Tiems, kurie domisi lietuviškosios Temidės veikla, kurie stebi Lietuvos teismuose nagrinėjamas bylas, akivaizdu, jog advokatas – itin svarbi institucija siekiant tikro, nesurežisuoto teisingumo.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad advokatai Lietuvoje nūnai susiduria su užtektinai rimtais sunkumais. Tiesiog kai kas bevelytų, jog Lietuvoje advokatų išvis nebūtų arba jie turėtų tik minimalias, tik simbolines galias.
Su advokatu Tadu KELPŠU apie silpnąsias ir stipriąsias Lietuvos advokatūros puses kalbasi visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Ar Lietuvos visuomenė suvokia, kokia svarbi ir reikalinga yra advokatų institucija? Ar mes suprantame, kad, neužtikrinus advokatų nepriklausomumo pricipo, neįmanomas joks teisingumo įgyvendinimas?
Sunkumai, kuriuos patiria advokatai, iš tiesų yra ne kas kitas, o problemos, su kuriomis susiduria mūsų ginamieji. Būtina suvokti, jog advokato paslaugų pageidaujantys asmenys mums patiki ne tik savo bėdas, bet ir konfidencialią informaciją. Mūsų klientai teisinės pagalbos, teisinių patarimų iš nieko kito nesulaukia – tik iš mūsų, advokatų. Šita aplinkybė labai svarbi. Ją vertėtų įsidėmėti visiems. Ypač tiems, kurie susidarę skeptišką požiūrį apie advokatų veiklą. Kaltinimų sulaukęs žmogus tiesiog neturi galimybės kitur ieškoti pagalbos. Tad advokato ir jo kliento santykiai – saugotini nuo bet kokių spaudimų ir slaptųjų pasiklausymų.
Tarp advokato ir teisinės pagalbos paprašiusio asmens egzistuoja ypatingai subtilūs santykiai. Juk informacija, kurią klientas patiki savo advokatui, – dažnusyk konfidenciali. Jos negalima niekaip fiksuoti, jos negalima naudoti kaip įrodymų bylose. Patikėtų žinių advokatas neturi teisės papasakoti tretiesiems asmenims. Panašiai kaip kunigas neturi teisės platinti per išpažintį sužinotų faktų.
Tačiau Lietuvos teisėsaugos institucijos mėgsta pabrėžti, esą tai – būtent advokato privilegija. Aš manau, kad toks požiūris yra neteisingas. Tai – ne advokato, o jo kliento privilegija. Beje, būtina, neišvengiama, gerbtina privilegija. Ją dar būtų galima traktuoti kaip teisę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Ir tai – ne advokatų išsigalvojimas. Tokios nuostatos egizstavo dar Romos imperijos laikais. Jau tada ši nuostata buvo traktuojama kaip demokratinės, padorios, teisinės valstybės pamatas.
Mes visi puikiai žinome, kiek daug represinių institucijų turi valstybė. Čia ir prokuratūra, ir žvalgyba, ir policija, ir ikiteisminio tyrimo institucijos, ir mokesčių inspekcija… Visos šios institucijos finansuojamos iš valstybės biudžeto. Jos turi užtektinai daug veiksmingų instrumentų, kaip rinkti vienokius ar kitokius kaltės įrodymus. Todėl asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, itin sunku gintis. Advokatas – vienintelė jo gynybos priemonė. Būtent dėl šios priežasties valstybė ir neturi teisės pančioti advokatui rankų.
Nepamirškime ir dar vienos aksiomos: jei žmogus nusikalto, tai dar nereiškia, kad jis neturi jokių teisių, kad jį galima niekinti.
Jeigu leisime įsivyrauti mąstymui, esą įtariamasis arba kaltinamasis neturi teisės į kvalifikuotą teisinę gynybą, esą advokatas – blogiukų gynėjas, iš tiesų susidursime su labai siaura, plonyte linija, skiriančia civilizuotą elgesį nuo linčo teismų.
