Lietuvoje gausu įvairiausių renginių renginukų renginėlių. Tik spėk visur nueiti. Bet jeigu visur dalyvausi, nieko kito nenuveiksi.
Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, jog atėjo metas pradėt kritiškiau žvelgti į tuos, kurie kviečia. Pirmiausiai privalu išsiaiškinti, kodėl kviečia.
Juk kai kurie susitikimai, diskusijos, seminarai – beprasmiškas laiko gaišinimas. Juose – nieko naujo, originalaus, įsimintino. Geriausiu atveju kartojamos seniai įvardintos, visiems žinomos tiesos. Bet štai išeičių niekas nesiūlo.
Išėjęs iš tokio tuščiavidurio, užtat būtinai pompastiškai pavadinto, vakaro suvoki, jog tiesiog veltui sugaišai keletą valandų. Mat nei organizatoriai, nei dalyviai nepasakė nieko svarbaus. Toji diskusija greičiausiai tebuvo reikalinga … patiems organizatoriams. Kad galėtų, matyt, vėliau girtis, esą nesėdi sudėję rankų, todėl neabejotinai verti finansinės valdžios paramos…
Vakarą, į kurį sausio 14-ąją pakvietė kunigas Robertas Grigas, neabejotinai priskirčiau prie prasmingųjų. Juk tą šeštadienio popietę Kaune buvo surengtas susitikimas su Sergėjumi Kovaliovu. Tikriausiai niekam nereikia priminti, kad S.Kovaliovas – legendinis Rusijos žmogaus teisių gynėjas, žinomas laisvės ir demokratijos propaguotojas. Dabar jau – ir Lietuvos Laisvės premijos laureatas.
Laisvės premijų komisijos pirmininkas Seimo narys Petras Auštrevičius ne veltui pabrėžė: “Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas visokeriopai vertas pirmosios Laisvės premijos, įsteigtos Lietuvoje, ir, manau, kad šios premijos suteikimas šitam iškiliam asmeniui būtų taip pat didelė garbė Lietuvai. Premija skiriama už ilgalaikę, nenuilstamą veiklą, padariusią įtakos tikrai ne vienai valstybei. Lietuvai iškovoti laisvę be Rusijos demokratijos paramos, be Rusijos disidentų ir demokratų paramos vargu ar būtų buvę įmanoma”.
Nors tai toli gražu ne pirmasis mano susitikimas su žinomu sovietinių laikų disidentu, minėtas Kauno arkivyskupijos organizuotas vakaras tikrai neprailgo. Susitikimo organizatoriai elgėsi itin taktiškai, įžvalgiai. Jie leido daugiau kalbėti svečiui, nei patys kalbėjo. Žodžiu, neprailgo nei Kauno mero, nei Seimo atstovo, nei istoriko, nei kitų vedančiųjų kalbos. Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus vadovautas vakaras užtruko ilgokai, bet buvo prasmingas ir turiningas.
O juk prieš keletą metų Vilniuje teko dalyvauti ir susitikimuose, kur S.Kovaliovo pasakojimus stelbė buvusių sovietinių Lietuvos profesorių, dėstytojų, istorikų pasigyrimai, esą ir jie priešinosi sovietinei santvarkai bei sovietinei okupacijai. Tik ne taip ryškiai ir atkakliai, kaip priešinosi S.Kovaliovas. Žodžiu, tąsyk buvo susidariusi keista situacija. Atrodė, kad žinomą disidentą pasikvietėme ne tam, kad paklausytume jo minčių, o vien tam, kad jį informuotume, jog ir mes buvome “ne iš kelmo spirti”.
Sausio 14-ąją negalėjo neįsiminti žmogaus teisių gynėjo, disidento S.Kovaliovo pastebėjimai apie keistą, sunkiai prognozuojamą Rusijos žmonių elgesį. Štai 1991-ųjų sausį, kai Vilnius buvo užpultas sovietinės kariuomenės, Maskvoje į gatves protestuoti išėjo gausus būrys rusų. Gal net keli šimtai tūkstančių. Kai kas nurodo trijų šimtų tūkstančių skaičių. Net milijoninei Maskvai tokie skaičiai – įspūdingi. Mitingai, be abejo, Kremliui buvo kaip šaltas dušas. Vaizdžiai tariant, padėjo atsikvošėti – pabrukus uodegą grįžti į karines bazes. Tačiau neprabėgus nė keleriems metams Rusijos žmonių parama padorumui, laisvei, sąžiningumui kažkur negrįžtamai dingo. Išsisklaidė kaip dūmas. Nebeliko nė kruopelytės.
