Kasmet, jau daugiau nei du dešimtmečius, daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, užsienio šalyse, su šventu jauduliu savo širdimis lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas vietas: Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, jų prieigas.
Nors skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai šviesaus, kaip visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis) tuomet buvo vieninga savo siekiais, tarpusavio pagarba.
O kaip katalikų vyskupas, priminsiu, kad tada niekam nekilo mintis, kaip dabar kartais reikalaujama, „iš viešosios erdvės pašalinti krikščioniško tikėjimo ženklus“, ženklus to krikščioniško tikėjimo, kuris per 600 metų formavo ir vienijo įvairias gentis į vieningą Lietuvos valstybę, o sunkiais istorinių išbandymų metais mūsų krašto žmonėms buvo dvasinė atrama ir tvirtybės bei ištikimybės šaltinis kilniai, humaniškai Tėvynės ir tautos meilei.
Daugelio žmonių širdyse ir šiandien tuomet išsiskleidusi Lietuvos žmonių vienybė yra giliausias ilgesys ir troškimas. Kaip gera, kad ir šiandien bendro Tėvynės gėrio siekdami būtų vieningi Lietuvos žmonės, nepaisant jų įvairovės, partinės priklausomybės, kad visi savo troškimų viršūne laikytume ne asmeninius ar atskirų grupių interesus, o bendrą tiek dvasinę, tiek materialinę visų mūsų piliečių gerovę.
Kad visi, t.y. kiekvienas, stengtumės pagal savo galimybes ir turimą valdomą nuosavybę prisidėti prie bendros visų mūsų Lietuvos žmonių gerovės. Sausio 13 dienos minėjimai tiek prasmingi ir reikšmingi, kiek mes tuose renginiuose dalyvaudami kiekvienas atliksime šioje srityje sąžinės tyrimą, kaip anksčiau sakydavome – sąžinės sąskaitą. „Geresnio paminklo didvyriams nebus kaip vykdymas jų idealo“.
Kita mintis, kuri dalyvaujant šiuose minėjimuose nuskamba mūsų širdyse, yra ta, kad sausio 13-osios įvykiai yra labiausiai Lietuvą viso pasaulio mastu išgarsinę įvykiai – mūsų žmonių vienybė, susitelkimas ir ištvermė siekiant kilnių dalykų, o ne vėlesnių laikų mūsų visuomenės susiskaldymas, tarppartinės rietenos, vykstančios tokioje mažoje tautoje ir valstybėje, kaip Lietuva, – tai pasauliniu mastu mažai ką domina. Mes galime būti reikšmingi, būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų, kaip aną sausio 13-ąją.
Šiemet Žemaičių žemės krikščionys mini Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tuomet plačiai Europos kontinente nuskambėjo ne tik žemaičių, bet ir Lietuvos vardas. Vėlyvą 1413 metų rudenį du mūsų krašto valdovai, Algirdaičių lyderis ir jau Lenkijos karaliumi tapęs Jogaila (Vladislovas), ir Kęstutaičių lyderis Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas (Aleksandras) Kaune sėdo į mažą laivelį ir, plaukdami Nemunu ir Dubysa, pasiekė Žemaičių žemės glūdumą… Prieš tai per du kartus (1394–1398 ir 1411–1413 metais) į Žemaitiją (dar juridiškai kryžiuočiams priklausiusią) Vytautas atsiuntė kunigus, daugiausia Pragos universitete teologijos mokslus baigusius ir jau pramokusius lietuvių kalbos, kad padėtų žemaičiams pasiruošti krikštui…
Po Žalgirio pergalės, 1413-aisiais, turėdami laisvesnes rankas (juridine prasme), minėti valdovai patys atvyko į Žemaitiją vadovauti pirmai žemaičių krikštijimo akcijai… Tuomet iš keleto tūkstančių pakrikštytų žemaičių Vytautas atrinko 60 kilmingų vyrų delegaciją ir ją pasiuntė į 1414 metais prasidėjusį tarptautinį bendraeuropinį forumą – Konstancos bažnytinį Susirinkimą. Jame dalyvavo ne tik Bažnyčios dignitoriai, bet ir beveik visų Vakarų Europos valstybių vadovai, jų atstovai ar net delegacijos.
