“Kiekvienas Šalčininkų žemės lopinėlis mena didžią istoriją”


Print

Švęsdami pirmojo Šalčininkų žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metines, mes turime prisiminti, kad tais rūsčiais, atkaklaus gynybinio karo su kryžiuočiais laikais tai buvo Lietuvos valstybės centrinių žemių, vadinamosios „tikrosios Lietuvos” pietinis pakraštys.
Dar piečiau esančiame Lydos krašte plytėjo jotvingių–dainuvių ir lietuvių mišriai gyvenami plotai. Kaip žinia, šiauriniai jotvingiai, giminiška lietuviams gentis gana greitai pateko į kuriamos Lietuvos valstybės branduolį ir ilgainiui sulietuvėjo. Maždaug nuo XII amžiaus į šį kraštą iš lėto pradėjo migruoti slavai dregovičiai, o dalis jotvingių palaipsniui suslavėjo, priėmę stačiatikių bei katalikų tikybą. Archeologiškai jotvingių kultūra į pietus nuo Šalčininkų visame Lydos aukštumos plote fiksuojama iki pat XVII amžiaus pabaigos, o 1860 m. gyventojų surašymas parodė, kad net pietinėje Gardino gubernijos dalyje jotvingiais save dar laikė per 30000 žmonių.

Švęsdami pirmojo Šalčininkų žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metines, mes turime prisiminti, kad tais rūsčiais, atkaklaus gynybinio karo su kryžiuočiais laikais tai buvo Lietuvos valstybės centrinių žemių, vadinamosios „tikrosios Lietuvos” pietinis pakraštys.

Dar piečiau esančiame Lydos krašte plytėjo jotvingių–dainuvių ir lietuvių mišriai gyvenami plotai. Kaip žinia, šiauriniai jotvingiai, giminiška lietuviams gentis gana greitai pateko į kuriamos Lietuvos valstybės branduolį ir ilgainiui sulietuvėjo. Maždaug nuo XII amžiaus į šį kraštą iš lėto pradėjo migruoti slavai dregovičiai, o dalis jotvingių palaipsniui suslavėjo, priėmę stačiatikių bei katalikų tikybą. Archeologiškai jotvingių kultūra į pietus nuo Šalčininkų visame Lydos aukštumos plote fiksuojama iki pat XVII amžiaus pabaigos, o 1860 m. gyventojų surašymas parodė, kad net pietinėje Gardino gubernijos dalyje jotvingiais save dar laikė per 30000 žmonių.

Tai paminėjau todėl, kad Šalčininkų–Lydos krašto istorija yra susijusi ne tik su pačiu Lietuvos valstybės lopšiu, bet ir su lietuvių–jotvingių bei lietuvių–gudų tarpusavio santykių istorija, kuri yra nepaprastai įdomi, nors ir dar nepakankamai ištyrinėta.

Kaip antai, vartydamas prieš dvejus metus Lietuvos kraštotyros draugijos išleistą monografiją apie Lydos kraštą aptikau, kad dar XIXa. pabaigoje gudų archeologas V.Šukievičius Varenavo rajone tyrinėjo akmenų krūsnimis grįstus kapinynus, kurie tradiciškai priskiriami jotvingiams. Vieną iš jų – Puzelių kapinyną – tiek gudai, tiek lietuviai, kurių tais laikais čia gyveno dauguma, vadino gana keistu žodžiu – „Leicekapinis”.

Patys radiniai rodė, kad čia buvo palaidoti daugiausia kariai, be to, kapai buvo su gana turtingomis ne tik žalvarinių, bet ir sidabrinių bei paauksuotų papuošalų įkapėmis, datuojamomis XII–XIV amžiais. O pats kapinyno pavadinimas rodo, kad čia buvo „leičių kapai”, „leičių kapinės”. Žodis „leitis” – tai senovinis lietuvio pavadinimas, kai dvibalsis „ei” dar nebuvo virtęs į „ie”. Dar ir šiandien latviai kartais apie lietuvį pasako, kad jis yra „leitis”, daugiskaita jie sako „leiši”. Kaip ir galėtume sakyti, kad jau pats kapinyno pavadinimas rodo, jog čia kryžiuočių laikais buvo palaidoti lietuviai, nors patys laidojimo papročiai buvo paveikti jotvingių įtakos.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Kaip neseniai Lietuvos istorikai atrado, žodis „leitis” galėjo reikšti ne tik ir ne tiek mūsų supratimu tautybę, kiek kariaunos narį, kunigaikščio palydos, jo tarnybos narį, žirgų prižiūrėtoją ir pan. Nors lietuvio terminas tautybei pažymėti jau buvo seniai įsitvirtinęs, bet dar XVI amžiaus dokumentuose istorikai aptiko, kad tebebuvo vartojamas terminas „leitis”, kai buvo apibūdinamas dvaro žirgininkas. Net pats Lietuvos vardas senovėje galėjo reikšti tiesiog karių kraštą – kraštą, kurį valdė kariauna. Kai slavų metraščiuose buvo minima, jog juos puola „Litva” , tai reiškė ne tik faktą, jog juos puolė lietuviai šiandienine prasme, ir ne tiek faktą, kad juos puolė Lietuvos valstybė, bet kad juos puolė savitai tvarkai paklūstanti konkreti kariauna, save vadinanti „Lietuva”.

Priminsiu, kad latvių kalboje žodis „leita” reiškia bendrą, viešą, valstybinį reikalą. Taigi žodis „Lietuva” galėjo reikšti bendrą karinį reikalą ar tiesiog valstybę (tarsi kalbėtume apie vienybę, susiliejimą, bendrašaknį žodį su žodžiu „lietis”, „susilieti” (gud. „slitsia”). Šis vardas, Lietuvos valstybės vardas, neatsirado nuo kokio tai upelio pavadinimo, kaip anksčiau manyta, bet nuo pačios valstybės, jos esmės senovinio pavadinimo. O jūs ir mes, vaikščiodami šio krašto takais, turėtume suprasti, kad vos ne kiekvienas šios žemės lopinėlis mena didžią istoriją – yra apipintas legendomis ir pasakojimais, kuriuos papasakojo ir iki šiol dar pasakoja žmonės lietuvių, gudų, lenkų kalbomis. Tai mūsų bendras paveldas, kuris padaro mus ne vėjo papučiamais lapais, bet savo krašto, jo praeities ir papročių mylėtojais, giliai į savo žemę šaknis įleidusiais ąžuolais.

Būkime verti savo protėvių kasdieniniame gyvenime ir pažinkime savo kraštą bei jo žmones. Tai suteikia gyvenimui prasmę ir šiandien, ir pačiais seniausiais laikais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila, šį pranešimą perskaitęs Šalčininkų vardo paminėjimo 700-osioms metinėms skirtoje konferencijoje 2011 07 02 d. Šalčininkuose.

2011.07.05

 


Prisijunkite prie diskusijos