Man šiek tiek keista, kad prof. Vytautas Landsbergis skaito “XXI amžių”, o štai TS lyderis Andrius Kubilius – neskaito. Esu girdėjęs, kad taip jis yra pasakęs. Neskaito, todėl “negirdi” “XXI amžiaus” redaktoriaus Edvardo Šiugždos priekaištų, pageidavimų, gal net prašymų, adresuotų saviesiems. Ta pati nutylėjimo, blokados taktika. Taip, patriotinio, į tikrąsias vertybes orientuoto laikraščio leidėjas yra parašęs daug skaudžios tiesos, bet juk ji – geranoriška, konstruktyvi. Dešinieji daug pralaimi, nes reikalauja, kad savieji tik girtų, tik pritartų, arba, blogiausiu atveju, tyliai, į ausį pasakytų nemalonius žodžius. E.Šiugžda mano, kad peikti reikia į akis, viešai, o girti galima ir tyliai, į ausį. Man rodos, tokia jo pozicija verta pagarbos, pritarimo, palaikymo. Pataikavimas niekam niekada neišėjo į naudą. Apsaugok mane nuo draugų, nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu.
Vytautas Visockas
Rugpjūčio 12 d. palaidotas politikos apžvalgininkas, analitikas ir komentatorius Petras Katinas. Skaitau JAV lietuvių “Draugą”, tačiau apie šią netektį sužinojau ne iš šio leidinio, nors greičiausiai tik jis, neskaitant, žinoma, “XXI amžiaus”, kuriame velionis dirbo, paskelbė apie šią netektį. Ir ne bet kas, o pirmiausia pati redaktorė D.Cizikaitė, paskui – net prof. Vytautas Landsbergis (rugpjūčio 13 d. “Drauge” iš Alfa.lt išspausdintas jo tekstas “Švelnios blokados”).
Tekstas trumpas, o minčių sukėlė daug. Ir nenuostabu: profesorius įvairiausiomis temomis ir turi ką pasakyti, ir moka tai padaryti taip, kad nori nenori priverčia susimąstyti. Taip buvo ir šį kartą, perskaičius “Švelnias blokadas”. “Joks radijo klausytojas niekada neišgirdo, kad yra laikraštis “XXI amžius” ir jame išspausdintas tas ar kitas Petro Katino įvykių vertinimas”, – rašo prof. Vytautas Landsbergis.
Kadangi skaitau “XXI amžių”, tai šį tą apie tą laikraštį žinau. Žinau, kad tai katalikiškos krypties dešiniųjų (patriotinių) pažiūrų žmonėms skirtas leidinys. Apie Katalikų Bažnyčią, apie popiežius, kardinolus, kunigus ir tikinčiuosius čia rašoma pagarbiai, be pykčio ir pagiežos. Čia skleidžiamos krikščioniškosios artimo meilę, gėrį, grožį skatinančios vertybės, puoselėjama lietuvių tautinė kultūra, rašoma Lietuvos istorijos (tolimos ir artimos) temomis ir t.t. ir pan. Šitas laikraštis nesimėgauja sekso, nusikalstamo pasaulio įmantrybių aprašymu, nežaloja jaunimo išsigimusios popkultūros smurtu, skatina gyventi blaiviai, kukliai, prasmingai…
Ko daugiau norėti! Tad kodėl šis laikraštis vos vos suduria galą su galu, kodėl jis vos vos gyvas? Ir vis traukiasi, mažėja, o ypač net ir atėjus vadinamajai dešiniųjų valdžiai? Prof. V.Landsbergis primena, kad nutylimas ne tik P.Katinas (tai dar būtų pusė bėdos), nutylimas visas laikraštis. Bet kodėl? Aš suprantu: ne tik P.Katinas šiame leidinyje aštriai kritikavo valdžią užgrobusią partinę nomenklatūrą. Natūralu, kad toks laikraštis jai negalėjo patikti, o tokiu atveju geriausia jį išvis nutylėti. Išbandytas nepriekaištingai veikiantis metodas – mirtina tyla: ko nėra, apie tą ir kalbėti nėra ką, geriausia gynyba – arba puolimas, arba nutylėjimas. Tačiau nutylėjimas anaiptol dar nereiškia, kad kai kuriomis publikacijomis “didžioji” žiniasklaida nepasinaudoja. Dar ir kaip pasinaudoja, tik negarbingomis, neleistinomis priemonėmis. Omenyje turiu kad ir “Lietuvos žinių” žurnalistą, nuėjusį lengviausiu keliu, pasisavinusį “mažosios” žiniasklaidos informaciją. Yra daug pavyzdžių, kai nepaisoma ne tik padorumo, bet ir autoriaus teisių.
