Sielos brolis
Apie Albertą esu rašiusi Gražinos Rosinienės parengtai knygai, todėl čia nenorėčiau labai kartotis .Neatsimenu, kuris kurį susiradom ir ėmėm šilčiau bendrauti kaip žemaičiai. Kartais ir per paskaitas susėsdavom greta, nors bendrosios paskaitos būdavo skirtos didelėms auditorijoms, ne tik lituanistams. Jau pirmame kurse Albertas pagarsėjo fakultete kaip šaunus satyrinių eilėraščių rašytojas. Net bendrabutyje kitų specialybių merginos kalbėjo apie jį kaip apie žvaigždę. Kurse šią savo kūrybišką gyslelę realizavo kartu su kitais kurdamas ir redaguodamas žurnalą „Gaudeamus“.
Iš atminties išsitrynė daug kasdienių detalių. Tačiau prisimenu, kaip jis ėmėsi man padėti pramokti vokiečių kalbos. Man ši kalba buvo nauja, nes mokykloje buvau mokiusis anglų kalbą, o Albertas vokiškai gerai mokėjo. Skaitėm Goethe’s ir Heine’s eiles iš mažų baltų Vokietijoje leistų knygučių. Nežinau, ar mokytojas buvo geras, ar studentė gabi, bet tos pamokos buvo vienas malonumas ir vokiečių poezija suskambo visu grožiu.
Buvau labai maloniai nustebinta, kai Albertas mane pakvietė kartu atšvęsti svarbų savo gyvenimo įvykį – jo ir Gražinos vestuves. Dauguma svečių šiame smagiame pokylyje Gražinos tėvelių namuose buvo Gražinos kurso draugai anglistai, o iš mūsiškių, rodos, buvom tik Aldonas ir aš. Labai tai įvertinau, jaučiausi Albertui esanti tikra draugė.
Baigę universitetą pasukom skirtingais keliais, bet šilta pažintis išliko iki pat per ankstyvos Alberto mirties.
Toleina Daržinskaitė
Studijų dienos su Albertu
Su Albertu pasižinom 1957 m. vieną iš paskutinių rugpjūčio dienų „Tauro“ bendrabučio 440-ame kambaryje. Mes, keturi vakarykščiai abiturientai, jautėmės tarsi neapsiplunksnavę viščiukai, nė labai žinodami, ko atvažiavom, nė daug nutuokiantys, kuo norėtume būti. Visi įstojom trokšdami mokslo ir studijuoti garbingame Vilniaus universitete. Rodos, tik Albertas žinojo: bus poetas! – ir to nuo mūsų neslėpė. Visi šeši labai skirtingi, bet vienijami senojo Universiteto dvasios, nuoširdžiausiai kibom į mokslus. Neilgai trukus prisitaikėm vieni prie kitų, nejautėm kokių nepatogumų dėl šalia sėdinčių ar vis bruzdančių kambario draugų, greitai pradėjom gyventi vieni kitų džiaugsmais ir rūpesčiais. Šis jausmas ir dabar sušildo prisiminus, kad buvom tarsi viena šeima ir tokie likom jau baigę studijas iki pat paskutinių dienų.
Albertas su Jonu Kiliumi buvo tylesni, ramesni tarp mūsų. Bet kalbos užtekdavo visiems, ypač vakarais prieš miegą. Temos būdavo nepabaigiamos, daugiausia susijusios su Universiteto aktualijomis, mokslo reikalais, pasaulėžiūra, o mažiausiai būdavo asmeniškumų; panelės ar kokie buities reikalai likdavo kiekvienam savo. Atsimenu, vis dar sunkiai suvokdavom po 1956 m. Vengrijos revoliucijos ir Rasų kapinių įvykių buvusias represijas, kurios mus pasiekdavo netiesiogiai per aukštesnių kursų studentus. Ir vėliau, ir dabar atrodo, kad mes tada buvom pernelyg drąsūs, taip atvirai tarpusavy reikšdami savo nuomones ir įsitikinimus, nenutuokdami, kad kas iš mūsiškių galėtų kur išsiplepėti ar eitų skųsti draugų. Atsimenu, baigiantis vienam pokalbiui, Albertas atsidusęs apibendrino: „Ai, vyrai, vyrai, kada mes būsim laisvi?!“ Šitie laisvumo jausmai ypač ryškėdavo prieš didžiąsias tautines ar bažnytines šventes. Į bažnyčią jei kuris ir eidavom, tai vienas kitam neatsiskaitydavom. Kai kurie iš mūsų gal jau buvom paliesti laisvamanybės, nors ateizmui griežtai priešinomės. Tačiau kiekvienas tomis progomis verždavomės namo, pas tėvus ir artimuosius, o grįžę vis ką nors gražaus parsiveždavom. Ir kai Albertas kartą parvažiavęs apreiškė esą paskelbtą popiežiaus mintį, kad pragaro nėra, o yra tik nebūtis (tai esu pasižymėjęs dienoraštyje), visiems buvo begalinių diskusijų ir vertinimų.
