Kas iš tikrųjų šiandien dedasi Baltarusijoje? Kaip derėtų Lietuvai bendrauti su Aleksandru Lukašenka? Ar nuvertus šiandieninį Baltarusijos diktatorių padėtis šioje šalyje pagerėtų? Kokių klaidų oficialusis Vilnius padarė, siekdamas normalių santykių su oficialiuoju Minsku? Kokių ketinimų turi Baltarusijos opozicija? Kaip būtų galima padėti Baltarusijos opozicionieriams? Ką reikėtų daryti, kad Baltarusija netaptų dar viena Rusijos gubernija? Į šiuos klausimus nėra paprastų atsakymų.
Šiandien mes publikuojame Alkas.lt redaktoriaus Jono Vaiškūno pokalbį su Seimo nariu TS-LKD Tautininkų frakcijos pirmininku Gintaru Songaila. Parlamentaras dėsto savąjį požiūrį į Lietuvos politiką Baltarusijos atžvilgiu.
Jonas Vaiškūnas, www.alkas.lt, (J.V.): Gintarai, pats dar nuo Sąjūdžio pradžios buvai prie Baltarusijos liaudies fronto, įsisteigusio Vilniuje, ištakų, iki šiol palaikai neformalius ryšius su Baltarusijos demokratinės opozicijos veikėjais, laikai ranką ant Baltarusijos pulso. Kaip vertini dabartinę situaciją Baltarusijoje ir Lietuvos santykių su šia kaimynine šalimi politiką?
Gintaras Songaila (G.S.): Prisimenant garsųjį Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės posakį, kad A.Lukašenka yra stabilumo Baltarusijoje garantas, sakyčiau, kad šios mūsų valstybės vadovės viltys ir politinė investicija ne tik neišsipildė, bet perfrazuočiau jos posakį priešingai: A.Lukašenka pasirinko kitą, netoliaregišką kelią – jis apsisprendė būti nestabilumo “garantu”, o jam suteiktu politiniu avansu pasinaudojo pagerindamas derybines pozicijas su Rusija.
Draugiškesni santykiai su Lietuvos Respublika (ir su Europos Sąjunga), deja, kol kas dar nė kiek nepristabdė ir nepristabdo A.Lukašenkos režimo antidemokratinių refleksų beatodairiškumo ir neatsakingumo. A.Lukašenka net ir neslepia savo ciniško požiūrio: pažaidėme, paflirtavome su ES, o dabar, kai jau išsprendėme kai kuriuos svarbius ūkinius klausimus su Rusija, viso to pakaks … Pritariu kai kurių savo kolegų nuomonei, o iš dalies ir prezidento Valdo Adamkaus viešam pareiškimui, kad šis A.Lukašenkos sankcionuotas neproporcingas jėgos panaudojimas prieš opoziciją – tai Lietuvos užsienio politikos nesėkmė. Kitas klausimas, ar tai tikrai galutinė ir nebepakeičiama nesėkmė, ar tai tikrai „katastrofa“?
Aš manau, kad nereikėtų apsiriboti vien Lietuvos pareigūnų, kurie siekė kitokio scenarijaus išsipildymo, kritika (juo labiau, jei ji piktdžiugiškai pasmerkiančio pobūdžio), o derėtų neišleisti iš akių, kad tai yra ir paties A.Lukašenkos nesėkmė, net jei jis to šiandien ir nesuvokia, ar nenori suvokti. Jis tapo savo politinio charakterio įkaitu, o tai naudinga nebent vienam imperialistinių kompleksų turinčiam kaimynui, bet ne Baltarusijos piliečiams ir ne paties A.Lukašenkos politinei ateičiai.
Kai kurie analitikai šiandien sako, kad naivu buvo tikėtis, jog šis diktatorius pasirinks Baltarusijos demokratizavimo scenarijų. Jam esą net iki Michailo Gorbačiovo labai toli. Tačiau kokią kitą tikrą alternatyvą ar perspektyvą A.Lukašenka turi? Kokį kitą scenarijų jis šiandien pasirinko, jei jau pasirinko? Žinoma, tokius klausimus prasminga užduoti tik tuo atveju, jei vadovausimės prielaida, kad A.Lukašenkai galima taikyti gebėjimo išmintingai rinktis kriterijų.
