O “Sodra” pensijos mokėti nenorėjo


Print

Anykš­tė­nai, kruopš­čiai ren­kan­tys, po kruo­pe­ly­tę at­ku­rian­tys Są­jū­džio is­to­ri­ją, įra­šė ir to­kias ei­lu­tes: „1991 m. sau­sio 13 d. vi­dur­die­nį Anykš­čiuo­se A.Ba­ra­naus­ko aikš­tė­je įvy­ko TSRS ag­re­si­ją smer­kian­tis mi­tin­gas. Į Vil­nių sau­go­ti Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mų iš­vy­ko 12 au­to­bu­sų…“

Tai – tik ke­le­tas la­ko­niš­kų ei­lu­čių iš Anykš­čių Są­jū­džio is­to­ri­jos, ku­ri bu­vo skel­bia­ma Lie­tu­vos Są­jū­džio Anykš­čių ir San­ta­ros „Už de­mo­kra­tinę Lie­tu­vą“ ta­ry­bos laik­raš­ty­je „Ži­bu­rys“ bei ki­tuo­se Anykš­čių kraš­to lei­di­niuo­se. Už tų sa­ki­nių sly­pi be­ga­li­nis troš­ki­mas iš­ko­vo­ti Lie­tu­vos Lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę, pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių anykš­tė­nų ak­ty­vu­mas, mi­tin­gai, su­si­rin­ki­mai, sam­bū­riai. Tai ir di­džiu­lis rū­pes­tis dėl Tė­vy­nės Lie­tu­vos at­ei­ties, ir no­ras pri­si­dė­ti prie Lais­vės sie­kių iš­ko­vo­ji­mo.

To­mis die­no­mis, kai ki­lo pa­vo­jus Lie­tu­vos lais­vei, gau­sus bū­rys Anykš­čių kraš­to gy­ven­to­jų va­žia­vo į ša­lies sos­ti­nę bu­dė­ti prie gy­vy­biš­kai svar­bių ob­jek­tų. Ne vie­nam te­ko ir nu­ken­tė­ti. Pa­šli­ju­si svei­ka­ta, su­luo­šin­ti li­ki­mai, pro­gre­suo­jan­čios li­gos, nak­ti­mis vis dar sap­nuo­ja­mi koš­ma­rai, ne­ga­lios – to­kį at­pil­dą vi­sam gy­ve­ni­mui ga­vo dau­ge­lis Lais­vės gy­nė­jų. Lai­mei, vi­si anykš­tė­nai, bu­dė­ję to­mis sau­sio die­no­mis prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mų ar ki­tų svar­bių ob­jek­tų sos­ti­nė­je, grį­žo į na­mus gy­vi.

O juk bū­ta žmo­nių au­kų. Lais­vės gy­nė­jus traiš­kė so­vie­ti­niai tan­kai, gy­vy­bės siū­lus nu­trau­kė ir  kul­kų lie­tus, kai kam žūt­bū­ti­nė­mis aki­mir­ko­mis nu­sto­jo plak­ti šir­dys…

Bu­dė­ti prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mų to­mis sau­sio die­no­mis va­žia­vo ir kai ku­rie Svė­da­sų kraš­to žmo­nės. Tarp jų bu­vo ir tuo­me­ti­nio Ma­lai­šių ko­lū­kio ak­ty­vūs są­jū­dininkai. Šia­me ūky­je itin ak­ty­viai reiš­kė­si Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio gru­pė, nuo pat pir­mų­jų sa­vo veik­los die­nų pra­dė­ju­si ko­vo­ti su įvai­rio­mis ne­ge­ro­vė­mis. Są­jū­džio žmonių ini­cia­ty­va pakeistas ko­lū­kio „Le­ni­no ke­liu“ pa­va­di­ni­mas. Pa­ger­biant kraš­tie­čio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­ko, tau­tos pat­rio­to ka­nau­nin­ko Juo­zo Tu­mo-Vaiž­gan­to at­mi­ni­mą, ūkis bu­vo pa­va­din­tas ra­šy­to­jo gim­tų­jų Ma­lai­šių so­džiaus var­du. Ne vi­si šio ko­lū­kio Są­jū­džio ak­ty­vis­tai tu­rė­jo ga­li­my­bę 1991-ųjų sau­sio 13-ąją iš­vyk­ti į Vil­nių ir bū­ti koš­ma­riš­kų įvy­kių liu­di­nin­kais. Dau­gu­ma jų su di­de­liu jau­du­liu se­kė pra­ne­ši­mus per ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją, kol oku­pan­tai ne­nu­trau­kė tran­slia­ci­jų.

