis kulkų – nesuvarpytas. Mūsų teisėsauga ir vėl ignoruoja elementariausius fizikos dėsnius?
Įvykio apžiūros metu mūsų tyrėjai nustatė, jog tik ant trijų nužudytųjų kūnų ir drabužių palikti artimojo šūvio pėdsakai. Pavyzdžiui, parako, suodžių ar ginklo alyvos detalės. Kitų nužudytų pareigūnų drabužiai ir kūnai – be artimojo šūvio pėdsakų. Turint omenyje, koks nedidelis yra statybininkų vagonėlis, artimojo šūvio pėdsakais turėjo būti paženklinti visi ten sušaudyti mūsų vyrai. Neaptikta ir šūvio garso slopintuvui būdingų, neišvengiamai liekančių po jo panaudojimo požymių. Tad ir vėl turime prieštaravimą elementariausiems fizikos dėsniams.
Esama ir dar vienos keistos aplinkybės. Buvusiam omonininkui kaltinimus pareiškę prokurorai iki šiol nenurodė jokių konkrečių duomenų apie konkrečius K.Michailovo veiksmus Medininkų posto užpuolimo metu. Kaltinančiuose prokurorų pareiškimuose – vien abstrakcijos. Dalyvavo žudynėse, – ir viskas.
Tačiau Lietuvos baudžiamasis kodeksas tokiais atvejais juk reikalauja didesnio konkretumo: kurioje būtent vietoje ir iš kokio ginklo šovė, kokiomis aplinkybėmis, kiek kartų ir į ką konkrečiai šovė, kiek žmonių konkrečiai nužudė, o ką – tik sužeidė. Dabar gi mes viso to nežinome. Nežino to nei prokurorai, nei teismas. Tarsi visa tai būtų – mažai reikšminga. Bet nejaugi demokratinėse, civilizuotose valstybėse galima žmogų nuteisti už žmogžudystę neišsiaiškinus, į ką bei kiek konkrečiai jis paleido šūvių ir kurie iš tų šūvių buvo mirtini?
Nepaisant to, nė vienas teisėjas iki šiol neišdrįso pareikalauti, kad Lietuvos prokurorai sukonkretintų ir, remdamiesi konkrečiais įrodymais, detaliai pagrįstų pareikštus kaltinimus.
Būtina nepamiršti, kad vienintelis, likęs gyvas nukentėjusysis Tomas Šernas ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu patvirtino nematęs žudynių metu K. Michailovo. Be kita ko, T. Šernas patvirtino teismui, jog 1991 rugpjūčio mėnesio pirmosios apklausos garso įrašę yra jo balsas, jo duoti parodymai.
Šiuose parodymuose T.Šernas, medikų akivaizdoje atsakydamas į Lietuvos Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų vyriausiojo tardytojo Algimanto Astaškos klausimus, tvirtino, jog Medininkų postą buvo užpuolę 5 (penki) dėmėtomis uniformomis apsirengę kariškiai, iš kurių mažiausiai vienas kalbėjo lietuviškai, o į Lietuvos pareigūnus šaudė mažiausiai trys iš jų.
Pirmoji T.Šerno apklausa buvo neįtikėtinai informatyvi. Šios apklausos duomenų pagrindu nužudymą tyręs Generalinės prokuratūros tardytojas A.Astaška nedelsdamas davė nurodymus atlikti privalomuosius tyrimo veiksmus net ir LTSR KGB operatyvininkams, pasirodo, 1991 metais aktyviai dalyvavusiems Medininkų žudynių tyrime. Tą liudija bylos dokumentai.
Po to, kai T.Šernas Vilniaus apygardos teismo kolegijai pripažino pirmosios jo apklausos faktą ir garso įrašo autentiškumą, tapo nebeįmanoma nekreipti dėmesio į šios apklausos turinį, leidžiantį neabejoti, jog nukentėjusysis tos apklausos metu gerai orientuojasi įvykiuose, žino, kas su juo atsitiko ir kur jis yra, aiškiai suvokia, ko jo klausiama, pats formuluoja atsakymus ir supranta, ką atsako.
Vilniaus apygardos teismo posėdyje pagarsintas T.Šerno pirmosios apklausos garso įrašas paliko dar daugiau neištirtų ir neatsakytų klausimų, ypač po šios dalies:
„Tardytojo A.Astaškos klausimas: – Kuris į tave šovė? Jaunas ar senas?
Tomo Šerno atsakymas: – Mik..ik… natovičius.
Tardytojo A.Astaškos klausimas: – Makutinovičius?