J.V.: Tai kokią Baltarusijos raidos perspektyvą tu matai? Koks galėtų būti Lietuvos Respublikos indėlis į baltarusių tautai palankesnę ateitį?
G.S.: Anksčiau ar vėliau vėl kils Rusijos ir Baltarusijos režimų dvišalių santykių krizė. Aš manau, tai įvyks gana greitai, nes Kremlius stengsis pasinaudoti nauja tarptautine Baltarusijos izoliacija ir savo turimais ekonominiais bei kitais specialiais svertais. Šiandien Rusijos vadovai sveikina A.Lukašenką su „pergale“, draugiškai priima į savo glėbį, pamiršę visus ką tik buvusius nesutarimus ir nemalonias emocijas. Tačiau tai yra seno azijietiško stiliaus draugiškumas – smaugti meilės glėbyje.
A.Lukašenka Kremliui neparankus, nes jis negali susitaikyti ir, manau, jau nebesusitaikys su vieno iš Rusijos regionų gubernatoriaus statusu. Po to, kai A.Lukašenka pasiekė karjeros lubas postsovietinėje politinėje erdvėje, jis, nepaisant pastaruoju metu visu grožiu vėl pasireiškusio sovietizmo, nebėra tikras Baltarusijos ir Rusijos „sąjunginės valstybės“ (o iš tikro – Baltarusijos aneksijos) šalininkas. Paradoksalu ir labai nemalonu, bet Baltarusijos valstybės likimas šiandien didele dalimi priklauso būtent nuo A.Lukašenkos interesų. Tą tikriausiai ir turėjo omenyje mūsų prezidentė.
Kokį scenarijų Baltarusijai ir pačiam A.Lukašenkai jau matuoja Kremlius? Trumpai jį galima apibūdinti taip: „A.Lukašenka-2“. Tai būtų labai panašus „Lukašenka“ – su visomis sovietizmo nostalgijomis, ir kartu jis būtų gerokai patobulintas – tikras Kremliaus vasalas be nereikalingų suverenaus sprendimo ambicijų ar rudimentų. Klausimas: kada ir kaip tai įvyks? Atsakymas: kada tai bus paranku ir patogu Kremliui. O skrupulingumas dėl priemonių, kaip žinome, Kremliui nėra būdingas. Ar tokia vizija priimtina A.Lukašenkai? Manau, kad ne. Todėl didelė klaida šiandien būtų nutraukti aktyvų dialogą su A.Lukašenka ir jo aplinka.
Atvirkščiai, Lietuva savo nesėkmingą tokio dialogo patirtį ir moralinį kapitalą galėtų panaudoti keldama aiškius, logiškus reikalavimus, o kokius nors naujus Baltarusijos režimo pažadus būtina sieti ne tik su adekvačiu atsaku jau šiandien, bet ir su realiomis garantijomis ateičiai, su realiais tokių garantijų instrumentais. Juk tokių garantijų, įvairių ES aktyvaus dalyvavimo formų gali netrukus prireikti ir pačiam A.Lukašenkai… Jeigu šiandien jis to nesupranta, gal supras rytoj. Jeigu šiandien, sprendžiant iš turimos informacijos, pati A.Lukašenkos aplinka surengė riaušių provokaciją, tai rytoj panašias provokacijas gali surengti jau kas nors kitas…
Labai atsargiai reikėtų vertinti kai kurių net ir labai garbių Baltarusijos opozicijos veikėjų idėjas, esą nedemokratiško Baltarusijos režimo problemą Europos Sąjunga turi spręsti drauge su Rusija. Kažkaip tarsi nepastebimai praslysta faktas, kad Maskvoje šiandien taip pat suiminėjami opozicijos lyderiai, kad čia prieš taikias demonstracijas taip pat naudojamas smurtas, kad čia rinkimai nė kiek nedemokratiškesni, nei Baltarusijoje. Be to, Baltarusijoje mes susiduriame ne tik su tam tikru “natūraliu” opozicijos prorusiškumu, bet ir su „nenatūralia“ Rusijos struktūrų įtaka opozicijai. Iš kai kurių garsiausių kandidatų į prezidentus pareiškimų dėl tolesnės integracijos su Rusija galima spręsti, kad JAV ir ES parama Baltarusijos demokratijai ne tik nepasiekė tikslo, bet neretai buvo naiviai „pilama“ visai ant kito malūno. Šitą pamoką mes taip pat turėtume išmokti. Tačiau susidaro įspūdis, kad šią, antrąją ir nei kiek nemenkesnę mūsų užsienio politikos (ilgalaikės paramos demokratijai srityje) nesėkmę kai kas bando užglaistyti ar net paslėpti po oficialiųjų santykių krizės bangomis. O juk ši antroji nesėkmė žymiai svarbesnė, nes šalies ateitis neturėtų priklausyti nuo kokio nors diktatoriaus charakterio, ambicijų ar netgi pačių gudriausių paskaičiavimų. Ne Europos Sąjunga ir juo labiau ne Rusija turi lemti Baltarusijos ateitį, o patys baltarusiai per demokratiškas valstybės institucijas.
