Nepriklausoma spauda Lietuvos valdžiai vis dar nereikalinga?


Print

Norėčiau prisiminti per LRT neseniai rodytą ginčų laidą “Savaitės atgarsiai”. Mano supratimu, žurnalisto Virginijaus Savukyno moderuotą laidą apie žiniasklaidos, valdžios ir teismų tarpusavio santykius derėtų laikyti viena stipriausių paskutiniųjų tokio žanro diskusijų.

Laida įsiminė būtent kaip konkreti, aštri ir siūlanti realias išeitis. Diskusijos vedėjas į dienos šviesą vilko ne tariamas, ne paviršutiniškas, bet tikras problemas.

Ar tik ne pirmą sykį viešojoje erdvėje buvo labai aiškiai įvardintos nerimą keliančios lietuviškosios tendencijos? Pavyzdžiui: žiniasklaidos priemonių pagalba kai kurios kaimyninės valstybės Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką, o Lietuvos valdžia arba nenori, arba nesugeba šioms tendencijoms deramai pasipriešinti.

Antra ne mažiau svarbi tema – pinigai. Žiniasklaida – brangus malonumas. Jei norima turėti prasmingas laidas profesionaliai kuriančių televizininkų ar analitinius, tyriminius straipsnius profesionaliai rašančių žurnalistų, jei norima turėti tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių, būtina sudaryti sąlygas žurnalistams ir leidinių savininkams bent minimaliai užsidirbti pragyvenimui. Bet visos Lietuvos valdžios dėl neišmanymo arba specialiai sukūrė būtent tokias žaidimo taisykles, kurios nepalieka žurnalistams kitos išeities: arba bankrutuoja, arba parsiduoda.

Trečioji negerovė – dėl stiprėjančios cenzūros. Nūnai tenka pripažinti, jog Lietuvoje cenzūros kaskart daugėja, ir cenzūra tampa vis žiauresnė, nors ir subtiliai slepiama. Taigi mūsų valstybė oficialiuose dokumentuose įvardinama kaip demokratinė, žmogaus bei spaudos laisves gerbianti šalis. Ir vis dėlto šis titulas jai toli gražu ne visuomet tinka. Demokratinės valstybės laikosi per amžius išbandyto principo: geriau leisti žurnalistams pasakyti daugiau, nei mažiau, mat ilgainiui visi bandymai įsprausti žiniasklaidos atstovus į griežtus veiklos rėmus pakenkia pačiai valstybei – jos ekonomikai, moralei, kultūrai.

Žodžiu, laidos vedėjo pateiktų klausimų nepavadinsi nereikalingais ar nevykusiais. O laidos svečiai, sulaukę aštrių klausimų, nevengė aštrių atsakymų. Būtent tokios turėtų būti visos laidos. Kam abstrakčiomis kalbomis kvaršinti galvas? Nuo tuščio, beprasmio plepėjimo seniai visi pavargę.

Atsakymų į LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno pateiktus klausimus ieškojo politologas Lauras Bielinis, Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis ir viešųjų ryšių specialistas Kęstutis Gečas.

Galbūt kai kam ir pasirodė keista, jog studijoje nėra politikų, kuriems žeriami priekaištai. Tačiau nesunku įsivaizduoti, koks būtų kilęs turgus, jei studijoje dar savo argumentus būtų dėstę ir politikai. Tokiu atveju deramai, išsamiai išguldytos neturėtume nė vienos pozicijos. Dabar argumentuotai įvardinta bent jau Lietuvos žurnalistiką atstovaujančiųjų nuomonė. Pats laidos vedėjas šitaip paaiškino savąjį sprendimą: “norėjau išvengti beprasmio politikavimo”.