Albertas turėjo itin kandų, bet ne piktą liežuvį. Dar nuo pirmo semestro smagiai vartodavom Alberto paleistą partijos istorijos paskaitų pavadinimą proto šūdinimas. Jam nieko nereikšdavo per kokį pasitarimą ar posėdį paleisti kokią ironišką pastabą, pavyzdžiui, rimtu veidu pakritikuoti kokio aktyvisto tarimą partinis bjuras su j, esą kaip galima tą žodį sieti su žodžiu bjaurus?
Albertas pasišaipydavo ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Kartą vėliau, jau seniai baigus studijas, kalbant apie kažkokius darbus, pasiskundė sutarto dalyko negalėsiantis greitai padaryti, nes ten esą viršikininku jį daro. Toks vis nepiktas žodis, ironiškas žvilgsnis į viską ir jokių, kaip mes tada sakydavom, užpakalinių minčių.
Šiuo atžvilgiu buvo ypač doras, tyras, tikras idealistas. Niekaip neišeina iš atminties vienas anų studentiškų dienų atsitikimas. Kambaryje šaipydavomės vieni iš kitų be jokių pykčių ar įžeidinėjimų. Kartais gana kandžios, retsykiais su tam tikrais ciniškumo atspalviais būdavo Sigito pastabos. Ir štai vieną dieną jo pasakytas juokelis pasirodė esantis ne visai vykęs. Žinojom, kad Albertui patinka viena bendrabučio mergina, supratom jo tą platonišką jausmą. Vieną rytą Sigitas grįžta iš dušo ir sako: „Albertynai (taip kartais jį vadindavom), kad tu žinotum, mačiau tavo N. su vienu apatinuku.“ Albertas, kaip sėdėjo prie stalo, taip nieko nelaukdamas stvėrė rašalinę ir paleido į Sigitą ir šokęs prie jo griebė už gerklės. Vos atskyrėm abudu, o paskui buvo ar ne pora savaičių mirtino tylėjimo. Per tą laiką visiems, ir Albertui taip pat, labai rūpėjo valyti tą rašalu aptaškytą kambario sieną. Bet viskas praėjo, po kiek laiko tą nesusipratimą užmiršom ir Albertas niekada to neprisimindavo.
Šis tradicinis dorovės supratimas ir jos nuostatų taikymas sau pačiam ir bus pakišęs jam koją bei sudrumstęs dalį gyvenimo. Baigiantis studijoms, Lietuvių kalbos katedroje jau buvo nuspręsta, ką iš mūsų pasilikti dėstyti, ką kur siųsti iš kokio dalyko tobulintis kitur. Kai kuriuos mūsiškius pradėta rengti stoti į partiją, kad būtų nepriekaištingas ideologinis pamušalas. Paskutiniame semestre kandidatais į partiją buvo priimti Aleksas (Girdenis), Albertas ir gal dar kas nors, dabar neatsimenu. Rygoje, kur jis buvo išsiųstas į aspirantūrą, kai sukako partinio kandidatavimo metai ir reikėjo priimti nariu, Albertas stoti atsisakė. Man jis nieko apie tai nepasakojo, tik iš kitų girdėjau, esą sakęs, kad dar nepriaugęs iki narystės, kiti tvirtino, kad teigęs negalintis pritarti esamai partijos politikai. Kaip buvo iš tikrųjų, gal kas kitas parašys, tik visi žinom, kad iš Rygos grįžo su vilko bilietu ir ilgus metus turėjo nešti sunkią jo naštą.
