Istoriografinė demagogija šaltinio tyroje
Mes jau matėme, kad Lietuvos karalystės paminėjimas Krėvos akte dažniausiai būdavo ignoruojamas, šimtmečiais nutylimas arba pakeičiamas kokias nors pakaitalais (valstybė, tiesiog Lietuva ir kt.).
Bet visa tai būdavo daroma, kaip sakant, patyliukais, be jokių komentarų ar paaiškinimų, vengiant atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos karalystės titulą 1385 m. dokumente.
E.Gudavičiui to, atrodo, maža ir jis imasi pagrįsti Lietuvos karalystės titulo ignoravimą ir keitimą visokiais pakaitalais, apkaltindamas A.Andriulį, kad šis, „komentuodamas Krėvos sutartį, remiasi ne originaliu tekstu, o jo lietuvišku vertimu [pateiktu leidinyje „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – V., 1955. T.1, p.72 – A.B.] Tai labai netikslus vertimas“ (ten pat, p. 144).
Visi žinome, kokiomis sąlygomis 1955 m. buvo pradėti leisti šaltiniai lietuvių kalba ir kokie šio leidinio trukūmai, kuriuos dar turėsime progos aptarti. Tačiau įdomiausia, kad išdidžiai kritikuodamas Krėvos akto „labai netikslų vertimą“ sovietmečio leidinyje, nepriklausomos Lietuvos istorikas siūlo ir gina visiškai neteisingą Lietuvos karalystės titulo vertimą.
Atvirai pasakus, man trūksta žodžių trumpai nusakyti chaotišką E.Gudavičiaus lingvistinę argumentaciją, tad pateiksiu vardan šentos ramybės, visą ją ištisai, nes vargu ar galima joje ką nors supainioti arba atpainioti.
Ir taip:
“Tai labai netikslus vertimas: „thezaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“. Taigi ir išvada [A.Andriulio – A.B.], kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t,y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata.
Deja, tai ne vienintelė klaida, kai išvados daromos iš šaltinio blogo vertimo bei neišmanant viduramžių diplomatikos stereotipų.
Vertimo žodžiai „abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos“ taikomi originalaus teksto „regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae“. Čia pažodžiui „regnum „ verčiama „karalyste“. Betgi tai ne vienintelė žodžio „regnum“ prasmė. Juk viduramžiais nebuvo nusistovėjusio (o pradžioje apskritai nebuvo) termino „valstybė“. Plačiau buvo vartojamas „dominium“ (pirmiausiai reiškęs „valdą“; iš jo kilo lenkų „panstwo), tačiau vartotas ir ir „regnum“; „regnum“ reiškė ir „valdymą“. Tokių pavyzdžių nesunku surasti. Galima net nurodyti šiek tiek ir Krėvos aktui analogiškų sakinių, kur Lietuvoje „karaliaujama“, bet greta ir tiksliai pažymimas jos bei Lenkijos rangas. Todėl [mano pabraukta – A.B.] „abi karalystės“, net jei ir vergiškai verstume šį tekstą, tėra stereotipinis išsireiškimas, neturintis politinės reikšmės. Ten, kur susiduriame su pastarąja, pvz., Krėvos akto intutiliacijoje apie jokį Jogailos „karališkumą“ Lietuvos soste nėra ir kalbos“ (p144).
Kaip galima būtų vertinti šitokią „lingvistiškai politinę“ Krėvos teksto analizę?
Pradėsiu nuo to, kas man labiausiai patiko, o būtent nuo pareiškimo apie „vergišką teksto vertimą“, kai lotyniškas „regnum“ verčiamas „karalyste“... Tiesiog pasidarė įdomu, ką pasakytų apie šitokį tiesų šviesų XX a. istoriko pareiškimą garsusis XVIII a. lenkų istorikas, jėzuitas, poetas A. Naruszewicz/ius, rašęs lotynų kalba eiliuotus panegirikus ano meto aristokratams, pačiam karaliui Poniatowskiui, kuris, beje, parūpino poetui Nemenčinės, vėliau Anykščių klebonijas, kada jėzuitų ordinas tapo uždraustas daugelyje Europos šalių.