O tuo me­tu plen­tu  nuo Ro­kiš­kio pro tuo­me­ti­nio ko­lū­kio te­ri­to­ri­ją link Svė­da­sų ir Ute­nos į Vil­nių va­žia­vo ko­lo­na di­de­lių au­to­bu­sų su po­ra tūks­tan­čių ro­kiš­kė­nų.

Jau ki­tos die­nos ryt­me­tį  Ma­lai­šių ko­lū­ky­je  vie­ni ki­tiems per­da­vi­nė­jo krau­pias ži­nias apie Lais­vės gy­nė­jų mir­tis, apie so­vie­ti­nių ka­rei­vių iš­puo­lius prieš be­gin­klius žmo­nes prie te­le­vi­zi­jos bokš­to. Tarp žmo­nių, pa­au­ko­ju­sių sa­vo gy­vy­bes ant Lie­tu­vos Lais­vės au­ku­ro, bu­vo mi­ni­ma ir ro­kiš­kė­no Al­vy­do Ma­tul­kos pa­var­dė. Juk Svė­da­sų se­niū­ni­jos Ma­lai­šių ko­lū­kis bu­vo pa­čia­me Anykš­čių ra­jo­no pa­kraš­ty­je, vi­sai ša­lia Ro­kiš­kio ra­jo­no ri­bos. Daž­nas ap­si­pre­kin­ti į tur­gų ar par­duo­tu­ves va­ži­nė­jo bū­tent Ro­kiš­kin, nes ten net­gi ar­čiau nei į ra­jo­no cen­trą. Tais lai­kais tar­pu­sa­vy­je ben­dra­vo Anykš­čių ir Ro­kiš­kio ra­jo­nai, abie­jų ra­jo­nų  apy­lin­kės, at­ski­ri ko­lū­kiai. Tai­gi, kai­my­ni­nį Ro­kiš­kį pa­sie­ku­siai  tra­ge­di­jai ne­li­ko abe­jin­gi ir Anykš­čių kraš­to žmo­nės, ką jau ir kal­bė­ti apie svė­da­siš­kius ar Ma­lai­šių ko­lū­kio žmo­nes.