Kiek papasakosiu apie mūsų studijas. Pirmame kurse ar ne svarbiausia kalbotyros disciplina buvo prof. Balčikonio bendrasis lietuvių kalbos kursas. Albertas yra rašęs, kad tas kursas jam nebuvęs labai įdomus ir didesnio įspūdžio nedaręs. Iš tiesų bendrinės (tada literatūrinės) kalbos dalykų jame būdavo nedaug, nes nemažą laiko dalį užimdavo žodžių rinkimo didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“ aiškinimai. Visi, kurie turėjom tarmę, rašėm žodžius į lapelius ir nešdavom į paskaitas. Profesorius kitą kartą neretai norėdavo ką pasitikslinti iš atneštų žodžių ir sykį išsišaukė Albertą: ar tikrai Šaukėnų tarmėje varnėną vadina švilpiu? Studentas patvirtino, pasakė dar kelis su tuo žodžiu sakinius, ir profesoriaus džiaugsmui nebuvo ribų. Gal tik tą vieną kartą jį mačiau tokį laimingą, o Alberto vėliau nesyk paklausdavo, kaip kokį žodį sako ar kirčiuoja Šaukėnuose. Alberto garbei reikia pasakyti, kad kaip tik tas jo pirmas užrašytas sakinys įdėtas į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ XV tomo straipsnį švilpis: Jau ir švilpiai greit parlėks Šaukėnai.
Pirmaisiais mūsų studijų metais Balčikonis buvo pradėtas spaudoje kritikuoti dėl tam tikrų savo kalbos taisymų. Didžioji kurso dalis palaikė Balčikonį, ir ypač po to, kai iš jo savo kalbotyros įvado kurso paskaitose pradėjo tyčiotis Ričardas Mironas. Laikraščiuose pasirodančius straipsnius kambaryje ar kurse karštai aptardavom, daug diskutuodavom tarpusavyje. Apskritai Balčikonio, literatūros dėstytojų Kostkevičiūtės, Lukšienės, Zaborskaitės palaikymas dalyje mūsų kurso buvo tiesioginė opozicija partinėje spaudoje reiškiamoms nuostatoms. Bet kartą Aleksas ėmė dėstyti, kad gerai įsiskaitęs į vieną oponentų straipsnį ir nusprendęs, kad žodis vystyti(s) reikšme „plėtoti(s)“ esantis visai geras ir jis negalintis pritarti Balčikonio nuomonei. Atsimenu, kokia karšta buvo mudviejų su Albertu reakcija: jautėme Balčikonio mokymo išdavystę, taikymąsi prie konjunktūros, kaltinom kolegą esamomis ar tariamomis nuodėmėmis. Tokių jaunatviško maksimalizmo protrūkių kurse, ypač kalbininkų grupėje, niekad netrūkdavo ir jų pradėjo mažėti tik tada, kai savo mokytojų veikiami ėmėm daugiau remtis kalbos faktų pagrįstumu, o ne išankstinėmis nuomonėmis. Čia mūsų jaunystės energiją daugiausia padėjo kiek pakreipti reikiama linkme jaunas, tik pradėjęs dirbti universitete dėstytojas Jonas Kazlauskas.
Pirmame kurse ne vieną žavėjo jauno tautosakos dėstytojo Donato Saukos paskaitos. Keli nuėjo į tautosakos būrelį, įsitraukė į žodinės liaudies kūrybos rinkimą (Antanas Jarmala, Albertas Ulys, Norbertas Vėlius). Nežinau ar nuėjo į būrelį Albertas, bet apie tautosaką kambaryje ne kartą buvo kalbama. Vėliau viename kraštotyrininkų darbų kataloge radau parašyta, kad Albertas 1958–1964 m. Kelmės ir Šiaulių rajonuose surinko 115 įvairių tautosakos vienetų ir 1964 m. juos perdavė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos saugyklai.
Baigiantis pirmam kursui buvo pasakyta, kad nuo antro turėsim susiskirstyti į literatus ir kalbininkus. Dabar neprisimenu, ar to kurso pabaigoje, ar II pradžioje ėmiau įkalbinėti studijų artimesniuosius eiti į kalbininkus. Mat jau stodamas į lituanistiką buvau apsisprendęs pasirinkti tik kalbą. Savo geriausio klasės draugo tėvo – Kazlų Rūdos gydytojo Broniaus Čitavičiaus buvau gerokai paauklėtas į literatūrą žiūrėti kaip į partijos linijos vykdymą: ten negalėsi turėti savo nuomonės, visada pūsi į svetimą dūdą, o kalba nuo politikos nepriklauso, čia visada būsi laivas ką nori sakyti.