J.V.: Kokias, tavo nuomone, klaidas darė Lietuvos Respublika, Europos Sąjunga ir JAV, remdama Baltarusijos opozicijos pastangas demokratinės tvarkos, žmogaus teisių užtikrinimo link?
G.S.: Sunku detaliau atsakyti į šį klausimą, nežinant nei tokios paramos masto ir sistemingumo, nei jos teikimo technologijų, nei instrumentų adekvatumo, nei efektyvumo kriterijų, nei strateginių gairių (jei tokios yra). Vis dėlto, sprendžiant iš rezultatų (tiksliau, lėtinio nerezultatyvumo) ir stebint pačią viešųjų procesų Baltarusijoje dinamiką, kai kurios esminės „paramos demokratijai“ politikos ydos yra akivaizdžios.
Savaime suprantama, kad bet kokios tokios paramos vertybinį ir ideologinį pagrindą sudaro liberalioji demokratija. JAV ir Vakarų Europos šalių politikų akimis – tai yra tarsi universali aksioma, kuri buvo ir yra taikoma praktikoje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ar jos kultūrinių tradicijų (ne)buvimo. Tačiau Baltarusijos atveju atsiskleidė tiesa, kurios kai kas iki šiol nenori matyti, kad liberaliosios demokratijos kriterijai ir motyvai, nors yra transformacijai būtini, tačiau aiškiai nepakankami. Aš manau, kad ta druska, tas vienijantis pradas, kurio Baltarusijai (dar) trūksta, yra nacionalinio atgimimo, tautinės demokratijos idealai, į kuriuos tiek JAV, tiek Europos Sąjunga iki šiol žiūrėjo ir tebežiūri gan atsargiai, su gan dideliu nepasitikėjimu.
Bepigu propaguoti liberaliąją demokratiją, nekreipiant dėmesio į jos nacionalinį pagrindą, kai šis pagrindas, tautinė savimonė jau gyvuoja kaip visos tautos solidarumo duotybė (tą savo akimis galėjome matyti Lietuvos Sąjūdžio atveju). O ką daryti, kai tautinė, o kartu ir pilietinė savimonė yra fragmentiška, nesubrendusi ar palaužta? Tuomet pasirodo, kad demokratijos ir žmogaus teisių vertybės nebeturi kuo kvėpuoti.
Taigi, jei norime paremti demokratiją Baltarusijoje, visų pirma reikia remti jos nacionalinės kultūros ir savimonės plėtrą. Kadangi tai prieštarauja dabartinėms Vakarų tradicijoms, jų kosmopolitinei dvasiai, kaip tik Lietuva turėtų ar galėtų įvesti šias politines pataisas, apeliuodama visų pirma į praktinę reikalo pusę, į paramos veiksmingumą. Juk nacionalinė politika nėra svetima Baltarusijai, šį užtaisą, beje, turėjo ir Baltarusijos liaudies frontas (o tai reiškia, kad ir tebeturi).
