Korupcijos apraiškos – irgi ne vieno operatyvinio policijos darbuotojų pasitarimo tema. Vien 2008-aisiais už kyšio ėmimą policijos pareigūnams pradėti 28 ikiteisminiai tyrimai, vienuolikai pareigūnų pareikšti įtarimai.
Ką galima pasakyti apie policininką, kuris ne itin varžosi paimti kyšį, su kuriuo galima derėtis dėl baudos dydžio? Nieko. Jis – šlubis. Tai tuščia vieta, nors ir pavojinga, ypač savo ambicijomis būti vietos, kurioje stovi, karaliuku.
KVAILIAU NEBŪNA?
Kalbant apie policijos veiklą, tikrai nesinorėtų šitaip sakyti. Juolab, kad į juokingą, jei nebūtų pro ašaras, situaciją jie kartais patenka ne vien dėl vadinamojo žmogiškojo faktoriaus, tai yra ne vien dėl savo kaltės. Nemažai prisideda ir kitos „giminingos“ institucijos.
Ką galima pasakyti apie nuolatinį, metų metais kartojamą teiginį, kad policininkai prisibijo panaudoti šaunamąjį ginklą – kad nereikėtų dėl to vėliau tampytis po teismus? Atrodo, kvailiau nebūna. Pasirodo, tai tikra tiesa, menkinanti gyventojų pasitikėjimą tvarkos sergėtojais.
Už tarnybinio ginklo panaudojimą vienerių metų laisvės atėmimo bausme (jos vykdymą atidedant 1 metams ir 6 mėnesiams) nuteisto buvusio Tauragės rajono policininko Ruslano Motko kasacinis skundas pasiekė net Aukščiausiąjį Teismą. Pareigūnas nuteistas už tarnybinių įgaliojimų viršijimą ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. 2006 m. rugsėjo 14 d. R. Motko panaudojo tarnybinį ginklą stabdydamas neblaivaus vairuotojo automobilį, vos nepartrenkusį kito policijos pareigūno. Rikošetu atsimušusi kulka sužeidė automobilio keleivį.
Šis atvejis į dviprasmišką padėtį pastatė visus policijos pareigūnus, galima sakyti, surakino jiems rankas. Nors visiems lyg ir aišku, kad policininkas, teisėtai panaudojęs ginklą, neturi patirti baudžiamojo persekiojimo, juo labiau sulaukti nepalankaus teismo sprendimo.
Tikrų tikriausias absurdas. Bet jeigu tai absurdas, kodėl ligi šiol tinkamai nereglamentuotas tarnybinių ginklų panaudojimas? Arba reglamentuotas taip, kad, aiškinant jų panaudojimo atvejus, atsiranda galimybė dviprasmybėms? Ar tikrai dėta daug pastangų šiuos dalykus tinkamai reglamentuoti? Ir kiek dar metų prisireiks parengti nepriekaištingą reglamentą? Kol kas – vien klausimai. Ir labai mažai atsakymų.
PATARIMAI, KAIP LEISTIS MULKINAMAM
Vertinant kai kuriuos mūsų teisėsaugininkų darbus, savaime peršasi išvada: tai kuriozas, akibrokštas. Neįtikėtina, bet faktas. Pateiksiu kelis pavyzdžius.
2009 m. lapkričio 11-osios pavakare nuo Šilutės kriminalinės policijos pareigūnų pabėgo dviem mėnesiams suimtas šešiolikametis, kurį policininkai vakare buvo atvežę į Versmininkų kaimą procesiniams veiksmams atlikti. Bėglys buvo kaltinamas viešosios tvarkos pažeidimu ir fizinio skausmo sukėlimu. Kone visą parą ieškoję pasieniečiai, kinologas su šunimi kaltinamąjį surado lapkričio 12-osios vidudienį… namie.
Ką veikti po darbo atvežus suimtąjį į kaimą, ko ten ieškoti sutemus, tai yra po 17 val.? Matyt, tik patys kriminalistai tegali pasakyti. Ar ne pro pirštus žiūrėta į suimtųjų konvojavimo reikalavimus? Kvailiau nesugalvosi.
Štai kitas pavyzdys. Ar galima apkvailinti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiusius policininkus ir bylą nagrinėjusį teisėją? Tiesiog protu nesuvokiama. Gal kitur neįmanoma, bet tik ne pas mus.