Bet juk, ačiū Dievui, Lietuvos visuomeniniame, politiniame, kultūriniame gyvenime veikia ne tik buvusi partinė nomenklatūra. Na taip, ji stipriausia, turtingiausia, įtakingiausia, tačiau visada buvo, o ir tebėra jėgų, kurioms minėtos vertybės gyvybiškai svarbios. Tačiau “XXI amžių” iš dalies ignoruoja ir tie, kuriems jis skirtas: ir savieji. Jie piktinasi didžiosios žiniasklaidos cinizmu, banalumu, nešvankybėmis, bet padoraus, objektyvaus leidinio neremia, kiša jam pagalius į ratus. Štai viena Sąjūdžio (Gedimino prospektas Nr.1) veikėja atsisako įsileisti į savo patalpas žurnalistą, norintį padaryti videointerviu su “XXI amžiaus” redaktoriumi. Kodėl? Už tai, kad jis pakritikuoja konservatorių ir jų lyderio Andriaus Kubiliaus politiką. Ačiū bent jau už tiesmukiškumą.
Man šiek tiek keista, kad prof. Vytautas Landsbergis skaito “XXI amžių”, o štai TS lyderis Andrius Kubilius – neskaito. Esu girdėjęs, kad taip jis yra pasakęs. Neskaito, todėl “negirdi” “XXI amžiaus” redaktoriaus Edvardo Šiugždos priekaištų, pageidavimų, gal net prašymų, adresuotų saviesiems. Ta pati nutylėjimo, blokados taktika. Taip, patriotinio, į tikrąsias vertybes orientuoto laikraščio leidėjas yra parašęs daug skaudžios tiesos, bet juk ji – geranoriška, konstruktyvi. Dešinieji daug pralaimi, nes reikalauja, kad savieji tik girtų, tik pritartų, arba, blogiausiu atveju, tyliai, į ausį pasakytų nemalonius žodžius. E.Šiugžda mano, kad peikti reikia į akis, viešai, o girti galima ir tyliai, į ausį. Man rodos, tokia jo pozicija verta pagarbos, pritarimo, palaikymo. Pataikavimas niekam niekada neišėjo į naudą. Apsaugok mane nuo draugų, nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu.
Lietuvos katalike, nelik be savo laikraščio! – kiekviename numeryje ragina, prašo “XXI amžius”. Tačiau ne iš vieno kataliko esu girdėjęs, kad anaiptol ne visi net kunigai jį remia ir skaito. Juk jeigu būtų priešingai, finansinių sunkumų laikraštis nepatirtų. Nepatinka būtent tie puslapiai, už kuriuos prof. V.Landsbergis geru žodžiu mini velionį P.Katiną. Per daug politikos. Ar tiesa, kad net arkivyskupas Sigitas Tamkevičius būtent P.Katino straipsnius laikė netinkamus katalikiškame laikraštyje? Tokį perspėjimą girdėjau iš išsilavinusio, gandų nenešiojančio kataliko.
O štai prof. V.Landsbergį politikos apžvalgininkas P.Katinas “stebino savo
įžvalgomis. Žmogus turėjo savo tvirtus įsitikinimus, savo stuburą, rašė tai, ką manė esant būtina pateikti kaip informaciją visuomenei”. (Beje, gerbiamas hierarchas, kažkada kovojęs už katalikiškos spaudos laisvę, kiek žinau, užmerkė akis ir tada, kai „XXI amžius“ dėl finansinių sunkumų, o tiksliau, dėl tos pačios nemeilės iš Bažnyčios pusės, buvo priverstas uždaryti ir jaunimui skirtą laikraštį „Kregždutė“ – kiek besikreipė tikintieji, kiek beprašė vaikai, hierarchai leido „Kregždutei“ numirti. O juk „Kregždutė“ jokių politinių temų nelietė.)
Man profesoriaus nuomonė priimtinesnė, aš manau, kad kiekvienas mes, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, privalome būti dar ir politikai. Kad neišrinktume į Seimą valinskų ir baukučių, kad nomenklatūra taip lengvai mūsų neapmulkintų. Apie rezervuotą Bažnyčios laikyseną “XXI amžiaus” atžvilgiu savo atsiminimų knygoje “Vieno žąsiaganio atsiminimai” yra užsiminęs ir Tėvas Vaclovas Aliulis. Kad dalis įtakingų Bažnyčios žmonių nemėgsta, neremia šio laikraščio (beje, vienintelio katalikiškos krypties) – vieša paslaptis. Ir dėl to tenka tik apgailestauti.
Drįstu sakyti, kad prof. V.Landsbergis taip pat galėtų daugiau dėmesio skirti dešiniųjų žiniasklaidos reikalams, konkrečiai – ir “XXI amžiui”. Replika – “Joks radijo klausytojas niekada neišgirdo, kad yra laikraštis “XXI amžius” ir jame išspausdintas tas ar kitas Petro Katino įvykių vertinimas. Žinoma, tai ne vienintelė metodika kovose dėl informacijos ir visuomenės pažiūrų”. Tokie prof. V.Landsbergio pastebėjimai džiugina, tačiau to nepakanka, kai valdžioje partija, kurios garbės pirmininkas jis ir yra.
Ar ne per dažnai mes sakome “jie”, kai turėtumėm sakyti “mes”? “Mes” kalti, kad “jie” su mumis daro, ką nori.