Ir šiais, ir kitais argumentais mėginau įtikinti Albertą, Aleksą, Sigitą, kitus artimesniuosius. Nežinau, kiek turėjo reikšmės mano pastangos, bet bendraminčiai pasirinkome kalbą. Aleksas vienoje televizijos laidoje yra sakęs, kad jam šiuo atžvilgiu daugiausia įtakos padaręs Zinkevičius, bet mūsų pokalbiuose jis dalyvaudavo ypač aktyviai. O Albertas vėliau ne kartą ir viešai yra tikinęs, kad kalbą pasirinkęs dėl politinių motyvų, kur nėra jokių marksizmų ir kitokių bjaurysčių.
Taigi 1958 m. rugsėjį atsidūrėm Kazlausko vedamame lietuvių kalbos seminare (ar kaip kitaip vadinosi, gal proseminaras). Čia atsivėrė naujos kalbos mokslo platumos, ne vienas iš mūsų čia radom tikrąjį kelią į mokslo pasaulį. Apie tai, ką ten veikėm, ko ir kaip mokėmės, mano ir kitų jau kiek rašyta, galiu tik pridurti, kad keli iš to seminaro išėjom į mokslo pasaulį: Evalda Strazdaitė (dabar Jakaitienė), a. a. Danutė Skurkaitė, Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, dar aš. Dėstytojas visiems parodė kryptį, atskleidė mokslinio darbo metodikos paslaptis, ne vieną pastūmėjo imtis temų, kuriomis paskui domėjomės ne vienus metus ar net dešimtmečius. Prie mūsų prusinimo dar daug prisidėjo III kurse vykę Vinco Urbučio seminarai, tikras Kazlausko mokymo tęsinys, taip pat Zigmo Zinkevičiaus, Jono Palionio paskaitos. Išskirtinės savo erudicija, be galo plačiais moksliniais interesais žavėjo Vytauto Mažiulio indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos paskaitos, vienu metu net skaitytos vokiečių kalba, jo dėstoma hetitų kalba.
Tuometinė Universiteto Lietuvių kalbos katedra gyveno aukso amžių: per visą jos istoriją daugiau nebuvo tiek tokių autoritetų ir iškilių mokslininkų. Aukso amžių tada gyveno ir Kazlausko vadovaujamas Lietuvių kalbos būrelis. (Dar vienas toks amžius vėliau buvo Girdenio vadovavimo laikais.) To būrelio mokslinė veikla buvo tolesnė paskaitose ir seminaruose įgytos patirties plėtra ir tvirtinimas. Daugelis joje pasirinkom savo mokslinio darbo kryptis, nors temos dažnai ateidavo kaip tik iš seminarų. Galima pasakyti, kad ne vienas per mokslo metus esame rašę po du tris mokslinius darbus – vieną seminare, kitus būrelyje. Buvo ir paskatų iš Universiteto vadovybės: stengdavomės patekti į Studentų mokslinės draugijos konferencijas, ten gauti geresnių vietų, pelnyti vienokių ar kitokių apdovanojimų, išvažiuoti su pranešimais į kitas respublikas, sulaukti materialios paspirties iš Universiteto administracijos įvairiems būrelio renginiams (pavyzdžiui, ekskursijoms, vakarams).
Ką ne ką apie būrelio tų metų veiklą esu rašęs atsiminimuose apie profesorių Kazlauską, čia noriu prisiminti vieną Alberto skaitytą pranešimą. 1961 m. gegužės mėn. ar ne 13 d. būrelis surengė savo 15 metų įkūrimo jubiliejų – mokslinę konferenciją. Jos aukštą lygį rodo pranešėjų pavardės ir pranešimų temos. Algirdas Sabaliauskas kalbėjo apie baltiškus skolinius finougrų kalbose, Vinco Urbučio panešimas vadinosi „Kada susiformavo atskiros lietuvių ir latvių kalbos“, o Alberto Rosino – „Iš parodomųjų įvardžių istorijos“. IV kurso studentui būti tarp dviejų jau daug pasiekusių lietuvių kalbos mokslininkų reiškė ne tik jo pranešimo įvertinimą, bet ir dideles perspektyvas lietuvių kalbos istorijos tiriamuosiuose darbuose. Prie tų Kazlausko jam į rankas įduotų įvardžių. Albertas taip ir prilipo – buvo ištikimas jiems visą gyvenimą.
