Ypač kalbant apie Rusiją visokios plonybės nereikalingos; jūs turite Rusijai tiesiai šviesiai pasakyti, ko norite ir tikitės. Pavyzdžiui, kai kažkas paklausė prezidento Reagano, koks yra šaltojo karo strategijos tikslas, jis atsakė: mes laimime, jie pralaimi. Dabar prezidentas Reaganas, turbūt, pasakytų taip: taigi, mes pradedame vėl…
Praeitą mėnesį virš Ukrainos numušus Malaizijos lėktuvą visiems tapo visiškai aišku – žinoma, prezidentui Obamai ir net kai kuriems labiausiai neatsakingiems Vakarų Europos lyderiams – tai, kas buvo akivaizdu jau seniai: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudaro rimtą grėsmę taikai visame pasaulyje.
Pavėluotai, bet dabar jau su dideliu kruopštumu ir išmanymu Prezidentas ir jo europietiškieji kolegos pradėjo taikyti visą spektrą finansinių sankcijų Rusijos energetikos kompanijoms, bankams ir net kai kuriems Rusijos mijardieriams – oligarchams asmeniškai. Tokių sankcijų pritaikymas yra teisinga strategija; tai, ko jie negaus patys, ir yra šių sankcijų tikslas.
Prezidento, jo administracijos valdininkų ir Europos lyderių, tarp jų – Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, pareiškimai nurodo, kad šių sankcijų tikslas – nubausti Putiną ir parodyti jam jo elgesio klaidingumą. Jei tiksliau, tai jie norėtų, kad Putinas pasitenkintų Krymo užgrobimu ir nesurytų likusios Ukrainos dalies. Visų pirma, jie norėtų, kad jis nesiveržtų į Ukrainą ir negrąsintų jokios kitos Europos valstybės nepriklausomybei, pavyzdžiui Latvijos ar Estijos.
Puiki galimybė. Jeigu yra pamokos, iš kurių galima pasimokyti studijuojant Europos istoriją, arba augant Bruklino mokyklos kieme skirtingai nuo, tarkime, išskirtinių parengiamųjų mokyklų Havajuose, tai jos tokios, kad banditai, tokie kaip Putinas, nesustabdomi, nes arba jie jau yra buvę bausti, arba jie sąmoningai eina klaidingu keliu. Galvažudžiai yra labai tolerantiški skausmui ir jie nesugeba pakeisti savo elgesio. Jie eina savo keliu, kol kas nors jų nesustabdo ilgam nokautuojančiu smūgiu.
Štai kodėl sankcijų strategijos tikslas turėtų būti pritraukti rusus, kurie palaiko Putiną valdžioje, ar toleruoja Putiną valdžioje, suduodant šį nokautuojantį smūgį.
Jie greičiau užims „Kaiser Aluminum“ (žinomą JAV kompaniją, – red.), negu Kijevą
Veiksnys, priversiantis šiuos rusus veikti ir tuo būdu darantis sankcijų strategiją sėkminga, – kuo greičiau padidinti jau esamą atotrūkį tarp jų finansinių interesų ir Putino politinių ambicijų. Rusijos korporatyvinio verslo lyderiams iš tiesų nerūpi nei Ukraina, nei Putino pamišėliškas sapnas atkurti senąją Romanovų imperiją. Jie kariauja posėdžių salėse, bet ne mūšių laukuose; jie greičiau imsis priešiškų „Kaiser Aluminum“ jos finansinio užvaldymo veiksmų, negu tokių veiksmų prieš Kijevą.
Rusijos oligarchai yra vieni iš įžūliausių, kurie viską sau leidžia, tai pats nemaloniausias milijardierių bukietas istorijoje; senasis pasakymas „nuvorišai“ tolimas nuo jų iššaukiančiai demonstratyvaus elgesio. Visas jų rūpestis – jachtos, privatūs lėktuvai, parduotuves dievinančios blondinės bombos – meilužės, jie apsirūpinę milijonus dolerių kainuojančiomis vilomis Londone, Niujorke ir Rivjeroje, mėgsta sublizgėti swishy restoranuose.
Ar jie iš tikrųjų pasirengę viso to atsisakyti? Dėl Donecko? Arba Rygos ar Talino? Gal jūs juokaujate?
