Vasario 4-ją dalyvavau radijo stoties „Laisvoji banga“ diskusijoje, pavadintoje „apie slaptą ir atvirą politiką“. Laidos vedėjas kolega Audrys Antanaitis užkabino svarbią temą. Net ir vieši, akivaizdūs, atvirai rodomi reiškiniai turi sumaniai dangstomų paslapčių. Taigi beveik valandą svarstėme, kaip galima atpažinti viešumo skraistėmis sumaniai uždengtas slaptas tendencijas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau kiekvienas viešas žingsnis turi savo paslaptį.
Kas tai – šių dienų paradoksas? Galva plyšta nuo informacjos gausos. Net ir pats konfidencialiausias faktas, regis, pasiekiamas vos keliais kompiuterio klavišo paspaudimais. Įspūdis toks, kad mes viską žinome … apie viską. Tereikia spustelėti televizoriaus valdymo pultelį, ir čia pat sužinosime, kokias politines kryptis savo metiniame pranešime nurodė JAV prezidentas Barakas Obama, kokie mūšiai verda Maidano barikadose Kijeve ar kokį įstatymą priimti ketina Lietuvos parlamentarai. Bet juk paslapčių – nė kiek ne mažiau nei tuomet, kai tautos neturėjo nei televizijų, nei radijo, nei interneto.
Autorinė žurnalisto A.Antanaičio radijo laidoje aptarėme daug temų. Bet vis tiek liko dalykų, į kuriuos norėtųsi pažvelgti dar giliau ir plačiau…
XXX
Štai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė antrą sykį sieksianti šalies vadovo posto. Regis, tai viena iš gerų lietuviškųjų naujienų. D.Grybauskaitė nėra ideali vadovė. Bet lyginant su buvusiais šalies Prezidentais – ji tikrai principingesnė, kietesnė ir ryžtingesnė. O vietoj jos peršamos ir brukamos kandidatūros atrodo dar blankiau. Deja, tą patį vakarą, kai D.Grybauskaitė oficialiai pareiškė antrą sykį sieksianti Prezidento posto, visuomeninis transliuotojas LRT paskelbė interviu su trimis politikos apžvalgininkais, kurie buvo linkę matyti vien prezidentės klaidas neįžvelgdami nė menkiausio jos nuopelno.
Politikos apžvalgininkai gali turėti kritinių pastabų, juolab kad į kritines autoritetingų asmenų pastabas pravartu bent jau įsiklausyti. Tačiau kodėl LRT tą vakarą neįsileido nė vieno politologo ar žurnalisto, kuris būtų pastebėjęs bent keletą D.Grybauskaitės nuopelnų? Juk minimų vakaro žinių tendencingumas badyte badė akis: trys argumentai – prieš, ir nė vieno argumento – už? Taigi turime pirmąją paslaptį – kodėl taip pasielgė visuomeninis transliuotojas? Nemėgsta Prezidentės, todėl ieško vien galimybės kritikuoti, ar tą vakarą LRT žurnalistai tiesiog nespėjo pakalbinti nė vieno Prezidentės šalininko?
XXX
Peržiūrėjus minėtas vakaro žinias į akis krito ir daugiau keistų tendencingumų. Vienas iš aršių D.Grybauskaitės kritikų politologas Lauras Bielinis, apie Lietuvos vadovę išleidęs net dvi kritines knygas, D.Grybauskaitei priekaištavo, esą jos prezidentavimo metais pašlijo Lietuvos santykiai su Lenkija. O šių eilučių autoriui atrodo, kad Prezidentei derėtų dėkoti už principingumą. Ji laikosi teisingos pozicijos – nenuolaidžiauja imperiniams Varšuvos reikalavimams. Prezidentė nenori, kad Lietuva taptų Lenkijos pastumdėlė. Prezidentė su Lenkija siekia bendrauti neprarandant savigarbos, orumo, kaip lygus su lygiu.