Šia proga negaliu užmiršti, kad anomis jubiliejinėmis būrelio dienomis Albertas rašė ir būrelio istoriją (be kita ko, tai rodo ir polinkį prie kalbotyros istorijos, – prisimintini jo Prano Skardžiaus sudaryti rinktiniai raštai ir straipsniai apie Skardžiaus gyvenimą ir darbus). Reikia apgailestauti, kad tos būrelio istorijos tekstas, kaip ir mūsų leisto sieninio laikraščio „Lingua“ puslapiai (juose buvo ir nemaža Alberto rašinių), yra dingę įvairiais katedros kraustymosi ir remontų metais, ir tai yra didelis nuostolis pačios Universiteto Lietuvių kalbos katedros istorijai.
Taigi su Albertu studijų metais daug dienų gyventa vienomis mintimis, bendrais darbais ir siekimais. Džiaugiuosi, kad ši graži draugystė truko ilgai, iki pat Alberto mirties.
Aldonas Pupkis
XXX
Geriau įsižiūrėjus
Nedaug kam buvo pavykę žvilgterti už jo šypsnio: uždaras iki nuošalumo, ginąsis juokeliais, nesyk ir kandžiais, daugiau klausąsis, negu kalbąs. Žmogus sau. Netgi bendravus bendrabučio aplinkoj.
Ir vis dėlto sykį jis atsiskleidė visas. Pats. Tuo momentu, kai reikėjo tarti galutinį žodį – stojąs į kompartiją ar ne. Žinojo, kad neteks aspirantūros, kad visas tolesnis gyvenimas bus lydimas to savojo žingsnio, ir vis dėlto jis tarė ne. Taip ir buvo: toliau ėjo labai sunkiai. Galėtų būti parašyta ištisa istorija apie gerus ir nelabai gerus šalikelių žmones, bet kam tai rūpi! Tiesą pasakius, ir man svarbesnis jo nekompromisinis išskirtinumas, negu viską amortizuojantis gerumas.
O ir kurso jaunystės portrete Albertas ryškus be jokių sugestijonuojančių judesių: rimtas, atidus, darbštus, draugiškas – tikrai perspektyvus ano meto jaunuolis, kone etalonas. Galgi tikrai? Kai gerai įsižiūri.
Romualdas Ozolas
XXX
Švilpis
Kai išgirstu kurso draugo Alberto Rosino pavardę, pirmiausia atminty regiu jį sėdintį priešais kalbininką profesorių Juozą Balčikonį. Egzaminas. Visas kursas sėdi auditorijoje. Neramu, nes apie profesoriaus keistenybes esame girdėję visokių kalbų. Jis nemėgstąs dabitų, vaikinų siaurakelnių, o merginų pasidažiusių, miesčioniškų. Reikia rengtis ir elgtis kuo paprasčiau, kalbėti taip, kaip kaimo žmonės, mūsų tėvai ir seneliai, kalba. Profesorius pirmiausia būtinai pasiteirauja, iš kur esi kilęs, kaip kirčiuojamas tas ar kitas vietovardis, vandenvardis. Aš, pavyzdžiui, vos nesudegiau ištardamas gimtojo Alytaus vardą. Daugelis alytiškių tada šio miesto vardą ištardavo kirčiuodami tai pirmą, tai antrą skiemenį. Aš irgi neteisingai sakydavau – Alytus. O tąkart paklaustas iš susijaudinimo pasakiau iš Alytaus,ir jau norėjau pasitaisyti, bet, matau, profesorius kažkodėl nesusiraukia, atsakymu yra patenkintas, klausinėja toliau. Tada ir supratau, kaip reikia kirčiuoti dzūkų sostinės vardą.