Juk būtent A.Naruševičius pirmasis savo „Lenkų tautos istorijoje“ pateikė Krėvos akto ištrauką, išvertęs ją į lenkų kalbą…
Ir kokia gėda! Oficialusis Abiejų Tautų karaliaus dvaro istorikas pateikė «vergišką teksto vertimą» :
« przyniesie z sobą pan nasz ksiąže wielki Jagiello wszystkie skarby swoje na podzwigniencie i odzyskanie utrat obu krolewstw Polskieko i Litewskiego »[1]
(pažodžiui: atneš su savim mūsų ponas didysis kunigaikštis Jogaila visus savo turtus abiejų karalysčių – Lenkiškos ir Lietuviškos – galiai pakelti ir nuostoliams atlyginti).
Galima būtų pareikšti, kad Naruszewicz vertė ne iš originalo…
Bet vargiai. Krėvos aktą savo veikale jis cituoja ir verčia, aiškiai pabrėždamas, kad «mes pasirėmeme originalu (My poszllismy za originalaem ; p. 207). >>
Gal garsusis «Lenkų tautos istorijos» autorius prastai mokėjo Krėvos akto originalo kalbą, tai yra – lotynų kalbą ?
Vėl kažkaip neišeina…
Juk Adomas Naruševičius visoje Abiejų Tautšų respubje anksti pagarsėjo, kaip lotyniškai rašęs poetas ir didžiųjų antikos rašytojų Horacijaus ir Tacito vertėjas į lenkų kalbą…
Gal reikėtų prikišti Naruševičiui, kad «neišmanė viduramžių diplomatikos stereotipų“?
Bet vėlgi, visi žino, kad tas pats Naruševičius buvo karaliaus patarėjas istorijos klausimais, turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininko titulą bei pareigas (nuo 1781 m.), sudarė tekstų rinkinį, skirtą antikos politinei istorijai „Historia polityczna państw starożytnych od pewnego towarzystwa napisana“ ir t.t…
Dar galima būtų pareikšti, kad Naruševičius, matyt, buvo koks didis Lietuvos patriotas ir stengėsi išgarsinti senovės Lietuvą, versdamas Krėvos aktą su Lietuvos karalytės titulu …
Nors vargu, jei prisiminsime, kad būtent Naruševičius padėjo paskutiniajam Lenkijos karaliui Augustui Poniatovskiui rašyti 1793 m. gegužės 3 d. Konstitucijos projektą, tos pačios Konstitucijos, kurioje Lietuvos vardas liko net nepaminėtas…
Kas gi čia išeina?
Negi oficialusis Abiejų Tautų Respublikos istorikas A. Naruševičius, savo meto intelektualinės aristokratijos atstovas, ėmė ir pateikė tėvynainiams ir ainiams “vergišką” Krėvės akto vertimą?
Deja, deja…
Naruševičiaus vertimas iš lotynų kalbos į lenkų kalbą buvo ir lieka be priekaištų, verčiant “regnum” į “krolewstwo”, nors Krėvos akto pastraipa apie abi – Lietuvos ir Lenkijos – karalystes jau seniai nepatiko lenkų istorikams ir šiandien, atrodo, netinka jų vergiškiems pasekėjams Lietuvoje.
Nors jiems toli iki XVIII a. erudito, kuris ne tik taisyklingai išvertė punktą apie abi karalystes, bet numanydamas savo meto skaitytojų abejones dėl Lietuvos karalystės, komentaruose, be kita ko, primena, kad “Livonijos kryžiuočiai 1367 m. sutartyje su Algirdu ir Kęstučiu vadina juos karaliais, idant atskirtų nuo kitų žemesnių dux/u (od innych pomnieszych dukow) – Pacem latrunculorum inter nos et Olgerden ac Kiejstutn fratres reges Letoviaes. Tie patys [livoniečiai – A.B.] sutartyje su Jogaila 1380 m. tą patį karaliaus titulą jam duoda. – Pacem et et treugas ordinari fecimus inter nos et terram nostram et magnum regem Letotoviae Jagallonem. – Ab istis vero pace et treugis rex Kiejstut etc. – 1385 m.” (p.203). Primena A.Naruszewicz ir Dubysos sutartis (1385 m.), kur Jogaila taip pat tituluojamas didžiuju Lietuvos karaliumi (Cum inclyto Jagalone magno rege Litvanorum etc.).
Kitas dalykas, kad XVIII a. istorikas neturi atsakymo, kodėl karaliais buvo tituluojami ir Algirdas, ir Kęstutis, ir Jogaila. Jis tik iškelia du spėjimus: „Atrodo, kad Jogaila, o ir jo tėvas Algirdas jau mąstė apie karalių titulus, o gal jiems popiežius tai žadėjo, kaip anksčiau Kęstučiui“ (op. cit., p. 203).