Tomo Šerno atsakymas (tyliai, bet aiškiai): – Makutinovičius”.
Šiuos T.Šerno atsakymus patvirtino bei sustiprino Maskvoje apklausto liudytoju buvusio Vilniaus OMON karininko Vladislavo Pužajaus parodymai apie Medininkų posto užpuolimo aplinkybes ir jame aktyviai dalyvavusius asmenis.
O dabar pabandykime įsivaizduoti situaciją, jog K.Michailovas, jei aplamai ten būtų buvęs, viso labo testovėjo sargyboje. Net ir tuo atveju kalėjimas iki gyvos galvos – jam pati tinkamiausia bausmė? Štai norvegas Andersas Beringas Breivikas išžudė beveik 100 civilių savo šalies piliečių. Net sprogmenį susprogdino sostinės centre. Tačiau teismas jam neskyrė pačios griežčiausios bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos. Ir nė nebandė pritaikyti įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui. Nors jo aukomis tapo būtent civiliai gyventojai, įskaitant ir moteris, ir paauglius, ir vaikus.
Gretinant šiuos du nusikaltimus akivaizdu, jog lietuviškoji Temidė – žymiai griežtesnė. Bet griežtumas ir teisingumas – du skirtingi terminai.
Štai teismui atiduotoje medžiagoje kalbama apie tris šūvius, paleistus iš neva 9 mm kalibro pistoleto “Makarov”. Leiskite paklausti, kodėl, neatlikus balistinių ekspertizių, lietuviškoji Temidė tvirtina, jog šaudyta būtent iš pistoleto “Makarov”? Juk tai – tik prielaida, tik spėlionės. Kadangi 9 mm kalibrą turi ir kitų modifikacijų pistoletai. Sakykim, Deriagino, Stečkino bei kitokių modifikacijų pistoletai. K.Michailovo advokatai prašė, kad bent jau Lietuvos apeliacinis teismas nurodytų atlikti ekspertizę, patvirtinančią arba paneigiančią “Makarovo” versiją. Tačiau ir Vilniaus apygardos teismui, o dabar ir Lietuvos apeliaciniam teismui ši tema nepasirodė svarbi.
2010-aisiais metais advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė, dalyvaujant antstoliui ir filmuojant televizijai, savarankiškai atliko Medininkų posto teritorijos apžiūrą ir netikėtai aptiko šovinio tūtelę. Ne bet kokią tūtelę. Tos tūtelės pagaminimo metai ir gamykla sutampa su tūtelių, rastų po nužudymo vagonėlyje, identifikacijos duomenimis. Sutikite, ši aplinkybė – labai įdomi. Tačiau advokato prašymą rastąją tūtelę prijungti prie bylos medžiagos ir paskirti jos ekspertinį ištyrimą – atsisakė. Atsisakė ir Vilniaus apygardos teismas, ir Lietuvos apeliacinis teismas.
Lietuvos apeliacinio teismo argumentas – daugiau negu keistas. Esą advokatas A.Marcinkevičius neįrodė, jog į mūsų pareigūnus buvo šauta būtent tos 2010-aisiais metais aptiktos tūtelės šoviniu, o pati tūtelė surasta ne posto vagonėlyje, o pamiškėje. Vadovaujantis sveiku protu, advokatas ir negalėjo nustatyti tokių aplinkybių. Jis prašė, kad tokias aplinkybes ištirtų teismo į pagalbą pasitelkti ekspertai. Juolab kad prokuratūra, atiduodama Medininkų žudynių bylą teismui, vengė ir daugiau panašaus pobūdžio ekspertizių.
Pavyzdžiui, šiandien, prabėgus daugiau nei dvidešimčiai metų, akivaizdu, jog tik dalis nusikaltimo vietoje rastų kulkų ir tūtelių yra sulygintos ir priskirtos dviems skirtingiems “Kalašnikov” automatams. Likusios kulkos ir tūtelės nėra identifikuotos ir priskirtos pirmiesiems dviems ginklams. Neidentifikuotos ir 9 mm kalibro kulkos, tūtelės bei ginklai, kuriais jos iššautos. Aišku tik viena: į mūsų pareigūnus šaudžiusiųjų žudikų tikrai būta gerokai daugiau nei trijų, o jų šūviai – neidentifikuoti. Bet lietuviškosios Temidės tarnams tokios “smulkmenos” nepasirodė esančios svarbios. Beje, šitokių „nesvarbių“, tačiau akį rėžte rėžiančių „smulkmenų“ Medininkų žudynių byloje apstu, nors vežimu vežk.