Kai kuriuos kurso draugus(es) profesorius klausinėjo ilgiau (pavyzdžiui, Kęstutį Nastopką, ir parašė tik gerai, o penketukininkui tai nelabai gerai), kitus trumpiau; Albertas Rosinas atsakė tik į vieną profesoriaus klausimą, atsakė vienu žodžiu – ir gavo labai gerai. Štai tas trumputis jų pokalbis. Kaip pas jus vadina varnėną? Švilpis. Ir viskas – egzaminas išlaikytas.Šitas kresnas, gražaus veido šviesiaplaukis vaikinas profesoriui , tikriausiai, jau žinomas, turi kažkokių man nežinomų nuopelnų, jeigu taip lengvai , beveik neatsakinėjęs gauna geriausią J.Balčikonio įvertinimą, – mintyse pavydžiu egzaminą jau išlaikiusiam kurso draugui.
Tai turbūt pirmas iki šiol atmintyje išlikęs įvykis, susijęs su A.Rosinu. Dabar beveik neabejoju, kad Albertas dėstytojui buvo surinkęs ir pateikęs retų žodžių, posakių. Tačiau tą mes darėme, tikriausiai, visi, atvykę iš provincijos, ypač iš kaimo, nes kaimiečių kalba, pasak profesoriaus, taisyklingesnė, dar nesugadinta žurnalistų, poetų. Nepaisant to, ne visi mes taip lengvai laikėme egzaminą, kaip Albertas. Kartais nedaug reikia, kad suprastum, ko žmogus vertas, kokie jo gabumai. Alberto gabumus greitai pastebėjo ne tik prof. J.Balčikonis, bet ir kiti Universiteto kalbininkai.
Gyvenome Tauro bendrabutyje. Į paskaitas, iš paskaitų einantį jį dažnai matydavau Aldono Pupkio ir Sigito Varnagirio kompanijoje. Jeigu neklystu, jie gyveno viename kambaryje. Atsitiktinai kurį laiką lankydavausi Alberto giminaičio – siuvėjo, gyvenusio Žvėryne, Latvių gatvėje – namuose. Kurso draugas papasakojo apie tą siuvėją, siuvėjas pasakojo apie Albertą. Deja, dabar nieko jau neprisimenu, tik patį faktą. Penktame kurse, kai artėjo studentiško gyvenimo pabaiga, nemažai fotografavau. Artimesnius bičiulius paprašydavau pastovėti balkone, papozuoti ilgam prisiminimui. Vienoje tokioje nuotraukoje Algis Patašius (prieš du dešimtmečius su jachta Lietuva apiplaukęs Žemės rutulį), Sigitas Varnagiris (turėjęs ketinimų tapti kalbininku, bet tapęs, berods, ekonomistu), Romualdas Ozolas (pravardžiavome jį Rašytoju, Skriptorium, o jis tapo filosofu, politiku, Nepriklausomybės akto signataru) ir Albertas Rosinas – būsimasis kalbininkas, gimtosios kalbos puoselėtojas, saugotojas, mokytojas. Visi trys traukia po cigarą, kurių nusipirko ar gavo dovanų R.Ozolas, tik Albertas išmintingai žiūri į juos, pozuojančius, ir netausojančius savo sveikatos. Jeigu neklystu, niekada nemačiau Alberto nei rūkančio, nei geriančio. Nebuvo jis pasilinksminimų, šokių mėgėjas. Ar ne taip?
Gyvenau Žirmūnuose, o A.Rosinai – kažkur netoli Minsko parduotuvės, todėl neretai iki centro važiuodavom kartu, persimesdavom vienu kitu žodžiu. Kelis kartus gatvėje su juo esu ilgiau pabendravęs. Kartą , prisimenu, daug politikavom. Vienas kito nebijojome, todėl negailestingai kritikavome brežnevinių laikų idiotizmą, spėliojome, kuo visa tai bagsis. Pajutau, kad Alberto politinis žvilgsnis platus ir gilus, kad jis domisi ne tik kalbos dalykais, bet turi įdomios neoficialios informacijos. Žinoma, po kelių dešimtmečių viskas išsitrynė, liko tik įspūdis: buvome vienminčiai, pavergtos tautos vaikai, kurie dar neįsivaizdavome blogio imperijos griūties ir nesitikiėjome sulaukti Lietuvos nepriklausomybės. Bent jau aš tada tikrai nebuvau didelis optimistas… Kitą kartą, jau nepriklausomybės laikais, Universiteto Sarbievijaus kieme jis peikė studentus, kurie dabar visai kitokie, nei buvome mes. Ir šio pokalbio detalių, deja, neprisimenu.
Vytautas Visockas