Juolab kad turime karčią patirtį – ankstesnieji du Lietuvos prezidentai tokių savybių neturėjo. Tiek Algirdo Brazausko, tiek Valdo Adamkaus neprincipingumas bendraujant su oficialiąja Varšuva pažadino Lenkijos apetitus, esą lietuviams galima kelti bet kokius priekaištus, jie vis tiek išsigąs, atsitrauks, nusileis. Būtent buvusių dviejų prezidentų impotentiška laikysena Lenkijos atžvilgiu sukūrė situaciją, kada Lenkija pasijuto galinti su Lietuva elgtis kaip su vasalu, pavaldiniu ar jaunesniuoju broliu.
D.Grybauskaitė šią klaidą, regis, nori ištaisyti. Mes turėtume ją paremti. Bet mes ją kritikuojame, reikalaudami, vaizdžiai tariant, neįmanomų dalykų. Kaip draugiškai sugyventi su kaimynu, kuris siekia tave pavergti? Kai kaimynas atsisakys polonizacijos politikos, tada ir turėsime nuoširdesnius lietuvių – lenkų santykius. O gal D.Grybauskaitės oponetai norėtų, kad Lietuvos vadovė, kaip jos pirmtakai, pataikautų ekspansinėms Varšuvos užmačioms? Tada santykiai su kaimyne tikrai pagerėtų. Bet kokia nauda iš tokio pagerėjimo Lietuvai, jei lietuviškumo sumažės tiek Punske, tiek Seinuose, tiek Vilnijoje?
Keista ir Lietuvos tautininkų laikysena. Jų požiūris į šiandieninę Lenkiją – kritiškas. Kritiškumas – sveikintinas. Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Lenkijoje mes turime daug draugų, nė trupučiuko nesvajojančių apie Vilniaus krašto polonizaciją.
Tad, vadovaujantis logikos dėsniais, tautininkai turėtų remti Prezidentę. Bent jau šioje sferoje. Tačiau spaudoje nepastebėjau nė vienos rimtesnės tautininkiškos padėkos Prezidentei už nenuolaidžiavimą Lenkijai. O tiesiogiai ir netiesiogiai reiškiamos kritikos, besiveržiančios iš tautininkų pusės, – apstu. Tad kaip suprasti, kada tautininkai – nuoširdūs, o kada – apsimeta esą nuoširdūs?
XXX
Prezidentę derėtų pagirti ir dėl nenuolaidžiavimo Rusijai. Viena iš paskutiniųjų naujienų rusiškame fronte: Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas svajoja Lietuvoje prikurti iš Rusijos biudžeto išlaikomų rusiškų mokyklų. Klastingas sumanymas. Pirmas įspūdis – tarsi ir sveikintinas. Tegul rūpinasi saviškiais, kad tik mums, lietuviams, nereikėtų atsegti savų piniginių.
Bet juk tokiomis priemonėmis Rusija sustiprintų savo ir taip jau rimtą įtaką vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai. Prezidentės atsakas į tokią Kremliaus iniciatyvą – neigiamas. Kiekvienas savigarbos nepraradusios valstybės vadovas ištartų griežtą „ne“. Rusija juk neleidžia savo teritorijoje kiniečiams steigti iš Kinijos biudžeto išlaikomų mokyklų ir kultūrinių įstaigų. Nes pagrįstai bijo tapti Kinijos provincija. Tai kodėl Lietuva turėtų priimti klastingąją rusų „dovanėlę“?
Žodžiu, griežta Lietuvos laikysena – suprantama. Nesuprantamas mūsų noras įgelti Prezidentei, esą ji nemokanti palaikyti pragmatiškų santykių su šia Rytų kaimyne. Pažvelkime į lietuviškąją viešąją erdvę – kiek ten priekaištų Prezidentei dėl prastų Lietuvos – Rusijos santykių?! Tarsi su imperinių ambicijų neatsisakiusia Rusija būtų įmanomas pragmatiškas dialogas. Tarsi nežinotume aksiomos: Vladimiro Putino valdomai Rusijai mes neįtiksime tol, kol neatsiklaupsime ant kelių.