Advokatas A.Marcinkevičius teikė prašymą išklausyti teismo posėdyje net keliolika liudytojų, kurie, jo manymu, galėtų pateikti svarbių duomenų apie tragiškus 1991-ųjų liepos įvykius ir dar sykį patvirtinti K.Michailovo alibi (Vilniaus miesto apylinkės teismas jau yra nustatęs, jog tą lemtingąją naktį K.Michailovas buvo Vilniaus OMON bazėje Vaklakupiuose, o ne kur nors kitur). Lietuvos apeliacinio teismo tvirtinimu, tie liudytojai žudynių metu nebuvo Vilniuje, be to, tomis dienomis nebetarnavo Rygos OMON struktūrose. Todėl jų parodymai vargu ar gali būti reikšmingi bylos tyrimui. Ir atmetė.
Na, tokie teisėjų argumentai gal ir turi teisę egzistuoti. Tačiau kodėl tokie pat argumentai tada netaikyti prokurorų teiktiems liudytojams? Prokurorai M.Dūda ir R.Stankevičius taip pat yra pateikę prašymą teismo posėdžiuose apklausti keletą naujų kaltinimo liudytojų. Štai prokurorams Lietuvos apeliacinis teismas buvo palankesnis, nepaisant liudytojų asmenybių ir jų praeities, nors kai kurių prokuratūros įvardintų liudytojų taip pat žudynių dieną nebuvo Vilniuje ir jie netarnavo Rygos OMON struktūrose. Tačiau apklausai jie vis tiek bus kviečiami. Kas tai – dvigubi standartai? O juk mes jau minėjome, jog demokratinėse, civilizuotose valstybėse besiginančiai pusei turėtų būti lengviau gintis, nei kaltintojams – kaltinti, ypač kai valstybės institucijų galybė veikia prieš individualų žmogų.
Svarstymus dėl dvigubų standartų galima ir dar labiau praplėsti. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, atmesdami kai kuriuos advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės prašymus, ne sykį tvirtino, esą gynėjai neįrodė, kodėl prašo prie bylos medžiagos prijungti vienus ar kitus duomenis. Sakykit, kodėl advokatai turi aiškinti, kokiais sumetimais vedini siekia apklausti vieną ar kitą liudytoją. Iš prokurorų juk šito nereikalaujama. Kviesti liudytojus, prie bylos pridėti duomenis – neginčijama gynybos teisė. Teismo prerogatyva – ne juos masiškai atmetinėti, bet juos vertinti.
O jei advokatai vis tik privalo kiekvienu konkrečiu atveju pateikti išsamius paaiškinimus, kodėl siekia atlikti keletą ekspertizę ar apklausti keletą liudytojų, tokia pat tvarka turėtų galioti ir prašymus pateikiantiems prokurorams. Tačiau trejetą metų trunkančio žurnalistinio tyrimo metu dažnusyk matydavau atvirkščią rezultatą – advokatams tekdavo pateikti išsamius paaiškinimus, prokurorams – niekada. Kas tai, jei ne dvigubi standartai? Juk lietuviškosios Temidės taisyklės įpareigoja teismus būti vienodai griežtus tiek prokurorams, tiek advokatams.
Ypač keistas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas neapklausti tuomet Lietuvos ir Latvijos Komunistų partijoms vadovavusių lyderių. Juk naujajame prokurorų surašytame kaltinime teigiama, kad K.Michailovas nusikaltimą Medininkuose atliko vykdydamas Latvijos ir Lietuvos tuometinių komunistų partijų politiką. Tad advokato A.Marcinkevičiaus prašymas apklausti asmenis, anuomet vadovavusius Lietuvos ir Latvijos komunistams (ant TSKP platformos), – logiškas ir pagrįstas. Ar tikrai Rygos OMON milicininkui tuometiniai komunistų lyderiai davė nurodymus žudyti civilius Lietuvos ir Latvijos gyventojus? Kokiais konkrečiais duomenimis paremti šie Lietuvos prokurorų teiginiai? Lietuvos apeliacinio teismo verdiktas – ano meto komunistų lyderiai į apklausas kviečiami nebus, nes jie šioje byloje nėra kaltinami, o byloje nėra duomenų apie jų dalyvavimą žudynėse.
Ar tai nereiškia, kad Lietuvos Apeliacinis teismas pripažino neturintis duomenų, jog žudynės buvo surengtos Lietuvos ir Latvijos kompartijų Centro komitetų politikos pagrindu?