Veik­lus są­jū­di­nin­kas ku­ni­giš­kie­tis Alo­y­zas Ko­vas ta­da už­su­ko į ko­lū­kio pir­mi­nin­ko, Anykš­čių ra­jo­no ta­ry­bos de­pu­ta­to Min­dau­go Li­saus­ko ka­bi­ne­tą. Gar­baus am­žiaus žmo­gus ūkio va­do­vui už­si­mi­nė, kad rei­kė­tų nu­va­žiuo­ti į Al­vy­do Ma­tul­kos lai­do­tu­ves, pa­gerb­ti jo at­mi­ni­mą, pa­guos­ti ar­ti­muo­sius, pa­ly­dė­ti Lais­vės gy­nė­ją į pas­ku­ti­ni­ą­ją ke­lio­nę. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, ku­ris pri­jau­tė Są­jū­džio idė­joms ir pa­lai­kė Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės sie­kius,  pri­ta­rė to­kiam pa­siū­ly­mui. Tuoj pat į Anykš­čius bu­vo pa­siųs­tas au­to­mo­bi­lis nu­pirk­ti vai­ni­ko, suor­ga­ni­zuo­ta de­le­ga­ci­ja, tu­rė­ju­si vyk­ti į lai­do­tu­ves. Kar­tu su gru­pe ūkio dar­buo­to­jų į A. Ma­tul­kos lai­do­tu­ves te­ko va­žiuo­ti ir šių ei­lu­čių au­to­riui. Kaip šian­dien pri­si­me­nu tą die­ną. Ba­jo­rų gy­ven­vie­tė­je, esan­čio­je už Ro­kiš­kio, vos su­ra­do­me vie­tą pa­sta­ty­ti au­to­ma­ši­ną. Au­to­mo­bi­liai su de­le­ga­ci­jo­mis iš Ro­kiš­kio, Anykš­čių, Ku­piš­kio, Ute­nos, Pa­ne­vė­žio, Pa­sva­lio ir ki­tų vie­to­vių vis va­žia­vo ir va­žia­vo, kul­tū­ros na­muo­se, kur bu­vo pa­šar­vo­tas ve­lio­nis, aug­te au­go kal­nai gė­lių ir vai­ni­kų. Tik per di­džiau­sius var­gus pra­si­bro­vė­me pro žmo­nes, kad pa­reikš­tu­me užuo­jau­tą ve­lio­nio mo­ti­nai ir se­se­rims… Ki­tą die­ną A. Ma­tul­ką pa­ly­dė­jo­me į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę. Tiek žmo­nių, kiek bū­ta tą­dien lai­do­tu­vė­se, Ba­jo­rų kai­mas var­gu ar ka­da nors re­gė­jo. Ket­ver­tą ki­lo­met­rų iki Ro­kiš­kio prie­mies­ty­je esan­čių Kal­ne­liš­kių ka­pi­nių vi­si ėjo pas­kui kars­tą pės­čio­mis. Kai pir­mie­ji lai­do­tu­vių da­ly­viai pa­sie­kė ka­pi­nes, nuo Ba­jo­rų ki­ti dar tik­tai ėjo. Gra­žiai, iš­kil­min­gai at­si­svei­kin­ta su šiuo Ro­kiš­kio kraš­to sū­nu­mi.

Po įsi­min­ti­nų lai­do­tu­vių pra­ėjo ke­le­ri me­tai, ir man vėl te­ko spaus­ti A. Ma­tul­kos mo­ti­nos Ma­ri­jo­nos ran­ką. Tuo­met pas ją Ba­jo­ruo­se lan­kiau­si jau kaip res­pub­li­ki­nio dien­raš­čio žur­na­lis­tas. Vė­liau dar ne kar­tą te­ko lan­ky­tis. Ir vi­suo­met Ma­ri­jo­na Ma­tul­kie­nė kar­to­jo ir kar­to­jo pri­si­mi­ni­mus apie pas­ku­ti­ni­ą­sias sū­naus gy­ve­ni­mo va­lan­das.

Tuo­met Al­vy­dui bu­vo tris­de­šimt vieneri. Jis, bai­gęs Pa­ne­mu­nė­ly­je vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir Kau­no pro­fe­si­nė­je tech­ni­kos mo­kyk­lo­je įsi­gi­jęs šalt­kal­vio-įran­ki­nin­ko spe­cia­ly­bę, dir­bo vai­ruo­to­ju Ro­kiš­kio vals­ty­bi­nia­me paukš­ti­nin­kys­tės ūky­je. Bu­vo darbš­tus, pa­rei­gin­gas, vi­sų  ger­bia­mas. Rū­pi­no­si ir sa­vo na­mais, pa­dė­da­vo kai­my­nams, ne­bu­vo pra­mušt­gal­vis, ne­pik­tnau­džia­vo svai­ga­lais. Mė­go skai­ty­ti kny­gas, bu­vo links­mas, tu­rė­jo su­ža­dė­ti­nę Al­do­ną.