Prie vairo sulaikę neblaivų asmenį policininkai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, o Kėdainių rajono apylinkės teismas už pažeidimą atseikėjo solidžią bausmę: 1200 litų baudą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą metams. Bet pasirodė, kad nubaustas ne sulaikytasis, o visai kitas žmogus, tuo metu gyvenęs užsienyje – tik po metų sužinota, kad ir policininkai, ir teisėjas liko apmulkinti. Mat tąkart sulaikytas neblaivus vairuotojas prisistatė ne savo pavarde ir policininkams nepateikė jokių asmens dokumentų.
Kodėl juo aklai pasitikėjo policijos pareigūnai, o bylą teisėjas nagrinėjo pasitikėdamas protokolu, tai yra pažeidėjui nedalyvaujant, tik viena Temidė ir tegali pasakyti. Kyla klausimas: ar galima surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pažeidėjui, kuris nepateikė jokio jo tapatybę patvirtinančio dokumento? Pasirodo, galima, bet šitaip sukurptas protokolas gali sukelti nenumatytų rūpesčių kitiems asmenims.
Deja, tokių akibrokštų ne vienas ir ne du. Štai vienas kaišiadorietis tik po ketverių metų sužinojo, kad pavogtu jo vairuotojo pažymėjimu kuo sėkmingiausiai naudojosi kitas asmuo. Šio atsitikimo priežastys taip pat policijoje – Kaišiadorių rajono policijos komisariate. Pasirodo, kad policijos duomenų bazėje kažkodėl nebuvo įregistruota informacija apie dokumento vagystę (praradimą). Kadangi tokių duomenų neturėta, neblaivų vairuotoją sustabdę pareigūnai net nesuprato, kad šis pasinaudojo svetimu ir jau seniai negaliojančiu dokumentu.
Tad nuo ilgapirščių nukentėjęs kaišiadorietis buvo tikrai apstulbintas gavęs rajono apylinkės teismo sprendimą. Kaip ir anksčiau minėtu atveju, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjui nedalyvaujant, už vairavimą neblaiviam teisėjas nekaltam žmogui skyrė 2000 litų baudą ir atėmė teisę dvejus metus vairuoti transporto priemones.
APIE IKITEISMINIO TYRIMO PIGINIMĄ
Kuriozai kuriozais. Bet štai dėl tokių akivaizdžių nederamo pareigų atlikimo pavyzdžių žmonės nelinkę itin pasikliauti nei policija, nei prokuratūra, nei teismais ar kitomis šios srities institucijomis. Labai dažnai koja pakiša teisėtvarkininkų nesugebėjimas šnekėtis su žmonėmis, suprasti juos. O gal nenoras šnekėtis, tinkamai vykdyti pareigas, abejingumas?
Ir pabaigai dar noriu grįžti prie skandalingų ir tragiškų pedofilijos įvykių Kaune.
Dar 2009 metų liepą Policijos departamento operatyviniame pasitarime dalyvavęs tuometinis šalies generalinis prokuroras Algimantas Valantinas kalbėjo apie būtinybę ikiteisminį tyrimą daryti ekonomiškesnį, tai yra piginti. Anot generalinio prokuroro, ikiteisminis tyrimas turi būti kiek įmanoma greitesnis ir ekonomiškesnis. Tam sukurtas ir Ikiteisminio tyrimo planas. Deja, neretai pasigirsta tik konstatacija, kad tyrimas vyksta nesparčiai, bet neieškoma būdų, kaip jį paspartinti.
Apie piginimą minėtame pasitarime kalbėjo ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, kitų teisėsaugos institucijų atstovai. Deja, tų pačių metų lapkritį situacija kartojosi: gerbiamas komiteto pirmininkas, vadovavęs komisijai, įvertinusiai įvykių raidą ir pareigūnų veiksmus Kaune, vėl buvo priverstas kalbėti apie ikiteisminio tyrimo piginimo būtinybę.
Atrodo, kad apie pigų ikiteisminį tyrimą tik kalbama. O kas padaryta, kad jis iš tiesų atpigtų?
Žodžiu, šuo loja, o karavanas eina. Tad nenuostabu, kad žmonės didvyriais vadina ne teisėtvarkos ir teisėsaugos pareigūnus, o asmenis, kurie neretai gal ir nenusipelno būti tokiais vadinami…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2010.11.10