Iš besiginančiojo negalima atimti jo paskutinės galimybės kvalifikuotai gintis – jo advokato. Kaltinamasis privalo turėti galimybę su savo advokatu pasitarti niekieno nevaržomas. Priešingu atveju tokios institucijos kaip advokatūra visai nebereikia. Jei pas advokatą atėjęs kaltinamasis bijo atvirai kalbėti, nes baiminasi teisėsaugos atliekamo slapto pokalbio įrašo, kurį vėliau net bus galima teisme pateikti kaip kaltės įrodymus, – tokia padėtis tikrai neturi nieko bendro nei su teisingumu, nei su teise.
Advokatas neklausia savo kliento, o kaip buvo iš tikrųjų. Mes neturime galimybės klausinėti tokių dalykų. Tai kliento teisė – papasakoti viską, kaip buvo iš tiesų, ar nutylėti kai kurias detales. Gynybą advokatas konstruoja pagal kliento išdėstytus faktus. Advokatas privalo gerbti savo klinto išdėstytą poziciją. Bet advokatas niekada iki galo nesusitapatina su savo klientu. Advokatas nepriima kliento išdėstytų bėdų kaip savo asmeninių bėdų.
Čia, matyt, labai svarbi nuostata: jei advokatas žinos, kad jo ir jo kliento pokalbis galbūt slapta įrašinėjamas ir vėliau galbūt bus naudojamas prieš jo ginamąjį, – vadinasi, nuoširdus pokalbis neįmanomas. O tai reiškia, kad valstybė tokiu atveju neužtikrintų įtariamojo ar kaltinamojo teisės į gynybą.
Pabrėžiu, visose demokratinėse, civilizuotose, padoriose visuomenėse teisėsaugos institucijos neturi teisės slapta įrašinėti advokato ir jo kliento pokalbių. Tai – paslaptis. Šios taisyklės negalima sulaužyti. Teisėsauga neturi teisės žinoti, ką savo advokatui pasakoja kaltinamasis arba įtariamasis. Niekad niekada. O kaltinamasis arba įtariamasis privalo būti tikras, jog tai, ką jis atksleidžia savo advokatui, išliks paslaptimi. Priešingu atveju būtų grubiai pamintas pagrindinis civilizuotos, demokratinės valstybės principas – teisė į savalaikę, kvalifikuotą, veiksmingą gynybą. Civilizuotose valstybėse paslaptimi laikomas net faktas, ar klientas iš tiesų kreipėsi į advokatą pagalbos.
Kodėl demokratinėse, civilizuotose, demokratinėse valstybėse niekas neklausinėja, kas ir kokius honorarus moka advokatams? Kodėl ši informacija traktuojama kaip saugotina paslaptis?
Gyvenimas – sudėtingas, painus, įvairus. Egzistuoja labai daug situacijų. Visų jų neįmanoma užfiksuoti įstatymuose. Jeigu nebelieka paslapties, kas ir kokius honorarus moka advokatams, užkertama teisė į kvalifikuotą gynybą. Uždrausti gintis arba trukdyti gintis nuo išties galingo represinio valstybės aparato – nežmoniška.
Prisiminkime sovietinius laikus. Tuomet į advokato profesiją žiūrėta skeptiškai. O tai reiškia, kad sovietiniai laikai ir demokratija neturėjo nieko bendro. Prisiminkime šiandienienius Kinijos teismus. Kiniški teismai primena parodomuosius baudžiamuosius procesus, kurių metu siekiama viešai pažeminti, paniekinti kaltinamuosius. Tai daroma nekvaršinant sau galvos, kaip gi iš tiesų įvyko nusikaltimas.
Nenoriu daryti plačių apibendrinimų, bet šiandien kai kas Lietuvoje irgi norėtų matyti ne tiek objektyvius teisinius procesus, kiek viešus parodomuosius teismus, kurių metu įtariamasis iš anksto paskelbiamas nusikaltėliu.
