Tauta gyva tik savo garbinga istorija


Print

Lie­tu­vos spau­do­je bei ki­to­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se pas­ta­ruo­ju me­tu vėl pa­gau­sė­jo siū­ly­mų ir net ra­gi­ni­mų de­ra­mai įver­tin­ti pir­mo­jo at­kur­tos Lie­tu­vos pre­zi­den­to Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko at­mi­ni­mą.

Vie­no­je iš ra­di­jo lai­dų prieš ke­le­tą die­nų bu­vęs jo il­ga­me­tis ben­dra­žy­gis, po­li­ti­kos ve­te­ra­nas Čes­lo­vas Jur­šė­nas pa­siū­lė, kad vie­nas iš sos­ti­nės til­tų, pa­vyz­džiui, 1968 me­tais pa­sta­ty­tas Žir­mū­nų til­tas, bū­tų pa­va­din­tas A. M. Bra­zaus­ko var­du. Sa­vai­me su­pran­ta­mas šio po­li­ti­ko ir ki­tų bu­vu­sio ša­lies va­do­vo ger­bė­jų no­ras dar sy­kį su­grįž­ti prie tos te­mos – juk rug­sė­jo 22-ąją A. M. Bra­zaus­kui su­kako 80 me­tų, taigi ge­res­nės pro­gos dar la­biau pa­afi­šuo­ti prieš po­rą me­tų mi­ru­sį žmo­gų ne­su­ra­si.

Ta­čiau kaip ei­li­nė Lie­tu­vos pi­lie­tė, sa­vo gy­ve­ni­me pa­ty­ru­si įvai­riau­sių pe­ri­pe­ti­jų, šiuo klau­si­mu taip pat drįs­tu tar­ti sa­vo nuo­mo­nę. Nie­kas ne­nu­gin­čys, kad A. M. Bra­zaus­kas į Lie­tu­vos is­to­ri­ją įeis kaip sa­vi­tai gar­si ir ži­no­ma as­me­ny­bė, ta­čiau ar ne per to­li nu­ė­jo­me be­ato­dai­riš­kai, vos ne kiek­vie­na­me žings­ny­je ke­tin­da­mi pa­gar­bin­ti šį žmo­gų?! Ar ne­už­ten­ka, kad jo at­mi­ni­mui pa­sta­ty­ta ne vie­na so­li­di at­mi­ni­mo len­ta ir bius­tas, jo var­du pa­va­din­ti par­kai, net vie­na iš puoš­niau­sių Sei­mo sa­lių pa­va­din­ta A. M. Bra­zaus­ko var­du.

Bet, pa­si­ro­do, vi­so to liūd­nos pra­ei­ties sta­bų gar­bin­to­jams per ma­ža! Įdo­mu, ar jie ne­pa­mir­šo, kad dar A. M. Bra­zaus­kui gy­vam esant Kai­šia­do­ry­se jo var­du bu­vo pa­va­din­ta gim­na­zi­ja? Man as­me­niš­kai ta­da ki­lo di­de­lė nuo­sta­ba – kaip šiais, va­di­na­mos de­mo­kra­tijos kles­tė­ji­mo, lai­kais bu­vo ga­li­ma pri­im­ti to­kį spren­di­mą? Šis at­ve­jis pri­me­na se­nus „ge­rus lai­kus“, kai kles­tė­jo „nu­kva­ku­sių“ bol­še­vi­ki­nės sis­te­mos val­do­vų kul­tas, kai be ato­dai­ros, jiems dar gy­viems esant, jų var­dais bu­vo pa­va­din­ti mies­tai, gat­vės, sta­to­mi gi­gan­tiš­ki pa­min­klai ir t. t. Ar ne pa­ra­dok­sas, kad XXI am­žiaus Lie­tu­vo­je, vos tik spė­jus pa­lai­do­ti pir­mą­jį at­kur­tos vals­ty­bės va­do­vą, pa­si­gir­do kal­bų, esą A. M. Bra­zaus­ko var­du rei­kė­tų per­va­din­ti vie­ną iš Lie­tu­vos mies­tų?!

