Bundesamt für Verlassungsschutz – Konstitucijos apsaugos tarnyba. Tai – kontržvalgybos tarnyba tuometinėje Vakarų Vokietijoje.
Steigiant šią tarnybą – BFV – vokiečiams aktyviai talkino Amerikos ir Didžiosios Britanijos žvalgybų atstovai, naują organizaciją kurdami daug kuo panašią į Didžiosios Britanijos Saugumo tarnybą (MI 5). Kaip ir MI 5, BFV neįpareigota areštuoti ar sulaikyti. Britai ir amerikiečiai pareikalavo tokio punkto, nes labai nenorėjo savo rankomis kurti kažko panašaus į naująjį Gestapo ar SS.
Beveik per visą „šaltąjį karą“ (1950–1990) Anglijos ir Amerikos žvalgybų stambios atstovybės Vakarų Vokietijoje buvo nustūmusios BFV į šešėlį. Nuo 1990 metų po šalies vakarinės ir rytinės dalių susijungimo BFV aprėpė visus susijungusios Vokietijos rajonus. „Šaltojo karo“ epochos pabaiga smarkiai susilpnino amerikiečių ir anglų domėjimąsi Vokietija.
Kaip ir BND (užsienio žvalgybos tarnyba), BFV istorijoje galima išskirti du pagrindinius etapus: „šaltojo karo“ ir suvienytosios Vokietijos.
Rūstaus Rytų ir Vakarų priešiškumo metais VFR teritorijoje ir ypač Vakarų Berlyne veikė labai daug šnipų: vieni buvo iš KGB ir dirbo pirmiausia prieš amerikiečius ir anglus, kiti iš Rytų Vokietijos saugumo tarnybos, piktavališkos „Štazi“. VDR žvalgybą kontroliavo komunistai. Daugeliui šnipų, slapta kirtusių Rytų ir Vakarų Vokietijos sieną, taikinys buvo būtent BND.
O kadangi abiejose sienos pusėse gyveno vokiečiai, vienijami vienos kalbos ir bendros kultūros, agentų aptikimo ir sugavimo procesas būdavo labai sunkus užsiėmimas. Daugiausia dėmesio Vakarų Vokietijos kontržvalgybininkai skirdavo kaip tik tokioms operacijoms, bet jų sėkmę, deja, reguliariai sužlugdydavo saviškių išdavystės.
Du didžiausi išdavikai daugelį metų dirbo VDR agentais. 1960 metais buvo suimtas Alfredas Frenzelis, parlamento gynybos komiteto narys, o 1974 metais – Giunteris Gijomas, VFR kanclerio Vilio Brandto protežė ir asmeninis sekretorius. Skandalas, susijęs su G.Gijomu, kilęs virtinės kitų nesėkmių saugumo sferoje fone, privertė V.Brandtą atsistatydinti iš savo posto.
Dar viena išdavystė sukėlė šoką kontržvalgybininkams. Kalbame apie Gabrielį Gastą, kuris šešerius metus kiekvieną savaitę sudarinėjo žvalgybos suvestines, teikiamas Helmutui Koliui, kai šis 1982–1990 metais buvo Vakarų Vokietijos kancleris. Kartais G.Gastas perduodavo suvestinių kopijas „Štazi“ dar anksčiau , negu jos patekdavo H.Koliui ant stalo.
Nors ir keista, bet Berlyno sienos pastatymas 1961 metais iš esmės palengvino BFV gyvenimą, nes po to smarkiai sugriežtėjo sienos tarp dviejų Vokietijų perėjimo taisyklės. Patekti į VFR, aplenkiant kontrolės-praleidimo punktus, kur būdavo tikrinami kiekvieno dokumentai, pasidarė labai sudėtinga.
1954 metų liepą BFV direktorius Ottas Jonas išvyko į Rytų Berlyną ir negrįžo iki pat 1955 metų gruodžio. Per tą laiką jis suspėjo pabuvoti Sovietų Sąjungoje ir buvo užverbuotas „Štazi“, nors pats tvirtino, kad buvo pagrobtas. Jo poelgis smarkiai pakirto BFV reputaciją, o dešimtmečius po to sekusios išdavystės tik dar labiau sukomplikavo padėtį.
Tik devintojo dešimtmečio pradžioje žinyba, atrodo, atsigavo po visų smūgių ir pradėjo dirbti efektyviai. Bet ta iliuzija išsisklaidė 1985 metais, kai į VDR pabėgo Hansas Joachimas Tidgė, BFV vadovavęs visoms operacijoms kaip tik prieš Rytų Vokietiją. Po H.Tidgės demaskavimo BFV ir BND buvo iš esmės reorganizuota.
1990 metais, kai rytinės ir vakarinės Vokietijos sritys vėl susijungė, BFV ekspertai pradėjo siekti, kad į jų rankas būtų perduoti „Štazi“ archyvai. Bet juos gavę sužinojo, kad šnipų infiltravimo į jų žinybą reikalai tikrumoje buvo dar blogesni, negu jie manė.
„Žmonės Vakaruose iš savo naivumo tikėjo, kad tuose popieriuose išklota tik informacija apie šalies rytinius rajonus. Bet ten buvo daugybė duomenų ir apie Vakarų žemes“, – sakė Verneris Fišeris, vadovavęs Vokietijos piliečių komitetui, kuriam buvo perduoti „Štazi“ archyvai. Tarp dokumentų buvo rasta vaizdajuosčių, kuriose užfiksuotos intymios scenos (šantažo instrumentas), ir perspausdinti pasiklausytų telefoninių pokalbių tekstai.
Vadovaujantis medžiagomis kaip daiktiniais įrodymais, policija iškart suėmė keliolika asmenų, įtartų šnipinėjimu. Tarp jų ir Klausą Kuroną, Vakarų Vokietijos kontržvalgybos bendradarbį, kurio darbas buvo perverbuoti Rytų Vokietijos šnipus, atsiųstus į Vakarų Vokietiją (iš viso jų, kai kuriais duomenimis, priskaičiuota iki 8000).
K.Kuronas prisipažino, kad daugiau kaip aštuonerius metus buvo dvigubas agentas ir gaudavo iš „Štazi“ už suteiktas žinias (pavyzdžiui, perverbuotų agentų pavardes) kiekvieną mėnesį atlygį, tolygų 2500 Amerikos dolerių. Herbertas Hellenbroichas, vadovavęs BFV po H.Tidgės pabėgimo ir demaskavimo, apie tai sakė, kad pagrindinis „Štazi“ uždavinys per tuos aštuonerius metus buvo įterpti savo agentą ten, kur buvo K.Kuronas.
Anglai ir amerikiečiai aktyviai padėjo Vakarų Vokietijai kurti savo specialiąsias tarnybas, bet jos kadrai buvo buvusieji nacistai. Po dviejų Vokietijų susijungimo BFV, žinoma, liko „dvigubi agentai“, dirbusieji „Štazi“ naudai. Logiška manyti, jog jie pasistengė užmiršti savo ankstesnį gyvenimą, kad išsilaikytų darbe.
Po 1990 metų BFV susirūpino atskleisti buvusius „Štazi“ bendradarbius, ypač tuos, kurie dirbo centriniame aparate Berlyne.
Nuotraukoje: Vakarų Vokietijos kontržvalgybos emblema.
Parengta pagal Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno knygą “Špionažo enciklopedija”.
2013.01.08
