Viešas laiškas Advokatų Tarybos pirmininkui dr. Leonui Virginijui Papirčiui
Kai virš Lietuvos sklandė tautos atgimimo trispalvė paukštė, o V.Kudirkos “Tautiškos giesmės” posmai rasojo laisvės ir nepriklausomybės atgavimo vilties ašaromis, abejoju, ar kas nors įsivaizdavo, kad po dvidešimt dviejų atkurtos valstybės metų išauš toks rytas.
Norėčiu, kad tie iš Garliavos transliuojami vaizdai neturėtų nieko bendra su Lietuvos Respublika, kurios Konstitucijos priėmimo Tautos referendumu dvidešimtąsias metines būtina paminėti pagarbiai ir iškilmingai. Deja, 2012 metų gegužės 17-osios ryto įvykiai, kai mūsų vaikai, vykdydami įsakymą, smurtavo prieš ant valstybinės vėliavos pargriautus senolius, moteris ir dvasininką, kai užlaužė rankas moteriškai trapiai TEISĖJAI, šiurkščiai įžeidė mano pilietinę savigarbą.
Labiausiai pasibaisėjau tuo, kad klykiančią mergaitę tarytum kokį namų apyvokos rakandą iš išdaužytais langais namo išnešė advokatas Gintaras Černiauskas. Televizijos laidoje tos pačios dienos vakarą jis buvo pristatytas vos ne kaip didvyris ir kelis kartus LNK rodė advokato filmuotus kadrus, kuriuose užfiksavo savo klientės Laimutės Stankūnaitės neįtikėtinai staigiai pasikeitusius malonius santykius su dukra.
Kiekvienas Lietuvos žmogus skirtingai išgyveno Garliavos dramą, priverstinį (abejotino pagrįstumo) teismo sprendimo vykdymą, kai dviejų su puse šimto ginkluotų pareigūnų kariauna atakuoja bejėgius mažametės globėjus. Kadangi keturis dešimtmečius dirbau advokate, mane užvaldė profesijos išniekinimo nuoskauda.
Garbingas Advokatų Tarybos Pirmininke! Šituo savo laišku norėčiau viešai Jūsų atsiprašyti, kad aš, jau trejus metus nepraktikuojanti advokatė, gegužės 19 dieną (šeštadienį) apsirengiau savo seną mantiją ir, pasiėmusi laikraštyje “Lietuvos žinios” išspausdintas nuotraukas su užrašu – G.Černiauskas – ne advokatas, o budelis – išėjau pasivaikščioti į Klaipėdos senamiestį.
Atgimimo aikštėje besibūriuojantys žmonės irgi šaukė: “Budelis!” Jausdama didžiulę pagarbą asmenišai Jums ir džiaugdamasi sėkmingu vadovavimu Lietuvos advokatūrai, po tokio savo šeštadieninio pasivaikščiojimo Klaipėdos senamiesčio gatvėmis jaučiuosi gana nejaukiai, kad dėl tokio savo poelgio iš anksto nepaklausiau Jūsų nuomonės.
Maloniai prašyčiau Jūsų viešai man paaiškinti, ar šiuo metu Advokatų Taryba toleruoja advokatų dalyvavimą vykdant teismo sprendimus prievarta? Ar advokato G.Černiausko talkinimas L.Stankūnaitei išnešti iš namo į automobilį klykiančią mergaitę buvo teisėtas jo profesinės pareigos vykdymas?
Nuoširdžiai atsiprašau Jūsų už šitą viešą sutrukdymą, tačiau negaliu atsikratyti iškilaus tarpukario Lietuvos teisininko P.Leono minčių: “Advokatas yra ne tiek savo kliento tarnautojas, kiek tiesos tarnautojas, teisingumo ir teisėtumo tarnautojas” (P.Leonas. Advokatų profesija ir jų orgamizacija. Kaunas. 1930. P. 2).
Linkiu Jums kantrybės ir ištvermės, stiprios sveikatos. Dėkoju už atsakymą.
Nuotraukoje: Dr. Zita Šličytė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė, nebepraktikuojanti advokatė.
Laikraštis „XXI amžius”
2012.05.26