Šiuo atžvilgiu A. Naruszewicz laikosi mūsų jau aptartos (žr. IV knygos dalį) lenkų tradicijos ir tikėjimo, kad karaliaus titulas pasiekiamas tik su katalikišku krikštu ir popiežiaus palaimininimu.
Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos akte
Tradicinėje istoriografijoje, kiek pastebėjau, Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos sutartyje ne tik kad nesvarstomas, bet ir neminimas.
Iš dalies tai susiję, mano manymu, su visos Krėvos akto pastraipos apie abi karalystes ignoravimu, nutylėjimu arba mūsų apžvelgtu perdirbinėjimu verčiant iš lotynų kalbos į lenkų, vėliau – į lietuvių ir kt. kalbas.
Prisiminkim pastraipos lotynišką tekstą: In huius rei robur, evidentiam et firmitatem idem Jagalo dux magnus promittit, universos thezauros suos ad recuperationem defectuum regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae, ponere et exhibere et hoc, nisi eadem domina Ungariae filiam suam Hedvigim reginam Poloniae praenarratam sibi matrimonialiter copulavit.
Net rimčiausiuose praeities ir dabarties lietuvių istorikų veikaluose šis akto punktas dažniausiai lieka net nepaminėtas arba nesvarstomas (žr.: A.Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje – 1936, p. 106; Z.Kiaupos, J.Kiaupienės, A.Kuncevičiaus Lietuvos istorijoje – 1995; p.145; E.Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tome – 1999, p. 163; akademinėje Lietuvos istorijoje, III t. – 2011, p.544; ir kt.).
Tuo tarpu būtent šis punktas Krėvos akto tekste itin svarbus ir laukia atidžios analizės viduramžių teisės kontekste. Nesu istorikas nei teisininkas, bet būčiau linkęs manyti, kad Krėvos akto visas sakinys „promittit… copulavit“, vertas atidesnio dėmesio.
Ir vėl pradėkime nuo tikslių ir netikslių vertimų problemos, kuri aiškiausiai išryškėjo mūsų svarstytoje teisės žinovo A.Andriulio ir istoriko E. Gudavičiaus polemikoje.
Jau aptarėme „abiejų karalysčių“ tikslius ir netikslius vertimus, panagrinėkime ne mažiau svarbų segmentą „universos thezauros suos … ponere et exhibere“.
E. Gudavičius prikišo A.Andriului, kad šis be reikalo pasitiki žodžio thesauros vertimu į „turtas“. Istoriko nuomone, „thesaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“, kaip teikia 1951 m. išleistas „Lotynų-lietuvių kalbų žodynas“ (Vilnius).
Iš to patikslinimo E.Gudavičius išveda kitą, jau principinį priekaištą, esą A. Andriulio „išvada, kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t.y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata“ (ten. Pat., p.144).
Vertimo požiūriu „lobis“, deja, nė kiek negeresnis variantas už „turtą“.
Mano galva, čia turime ne šiaip sau bendrinės lietuvių kalbos taikymo bendriniam lotynų kalbos žodynui problemą. Manyčiau, kad šis sutarties punktas slepia savyje specifines viduramžių terminijos prasmes.