Al­vy­das ke­le­tą kar­tų no­rė­jo va­žiuo­ti su ki­tais į Vil­nių, kai sa­va­no­riai bu­dė­to­jai ten bu­vo kvie­čia­mi iš vi­sos Lie­tu­vos, bet per dar­bus vis ne­ga­lė­jo. Tą lem­tin­gą sau­sio 12-ąją jis vis­ką me­tė ir su­si­ruo­šė ke­lio­nėn. Mo­ti­na dar ban­dė sū­nų at­kal­bė­ti, per­spė­ti apie gre­sian­tį pa­vo­jų, bet Al­vy­das bu­vo ne­per­kal­ba­mas. Dar­gi pa­reiš­kė, kad dėl Ne­pri­klau­so­my­bės ne­bi­jan­tis mir­ti… „Taip sku­bė­jo, taip sku­bė­jo Al­vy­das iš na­mų į Vil­nių. Gal mir­tį jau­tė, kad net du kar­tus iš­ei­da­mas iš na­mų su ma­ni­mi at­si­svei­ki­no?“ – pa­sa­ko­jo mo­ti­na.

Iki Ro­kiš­kio Al­vy­das Ma­tul­ka nu­ė­jo pės­čio­mis, o ten kar­tu su ki­tais sė­do į au­to­bu­sus. Vil­niu­je, vos įva­žia­vę į mies­tą, ro­kiš­kė­nai bu­vo pa­siųs­ti į Ge­di­mi­no pros­pektą bu­dė­ti prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos. Čia de­gė lau­žai, bū­ria­vo­si žmo­nės. Kas mel­dė­si, kas trau­kė tau­ti­nes dai­nas ar šiaip šne­ku­čia­vo­si. Vis pa­si­girs­da­vo pra­ne­ši­mai apie so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mą te­le­vi­zi­jos bokš­to link. Kai Al­vy­das iš­gir­do, kad tan­kų vikš­rais traiš­ko­mi tai­kūs bu­dė­to­jai, dar spė­jo kai­my­nys­tė­je esan­čių pa­si­tei­rau­ti: „Ne­jau­gi ka­rei­viai ga­li šau­dy­ti žmo­nes?“ Ir tai bu­vo pas­ku­ti­niai jo žo­džiai. Ro­kiš­kė­nas stai­ga grie­bė­si už šir­dies ir su­kniu­bo aikš­tė­je. Pro ba­ri­ka­das Al­vy­dą grei­tai nu­ne­šė į na­mą ša­lia Par­la­men­to, į gy­dy­to­jo Va­le­ri­jaus Os­ta­pen­kos bu­tą. Gy­dy­to­jas su­tei­kė pir­mą­ją pa­gal­bą, bet bū­ti­nai rei­kė­jo kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą. Grei­to­ji kaip ty­čia at­va­žia­vo tik­tai po pus­an­tros va­lan­dos, mat tuo me­tu vi­sos ma­ši­nos ga­be­no su­žeis­tuo­sius ir  už­muš­tuo­sius iš Ka­ro­li­niš­kių, nuo te­le­vi­zi­jos bokš­to pri­ei­gų. At­vy­kę me­di­kai dar grie­bė­si pas­ku­ti­nės iš­ei­ties, lei­do vais­tus tie­siai į šir­dį, da­rė šir­dies ma­sa­žą, dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą, bet vis­kas bu­vo vel­tui. Al­vy­das Ma­tul­ka už­ge­so. Ša­lia sa­vo kraš­tie­čių, pus­se­se­rės Ni­jo­lės Gu­de­le­vi­čie­nės. Me­di­ci­nos eks­per­tai po ty­ri­mo nu­sta­tys, kad „1991 me­tų sau­sio 13-osios die­nos nak­tį, apie 2 va­lan­dą, Al­vy­das Ma­tul­ka mi­rė nuo ūmaus mio­kar­do in­fark­to…“ 

Se­nu­tė mo­ti­na, klau­sy­da­ma­si ra­di­jo pra­ne­ši­mų apie žu­vu­siuo­sius, net ne­pa­gal­vo­jo, kad dik­to­riai skel­bia ir jo­sios sū­naus mir­tį. Mat pa­var­dė bu­vo iš­krai­py­ta, ne­tai­syk­lin­ga, tik pa­na­ši į Ma­tul­kos pa­var­dę. Mo­ti­na vis lau­kė su­grįž­tan­čio sū­naus. Tik­tai kai iš­gir­do pra­ne­ši­mą, kad Vil­niu­je prie Par­la­men­to mi­rė ro­kiš­kė­nas Al­vy­das Ma­tul­ka, iš kar­to dan­gus ap­te­mo…