Žemaičių delegacija tam Europiniam forumui pristatė garsųjį žemaičių skundą, kartu ir prašymą, prašydama tarptautiniu mastu pripažinti teisę, kad žemaičių pasirinkti valdovai Vytautas ir Jogaila, o ne Vokiečių ordinas, yra ir būtų žemaičių valdovai, t.y. pripažinti žemaičiams teisę patiems pasirinkti, kas juos valdys, vadovaus ir atstovaus, be to, prašė atsiųsti Bažnyčios aukščiausios vadovybės įgaliotus vyskupus, žemaičių pageidaujamus, pabaigti žemaičių krikštijimą ir įsteigti Žemaičių vyskupiją, tiesiogiai pavaldžią Romos popiežiui ir nepriklausomą nuo svetimų kraštų bažnytinių centrų. Konstancos Susirinkime svarstant šį žemaičių kreipimąsi vyko plati diskusija apie tautų teisę pačioms pasirinkti sau valdovus, kurti suverenias nacionalines valstybes bei bažnytines struktūras.
Šią Konstancos Susirinkime vykusią diskusiją sausio 13-osios įvykių ir sovietinės imperijos subyrėjimo kontekste, 1995 metų spalio 5 dieną minint Jungtinių Tautų organizacijos įsteigimo 50 metų sukaktį, minėjo popiežius Jonas Paulius II. Graži vienybės ir mūsų valdovų – Jogailos ir Vytauto – susitaikymo manifestacija tapo Lietuvos ir žemaičių įsijungimo į Europos valstybių bendriją įžanga prieš 600 metų, ir jos aidas per sausio 13-osios įvykius Jono Pauliaus II lūpomis rado atgarsį svarbiausiame XX a. pabaigos tarptautiniame forume.
Baigdamas norėčiau priminti du svarbius popiežiaus Jono Pauliaus II palinkėjimus mūsų tautai, išsakytus 1987 metais laiške Lietuvos vyskupams, minint Lietuvos krikšto 600-tąsias metines:
„Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į tą „krikščioniją“, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro patį brangiausią bendrą paveldą ir pagrindą kurti taikingą ateitį, ugdyti pažangą ir tikrąją laisvę. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiams, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.
Reikšmingas yra faktas, kad šalia Bažnyčios, į kurią įsijungiame per krikštą, kita apsigynimo tvirtovė lietuviams buvo šeima: taip, krikščioniškoji šeima, toji tikra „namų židinio Bažnyčia“, tvirtai įsišaknijusi tikėjimo vertybėse, kuri gyvena meile, auka, tarpusavio pasiaukojimu. Mūsų Tėvynėje krikščioniškoji šeima visada sugebėjo likti ištikima savo pašaukimui priimti, saugoti ir perduoti vaikams brangiąją krikšto dovaną, tapdama „pilnutinio žmogiškumo mokykla“.
Bažnyčia ir šeima įstengė išlaikyti gyvą tikėjimą ir gyvą kultūrą. Tai jų dėka tauta neprarado savo tapatybės ir savo sąmonės. Net ir šiandien, kai laikai daugeliu atžvilgių nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugo tą šventą ir neliečiamą turtą. Šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė: sąžinės laisvės, žmogaus asmens orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir į kuriuos yra sudėtos ateities viltys. Taip rašė Jonas Paulius II lietuviams dar sovietinės priespaudos metais, visai ne šiandieninių ideologinių batalijų kontekste. Tačiau tai ir mūsų šiandieninėje situacijoje reikšmingi priminimai ir paskatinimai.
Norėčiau palinkėti, kad kaip prieš 600 metų Vytautas ir Jogaila po ilgų nesantaikos metų atnešė palaimingų vaisių mūsų krašto žmonėms, taip šie tradiciniai Sausio 13-osios minėjimai ir Žemaičių krikšto jubiliejaus šventimas vienytų kilnių tikslų siekti visų grupių bei partijų žmones. Kviečiu visus dalyvauti žemaičių krikšto jubiliejaus šventėje žemaičių žemėje.
Nuotraukoje: Vysk. Jonas Boruta SJ, šio pranešimo autorius.
Laikraštis "XXI amžius"
2013.01.27