Žinomas Rusijos disidentas S.Kovaliovas omenyje turėjo karinę invaziją į Šiaurės Kaukazą. 1994-aisiais Rusijos kariuomenė įsiveržė į Čečėniją. Pirmosios karinės kampanijos metu vien Grozne žuvo apie 25 tūkst. taikių gyventojų. O į Maskvos ir Sankt Peterburgo gatves protestuoti prieš beprasmes skerdynes išėjo vos keli tūkstančiai žmonių. Neprabėgo nė keleri mėnesiai, ir, nors karas Čečėnijoje tik nuožmėjo, nebeliko ir tų kelių tūkstančių. Smerkti agresijos Šiaurės Kaukaze į gatves jau išeidavo vos kelios dešimtys neabejingųjų. Į Kauną atvykęs Rusijos disidentas S.Kovaliovas sakė apgailestaująs, nes neturintis tikslaus, konkretaus atsakymo, kodėl Rusijoje taip greitai ir taip kardinaliai keičiasi gyventojų nuotaikos.
Todėl jis su nerimu žvelgiąs ir į šių dienų protesto akcijas. Mitingai, kurių dalyviai Maskvoje ir Sankt Peterburge viešai šaukia, jog Vladimiro Putino valdymas jiems atsibodo iki gyvo kaulo, – teikia vilties. Pasipiktinusieji nesąžiningais Rusijos rinkimais ir per ilgu V.Putino užsibuvimu didžiojoje politikoje drąsiai veržiasi į mitingus ir protesto akcijas. Svarbiausia, į skaitlingus susibūrimus.
Tačiau disidentas S.Kovoliovas, beje, sovietmečiu teistas būtent Vilniuje, nerimastingai laukia, kada tarsi staiga, netikėtai kilusi antiputiniška kampanija taip pat staiga, netikėtai nuslūgs. Juk opozicionieriai, kurie nori, jog Rusija taptų demokratinė, padori, ginklais nežvanginanti šalis, garbingojo svečio nuomone, “labiau nekenčia vienas kito nei V.Putino”. Rusijos opozicija – marga, susiskaldžiusi, ji savo energiją labiau eikvoja kovai tarpusavyje, nei kovai su Kremliaus diktatoriais. Tokia opozicija negali būti kūrybinga, stipri, ilgalaikė.
Įsidėmėjau ir šiuos Rusijos disidento S.Kovaliovo žodžius: “Ne visuomet reikia džiaugtis, kad Sovietų Sąjungos imperija sugriuvo beveik taikiai, beveik be kraujo”. S.Kovaliovo įsitikinimu, “taikiai subyrėjusios imperijos turi savybę taikiai ir atsigauti”. Jo manymu, ši taisyklė labai tinka dabartinei Rusijai. Sovietų Sąjungos nebeliko, bet ant jos griuvėsių susikūrė kita, šiek tiek mažesnė, silpnesnė, bet vis tiek užtektinai bjauri imperija.
S.Kovaliovas nevengdavo ironizuoti. Jo ironija visuomet būdavo gili, prasminga. Visi suprantame, kas iš tiesų yra V.Putinas, tą supranta ir Lietuva. Bet jeigu nedorėlis V.Putinas, S.Kovaliovo įsitikinimu, ir vėl bus išrinktas Rusijos prezidentu, tiek Lietuva, tiek ir visos kitos demokratinės Europos valstybės pasveikins naująjį šalies diktatorių. Pasveikins ne dėl to, kad taip elgtis skatina padorumas, sąžiningumas ir laisvės pojūtis. Pasveikins dėl to, kad šitaip elgtis liepia tarpvalstybinių šalių bendravimo protokolai. Bet juk valstybės, kurios vadovaujasi ne sąžine, padorumu, o biurokratiniais protokolais, taip pat nėra labai … sąžiningos ir padorios. Ar ne taip, broliai lietuviai? Toks buvo retorinis pono S.Kovaliovo klausimas.