Todėl ir baugu: kodėl nesugebame suvokti net akivaizdžiausių reiškinių? Politologas L.Bielinis viešojoje erdvėje turi tūkstančius gerbėjų, kurie antrina jo argumentams, girdi, D.Grybauskaitės vadovavimo metais santykiai su Rusija dar labiau pašlijo.
O gal tai galima paaiškinti, pavyzdžiui, filosofo Gustavo le Bone veikalu „Minios psichologija“? Šis filosofas sako: „Atskiras individas yra mąstantis ir protaujantis žmogus. Tačiau jų minia neprotauja. Ji netoliaregiška, buka ir negailestinga. Ją valdo vien tik emocijos. Minioje vienodai elgiasi ir neraštingas valkata, ir bedarbis, ir aukšto intelekto universiteto profesorius“.
Gal čia slypi paaiškinimas, kodėl tūkstančiai lietuvių dabar taip entuziastingai ieško Prezidentės nuodėmių ar pasišovę referendumuose atsakinėti į sudėtingus klausimus, kurių nesupranta ir negali suprasti, nes neturi deramo išsilavinimo?
XXX
Štai internetiniame portale Delfi.lt socialdemokratų partijos narys Aloyzas Sakalas skelbia straipsnį „Girnapusė ant D.Grybauskaitės kaklo“. Primityvus rašinys. Preciziškai smulkiai gilinamasi į daugiau nei dvidešimties metų senumo įvykius. Socialdemokratui A.Sakalui vis dar atrodo svarbu žinoti, kaip antrosios kadencijos sieksianti D.Grybauskaitė elgėsi žlungant Sovietų Sąjungai. Pavyzdžiui, rašė ar nerašė sovietų saugumui ataskaitas apie keliones į užsienį.
Nejaugi toks klausimas – vis dar aktualus? Istorikams – taip. Rinkėjams – ne. Bendradariavimo su KGB tema jau išsemta. KGB seniai nebėra. Protaujančiai Lietuvai šiandien labiausiai turėtų rūpėti antroji medalio pusė – kokioms struktūroms prezidentauti sumanęs asmuo tarnauja šiandien. Ryškių dabarties D.Grybauskaitės klaidų nematau: jei Rusija ir Lenkija siunta, vadinasi, turime gerą prezidentę.
XXX
Jei norime suvokti, kas, kaip ir kodėl puola D.Grybauskaitę, atidžiai skaitykime žurnalą „Valstybė“. Atsiverskime kad ir šių metų sausio mėnesio „Valstybės“ numerį, kuriame paskelbtas redaktoriaus Eduardo Eigirdo straipsnis „Prezidentė laimėjo mūšį, bet laimėti karą bus sunku“.
Pateiksime trejetą dėmesį patraukusių citatų. Dabar – pirmoji citata.
„Taigi, kai žvelgiame ne tik į artėjančius rinkimus, turime suvokti, kad kalbame ne tik apie Rusijos interesą kuo labiau destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje ir taip didinti galimybę, kad tokiu atveju bus sutrikdyti ir taip sunkiai vykstantys energetinę nepriklausomybę įtvirtinantys projektai, tačiau ir apie oligarchizuotų verslo grupių, kurių įtaka siekia ne tik žiniasklaidą, bet ir teisėtvarką bei teismus, interesus.
Tokioms verslo grupėms, net jei jos neturi finansinio ir kitokio užnugario, jokiu būdu nereikia stipraus prezidento, jei jis nėra nuo jų priklausomas. Oligarchinėms verslo grupėms geriau, kai prezidentas priklauso nuo kurios nors vienos iš jų, o ne kai yra nepriklausomas. Nes kai prezidentas yra priklausomas nuo vienos iš verslo grupių, yra aišku, su kuo reikia kautis, su kuo galima derėtis ir dalytis, o jei valstybę valdo prezidentas, kuris stengiasi išlikti nepriklausomas nuo stambiausių verslo grupių ir yra priešiškai nusiteikęs jų atžvilgiu, derėtis ir tartis daug sunkiau, nes ką gali pasiūlyti žmogui, kuris nori išlikti nuo tavęs nepriklausomas?“
Kas galėtų paneigti šias įžvalgas? Politologas L.Bielinis, socaldemokratas A.Sakalas?