Štai kodėl sankcijos veiks, jei Prezidentas ir jo kolegos Europoje laikysis tokio „veržlių užveržimo“; jei jie palaikys sunkesnes Rusijai sąlygas prekyboje svarbaus verslo vykdytojams, pavyzdžiui, blokuojant jiems priėjimą prie finansų ir jeigu jie ir toliau išlaikys Rusijos oligarchų-pleibojų gyvenimą nepakenčiamu, pavvyzdžiui, nutraukiant jiems naudojimąsi kredito kortelėmis ir atimant teisę jų privatiems lėktuvams nusileisti. Ir jeigu Prezidentas bei Europos lyderiai toliau sakys rusams tiesiai ir viešai, kad visa tai jiems pasibaigs, kai tik Vladimiras Putinas paliks Kremlių amžinai.
Rusija po Putino netaps Vakarų demokratija, bent jau kažkurį laiką, bet be Putino valdžioje Rusija nesudarys grėsmės taikai visame pasaulyje.
Tai todėl, kad šiandieninė Rusija mažesnė nei senoji Sovietų Sąjunga ir labiau panaši į 1950 metų Lotynų Amerikos stiliaus diktatorinę valstybę. Senoji Sovietų Sąjunga buvo nuo viršaus iki apačios policinė valstybė, kurioje Komunistų partija su Politbiuru priekyje prižiūrėjo kiekvieną visuomeninį ir asmeninį gyvenimą visoje šalyje.
Mažai kas pasikeisdavo, kai vieną Komunistų partijos generalinį sekretorių pakeisdavo kitas. Naujoji Rusija yra daugiau vieno aktoriaus šou; nors Putinui norisi galvoti apie save kaip apie Josifą Staliną, jis labiau panašus į Argentinos Juaną Peroną (na, Juaną Peroną su branduolinėmis bombomis) ir labai nepanašu, kad bet kuris Putino valdžios perėmėjas tęs jo liniją Ukrainoje ar kitaip grąsindamas politiniam stabilumui Europoje.
Betarpiškas Putino įpėdinis nebus vienu iš perspektyvių demokratiškai nusiteikusių superžvaigždžių, tokių, kaip Garry Kasparovas, buvęs pasaulio šachmatų čempionas. Bet labiau panašu, kad jis susirūpins išlaikyti Rusijos ekonomiką nors esamame lygyje, negu atkurti senąją Romanovų dinastiją.
Putinas – jų problema, ne mūsų
Paprasčiau kalbant, mes turime aiškiai leisti suprasti Rusijos verslininkams ir oligarchams, kurie yra Vakarų sankcijų taikinys, kad Putinas – jų problema, ne mūsų. Šie žmonės galbūt neturi politinio genialumo ar iškilaus patriotizmo apraiškų, kuriomis žengė mūsų šalies tėvai-kūrėjai, bet jie nėra kvaili.
Neilgai truks ir jie susirinks tyliam pasitarimui, galbūt, kurios nors valdybos susitikime Maskvoje, o greičiausiai – jachtoje su inkaru prie Žydrojo kranto, nutarti, kas gali būti geriausia Rusijos ateičiai.
Kadangi subtilumai santykiuose su rusais neveikia, Prezidentas ir jo europietiškieji kolegos turi visiškai aiškiai pareikšti, kad mes nematome jokio skirtumo, kaip šie žmonės išspręs savo problemas su Putinu.
Jeigu jie gali įkalbėti senąjį gerąjį Vladimirą palikti Kremlių su karine pagarba ir 21 patrankų salve – tai būtų puiku mums visiems. Jeigu Putinas pasirodytų pernelyg užsispyręs, kad pripažintų, jog jo karjera baigta, ir jeigu vienintėlis būdas – išnešti jį iš Kremliaus kojomis priekin su kulkos skyle pakaušyje, tai taip pat būtų mums okay.
Mes neprieštarautume tokiai mažai poetinei teisybei… Pavyzdžiui, jeigu kitą kartą Putinas skristų į Maskvą iš savo apsilankymo su gerais draugais Kuboje arba Venesueloje, arba Irane, jo lėktuvą ore susprogdintų miglota paramilitarinė grupė, kuri neaiškiu būdu gavo į rankas raketą „žemė-oras“.
Nuotraukoje: Herbert E. Meyer, šių įžvalgų autorius. Herbertas E. Meyeris Reagano administracijoje dirbo CIA direktoriaus specialiuoju padėjėju ir CIA Nacionalinės tarybos pirmininko pavaduotoju žvalgybos klausimais.
Informacijos šaltinis – www.americanthinker.com.
2014.08.26; 15:58