Paliko neišdildomą įspūdį ir S.Kovaliovo paaiškinimai, kodėl jis niūriais Chruščiovo ir Brežnevo laikais ryžosi ginti pamatines laisvės ir demokratijos nuostatas. Juk vilčių, jog sovietinė imperija bent jau artimiausiu metu ims trūkinėti, – tuomet buvo labai maža. S.Kovaliovas vengė pompastiškų palyginimų. Disidentas tvirtino daręs tai visų pirma dėl savęs, o ne dėl kitų. Jam tiesiog buvo sunku melą traktuoti kaip tiesą. Jam būdavo gėda apsimesti, jog nesupranta komunistų partijos demagogijos. Jam būdavo skaudu, kai meluojančiam nedrįsdavo rėžti į akis: “bet juk tu meluoji”. Taigi ilgainiui S.Kovaliovas pradėjo sakyti tik tai, ką manąs. Neslėpdavo savo įsitikinimų, savo kritiškų pastabų. Bet taip elgėsi pirmiausiai dėl to, kad “norėjo išlikti padorus pats prieš save ir savo sąžinę”.
XXX
Taigi reikia saugotis taikiai subyrėjusių imperijų, nes jos, kaip ir paukštis Feniksas, dažnusyk pakyla iš pelenų. Grįždamas iš Kauno prisiminiau Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu, duotą Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse LRT laidos “Ant svarstyklių” vedėjui Gintarui Aleknoniui. Iš pirmo žvilgsnio interviu būta ir informatyvaus, ir nuoširdaus, ir viltingo. KAM vadovė pelnytai džiaugėsi, jog, eidama ministrės pareigas, vos ne kiekvienais metais vyksta į Ameriką, kur susitinka su aukšto rango JAV pareigūnais, reiškiančiais Lietuvai neabejotinai milžinišką paramą.
Bet kas iš tų vizitų į Vašingtoną, jei Rusijos, remiantis visuomenininko, kultūrologo Dariaus Kuolio žodžiais, “vis dar labai daug Lietuvoje”. Norom nenorom minėtą KAM vadovės R.Juknevičienės interviu lyginu su nesenu LRT žurnalisto Tomaus Dapkaus ir visuomenininko D.Kuolio pašnekesiu apie keistus, įtartinus Lietuvos teisėsaugos ir Lietuvos specialiųjų tarnybų žingsnius persekiojant čečėnus Gatajevus, Šarūną Paberalių ar Eglę Kusaitę.
Žurnalisto T.Dapkaus vadovautas pokalbis paliko rimtos diskusijos įspūdį. Visuomenininkas D.Kuolys pasakojo apie tuos lietuviškus atvejus, kurie kelia didžiausią nerimą. Analizuojant kai kurias paskutiniąsias rezonansines Lietuvos bylas susidaro įspūdis, jog Lietuvos teisėsauga, įskaitant ir mūsų slaptąsias tarnybas, galimai gina ne Lietuvos, bet Rusijos interesus. Dar tiksliau tariant, galimai bendradarbiauja su Rusija, galimai vykdo FSB užduotis, galimai talkina FSB vadovybei. Nors, vadovaujantis, turėtų talkinti Amerikos CŽV arba Didžiosios Britanijos MI 5 ir MI 6.
XXX
Beje, įtarimų dėl netoleruotino Lietuvos koketavimo su Rusija – vis daugiau. Prisiminkime prieš keletą dienų viešai nuskambėjusį Seimo nario Vidmanto Žiemelio pareiškimą dėl galimo Baltarusijos KGB struktūrų nekliudomo veikimo Lietuvos teritorijoje. Parlamentaras pabrėžė, jog turintis įtarimų, esą Baltarusijos KGB agentai Aleksandro Lukašenkos režimo oponentus sėkmingai persekioja net tik Baltarusijoje, bet ir Lietuvos teritorijoje. Parlamentaro žiniomis, iš Baltarusijos į Vilnių pabėgę baltarusių opozicionieriai saugūs nesijaučia net Lietuvoje. Jie turį pagrįstų įtarimų, jog Baltarusijos KGB agentai juos seka ir čia, šalyje, kuri priklauso tiek NATO, tiek ES.
Šis nerimas, matyt, nėra vien laki “susireikšminusių asmenų fantazija”. Per pastaruosius keletą metų teko interviu imti iš mažiausiai keliolikos Lietuvoje viešėjusių baltarusių, besidominčių politika. Bent minimaliai dalyvaujantys baltarusiškos opozicijos veikloje baltarusiai šių eilučių autoriui kaip susitarę tvirtino bijantys Baltarusijos KGB keršto net gyvendami Vilniuje ar Varšuvoje. Jų manymu, Baltarusijos KGB agentų Lietuvoje knibždėte knibžda.