Baudžiamojoje byloje teisėjas privalo būti objektyvus, nešališkas. Teisėjui privalu kritiškai vertinti tiek prokuratūros, tiek advokatų samprotavimus. Taip turėtų būti. Bet ar visuomet taip atsitinka? Mano supratimu, šiandieninėje Lietuvoje teisėjai palankesni prokurorams, bet tikrai – ne advokatams. Teisminiuose procesuose prokurorams lengviau nei advokatams. Ne visuomet, bet – labai dažnai. O taip neturėtų būti.
Kaip vertinate dabartinius mūsų įstatymus, apibrėžiančius žmogaus teisę į valstybės apmokamą advokatą?
Kad tokia nuostata egzistuoja – sveikintinas reiškinys. Jei įtariamasis neturi galimybės pats pasisamdyti kvalifikuoto teisininko, tokią teisę jam garantuoti privalo valstybė. Lenkiu galvą prieš valstybės apmokamus advokatus. Tarp jų – labai daug principingų, sąžiningų, darbščių advokatų. Bet šiandieninė sistema sukurta taip, kad valstybės apmokami advokatai neturi objektyvių galimybių tinkamai pasiruošti byloms, kurias nagrinėti juos įpareigoja valstybė.
Žodžiu, valstybės apmokami advokatai užversti bylomis, į kurias dėl laiko stokos neįmanoma deramai įsigilinti. Be to, bylos tokiems advokatams primetamos. Valstybės samdomi advokatai neturi teisės atsisakyti. Kokią bylą valstybė paskyrė, tokią privalu ir nagrinėti. Bet juk tokiu atveju grubiai pažeidžiamas pagrindinis advokato veiklos principas – nepriklausomumas.
Demokratinėse, civilizuotose, padoriose valstybėse advokatų veikla niekaip nevaržoma. Advokatas privalo turėti teisę nevaržomai reikšti savo poziciją, nieko nebijant pasakyti, kur, jo manymu, pažeidžiamos įtariamojo arba kaltinamojo teisės, kur neteisingai taikomi įstatymai. Bet jei valstybė primygtinai nurodo, kokį įtariamąjį advokatui privalu ginti, tokiu būdu suvaržoma advokato laisvė atsisakyti.
Priverstinį valstybės samdomų advokatų skyrimą baudžiamosiose bylose inspiravo Darbo partijos byla. Tokie pakeitimai įtvirtinti neva dėl to, kad nagrinėjamos sudėtingos bylos specialiai vilkinamos. Neva dėl gynėjų kaltės. Taigi šioje byloje valstybė paskyrė dar ir savo advokatus kaip pakaitinius.
Bet juk klientas turi pasitikėti savo advokatu, privalo priimti jo teikiamą teisinę pagalbą. Klientas turi norėti tavo teisinių paslaugų. Jis turi suteikti advokatui teisę jį atstovauti teismuose. Niekas kitas tokios teisės advokatui negali suteikti – tik pats klientas. Dabar gi Lietuva šį vieną iš pagrindinių, esminių principų grubiai pamina. Lietuvos valstybė įteisino nuostatą, leidžiančią jai primesti savo advokatus. Kartais klientas reiškia nepasitikėjimą advokatu, kurį jam skyrė valstybė. Tačiau lietuviškieji įstatymai dabar surėdyti būtent taip, kad valstybės advokatas vis tiek privalo ginti visus jam nurodytus asmenis, net ir tuos, kurie juo nepasitiki.
Tad ar tokios pataisos – teisingos? Ar čia neprasilenkiama su sveiko proto, sąžiningumo, padorumo, demokratiškumo, teisingumo principais?
Mano supratimu, Lietuva ir iki šiol turėjo užtektinai griežtų poveikio priemonių tiems proceso dalyviams, kurie vilkina bylas. Galų gale norint išvengti bylų vilkinimo reikalingi visai kitokie dalykai. Advokatai čia – dažniausiai nieko dėti. Atkreipkite dėmesį, kaip, sakykim, Norvegijoje nagrinėjama Breiviko byla. Ji nagrinėjama kasdien, be pertraukų, diena iš dienos. Jokių atidėjimų. Šią bylą narpliojantys teisėjai tuo pačiu metu jokių kitų bylų neturi. Jie pasiimtą bylą nagrinės tol, kol ji bus baigta. Jei reikės – nagrinės pusę metų, jei reikės – nagrinės ištisus metus. Kol užbaigs.