Politologas Lauras Bielinis pripažino, jog informacinis srautas, ateinantis iš Rusijos, tikrai yra milžiniškas. Jei Lietuva nori, kad jis būtų sustabdytas arba amortizuotas, tai valstybei reikėtų įgyti maždaug ekivalentišką jėgą. Reikėtų ne tik stiprios, bet ir kryptingai nukreiptos jėgos. Tačiau taip organizuoti šiandieninę žiniasklaidą, kuri yra laisva ir veikia pagal savo logiką, – labai sudėtinga. O ir Europos Sąjungos įstatymai sudėlioti taip, jog bet kokie bandymai blokuoti, sakykim, Latvijoje registruotą TV kanalą, tegul ir akivaizdžiai, sąmoningai dezinformuojantį Lietuvos žmones, – tampa neįmanomi.

Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis pastebėjo, jog tuščių, neužpildytų nišų nėra ir negali būti. Ir niekad nebus. Jei mūsų radijas ar televizija netransliuoja laidų naktį, vadinasi, naktimis nemiegantys žiūrovai ir radijo klausytojai klausosi kokios nors kitos TV ar radijo stoties. Jei Lietuvos visuomeninis transliuotojas skurdžiai finansuojamas, o finansuojamas jis menkiausiai iš visų visuomeninių transliuotojų visoje ES, vadinasi, LRT negali deramai konkuruoti su finansiškai stipriau stovinčiomis televizijomis. Beje, silpnas visuomeninis transliuotojas neskatina pasitempti lietuviškųjų komercinių televizijų. Taigi aplinkinių šalių televizijos, be kita ko, turinčios skaitlingesnes auditorijas, daugiau reklaminių užsakymų, sugeba pagaminti kokybiškesnės, įdomesnės produkcijos. Vadinasi, potencialių žiūrovų auditorija, nori nenori, savo žvilgsnius kreipia ten, kur įdomiau, žaismingiau, spalvingiau. Pasak prof. Ž.Pečiulio, valstybė privalo rūpintis savo žiniasklaidos priemonėmis jų neskriausdama per PVM ar kitus panašaus pobūdžio mokesčius.

“Savaitės atgarsių” vedėjas V.Savukynas pabrėžė, jog finansinis aspektas – svarbus. Mat dabar žiniasklaidai ženkliai pakeltas PVM tarifas, o autoriniams honorarams irgi taikomi didesni nei vidutiniai europietiški mokesčiai. O tai reiškia, kad žiniasklaidos priemonės, sukūrus tokias sąlygas, sunkiai išgyvena. Arba badmiriauja, arba bankrutuoja, arba jas superka verslininkai ir užsienio žiniasklaidos koncernai.

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ironizavo, jog posakis “arba – arba” čia netinka. Lietuvos žiniasklaida ir bankrutuoja, ir atsiduria Lietuvos verslininkų, užsienio žiniasklaidos koncernų rankose. Lietuva praranda lietuviškąją žiniasklaidą. Mat Lietuvos vadovybė elgiasi ne taip, kaip, sakykim, Prancūzijos Vyriausybė.

Įsiplieskus ekonominei krizei Prancūzijos valdžia nepaliko savo žiniasklaidos likimo valiai. Oficialusis Paryžius visomis išgalėmis puolė gelbėti prancūziškąją informacinę ervę. Ne žodžiais, ne pažadais. Gelbėjo pinigais. Būtent ekonominės krizės sąlygomis prancūziškiems leidiniams ir televizijoms iš biudžeto skirtos milijoninės dotacijos. Vien tam, kad, pavyzdžiui, jauni prancūzai galėtų užsiprenumeruoti bent keletą leidinių ir tokiu būdu priprastų skaityti rimtus laikraščius, o ne vien Facebook skelbiamus pranešimus. Prancūzijos vadovybė krizės metu taip pat skyrė lėšų, kad profesionaliems žurnalistams būtų išsaugotos iki nuosmukio galiojusios socialinės garantijos. Šios pastangos nereiškia, kad prancūziškoji žiniasklaida maudosi prabangoje. Tiesiog valdžia daro viską, kad iš žiniasklaidos į kitas sritis masiškai nepereitų žurnalistai profesionalai. Kad nepabėgtų ir tie, kurie sugeba parašyti analitinį straipsnį arba moderuoti įdomią diskusijų laidą. Lietuvoje elgiamasi priešingai. “Lietuvoje turime tokią laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą, kad ji ne tik laisva, bet jau ir basa, ir alkana, ir dar pastūmėta žaisti pagal laukinio kapitalizmo taisykles”, – ironizavo LŽS pirmininkas D.Radzevičius.