Dabar – antroji citata. Įsidėmėkime. „Tai, kad puolimas prieš prezidentę D.Grybauskaitę yra išskirtinis, demonstruoja žiniasklaidą kontroliuojančių verslo grupių vienybė. Ją galima identifikuoti lyginant šį puolimą su tais, kuriuos teko išgyventi Valdui Adamkui ir Rolandui Paksui. Tiek vienam, tiek kitam teko atlaikyti intensyvų žiniasklaidos kotroliuojančių verslo grupių puolimą, tačiau tos, kurios puldavo V.Adamkų, aršiai gindavo R.Paksą, ir atvirkščiai. O prieš D.Grybauskaitę panašiai užsidegusios veikia visos istoriškai aktyviausiai į politinius procesus besikišančios verslo grupės.“
Ši „Valstybės“ žurnalo redaktoriaus E.Eigirdo įžvalga – vėl tarsi pirštu į akį. Nejaugi D.Grybauskaitės oponentai pajėgūs ją įtikinamai paneigti?
O štai trečioji, ne mažiau sensacinga ištrauka. „O juk būtent tai, kad net įstrigus puolimui prieš D.Grybauskaitę neatsiranda žiniasklaidos priemonių, kurioms rūpėtų pažymos (turima omenyje slaptoji VSD pažyma, jog Rusija rengia puolimą prieš Lietuvos prezidentę – G.V. pastaba) turinys ir konkreti Rusijos įtaka, ir yra daugiausia nerimo teikiantis reiškinys. Tai rodo, kad didelė žiniasklaidos arba yra oligarchinių grupių užvaldyta, arba paprasčiausiai bijo ir nedrįsta kelti klausimų, susijusių su aktyviais Rusijos veiksmais. Toks žiniasklaidos elgesys labai stebina Ukrainoje vykstančių procesų kontekste, kai kiekviena „padori“ žiniasklaidos priemonė Lietuvoje yra tiesiog pasiruošusi persiplėšti dėl demokratinių jėgų pergalės Ukainoje, tačiau Lietuvoje net VSD pranešimai apie konkrečius Rusijos veiksmus nesulaukia jokio susidomėjimo“.
Štai kokias temas turėtų nagrinėti protinga Lietuva. Deja, Lietuvai kol kas terūpi, kokias pareigas … prieš maždaug pusę šimto metų turėjo D.Grybauskaitės tėvas – gaisrininko ar NKVD kareivio?
XXX
Gilindamiesi į šių dienų lietuviškas realijas neturėtume pamiršti ir dar vieno klausimo – kodėl, nepaisant optimistinių šūksnių, esą Lietuva dar niekad nebuvo tokia saugi kaip dabar, jaučiamės labai pavargę? Už šį klausimą dėkingasistorikui Petrui Maksimavičiui. Įsiminė jo pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“.
Štai ką jis tądien tvirtino: „Lenkijos lietuvių bendruomenė yra pavargusi. Profesorė Viktorija Daujotytė prieš pradėdama savo pranešimą dėkojo Seinams už drąsą. Žinoma, tai labai gražus pasakymas, bet aš manau, kad drąsos jau beveik nebėra. Drąsūs buvo mūsų seneliai, o mumyse jos tikrai nėra. Mes tik norime tai apie save girdėti. Drąsūs žmonės neleistų, kad per dvidešimt metų iš jų būtų atimtos beveik visos lietuviškos mokyklos. Drąsūs žmonės sugebėtų krašto ateitį planuoti penkeriems, dešimčiai metų į priekį, drąsūs žmonės nesutiktų tapti vien folklorine įdomybe ir tuo savo sprendimu niekam nesigirtų…“
Taigi Punsko ir Seinų lietuviai – pavargę. Nuovargio priežastys – suprantamos. Lenkijos lietuviams tenka atlaikyti dešimt kartų galingesnės valstybės spaudimą. Bet pavargę – ne tik jie. Pavargę ir mes, dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenantys lietuviai. Žinoma, čia vėl įmanomi pasiteisinimai. Pavyzdžiui, Lietuva niekad neturėjo galimybės pagyventi ramiai, komfortiškai, šiltnamio sąlygomis. Germanizaciją keitė polonizacija, polonizaciją – rusifikacija. Dabar – ir polonizacija, ir rusifikacija prieš lietuvišką Lietuvą vienijasi į, regis, vieną kumštį…
Bet juk ir kitos tautos, net pačios sėkmingiausios, net pačios galingiausios, patirdavo didelių bėdų. Rask tautą, kurios istorija nebūtų paženklinta praradimais, kuri galėtų išdidžiai džiūgauti – nežinau, kas yra okupacija, maras ar deportacija.