Šiandien matome, kad „europinis kontekstas“ ir globalizacija gan destruktyviai paveikė netgi Lietuvos nacionalines tradicijas, pačios lietuvybės šaknis. Panašūs procesai vyko ir žymiai pažeidžiamesnėje Baltarusijoje, nors ji ir yra už Europos Sąjungos ribų. „Paramos Baltarusijos demokratijai“ doktrina prie baltarusių tautos konsolidavimo uždavinių, deja, irgi neprisidėjo, greičiau atvirkščiai.
Netgi Europos humanitarinis universitetas, turėjęs būti demokratiško aukštojo mokslo šviesuliu Baltarusijai, serga tokia pačia antinacionaline liga, todėl jis nėra adekvatus savo deklaruojamam tikslui, nėra joks paramos demokratijai instrumentas ir iš esmės nepateisina gaunamo finansavimo. Tai tik misijos imitacija, mažai ką bendro turinti ir su Baltarusijos, ir su Lietuvos interesais. Tiesa, šiuo atveju bent žinome, kam išleidžiami pinigai.
Drįstu teigti, kad kitais atvejais galime susidurti ir su “liberaliu” egoistiniu interesu vien tik pasipelnyti iš teikiamos paramos ar tik naudotis ja iš visų prieinamų šaltinių. Be aukojimosi savo tautai ir šaliai vertybių liberalizmas gali nesunkiai pavirsti viešosios veiklos simuliacija ar netgi grobstymais. Gal kam nors tai būtų patogu, bet ne sąžiningai politikai.
J.V.: Ką palinkėtumėte Lietuvos Respublikos Prezidentei, kuri dėl politikos santykiuose su Baltarusija tapo kritikos taikiniu, netgi priežastimi už ją atsiprašinėti?
G.S.: Norėčiau palinkėti dar daugiau išnaudoti lietuvių turimus bendravimo su postsovietiniais politikais rytuose įgūdžius, dar aktyviau plėtoti su A.Lukašenka dialogą, drąsiai ir atvirai įvardinant problemas, kurias savo kolegei ir partnerei sukūrė A.Lukašenka, užkraunant jam visą šią moralinę naštą ir reikalaujant konkrečių sprendimų, vedančių situaciją iš krizės. Būtina išnaudoti ir Europos Sąjungos svertus, rytų kaimynystės programas. Būtų negerai, jei dėl Minsko įvykių Prezidentė atsisakytų tarptautinės politikos ieškojimų Baltijos – Juodosios jūros regiono bendradarbiavimo vektoriuje, arba, kaip teigia Emanuelis Zingeris, atsisakytų Lietuvos Respublikos ekonominių interesų vardan demokratinių vertybių.
Tikiuosi, dar nebūtinai taip radikaliai reikės rinktis (kovoti už demokratiją kaimyninėje šalyje vien tik Lietuvos sąskaita). Už savo veiksmus, už Lietuvos Respublikos ir visos europinės politikos diskreditaciją A.Lukašenka turi ir gali atsipirkti vieninteliu būdu – aiškiai išmatuojamu sugrįžimu į demokratizavimo kursą, kadangi kitu atveju jam gali tekti sumokėti nepalyginamai daugiau.
Tiek oficialių santykių su Baltarusija ir Ukraina sritis, tiek ir paramos demokratiniams procesams politika turi būti nukreipta į ilgalaikio, prognozuojamo politinio, ūkinio ir kultūrinio bendradarbiavimo strategijas ir mechanizmus, kurie nesikeistų priklausomai nuo vienų ar kitų politinių figūrų posūkių ar keitimosi. Be to, tai turi būti savarankiška, sąmoninga mūsų šalies politika, atitinkanti nacionalinius ir regioninius interesus, o ne tik bejėgiškas iš šalies primestų geopolitinių modelių įgyvendinimo stebėjimas. Aš manau, šia kryptimi Prezidentė ir eina. Galbūt Lietuvai apskritai trūksta nepriklausomos politinės analizės, todėl, matyt, tuo šiek tiek serga ir prezidentūra. Tačiau kas nedirba, tas ir neklysta. Nuoseklus ir kryptingas darbas anksčiau ar vėliau duos gerų vaisių.
2011.01.09