Prof. Ž.Pečiulis pabrėžė niekaip nesuprantąs, kodėl žiniasklaida prilyginta tokioms pat verslo šakoms kaip mėsos ar alaus gaminimas. Šiandieninės žaidimo taisyklės sveiku protu nesuvokiamos. Vaizdžiai tariant, lietuviškoji žiniasklaida nūnai verčiama gaminti kuo paklausesnes ir pigesnes prekes. Ir tuo pačiu – kuo daugiau. O juk intelektualusis produktas lengvai nepagaminamas. Todėl žurnalistai ir priversti orientuotis ne į tiriamuosius darbus, bet į popsą, šokius ir kvailiojimus.

LŽS vadovas D.Radzevičius apgailestavo, kad žiniasklaidos priemones šiandien gali įsigyti tik tie, kurie turi pinigų. Ne intelektualai, ne rašytojai, ne filosofai, bet verslininkai, kurių interesai ne visuomet sutampa su visuomenės interesais gauti tikslių, prasmingų, objektyvių žinių apie šių dienų realijas. O juk būtina galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir apie ateitį. Nes šiandieniniai valdžios sprendimai, įstūmę žurnalistus į apvergtiną padėtį, darys įtaką ir po penkerių ar dešimties metų. Kai kas, žinoma, džiūgauja, girdi, “taip žurnaliūgoms ir reikia”, esą “žiniasklaida dabar neverta ir sudilusio skatiko”. Bet sakantieji, jog lietuviškoji TV neturi gerų laidų, o Rusijos TV laidas visuomet malonu žiūrėti, pamiršta, kokie pinigai investuojami į Rusijos TV ir kokios kapeikos pasiekia, pavyzdžiui, Lietuvos visuomeninį transliuotoją – LRT.

LŽS pirmininko D.Radzevičiaus prognozės nebuvo optimistinės. Tokia padėtis atves prie liepto galo. Lietuviai greitai nebenorės mokėti net mažyčių mokesčių už savas televizijas – mielai rinksis tas, kurios nacionalinio saugumo požiūriu yra nepatikimos. Bet baisiausia ne tai, kad dėl žioplumo ar kažkieno piktos valios lietuviškoji žiniasklaida įsprausta į sąlygas, kada nebeįmanoma išgyventi. Baisiausia tai, kad visi mato esamą padėtį, bet vis tiek niekas nieko netaiso ir netobulina.

Laidos vedėjas V.Savukynas pabrėžė, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ne sykį viešai pateikė savo susirūpinimą dėl žiniasklaidinių problemų. Politikas pateikė pastabų, kas gi iš tiesų atsitiko Lietuvos žiniasklaidai. Beje, Seimo narys A.Anušauskas – valdančiosios daugumos atstovas. Bet kas iš tos jo kritikos? Valdančioji dauguma vis tiek padėties netaiso. Vaizdžiai tariant, A.Anušausko balsas nepasiekia Vyriausybės rūmų.

Viešųjų ryšių specialistas K.Gečas akcentavo, jog dabartinė padėtis galbūt byloja, jog valdžiai parankesnė yra silpna, o ne stipri žiniasklaida. Be to, negalima pamiršti, jog daugeliui verslininkų žiniasklaidos nereikia kaip priemonės pelnui uždirbti. Žiniasklaidą jie perka dėl kitų priežasčių. Arba siekiama populiarinti savo verslą, arba siekiama apginti savo įvaizdį.