XXX
Štai dar vienas nerimą keliantis pavyzdys. Kai kurios lietuviškos politinės jėgos sausio 13-osios išvakarėse skelbė rengsiančios protesto piketus prie Austrijos ambasados Vilniuje. Ir vėl priekaištauta Austrijai, kam gi ši mums neišdavė pono Michailo Golovatovo. Iš pirmo žvilgsnio – priekaištai labai teisingi. Austrija – mūsų sąjungininkė. Todėl iš jos ir turime reikalauti paramos kaip iš sąjungininkės. Tačiau štai apie protesto piketus prie Rusijos ambasados Vilniuje nekalbėta. Kodėl? Juk M.Golovatovas – vis tik ne Austrijos pilietis. Ir jei būsime labai tikslūs, tai Rusija, o ne Austrija mums neatiduoda Sausio 13-osios “didvyrio”. Galbūt antiaustriškų protestų rengėjai dar tikisi iš Austrijos civilizuoto elgesio, o iš Rusijos – nebesitiki nieko? Tačiau toks jaunųjų Lietuvos socialdemokratų elgesys, kas ką besakytų, kelia dviprasmiškumo ir nenuoseklumo įspūdį.
XXX
Beje, lietuviškasis bejėgiškumas bado akis net akivaizdžiausiose smulkmenose. Suprantu, mūsų VSD nėra visagalė. Atpažinti ir sutramdyti Rusijos FSB bei Baltarusijos KGB agentus – sudėtinga veikla. Kartais tokie uždaviniai sunkiai įkandami net tokioms galingoms slaptosioms tarnyboms kaip CŽV ar “Mossad”.
Be abejo, parengti planą, kurio pagalba būtų galima išvengti šovinistinių Rusijos muzikantų vizitų į Lietuvą bent jau Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios progomis, – rimta užduotis. Mat tiesmukiškais draudimais nieko nelaimėsime. Tik sukelsime atvirkščią reakciją. Rusijos propagandai atremti reikalingos subtilesnės priemonės. Kartais tokių priemonių tiesiog neturime. Tačiau kad mes nepajėgiame nuveikti net pačių elementariausių, pačių paprasčiausių darbų.
XXX
2012-ųjų sausio 13-ąją Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyrius surengė pilietinę akciją “Būkime laisvi”. Toji akcija surengta ant Vytauto Didžiojo tilto. Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas priminė, jog iki šiol nėra įgyvendintas 2008-aisiais priimtas Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendimas Kauno Aleksoto tiltą pavadinti Vytauto Didžiojo vardu ir nuo jo nuimti visus iki šiol besipuikuojančius sovietinius simbolius. Taigi per daugiau nei trejetą metų mes nesugebėjome atlikti net tokio mažmožio. Vytauto Didžiojo tilto neapvalėme nuo svetimkūnių. Neužteko ryžto, drąsos ar sąmoningumo visas penkiakampes žvaigždes su kūjais ir pjautuvais išvežti ten, kur joms ir vieta – į muziejų. Žodžiu, Kaune turime Vytauto Didžiojo tiltą. Bet su sovietinių laikų ženklais. Įdomu, ką apie tokį lietuviškąjį fenomeną pasakytų šiauriečiai estai, Talino centre išdrįsę išmontuoti Bronzinio kario figūrą? Tokiais atvejais visuomet prisimenu garsųjį filosofo Arvydo Šliogerio posakį apie “patriotus – idiotus”.
XXX
Žodžiu, iš tokių “patriotų” beprasmiška reikalauti, kad jie dar demaskuotų bent jau keletą FSB ar KGB agentų, “besijaučiančių Lietuvoje taip pat saugiai, kaip ir savo namuose”. O KAM ministrė R.Juknevičienė kasmet važinėja į Vašingtoną ir ten susitinka su aukšto rango Amerikos diplomatais, kariškiais, kurie Lietuvai žada neabejotiną paramą ir palaikymą…
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: legenda tapęs žmogaus teisių gynėjas, disidentas Sergėjus KOVALIOVAS.
2012.01.20
