Lietuvos spaudoje bei kitose žiniasklaidos priemonėse pastaruoju metu vėl pagausėjo siūlymų ir net raginimų deramai įvertinti pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą.
Vienoje iš radijo laidų prieš keletą dienų buvęs jo ilgametis bendražygis, politikos veteranas Česlovas Juršėnas pasiūlė, kad vienas iš sostinės tiltų, pavyzdžiui, 1968 metais pastatytas Žirmūnų tiltas, būtų pavadintas A. M. Brazausko vardu. Savaime suprantamas šio politiko ir kitų buvusio šalies vadovo gerbėjų noras dar sykį sugrįžti prie tos temos – juk rugsėjo 22-ąją A. M. Brazauskui sukako 80 metų, taigi geresnės progos dar labiau paafišuoti prieš porą metų mirusį žmogų nesurasi.
Tačiau kaip eilinė Lietuvos pilietė, savo gyvenime patyrusi įvairiausių peripetijų, šiuo klausimu taip pat drįstu tarti savo nuomonę. Niekas nenuginčys, kad A. M. Brazauskas į Lietuvos istoriją įeis kaip savitai garsi ir žinoma asmenybė, tačiau ar ne per toli nuėjome beatodairiškai, vos ne kiekviename žingsnyje ketindami pagarbinti šį žmogų?! Ar neužtenka, kad jo atminimui pastatyta ne viena solidi atminimo lenta ir biustas, jo vardu pavadinti parkai, net viena iš puošniausių Seimo salių pavadinta A. M. Brazausko vardu.
Bet, pasirodo, viso to liūdnos praeities stabų garbintojams per maža! Įdomu, ar jie nepamiršo, kad dar A. M. Brazauskui gyvam esant Kaišiadoryse jo vardu buvo pavadinta gimnazija? Man asmeniškai tada kilo didelė nuostaba – kaip šiais, vadinamos demokratijos klestėjimo, laikais buvo galima priimti tokį sprendimą? Šis atvejis primena senus „gerus laikus“, kai klestėjo „nukvakusių“ bolševikinės sistemos valdovų kultas, kai be atodairos, jiems dar gyviems esant, jų vardais buvo pavadinti miestai, gatvės, statomi gigantiški paminklai ir t. t. Ar ne paradoksas, kad XXI amžiaus Lietuvoje, vos tik spėjus palaidoti pirmąjį atkurtos valstybės vadovą, pasigirdo kalbų, esą A. M. Brazausko vardu reikėtų pervadinti vieną iš Lietuvos miestų?!
Nežinia, ar tos kalbos buvo rimtos, ar tik juokais paleisti gandai, bet šio asmens garbinimo vajaus rengėjai nenurimsta. Pastaruoju metu visuomenės informavimo erdvėje ir vėl atkakliai peršami siūlymai A. M. Brazausko vardu pavadinti gatves ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose ar miesteliuose, valstybės lėšomis pastatyti paminklus. Išgirdusi tokias žinias ironijos apimta dažnai susimąstau – ar vieną gražią dieną Lukiškių aikštėje, kur stovėjo „visų laikų“ proletariato vado V. I. Lenino paminklas, neišdygs pirmojo šalies prezidento statula? Jau 22 metus Lietuvoje tuščiai kalbama, diskutuojama, kaip sutvarkyti šią sostinės vietą, slepiančią tragiškus istorijos puslapius, statyti čia paminklą už Lietuvos laisvę kritusiems partizanams ar ne.
Kokie a. a. A. M. Brazausko nuopelnai Lietuvai ir kokiu moraliniu pavyzdžiu jis liko mūsų tautai, manau, neverta daug kalbėti – iš istorijos atminties juk niekas neištrins tų skandalingų faktų apie tautos nuskurdinimą ir valdžios aferas 1993 metais įvedant litą; kriminaliniais maurais apaugusias „Lietuvos kuro“, „Alitos“, „Draugystės“ viešbučio ir kitų bendrovių bei šalies turto privatizavimo peripetijas.
Galų gale, jo ilgametė veikla nusikalstamos sovietų okupacinės komunistų partijos valdančiųjų struktūrų gretose, vedybų istorijos atomazga, sujaukusi kitos šeimos gyvenimą, nemanau, kad tautoje paliks geriausius prisiminimus. Kaip galima suprasti, ir Bažnyčios hierarchai būtent dėl šeimyninių A. M. Brazausko gyvenimo aplinkybių nepriėmė jo karsto į Vilniaus Arkikatedrą. Kita vertus, jo kolaboravimas, politika, kurią jis netgi gynė būdamas prezidentu, ir jo politika nepriklausomybės metais pasėjo daugybę piktžaizdžių, atėjusių į mūsų dabartinę politiką.
Laikas bėga, o mūsų tautos didžiavyrių – partizanų – atminimo įamžinimo klausimo iki šiol taip ir nepajudino nė viena nepriklausomos Lietuvos valdžia. Matyt, laukiama kada išmirs senoji karta, menanti skurdžiausias Lietuvos praeities akimirkas, o jaunoji karta, užliūliuota liberalizmo bei globalizmo vėjų, savaime viską pamirš. Skaudu, kad mūsų dvasiškai ir morališkai išvargintoje visuomenėje vis labiau užmirštama, kad be pokario partizaninio pasipriešinimo sovietiniam okupantui, kaip ir be XIX amžiaus sukilėlių prieš carinį Rusijos jungą, be knygnešių ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų judėjimo šiandien mes nebeturėtume Nepriklausomybės!
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: centrinė Vilniaus Lukiškių aikštė – vis dar be Laisvės paminklo.
Julija AMBRASIENĖ – buvusi tremtinė, Laisvės kovų dalyvė.
Laikraštis “XXI amžius”
2012.09.27