Ne­ži­nia, ar tos kal­bos bu­vo rim­tos, ar tik juo­kais pa­leis­ti gan­dai, bet šio as­mens gar­bi­ni­mo va­jaus ren­gė­jai ne­nu­rims­ta. Pas­ta­ruo­ju me­tu vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo erd­vė­je ir vėl at­kak­liai per­ša­mi siū­ly­mai A. M. Bra­zaus­ko var­du pa­va­din­ti gat­ves ne tik sos­ti­nė­je, bet ir ki­tuo­se mies­tuo­se ar mies­te­liuo­se, vals­ty­bės lė­šo­mis pa­sta­ty­ti pa­min­klus. Iš­gir­dusi to­kias ži­nias iro­ni­jos ap­im­ta dažnai su­si­mąs­tau – ar vie­ną gra­žią die­ną Lu­kiš­kių aikš­tė­je, kur sto­vė­jo „vi­sų lai­kų“ pro­le­ta­ria­to va­do V. I. Le­ni­no pa­min­klas, ne­iš­dygs pir­mo­jo ša­lies pre­zi­den­to sta­tu­la? Jau 22 me­tus Lie­tu­vo­je tuš­čiai kal­ba­ma, dis­ku­tuo­ja­ma, kaip su­tvar­ky­ti šią sos­ti­nės vie­tą, sle­pian­čią tra­giš­kus is­to­ri­jos pus­la­pius, sta­ty­ti čia pa­min­klą už Lie­tu­vos lais­vę kri­tu­siems par­ti­za­nams ar ne.

Ko­kie a. a. A. M. Bra­zaus­ko nuo­pel­nai Lie­tu­vai ir ko­kiu mo­ra­li­niu pa­vyz­džiu jis li­ko mū­sų tau­tai, ma­nau, ne­ver­ta daug kal­bė­ti – iš is­to­ri­jos at­min­ties juk nie­kas ne­iš­trins tų skan­da­lin­gų fak­tų apie tau­tos nu­skur­di­ni­mą ir val­džios afe­ras 1993 me­tais įve­dant li­tą; kri­mi­na­li­niais mau­rais ap­au­gu­sias „Lie­tu­vos ku­ro“, „Ali­tos“, „Drau­gys­tės“ vieš­bu­čio ir ki­tų ben­dro­vių bei ša­lies tur­to pri­va­ti­za­vi­mo pe­ri­pe­ti­jas.

Ga­lų ga­le, jo il­ga­me­tė veik­la nu­si­kals­ta­mos so­vie­tų oku­pa­ci­nės ko­mu­nis­tų par­ti­jos val­dan­čių­jų struk­tū­rų gre­to­se, ve­dy­bų is­to­ri­jos ato­maz­ga, su­jau­ku­si ki­tos šei­mos gy­ve­ni­mą, ne­ma­nau, kad tau­to­je pa­liks ge­riau­sius pri­si­mi­ni­mus. Kaip ga­li­ma su­pras­ti, ir Baž­ny­čios hie­rar­chai bū­tent dėl šei­my­ni­nių A. M. Bra­zaus­ko gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių ne­pri­ėmė jo kars­to į Vil­niaus Ar­ki­ka­ted­rą. Ki­ta ver­tus, jo ko­la­bo­ra­vi­mas, po­li­ti­ka, ku­rią jis net­gi gy­nė bū­da­mas pre­zi­den­tu, ir jo po­li­ti­ka ne­pri­klau­so­my­bės me­tais pa­sė­jo dau­gy­bę pik­tžaiz­džių, at­ėju­sių į mū­sų da­bar­ti­nę po­li­ti­ką.

Lai­kas bė­ga, o mū­sų tau­tos di­džia­vy­rių – par­ti­za­nų – at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo klau­si­mo iki šiol taip ir ne­pa­ju­di­no nė vie­na ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos val­džia. Ma­tyt, lau­kia­ma ka­da iš­mirs se­no­ji kar­ta, me­nan­ti skur­džiau­sias Lie­tu­vos pra­ei­ties aki­mir­kas, o jau­no­ji kar­ta, už­liū­liuo­ta li­be­ra­liz­mo bei glo­ba­liz­mo vė­jų, sa­vai­me vis­ką pa­mirš. Skau­du, kad mū­sų dva­siš­kai ir mo­ra­liš­kai iš­var­gin­to­je vi­suo­me­nė­je vis la­biau už­mirš­ta­ma, kad be po­ka­rio par­ti­za­ni­nio pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­ti­niam oku­pan­tui, kaip ir be XIX am­žiaus su­ki­lė­lių prieš ca­ri­nį Ru­si­jos jun­gą, be knyg­ne­šių ir Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios dva­si­nin­kų ju­dė­ji­mo šian­dien mes ne­be­tu­rė­tu­me Ne­pri­klau­so­my­bės!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: centrinė Vilniaus Lukiškių aikštė – vis dar be Laisvės paminklo.

Ju­li­ja AMBRASIENĖ – bu­vu­si trem­ti­nė, Lais­vės ko­vų da­ly­vė.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.09.27


Prisijunkite prie diskusijos