Viešųjų ryšių specialisto K.Gečo pastebėjimu, didelės neigiamos įtakos turi ir įteisinti viešieji pirkimai. Lietuvos valstybė įpratusi visuomenės dėmesį pirkti už pinigus, žiniasklaidai mokėdama už suteiktą plotą. Kitaip tariant, valdžia siekia visuomenės dėmesį pritraukti ne įdomiais, racionaliais sprendimais. Tiesiog privačiose masinės informavimo priemonėse perkamas plotas, ir tame plote išguldomi gražūs, prasmingi, pavykę Vyriausybės, ministerijų ar departamentų darbai. Žinoma, klaidos nutylimos. Ir visa tai daroma eikvojant biudžeto pinigus. Viešųjų ryšių pecialisto manymu, gerai pasukusi galvą Vyriausybė arba ministerijos galėtų išsikovoti vietos žiniasklaidoje ir be viešųjų pirkimų pagalbos. Bet kūrybinis kelias – ilgesnis ir sudėtingesnis. Todėl pasirenkamas lengviausias būdas. Juk pinigai tribūnos pirkimui mokami ne iš nuosavos kišenės.

LRT žurnalistas V.Savukynas prisiminė kai kuriuos Seimo NSGK pirmininko A.Anušausko pareiškimus, jog Lietuvoje egzistuoja reali cenzūra. Iš pirmo žvilgsnio galima tarsi apie viską rašyti. Tačiau tai – tik dūmų uždanga. Viešojoje erdvėje vietos neranda tikrai rimtos problemos, susijusios su korupcinėmis ir svetimų valstybių įtakomis. “Jei taip tvirtina pats Seimo NSGK vadovas, tai juk kažkas privalo imtis prevencinių priemonių?”, – teiravosi LRT žurnalistas.

LŽS pirmininkas D.Radzevičius skėstelėjo rankomis. O ką čia galima nuveikti? VSD tiesiog konstatuoja problemas. Ir tiek. Ko trūksta, kad lietuviškoji žiniasklaida taptų kokybiškesne? Net ir eilinis gamybininkas suvokia – iš pašvinkusios mėsos skanaus kotleto neiškepsi. Todėl nereikia manyti, kad žiniasklaidoje galioja kiti dėsniai: esą už mažus pinigus vis dėlto įmanoma parengti rimtų laidų.

Šioje diskusijoje nagrinėta ir dilema, ar teisingai dabartinė valdžia elgiasi, neskirdama normalių dotacijų visuomeniniam transliuotojui LRT ir, sprendžiant iš Wikileaks pranešimų, bandydama nuversti šiandieninį LRT vadovą. Prof. Ž.Pečiulis pareiškė matąs dabartinės valdančiosios daugumos norą turėti kur kas palankesnį LRT vadovą nei Audrius Siaurusevičius. Tačiau šioji problema, kaip ir lazda, turinti du galus. Žinoma, galima manyti, jog valdančiosios daugumos noras turėti savą LRT vadovą, – suprantamas, natūralus. Tačiau žvelgiant plačiau visuomeninio transliuotojo vadovybės kaitaliojimas sulyg kiekvienais rinkimais vargu ar prasmingas. Nes LRT priedermė – informuoti ne tik apie valdančiosios daugumos gerąsias puses. Dabartiniai konservatoriai su krikščionimis demokratais neturėtų pamiršti, jog “šiandien tu – pozicijoje, o rytoj – opozicijoje”.

Žodžiu, Lietuvai vargu ar vertėtų griežtai laikytis nuostatos, jog LRT vadovas būtinai privalo būti valdžioje esančiųjų gerbėjas. Jei LRT vairą perims valdančiosios daugumos atstovas, tai dar nereiškia, kad LRT kurs įdomesnes, geresnes laidas – bus patrauklesnė Lietuvos visuomenei. LŽS pirmininko D.Radzevičiaus įsitikinimu, visuomenei mažiausiai rūpi, kas gi vadovauja LRT tarybai. Visuomenei kur kas svarbesni LRT programos pasikeitimai – kiek ten įdomių diskusijų, koncertų ar sporto varžybų.