Mūsų gi įstatymai numato galimybę bylą atidėlioti. Mūsų teisėjai vienu metu nagrinėja daug bylų. Taigi būtent čia įžvelgiu silpnąją pusę. Kol teisėjas nagrinėja, sakykim, Breiviko atvejį, jis neturi teisės užsiimti jokia kita byla. Lietuvoje formaliai ši nuostata taip pat egzistuoja. Bet tik formaliai. Iš tiesų mūsų teisėjai tuo pačiu metu gilinasi į daug bylų. Tikrai – ne į vieną bylą. O ten, kur daug auklių – vaikas lieka be galvos. Lietuva nesivadovauja nuostata: bylą pradėjus nagrinėti, ją būtina narplioti tol, kol bus užbaigta, ir tik po to – imtis kitų bylų.
Kai kuriuose teismo procesuose, kuriais domiuosi, teko matyti visokių advokatų. Vieni kaunasi dėl savo kliento taip, tarsi tai būtų jo paties mirties arba gyvybės reikalas, kiti gi – žiovauja, nuobodžiauja. Pavyzdžiui, teismo posėdžio metu klusniai sutinka su kiekvienu prokuroro ar teisėjo sprendimu. Gal nenori pyktis su teisėjais, prokurorais? Gal vadovaujasi principu: su ginamuoju greičiausiai daugiau neteks susitikti, o su teisėjais ir prokurorais – ne vieną sykį…
Nenorėčiau tuo tikėti. Didžiausia mūsų advokatų bėda – dideli krūviai. Tiesiog kai kada sunku viską aprėpti. Gal pavienių abejingumo ar aplaidumo pavyzdžių ir pasitaiko, bet kad tai būtų tendencija – netikiu.
Lietuvoje karts nuo karto domimasi, kas, pavyzdžiui, honorarus moka buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo advokatams. Arba teiraujamasi, kas honorarus moka Henriko Daktaro gynėjams. Kodėl tokie klausimai padoriose visuomenėse – netoleruotini?
Negaliu kalbėti apie konkrečias bylas. Galiu pateikti tik apibendrinantį požiūrį. Demokratinėse valstybėse išties niekam nė motais, kas moka atlyginimą už advokato suteiktas paslaugas. Mokėti honorarus advokatams gali bet kas. Be kita ko, mecenatas gali turėti pačių įvairiausių paskatų, pradedant altruizmu ir baigiant politiniu ar asmeniniu suinteresuotumu.
Tačiau civilizuotose bendrijose niekam nerūpi, kas moka honorarus advokatams. Civilizuotose visuomenėse domimasi tik vienintele tema: ar advokatas profesionaliai, tinkamai, išmintingai gina savo klientą. Jei domimasi, kas gi padengė advokato išlaidas, tai reiškia, kad tokius klausimus keliantys asmenys daro neleistiną poveikį advokatui. Kitaip tariant, trukdo advokatui deramai ginti savo kliento interesus. Toks poveikis advokatui – neleistinas ir smerktinas.
Ar galimi operatyviniai veiksmai prieš advokatus?
Galimi. Lietuvoje niekam nevalia nusikalsti. Taip pat – ir advokatams. Tačiau čia reikia išskirti vieną svarbią aplinkybę. Negalima rinkti informacijos, kuri sudaro advokato ir jo kliento susižinojimo paslaptį. Advokato ir kliento susižinojimas telefonu, raštu, žodžiu ar elektroninio pašto pagalba – konfidencialus dalykas. Demokratinėse valstybėse jokios operatyvinės institucijos neturi teisės rinkti informacijos apie tai, ką savo advokatui papasakojo jo ginamasis. Nei viešai, nei slapta. Juolab tokiu būdu surinktų duomenų negalima pateikti teismui kaip įrodymų. Štai kur didžiausia dilema.
