Yra dvi naujienos. Ir kaip visada – viena gera, kita bloga. Geroji yra tai, kad mes ilgiau gyvensime (statistiškai, žinoma), blogoji – nelabai aiškios perspektyvos su mūsų pensija. Socialinis draudimas yra greičiau solidarumo mokestis – kiek tą dieną yra surinkta pinigų, tiek ir gali išmokėti valstybė. O kai senės visuomenė, bus daugiau pensininkų ir mažiau tų, kurie uždirbs pinigus, vadinasi, visiems teks po mažiau. Tiesa, po Konstitucinio teismo išaiškinimo pensija lyg ir būtų tai, ką mes uždirbome ir sutaupėme. Bet Konstitucija pinigų negamina, o su panašiomis problemomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Tad geriau jau šiandien pačiam pasirūpinti savo būsimomis pajamomis nei po dvidešimt metų nuskurusiam piktintis valdžia.
O kaip tuo rūpintis? Aišku, investuojant. Šis žodis pasaulinės krizės aklivaizdoje tapo kone keiksmažodžiu. Juk tiek daug iš mūsų taip noriai prieš keletą metų investavo į pačias rizikingiausias rinkas, o šiandien graužia nagus, nes portfelių vertė sumažėjo dvigubai.
Tačiau nepaisant to, vis tiek rekomenduoju paskaityti Jimo Mellono ir Alo Chalabi knygą „10 geriausių investicijų artimiausiems dešimt metų“.
Pirmiausia todėl, kad dar kartą susimąstysite apie „Sodrą“. Ir ne tik apie tai, kad dabar trūksta gausybės pinigų. O apie ateitį, kada jų, labai tikėtina, truks dar daugiau.
Antra, suprasite, kad investicija į senelių namus labai apsimoka. Juk bus paklausa: kur gyvens garbūs senoliai. Beje, gal tai yra idėja ir mūsų šaliai. Juk klimatas nuosaikus, gal tik saulės per mažai, gamta graži. Kodėl negalėtume tapti pasaulio senelių namais? Na, gerai, bent jau Europos Sąjungos. Utopiška? Na, gerai, žiemą čia niekas nenorės gyventi, tačiau pusę metų seneliai gali praleisti čia, o kitą – Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Gal kaip tik čia mūsų vyriausybė turėtų investuoti, o ne renovuoti daugiabučius?
Šioje knygoje įdomiausia tai, kad aptariamos tos ekonomikos šakos, kurios gali iškilti artimiausiu metu.
Beje, apie skyrių apie investavimą į nekilnojamą turtą tikrai visiems siūlau perskaityti. Kada jį perskaitai, supranti, kokia lietuvius buvo apėmusi masinė psichozė dar prieš metus perkant iš eilės bet kokius būstus. Ir taip pat supranti, jog Gitanas Nausėda milijonu procentų teisus, teigdamas, jog nekilnojamas turtas Lietuvoje pigs.
Dar viena įdomi mintis – po dvidešimt metų grynieji pinigai bus išstumti. Už viską atsiskaitinėsime elektroniškai. Tiesa, tuo abejoju. Juk reikia numatyti tokius atvejus, kai dingsta elektra ar sutrinka atsiskaitymas. Kas tada? O tai gali nutikti, nes ateityje vis daugiau ir daugiau suvartosime energijos, o jei šio klausimo neišspręsime, tai įvairiausių energijos tiekimo sutrikimų tik daugės.
Tad suprantama, kad knygos autoriai atkreipia dėmesį ir į šią idėją. Ypatingą dėmesį skiria saulės energijai. Nesu technologas, tad negaliu įvertinti, kiek toli yra pasitūmėta saulės energiją paverčiant elektra. Ar tai tikrai yra komerciškai patrauklu. Knygos autoriai perversmo tikisi iš puslaidininkių panaudojimo šioje srityje. Prisiminkime, kaip tobulėja kompiuteriai – kaip kokie maži vaikai: ne dienomis, bet valandomis. Jei taip tobulės technologijos, susijusios su saulės energija, tai akivaizdu, kad jos taps labai perspektyvios. Įsivaizduokime, kad kiekvienas namas pasigamina tiek energijos, kiek jos reikia. Juodžiausias košmaras dabartiniams elektros tiekėjams bei gamintojams.
Ir vėl pagalvojau apie mūsų valstybę bei mūsų energetines bėdas. Labai daug kalbama apie atsinaujinančios energijos šaltinius, bet kas daroma? Gal čia ir mūsų vyriausybė galėtų investuoti?
Beje, Vatikanas investuoja biržose ir iš to uždirba pinigų. Kodėl mūsų vyriausybė taip nedaro? Juk tokia idėja buvo iškelta tada, kai buvo daroma pensijų reforma. Pagal šį sumanymą tai darytų „Sodra“, kuri dalį surenkamų lėšų skirtų būtent investavimui. Būtų galvojama apie Lietuvos strateginius interesus ir tomis kryptimis investuojama. Na, statysime atominę elektrinę, tad gal reikėtų investuoti ir į uraną, kurio mums reiks? Beje, tą daryti pataria ir šios knygos autoriai. Investavimo kryptys būtų visiems viešai aptariamos, tad gal ir kiekvienas pilietis ramiau jaustųsi? Deja, tuo metu laimėjo bankų interesai, o šios idėjos buvo atsisakyta.
Tad Vyriausybė neinvestuos ir dabar tikrai negalvoja, kokias pensijas gaus tie, kurie šiandien sąžiningai moka mokesčius. O viskas juda link to, jog tos pensijos bus mažos. Tad priminsiu – skęstančiųjų gelbėjimas priklauso nuo pačių skęstančiųjų.
2010.01.07
