Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo 11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“.
Kame tokių nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.
V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.
„Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos nepriklausomybę.
Gal todėl jos nariai, tarp jų V.Adamkus, nesunkiai rasdavo kelią į SSRS ir į pavergtą Lietuvą. Ne iš didelės naudos, o iš bėdos (rungėsi su A.Paulausku ir K.Prunskiene), abejotinu teisėtumu (negyveno Lietuvoje) buvo išrinktas dviem kadencijom Lietuvos prezidentu. Būdamas prezidentu neabejotiną palankumą rodė KGB rezervistams (Arvydui Pociui ir kt), Rusijos pilietį, KGB karininką V. Jakuniną apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiumi.
Socialdemokratų pasisakymu prieš patriotų eitynes, žinant jų bolševikines šaknis ir įsismelkusį ideologinį paveldą, neturėtume stebėtis. Juk tautiškumą ne tik slopino, bet ir naikino SSRS „bratsvo narodov“ (tautų brolybė), kur buvo pripažįstamas tik narod (liaudis), būtinai sovietiška, kai visi turėjo vadintis tovariščiais (anot N.Berdiajevo, – niekingas naujadaras, kilęs iš prekybinių santykių (tovar išč – prekių ieškotojas).
Ne buvusio prezidento ir socialdemokratų perauklėjimo dėlei (jų ausis ir akis tebedengiančio raudono rūko šalinimas būtų bergždžias darbas), o palinkėjimui būsimųjų patriotiškų eitynių dalyviams įsisąmoninti ir puoselėti tai, ką apie tautas ir tautiškumą bylojo kitatautis, tapęs Lietuvos piliečiu, pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris.
Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretas knygelėje ,,Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybių galia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėra tokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaip mažos. Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūros ir civilizacijos židiniai.
Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvo daugiau nei 35 valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikia energingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėra galinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe, individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.
Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodo jų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentės nori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybių jungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką).
Sienos kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjų pastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės. Trumpalaikiai bismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tik patvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominių galių menkinimo sąskaita.
J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliau bus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar ,,geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimo ir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinka ir Čečėnijoje vykdančiai genocidą Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškai žuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį.
Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų ir jų valstybių buvimas įvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.
Mažos valstybės siela yra laisvė. Laisvės meilė tautą paskatina sukurti savo valstybę, idant turėtų saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimo pagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tik laisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl jos gyvybę aukoja.
Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių kitų nedidelių tautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigi ir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinį pasmerkimą.
Mažos valstybės pagrindas yra teisė. Teisė yra esminė Kūrėjo suteikta dovana žmogui, todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijos didumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja, nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi, nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisę pralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.
Brangiausias mažos valstybės turtas yra kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti. Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. O ir Europos kalbų šaknys glūdi lietuvių kalboje.
Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslai sudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais „dangoraižiais“, grandioziniais fejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje, būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuvis kitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, savitos kultūros raiška.
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, taip yra. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.
Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. O kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva?
Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia.
Tiek tautybė, tiek pilietybė yra vertybės, todėl tautiškumą reikia tausoti, puoselėti, o pilietiškumą ugdyti. Valstybinių ir tautinių švenčių šventimas, dalyvavimas viešuose šventiniuose renginiuose yra sveikintinas, tautiškumą ir pilietiškumą puoselėjantis ir tvirtinantis reiškinys. Reiškinį stabdyti ar jam trukdyti gali tik Tautos ir Valstybės nedraugai.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2013.03.19