Lietuvos valstybė turi užtektinai veiksmingų priemonių pažaboti nusikalstamas veikas atliekantiems advokatams. Tačiau mūsų teisėsauga karts nuo karto užsimano slapta fiksuoti ir konfidencialius advokato – kliento pokalbius. O tai – grubus, netoleruotinas, nedovanotinas pažeidimas.
Kodėl kyla noras operatyvine veikla užsiimančioms institucijoms kištis į advokato ir jo kliento tarpusavio santykius?
Ikiteisminio tyrimo institucijos tiesiog nori lengviau nei iki šiol gyventi. Kam rinkti įrodymus, sekti? Tiesiog pramušk Seime įstatymą, leidžiantį slapta fiksuoti advokato ir kliento pasitarimus, ir tada atkris būtinybė kitais metodais ieškoti kaltę patvirtinančių įrodymų. Baisiausia, kad esama net noro įteisinti nuostatą, leidžiančią slaptu būdu užfiksuotus advokato ir kliento konfidencialius pokalbius panaudoti kaip neginčijamus įrodymus teismo proceso metu. Tiesiog įsirašei į diktofoną, kaip įtariamasis savo gynėjui pateikia išpažintį, padėjai slapta įrašytą pokalbį teismui ant stalo, – ir byla baigta.
Gal iš šono žiūrint kai kam ir priimtina atrodo tokia tvarka. Tačiau iš tiesų tokios nuostatos – labai pavojingos. Tokias nuostatas įteisinę taptume policine, represine valstybe.
Laimė, maždaug prieš pusę metų Seimas net nepriėmė svarstyti tokio pobūdžio pataisų. Tokias nuostatas parlamentarams piršo teisėsaugos institucijų vadovai.
Beje, ne vienas advokatas yra liūdnai užsiminęs, jog konfidencialių jo pokalbių su klientu vis tiek klausomasi. Matyt, neteisėtas informacijos rinkimas išties egzistuoja. Bent jau esama tokių atvejų. Tačiau mūsų teisėsaugos institucijoms ir šito mažoka. Jos norėtų neteisėtu būdu surinktus duomenis dar panaudoti ir teismuose kaip įrodymus.
Taigi advokato veiklą galima sekti. Negalima sekti tik kliento, bendraujančio su savo advokatu, veiksmų. Civilizuotose visuomenėse advokato ir kliento pokalbis prilyginamas išpažinties paslapčiai. Juk kunigas taip pat neturi teisės atskleisti, ką jam per išpažintį papasakojo nusidėjęs asmuo. Net specialiosioms ir slaptosioms tarnyboms. Ir tai – normalu. Tokios civilizuotų visuomenių žaidimo taisyklės.
Panaši nuostata turėtų galioti ir žurnalistams, iš patikimų šaltinių sužinojusiems konfidencialios informacijos apie negeroves vienoje ar kitoje valstybinėje institucijoje. Demokratinėje valstybėje žurnalistas savo informacijos šaltinius privalo atskleisti tik labai rimtais atvejais – jei esama pavojaus valstybės ar žmonių saugumui. Visais kitais atvejais – ne.
Bet Lietuvoje po truputį bandoma įteisinti praktiką, leidžiančią iš žurnalistų reikalauti informacijos šaltinių atskleidimo net tada, kai tai – nebūtina. Tiesiog kai kurios institucijos norėtų žinoti, kas iš saviškių žurnalistams papasakojo apie įstaigoje susikaupusias problemas. Todėl bet kokiomis priemonėmis bando prispausti žurnalistus, kad šie papasakotų, kas jiems nutekino informacią. Šio žinojimo siekiama tik tam, kad vėliau būtų galima susidoroti su informaciją pateikusiais pareigūnais.
Deja, tokiems amoraliems žaidimams į pagalbą pasitelkiami net teismai. Teisėjai kažkodėl stoja ne žurnalistų, o savo mundurą ginančių vadovų pusėn.
Nuotraukoje: advokatas Tadas Kelpšas, šio interviu autorius.
(Bus daugiau)
2012.05.21