Al­vy­das Ma­tul­ka po mir­ties Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo įsa­ku bu­vo ap­do­va­no­tas pir­mo­jo laips­nio Vy­čio or­di­nu. Mo­ti­nai sū­naus ap­do­va­no­ji­mą įtei­kė tuo­me­ti­nis Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo Pir­mi­nin­kas prof. Vy­tau­tas Land­sber­gis. Kal­ne­liš­kių  ka­pi­nė­se ant Al­vy­do ka­po vals­ty­bės lė­šo­mis pa­sta­ty­tas raus­vo gra­ni­to pa­min­klas, o mo­ti­nai Ma­ri­jo­nai Ma­tul­kie­nei bu­vo skir­ta vals­ty­bi­nė pen­si­ja kaip ne­te­kus mai­tin­to­jo, vė­liau skir­ta ir nu­ken­tė­ju­siems as­me­nims mo­ka­ma pen­si­ja.

Vė­les­ni įvy­kiai, su­si­ję su pen­si­ja, kai­na­vo did­vy­rio mo­ti­nai daug ner­vų ir svei­ka­tos.

Ly­giai po pen­ke­rių me­tų nuo sū­naus mir­ties, 1996 m. ko­vo mė­ne­sį M. Ma­tul­kie­nė ga­vo pra­ne­ši­mą iš „Sodros“ Ro­kiš­kio sky­riaus, kad jai nu­trau­kia­ma nu­ken­tė­ju­sio as­mens pen­si­ja, nes „Jū­sų sū­nus ne­pri­pa­žin­tas nu­ken­tė­ju­siu nuo 1991 m. sau­sio 13 die­nos veiks­mų“. Se­nu­tė tuo­met daug aša­rų iš­lie­jo. Ir ver­kė ji­nai ne dėl tų men­kų li­tų. Jai bu­vo skau­du, kad pen­ke­rius me­tus vis­kas bu­vo ge­rai, o stai­ga su­abe­jo­ta. O juk jos sū­nus nie­kuo­met šir­di­mi ne­si­skun­dė, bu­vo svei­kas, stip­rus. Tar­na­vo ir ka­riuo­me­nė­je, o kai pra­dė­jo dirb­ti vai­ruo­to­ju, daž­nai tu­rė­jo tik­rin­tis svei­ka­tą – nie­kas jo­kių li­gos pėd­sa­kų ne­ap­ti­ko. M. Ma­tul­kie­nė, ro­dy­da­ma iš „Sodros“ gau­tą laiš­ką, tuo­met ro­dė ir žur­na­lis­to Ed­mun­do Ga­nu­saus­ko kny­go­je „Gy­vo­ji ba­ri­ka­da“, pa­sa­ko­jan­čio­je apie Sau­sio 13-osios įvy­kius, pa­brauk­tas ei­lu­tes: „Tai ir­gi smur­ti­nė mir­tis – žmo­gaus šir­dis ne­iš­lai­kė, kai nuo Ka­ro­li­niš­kių, kai nuo Vin­gio ėmė ris­tis štur­mo ai­dai…“ Tos ei­lu­tės bu­vo skir­tos Al­vy­dui Ma­tul­kai.

„Sodros“ Ro­kiš­kio sky­riaus dar­buo­to­jai, pa­si­ro­do, ne šiaip sau su­gal­vo­jo pa­na­šų pra­ne­ši­mą, įskau­di­nu­sį M. Ma­tul­kie­nę. Iš tuo­me­ti­nės So­cia­li­nio ap­rū­pi­ni­mo mi­nis­te­ri­jos pa­s­kam­bi­nęs kaž­koks val­di­nin­kas tei­ra­vo­si, ar Ma­tul­kie­nė gau­na pa­di­din­tą pen­si­ją. Kai su­ži­no­jo, kad to­kia pen­si­ja mo­ka­ma, pa­si­tei­ra­vo, ar tam su­tvar­ky­ti do­ku­men­tai. O do­ku­men­tų ne­bu­vo. Juk ir taip vis­kas aki­vaiz­du: žmo­gus stai­ga mi­rė, bu­dė­da­mas prie Par­la­men­to. Be­je, iš tos pa­čios mi­nis­te­ri­jos tuoj po sau­sio įvy­kių ir­gi bu­vo te­le­fo­no skam­bu­tis. Tuo­met tei­rau­ta­si, ar ro­kiš­kė­nų did­vy­rio šei­mai rei­kia ko­kios pa­ra­mos, net­gi pri­min­ta, kad to­kio žmo­gaus ar­ti­mai­siais rei­kia pa­si­rū­pin­ti…