Jas nelengva atsekti, kadangi senosios graikų kalbos Tezauro (θησαυρός – lobis, lobynas) sąvoką XIX a. buvo pasisavinę kalbininkai, sudarinėję įvairių sričių žodynus. O kalbos tezaurų triumfą, ko gero, nulėmė pirmieji XVIII– XIX a. sandūroje pasirodę Vakarų Europoje senovės indų garsaus sanskritinio tezauro vertimai. Beje, ir sanskrito tezauras, sukurtas III–IV a., atitiko senovės graikų sąvoką. Jis vadinosi Amarakoša, kas reiškė autoriaus Amaro (sanskrit. – Nemirtingojo) sukauptą košą, tai yra – žodžių lobį, dėžutę, rinkinį. Dalykiški europiečiai netrukus prikūrė įvairių terminologinių tezaurų, kuriuose telkė vienos ar kitos srities terminus, tarpusavyje susijusius žodžius (sinonimus, antonimus ir pan.). Ši tradicija savaip atsispindėjo ir mūsų dažnai cituojamo Lietuvos istorijos šaltinių rinkinio pavadinime, kurį surašė dviejų tomų sudarytojas Skarbiec…
Viduramžiais tesaurus reiškė daug paprastesnį ir konkretesnį dalyką, o būtent – pinigų, brangenybių, dokumentų ir pan materialinių brangenybių ir vertybių saugyklą. Kaip rašo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ sudarytojas, lenkų istorikas ir etnografas Zigmantas Gliogeris (Zygmunt Gloger, 1845 – 1910), rinkęs medžiagą, beje, ir Lietuvoje savo XIX a. kelionėse laiveliu Nemunu nuo Gardino iki Kauno ir nuo Kauno iki Jurbarko[2], nuosavus tesaurus viduramžiais ir vėliau „turėjo „karaliai, kunigaikščiai, turtingi žmonės ir bažnyčios“. Saugyklų forma kito ir visados priklausė nuo savininko: kartais tai buvo patikimai metalu apkaustytos dėžės, o kartais atskiri sutvirtinti pastatai, primenantys koplyčiais, ir žinoma, valdovų turtų saugyklos, įrengtos patikimose patalpose. Idant skaitytojas galėtų lengviau įsivaizduoti, apie ką šnekama, pateiksiu iš „Senosios Lenkijos enciklopedijos“ paskutiniojo Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Augusto tesauro aprašą:
„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą „labai mėgęs brangenybes. Parodė man savo rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų ( 150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.
Visos tos vertybės po karaliaus mirties išsisklaidė beveik be pėdsako. Buvo apkaltinti ponai Mniškai (oskarżano panów Mniszków), kad nemaža lobyno dalis atsidūrė pas juos“[3].
Atsakingas už tesauro, lobių saugyklos, prižiūrą bei tvarkymą žmogus, pasak ZYGMUNT GLOGER buvo vadinamas tesaurariuju, arba lenkiškai skarbnik, tai yra – „pareigūnas, kuris pono turtus renka ir saugo. Piastų dvaruose jau buvo lobių saugyklos. 1237 m dokumente yra pateiktas lenkiškas pareigūno pavadinimas „skarnik“, o 1291 m. dokumente – lotyniškas thesaurarius. Jogailaičių laikais „skarbnik“ buvo titularinė įstaiga […] Lietuvoje „didžiuoju thesaurariuju (skarbnikem wielkim“ buvo vadinamas lietuviško lobyno Vilniuje saugotojas“ (ten pat, IV t., skarbnik). Kadangi kiekvienas kunigaikštis turėjo savo dvare kokią nors savo lobių saugyklą, į kurią buvo kraunami mokesčiai ir duoklės, dvaro thesaurariaus (podskarbiego) pareigybė buvo viena iš seniausių Piastų Lenkijoje (ten pat, Podskarbiowie).
Jei prisiminsime, kad Abiejų tautų respublikoje buvo penki „podskarbie“ – du didieji: Lenkjos ir Lietuvos, du valdovų rūmų – lenkų ir lietuvių, o penktas – prūsiškose žemėse, manau, bus aišku, į kur aš lenkiu: mes kalbame apie valstybinius iždus ir iždininkus.
Manau, kad šitokiame istoriniame kontekste ir derėtų analizuoti Krėvos akto punktą apie Jogailos universos thezauros suos.
Vedybinėje Krėvos sutartyje abiems pusėms didžiai svarbus turėjo būti Jogailos turtų saugyklos, kitaip sakant – Lietuvos iždinės likimo klausimas ir, manau, neatsitiktinai, jis stovi pirmuoju dalykiniu akto punktu, pirmiau už visus kitus, nors, kaip sakiau, istoriografijoje jis dažniausiai net neminimas, tarsi visus istorikus būtų užhipnotizavęs minėtas žodis „applicare“…
Lenkų pusei negalėjo nerūpėti Gediminaičių iždinės turtų klausimas, tačiau ir lietuvių pusei, kuriai atstovavo Jogaila ir jo broliai bei pusbrolis Vytautas, ne mažiau svarbu, manyčiau, buvo tiksliai išsiaiškinti ir surašyti Gediminaičių iždinės turtų likimą po Jogailos vedybų su Jadvyga.
Štai čia mes ir matome Krėvos sutartyje užfiksuotą kompromisinį sprendimą: Jogailos teisė į Gediminaičių iždinės turtus privalo būti aukojama ir naudojama (ponere et exhibere) abiejų karalysčių – tiek Lenkijos karalystės, tiek Lietuvos karalystės reikalams. Nusakyta ir sąlyga, kad šita Jogailos teisė ims galioti tik po to, kai Jogaila ir Jadvyga suguls į vedybinį guolį ir tokiu būdu užbaigs vedybinės sutarties įkūnyjimą.
