“Cepelinas” – sudėtingos nacistų operacijos, rengiant Maskvoje pasikėsinimą į sovietų diktatorių Josifą Staliną, kodinis pavadinimas.
Planas pradėtas rengti 1941 metų liepą, kai Vyriausiosios imperijos saugumo valdybos (RSHA) šefas Ernstas Kaltenbruneris pasiteiravo Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftvaffe) specialiojo pulko KG 200 vado (jis išmesdavo agentus priešo teritorijoje), ar galima būtų išlaipinti žmogų ne toliau kaip per 100 km nuo sovietų sostinės. Tuo metu vokiečių frontas ėjo kelių šimtų kilometrų atstumu nuo Maskvos.
Vokiečių karinis transportinis lėktuvas turėjo pasislėpęs prasibrauti iki Maskvos, nusileisti, išlaipint agentą – žudiką ir grįžti atgal. Pagrindinis vaidmuo operacijoje buvo skirtas buvusiam sovietų karininkui, patekusiam vokiečių nelaisvėn ir panorusiam su jais bendradarbiauti. Užduočiai įvykdyti jam buvo skirtas motociklas ir specialus šautuvas. Jis buvo kruopščiai paruoštas, apginkluotas ir turėjo planą, kaip išsigelbėti įvykdžius misiją (konkrečiai, konspiracinio buto Maskvoje, iš kurio galima buvo pasislėpti, adresą).
Ruošiant operaciją jam buvo paskirta pagalbininkė, irgi buvusi Raudonosios Armijos karininkė. Prieš pat išskrendant jiedu apsivedė.
Plano „Cepelinas“ pradinė fazė prasidėjo, kai į numatyto nusileidimo rajoną buvo parašiutais nuleista grupė žvalgų, kurie turėjo išžvalgyti vietovę. Grupės radistas perdavė iš Sovietų teritorijos, kad viskas tvarkoje.
1944 metų rugsėjo mėnesį naktį iš 5 į 6-ąją keturių motorų „Ar 234B” pakilo į orą iš aerodromo Latvijoje ir pasuko link parinktos vietos, maždaug per 100 km nuo Sovietų sostinės (tarp Smolensko ir Maskvos). 600 kilometrų nuskrido be nuotykių, tačiau kai lėktuvas jau pradėjo leistis, į jį pasipylė Sovietų zenitinių pabūklų šūviai.
Pasirodo, rusai pačiupo į nelaisvę pirmąją žvalgų grupę ir privertė jos radistą pasiųsti į Vokietiją signalą, kad viskas normalu. Bet vokiečiai nesuprato, kad informacijos perdavimas buvo priešų kontroliuojamas. Manyta, jog zenitiniai pabūklai pradėjo šaudyti į besileidžiantį lėktuvą dėl to, kad savo veiksmų nesuderino kariškiai ir specialiosios tarnybos, užpuolusios „svečius“ (rusai tada dar nežinojo, ką gabena lėktuvas).
Vokiečių lėktuvas įstengė vėl greitai pakilti į orą ir pasukti į atsarginę nusileidimo vietą šalia Karmanovo kaimo, į rytus nuo Smolensko. Ten iš tiesų viskas buvo normalu. Lėktuvas nusileido, bet nesėkmingai, smarkiai užkabinęs sparnu medį, dėl to nukrito vienas iš variklių ir plykstelėjo liepsna, kurią galėjo pastebėti rusai.
Majoras „Tavrinas“ ir jaunesnioji leitenantė „Šilova“ akimirksniu šoko ant savojo motociklo ir nudūmė link Maskvos. O šeši sudužusio „Ar 234B” ekipažo nariai pėstute patraukė į vakarus. Jie turėjo žemėlapį, sovietinių pinigų ir papirosų, maisto atsargų, bet jie nemokėjo kalbėti rusiškai ir buvo apsirengę vokiečių karinėmis uniformomis.
Tuo tarpu agentus sustabdė kelių postas. „Tavrinas“ pateikė sargybiniui dokumentus, kurie negalėjo sukelti įtarimų. O paskui, kaip rašo savo knygoje „KG 200: kaip tai buvo“ („KG 200: „The True Story“, 1979) buvęs vokiečių lakūnas P. Štalis, atsitiko štai kas:
„…rusai jau buvo pasiruošę grąžinti dokumentus ir praleisti porelę su motociklu, kai staiga majoras ištarė: „Ar greičiau negalima? Mes visą naktį keliavome!“ Sargybinis suabejojo. Šiek tiek anksčiau baigėsi liūtis, o kariškių drabužiai ir motociklas buvo palyginti sausi. Kareivis sukėlė aliarmą, ir tuo operacija „Cepelinas“ gėdingai baigėsi“.
Praėjus 24 valandoms po nusileidimo, „Ar 234B” ekipažas perdavė per radiją pranešimą, kad jie bando pasiekti fronto liniją pėsčiomis. Daugiau žinių iš jų nebegauta, ir niekas jų nuo to laiko nematė.
Nuotraukoje: Vokietijos saugumo valdybos (RSHA) šefas Ernstas Kaltenbruneris, organizavęs operaciją „Cepelinas”.
Parengta taip pat remiantis ir Normano Polmaro bei Tomo B.Aleno knyga „Špionažo enciklopedija”.
2012.12.01