Vyk­dy­da­mi sa­vo tie­sio­gi­nių vir­ši­nin­kų pa­rė­dy­mą, ro­kiš­kė­nai „Sodros“ dar­buo­to­jai pa­pra­šė Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros at­siųs­ti pa­žy­mą, pa­tvir­ti­nan­čią, kad Al­vy­das Ma­tul­ka nu­ken­tė­jęs dėl Sau­sio 13-osios oku­pan­tų ag­re­si­jos. Gau­tas at­sa­ky­mas šo­ki­ra­vo. Raš­te iš Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros bu­vo tei­gia­ma, kad pa­reng­ti­nio tar­dy­mo me­tu bau­džia­mo­jo­je by­lo­je, re­mian­tis teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tų iš­va­do­mis, nu­sta­ty­ta, jog pi­lie­tis A. Ma­tul­ka mi­rė nuo ūmaus mio­kar­do in­fark­to, nes prieš tai sir­go chro­niš­ka iš­emi­ne li­ga.

Ži­no­ma, ži­niask­lai­dai pla­čiai tuos ku­rio­ziš­kus da­ly­kus pa­skel­bus, apie kaž­kie­no iš­gal­vo­tą chro­niš­ką šir­dies li­gą vi­suo­me­nę in­for­ma­vus, klai­da bu­vo iš­tai­sy­ta, nu­trauk­ta pen­si­ja vėl pra­dė­ta mo­kė­ti. Bet­gi se­nu­tės Lais­vės gy­nė­jo mo­ti­nos šir­dy­je nuos­kau­da li­ko. Dar po ke­le­rių me­tų Ma­ri­jo­na Ma­tul­kie­nė iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn.

Vi­suo­met, kai tik­tai bū­nu Ro­kiš­ky­je ir tu­riu dau­giau lais­ves­nio lai­ko, vis už­su­ku į nau­ją­sias mies­to ka­pi­nes ir ap­lan­kau Al­vy­do Ma­tul­kos ka­pą. Mie­la, ma­lo­nu šir­džiai, kad ka­pas gra­žiai pri­žiū­ri­mas, kad sken­di gė­lė­se. O vals­ty­bi­nių šven­čių, at­min­ti­nų da­tų pro­go­mis prie Lais­vės gy­nė­jo am­ži­no­jo po­il­sio vie­tos vyks­ta pa­trio­ti­niai jau­ni­mo sam­bū­riai, gė­les, vai­ni­kus pa­de­da Ro­kiš­kio ra­jo­no va­do­vai, po­li­ti­nių par­ti­jų, ju­dė­ji­mų, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai, at­mi­ni­mą pa­ger­bia drau­ge su Al­vy­du va­žia­vę į sos­ti­nę Par­la­men­to gy­nė­jai. Ne kar­tą čia te­ko ma­ty­ti ir ki­tų Aukš­tai­ti­jos re­gio­no ra­jo­nų de­le­ga­ci­jas.

Kas­kart prieš Sau­sio 13-ąją, ku­ri tei­sė­tai va­di­na­ma Lais­vės gy­nė­jų die­na, ma­ne vis už­plūs­ta to­kie pri­si­mi­ni­mai. Ir jų nei iš at­min­ties, nei iš šir­dies iš­brauk­ti ne­įma­no­ma.

„XXI amžius“

foto: Al­vy­das Ma­tul­ka (1960-1991)

2010.01.23

 

 

       

 


Prisijunkite prie diskusijos