Prof. Ž.Pečiulis atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidos nepriklausomybę dažnai nulemia finansai. Žiniasklaidą galima kontroliuoti ir grubiais metodais, pavyzdžiui, keičiant vadovus, ir skirstant lėšas. Arba neskiriant pinigų. Lietuvos politikai nesutiko, kad Lietuvos piliečiai patys iš savo kišenės išlaikytų LRT, kas mėnesį mokėdami po 5 ar 7 litus. Ir tokiu subtiliu būdu LRT pavertė priklausomą nuo valdančiosios daugumos, skirstančios lėšas. LRT bus pataikūniškas, duosim pinigų, LRT bus kritiškas – finansų srautus sustabdysime. Tačiau toks elgiasys – be perspektyvų. Žiniasklaidai visuomet būtina suteikti daugiau laisvių nei suvaržymų. Tik tokiu atveju laimi visi; ir politikai, ir visuomenė, ir žiniasklaida.

Įdomūs buvo politologo L.Bielinio svarstymai, kodėl politikai turi akivaizdų norą kontroliuoti žurnalistus. Ogi žiniasklaida – jų konkurentas. Politikai puikiai supranta, kad be žiniasklaidos jie – tuščia vieta. Be žiniasklaidos apie jų veiklą visuomenė nieko nežinotų. Todėl ir atsiranda instinktyvus noras žiniasklaidą pažaboti savo reikmėms. Bet šį norą protingi politikai tramdo. Protingi politikai suvokia, kad draudimais nieko gero nepasieksi. Bet koks žiniasklaidos varžymas baigiasi tragedija. Ne žiniasklaidai, o tiems, kurie bando užmauti apynasrį.

LRT vedėjas V.Savukynas prisiminė skandalingą paskutiniųjų dienų atvejį, kai žurnalistas Gintaras Visockas lietuviškosios Temidės buvo nubaustas kaip kriminalinis nusikaltėlis stambia pinigine bauda net ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti jo straipsnį perskaitę statistiniai skaitytojai ir rinkėjai. LŽS vadovas D.Radzevičius pateikė pavyzdžių, kaip cenzūros suvaržymai imami taikyti provincijoje prieš neįtakingus, didelių tiražų neturinčius leidinius ar žurnalistus. Jis neatmeta galimybės, jog ši tendencija ilgainiui pakryps ir prieš stambesnius, įtakingesnius leidinius, jei valdžia, žurnalistai ir visuomenė nesuvienys savo pastangų ginant laisvąjį žodį. Pasaulyje jau atsisakoma praktikos žurnalistus už jų profesinę veiklą bausti kriminalinėmis bausmėmis. Šios praktikos net atsisako ir kai kurios Rytų valstybės. Tuo tarpu žurnalistą G.Visocką bausdama kaip kriminalinį nusikaltėlį Lietuva pasuko būtent atvirkštiniu keliu.

Prof. Ž.Pečiulis pabrėžė, jog nereikia pamiršti, kaip žiniasklaida aršiai kritikuoja teisėsaugą. Demonstruoja jos trūkumus, abejoja teisėjų sprendimais. Taigi kai kuriais atvejais galimi ir keršto pasireiškimai iš abiejų pusių. Tačiau vienintelis teisingas kelias yra šis: geriau, kai žurnalistai nebijo, nei vengia peržengti leistinos kritikos ribas. Nes savicenzūra – taip pat labai blogas dalykas.

Žodžiu, LRT žurnalisto V.Savukyno moderuotoje diskusijų laidoje “Savaitės atgarsiai” tąsyk buvo įvardinta kaip niekad daug negerų tendencijų. Pateikta ir konkrečių išeičių. Tereikia imtis darbo jas įgyvendinant.

Nuotraukoje: LRT žurnalistas Virginijus Savukynas, vadovavęs įdomiai diskusijų laidai “Savaitės atgarsiai”.

2011.07.05


Prisijunkite prie diskusijos