Pastaroji sąlyga, manyčiau, atsirado neatsitiktinai: ir jaunosios pusė (lenkiškoji bei vengriškoji), ir jaunikio lietuviškoji pusė jau gavo gerą pamoką iš Jadvygos sutuoktuvių su vokiečių hercogu Vilhelmu dramatiškos istorijos, kuri kaip tik tuo metu buvo triukšmingai aptarinėjama ir Europos dvaruose, ir popiežaius kurijoje. Nei lenkai, nei lietuviai nenorėjo nieko panašaus, tad Krėvos akte buvo sudėti, kaip sakoma, visi teisinių kauzulių žaibolaidžiai.
Galima būtų manyti ir teigti, kad šiuo Krėvos sutarties punktu buvo numatyta ir užfiksuota atskirų Lietuvos ir Lenkijos iždų būtinybė, kurią teigė ir gynė visi be išimties Lietuvos valdovai iki pat Abiejų Tautų Respublikos panaikinimo po 1791 m. gegužės 3 konstitucijos priėmimo, kur naujai paskelbtoje Lenkijos karalystėje jau neliko net Lietuvos vardo nei ankstesnio statuso. Beje, net po to Lietuvos didikai nepasidavė ir privertė Lenkijos pusę papildyti skubotai ir mažuma balsų priimtą 1791 m. gegužės 3 konstituciją atskirų aktu „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymu“ (Zaręczenie wzajemne obojga narodow).
Šis aktas įstatymiškai „garantavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bendrose iždo ir Karo komisijose tiek pat narių, kiek turėjo Lenkija, o naujoje Policijos komisijoje – trečdalį. Nustatyta, kad Iždo ir Karo komisijų vadovai paeiliui bus Lenkijos ir Lietuvos piliečiai. Iždo kasa liks ir Lietuvoje. Paliktas Lietuvai ir Iždo teismas“.[4]
Gal kai kam pasirodys, kad nėra jokio ryšio tarp Krėvos akto teisnių punktų ir mano paminėtų vienų iš paskutiniųjų valstybinius Lenkijos ir Lietuvos santykiius įstatymiškai įtvirtinančių dokumentų. Ir vis dėlto esu linkęs manyti, jog struktūrinės reikšmės klausimas dėl Lietuvos iždo likimo dviejų valstybių unijose buvo keliamas nuo pat pradžių jau Krėvos akte ir jame užfiksuotas, kaip nauja Jogailos teisė ir pareiga naudoti Gediminaičių iždinės išteklius ne tik Lenkijai, kurios karaliumi Jogaila tampa po vedybų su Jadvyga įkūnijimo, bet ir Lietuvos karalystei, kurią jis paliks, įsikurdamas Lenkijos karalių rūmuose.
Neatsitiktinai, ko gero, būtent šį Krėvos akto punktą perpasakodamas Dlugošas jau visiškai atvirai falsifikavo sutarties tekstą, kuriame neliko ne tik abiejų karalysčių, bet ir pačios Lietuvos paminėjimo, pateikiant visai kitokį punkto aprašymą, atseit Jogaila „pažada, kad atveš į Lenkijos karalystę visus savo lobius (universos thezauros suos) kartu su paveldėtais iš tėvo ir senelio lobiais, ir juos panaudos išimtinai Lenkijos karalystės naudai“ (Jan Dlugosz, 1385 m.,p.189).
Įdomi Krėvos akto „interpretacija“, bet galbūt neverta stebėtis, kai paaiškėja vardan ko taip įdomiai „interpretavo“ būtent šį sutarties punktą garbusis Krokuvos kanauninkas ir Jogailos sūnų auklėtojas Janas Dlugošas.
Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.06.20; 09:00
(Bus daugiau)
[2] Z. Gloger, Dolinami rzek. Opisy podróży wzdłuż Niemna, Wisły, Bugu i Biebrzy… – Warszawa, 1903; lietuvių kalba: Nemunu: upių slėniais, 1992.
[3] Encyklopedia staropolska ilustrowana Encyklopedia staropolska ilustrowana (Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija), 4 t. 1900–1903 m., 7 leid. 1996 m.
[4] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės. Istorijos bruožai. – Vilnius, 2010, p.299