XXX
Tad skirtumas tik toks: kai kurios valstybės atsparios nuovargiams, o lietuviai, regis, tokio atsparumo neturi. Kaip lietuviams išmokt atsikratyti per šimtmečius susikaupusio nuovargio? Kaip lietuviams įgauti daugiau žydiško gudrumo, lenkiško įžūlumo ir čečėniško karingumo?
Tik ne tokiomis konferencijomis kaip „Modernios Lietuvos kūryba: minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“. Konferencijos tema – sveikintina. Tokius klausimus privalu gvildenti. Bet kad konferencijos dalyviai apie kūrybą beveik neužsiminė. Jie svarstė, kokiais draudimais, mokesčiais ir sakcijomis derėtų pažaboti nepatriotišką verslą, Olegą Gazmanovą įsileidžiančių koncerto salių savininkus ir daug prorusiškų filmų rodančias televizijas.
Šnekos, kaip konkrečiai padėti Rusijos intrigas demaskuojančiai žiniasklaidai, – beveik jokios. Diskusijų, kokias patrauklias finansines sąlygas privalu sudaryti europietiškų idėjų puoselėtojams, – beveik jokios. Dėmesys sukoncentruotas į baudų paieškas. Tarsi nežinotume, jog rimtos ir ilgalaikės pergalės draudimais nepasiekiamos. Tarsi nesuvoktume, jog sumanę sutramdyti „nepatriotišką verslą“ įsivelsime į pavojingus teisinius ginčus, kaip atskirti patriotiškumą nuo nepatriotiškumo.
Informacinius – propagandinius karus Rusijai ir Lenkijai pralaimine ne todėl, kad įteisinome per mažai saugiklių, užtvarų ir sankcijų. Pralaimime visų pirma todėl, kad patys nieko nekuriame patriotiškai patrauklaus, įtikinamo, žavingo, įsimenančio. Lietuviškumą stipriname kažkaip valdiškai, primityviai, sausai, tarsi mažumėlę gėdydamiesi. O kartais mūsų patriotiškumas – primityviai pompastiškas, per kraštus besiveržiantis, tarsi ant saldaus pyrago dar bertume saują cukraus. Tad slavų tautos ir naudojasi mūsų bejėgiškumu.
Puikių istorinių romanų „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“ ir „Anciliaus ežeras“ autorius rašytojas Petras Dirgėla, 1992 metais duodamas interviu šių eilučių autoriui, pastebėjo: „Jei valstybė savo galimybių neišnaudoja, jomis pasinaudoja kitos valstybės. Teisybė čia paprasta: valstybė, neišnaudodama savo galimybių, pamažėl niekais paverčia ir savo piliečių teises…“
Tad verčiau ne žodžiais, o darbais remkime patriotišką verslą bei žiniasklaidą, ir sovietų imperiją prisimenančio O.Gazmanovo dainų Lietuvoje tikrai bus mažiau. Jei taikysime vien sankcijas, Sovietų Sąjungą su nostalgija prisimenančių O.Gazmanovo dainų Lietuvoje tik daugės. Draudžiamas vaisius – pats saldžiausias.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė, oficialiai pareiškusi sieksianti šalies vadovo posto antrą sykį.
2014.02.10; 05:45
