Tomas Kirchneris ir Frankas Ninguizenas naujame „Süddeutsche Zeitung“ numeryje bando atsakyti į klausimą, kas gi vis dėlto atsitiko rusų opozicionieriui Aleksandrui Dolmatovui, Eduardo Limonovo Nacionalbolševikų partijos nariui, figūruojančiam „Bolotnaja“ byloje.
Aleksandras Dolmatovas nusižudė Olandijoje prieš deportaciją į tėvynę, taip ir negavęs politinio prieglobsčio. Ar 36-rių metų inžinierius, kuris ne kartą buvo sulaikytas už dalyvavimą antivyriausybinėse demonstracijose, suvedė sąskaitas su gyvenimu iš nevilties, ar reikia ieškoti kitų jo mirties priežasčių?
O neaiškumų šitoje byloje, susilaukusioje milžiniško atgarsio ir Rusijoje, ir Olandijoje, labai daug, – rašo žurnalistai. Antai, „Amnesty International“ Niderlandų skyriaus bendradarbiui Ruudui Bosgraafui nesuprantama, kodėl, nepaisant „akivaizdaus pavojaus tėvynėje, Rusijos piliečio, tikriausiai, žinančio valstybės paslaptį (Aleksandras Dolmatovas dirbo Pamaskvyje raketas gaminančioje įmonėje) pareiškimas buvo atmestas“. Juk, kaip išsireiškė olandas, „jie jau daug metų siekia, kad tokių žmonių negrąžintų atgal“.
Be to, teisių gynėjui ne visai suprantama, kodėl A.Dolmatovas, du kartus mėginęs kalėjime nusižudyti, buvo perkeltas į deportacijos centrą dar prieš tai, kai buvo baigtas tyrimas – advokatas padavė prašymą peržiūrėti.
Nejaugi visa tai biurokratinė klaida? – klausia autoriai. “Handelsblad” skaitytoja mano, kad viskas aiškiai rodo „įsakymą“. Šalies teisingumo ministerijos spaudos sekretorius linkęs nekomentuoti to, kas atsitiko, o Nyderlandų ambasadorius Maskvoje, nematantis ryšio tarp savižudybės ir valdžios neigiamo atsakymo, remiasi Aleksandro atsisveikinimo laišku motinai, paskelbtu internete kitą dieną po mirties. Leidinys pabrėžia, kad opozicionierius laiške pripažįsta savo tinginystę, narkomaniją, gašlumą ir betikslę egzistenciją ir rašo, jog „išeina, nes nenori grįžti kaip išdavikas“.
Visa tai, o ypač frazė, kad pasaulyje nėra geresnės šalies už Rusiją, A.Dolmatovo motina laiko įrodymu, jog jos sūnui darytas spaudimas. „Tai, kaip Aleksandras kaltina save laiške, labai panašu į blogiausią savęs apkalbėjimo praktiką Sovietų Sąjungoje“, – mano giminaitė. Panašios nuomonės laikosi Aleksandro, „stipraus žmogaus, nebijančio kalėjimo“, mergina ir pažįstami. O gramatinės klaidos, kurių gausybė tekste, rodo, jog opozicionierius norėtų parodyti, kad jam tekstas padiktuotas.
Beje, ir apie depresiją jo aplinkoje irgi niekas nėra girdėjęs, tiesa, jo motina pažymi, kad kalbėdamas telefonu Aleksandras elgėsi keistai, vis kartojo, kad nori miegoti.
„Visai galimas dalykas, kad A.Dolmatovu domėjosi Olandijos specialiosios tarnybos AIVD, – tęsia žurnalistai. – O štai su jų kolegomis rusais iš FSB A.Dolmatovas aiškiai buvo pažįstamas, tai patvirtina ir Olandijos apklausos protokolai“. Antai čekistai ne kartą, nors ir nesėkmingai, bandė užverbuoti opozicionierių darbui Europoje. Aleksandras atsisakė ir perėjo į Vladimiro Putino priešininkų pusę.
Po to ir prasidėjo apklausos, kaltinimai, grasinimai, atleidimai. „Įsitikinęs, jeigu būčiau pasilikęs, mane būtų suėmę. Buvau “Bolotnaja” aikštėje, esu “Kitos Rusijos” narys, o dar ir dirbu uždaroje įmonėje. Taigi būtų pasodinę ir spaudę pagal visą programą“, – pareiškė pats Aleksandras Dolmatovas Rusijos leidiniui “Gazeta.ru” netrukus prieš mirtį. „Tad nejaugi olandai nežinojo, kaip elgiasi Rusijos valdžia su “Bolotnaja”bylos dalyviais, kad jiems gresia ilgi metai kalėjimo?“ – nesupranta teisių gynėja Liudmila Aleksejeva.
Tuo tarpu kovo mėnesį Rusijoje ir Nyderlanduose prasideda Rusijos ir Olandijos Metai, pabrėžia “Süddeutsche Zeitung”.
Nuotraukoje: Aleksandro Dolmatovo portretas.
Šaltinis: “Süddeutsche Zeitung“
2013.02.21