Beje, latviški epizodai iš Lietuvos prokurorų kaltinimų buvusiam Rygos omonininkui vis tik niekur nedingo. Sulaukę griežtos Latvijos generalinės prokuratūros reakcijos, jog oficialioji Ryga bent jau šiuo metu neturi jokių priekaištų Latvijos piliečiui K.Michailovui ir neleidžia jo teisti už nusikaltimus žmoniškumui, padarytus Latvijos teritorijoje, nes tokių nusikaltimų tiesiog nėra, mūsų prokurorai pakeitė taktiką. Šiek tiek atsitraukė. Kaltinime išliko ir žodžiai “Latvijos teritorijoje”, ir “Latvijos bei Lietuvos komunistų partijos politika”. Iš naujausiojo kaltinimo redakcijos, išdėstytos mūsų prokurorų atsakyme Latvijos Generalinei prokuratūrai prapuolė tik žodžiai, įvardinantys civilių žudymą.
Beje, rugsėjo 3-ąją Vilniuje viešėjo Latvijos televizijos kanalo TV 3 žurnalistų grupė. Kolegos latviai domėjosi, kaip klostosi Medininkų žudynių bylos tyrimas. Tačiau domėjimasis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo itin tendencingas – nukreiptas, deja, tik viena kryptimi. Latvijos TV 3 laidoje “Neka personiga” (lietuviškai – “Nieko asmeniško”) visas dėmesys buvo sukoncentruotas tik į aplinkybę, kas gi moka honorarus K.Michailovą – Nikuliną ginantiems advokatams: A.Marcinkevičiui, I.Botyrienei ir O.Ruodei. Jokie kiti klausimai negvildenti. Minėtos televizijos žurnalistai nesidomėjo, kokiais konkrečiais įrodymais paremti kaltinimai K.Michailovui.
Net ir šių eilučių autoriui buvo pateiktas klausimas, gal aš žinąs, kas finansuoja K.Michailovą ginančius advokatus. Mano supratimu, demokratinėse valstybėse tokie klausimai nekeliami. Civilizuotam pasauliui terūpi, ar kaltinimai, kurių dėka žmogus nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos, nėra laužti iš piršto – nėra pritempti, sutirštinti, išmąstyti. Deja, mano pozicija, jog šiuo atveju derėtų pirmiausiai domėtis, kodėl Lietuvos prokuratūra per dvidešimt metų nesugebėjo surinkti K.Michailovo kaltę patvirtinančių duomenų, liko neišgirsti.
Minėtoji televizija jų tiesiog neparodė. Užtat pateikė niekuo nepagrįstus Lietuvos žurnalisto Tomo Dapkaus pasvarstymus, jog K.Michailovą ginantiems advokatams honorarus greičiausiai moka negeros, Lietuvai priešiškos jėgos.
Apie minėtos latviškosios laidos tendencingumą byloja ir toks leitmotyvu nuskambėjęs pasakymas: “Lietuva norėtų, kad šioje byloje Latvija būtų kur kas draugiškesnė, priešingu atveju Lietuvos prokuratūros kaltinimai K.Michailovui gali subliūkšti…” Maždaug tokia mintis nuskambėjo latviškoje laidoje.
Šį tvirtinimą galbūt galima suprasti kaip atvirą spaudimą principingai pasielgusiai Latvijos generalinei prokuratūrai. Tik pamanyk, Latvijos prokuratūra elgiasi ne itin draugiškai bendraudama su Lietuvos prokuratūra.
Latvijos prokuratūra čia nieko dėta. Ji vadovaujasi tik savo šalies įstatymais, o ne emocijomis: nėra įrodymų – nėra ir kaltinimų dėl nežinia kokio asmens padarytų nusikaltimų Latvijoje, todėl ir Lietuva negali jais remtis reikšdama naują kaltinimą K. Michailovui dėl nusikaltimų žmoniškumui.
Tuo tarpu Lietuva pretenduoja kvestionuoti Latvijos Aukščiausiojo teismo ir Generalinės prokuratūros sprendimus, tarsi turėtų galią veikti Latvijos Respublikos teritorijoje ir vykdyti jos institucijų veiklos priežiūrą?
Ar tai nėra atviras bandymas kištis į Lietuvai draugiškos kaimyninės valstybės vidaus reikalus? Nejaugi dėl Lietuvos tyrėjų bei prokurorų neprofesionalumo ir aplaidumo galime leisti sau gadinti draugiškus santykius su Latvijos Respublika?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.09.20
