Dvi Angelos Merkel naujametinio sveikinimo versijos


Print

Paskutinioji metų diena vokiečių pasąmonėje turi savitą sakralumo atspalvį, nes gruodžio 31-ąją visi vadina pagal popiežiaus Silvestro I (314 – 335) mirties dieną – Silvester, naujametinis vakaras yra Silvesterabend, o Naujųjų metų šventinis sutikimas – Silvesterfeier, naujametinė naktis – Silvesternacht.  

Tad buvo įdomu išklausyti Vokietijos kanclerės naujametinę kalbą. Pamaniau, jog mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip tokios didelės valstybės vadovė šventinį vakarą kreipiasi į daugiau kaip 80 milijonų šalies gyventojų. Internete iš karto aptikau ir pačią pakankamai rimtą ir ne itin šventišką kalbą bei gausybę komentarų. Kas įdomiausia, paaiškėjo, jog kanclerė buvo parengusi dvi kalbas: aptakią bei oficialią ir kitą – radikalią sąžiningą.

Laikraščiui sueddeutsche.de pavyko gauti ir nepadailintą variantą. Turbūt žurnalistams ne taip dažnai nusišypso tokia laimė. Manytume, jog mūsų skaitytojams taip pat būtų įdomu susipažinti su abiem kalbos variantais,  juo labiau žinant, kad internetinėje žiniasklaidoje vokiečių kalba galima perskaityti beveik 600 straipsnių (žinoma, kai kurie kartojasi), komentuojančių šias kalbas. Straipsnių pavadinimai neskamba optimistiškai: “Pasiturimą gyvenimą išsaugoti, gyvenimo būdą keisti“, “Merkel vokiečius perspėja, kad neturėtų pernelyg didelių vilčių”, “Merkel nuteikė nelengviems laikams“, “Merkel: 2010-ieji bus sunkūs metai“, “Merkel: 2010-ieji bus lemiami metai“, “Merkel reikalauja pertvarkyti ekonomikos sistemą“, “Merkel parengia piliečius sunkiems ateinantiems metams“ ir pan.

Neskelbtoji Angelos Merkel kalba, kurią gavęs korespondentas pavadino tikrąja A.Merkel kalba.

Metų sandūra yra laikas pamąstyti apie ateitį. Klausimai, kurie mums, man, jums neduoda ramybės,  dažnai yra tie patys. Ar bus taika pasaulyje? Kaip toliau klostysis gyvenimas šioje šalyje? Ir kaip toliau seksis tai vyriausybei?

Žinoma, tai yra ir naujų sumanymų laikas, kaip ir kasmet. Vieni rengiasi mesti rūkyti, kiti – numesti svorio. Aš nutariau su jumis būti sąžininga. Šį ketinimą pradedu įgyvendinti savo naujametine kalba. Tiesa yra brangiausias turtas, kurį turime Vokietijoje, ji yra svarbesnė ir už aplinkosaugos technologiją, kurią eksportuojame į visą pasaulį.

Bandykime trumpai suvokti, kaip laimingai mes gyvename. Gyvename taikoje ir saugiai. Tuo negali  pasigirti daugelis žmonių – Pakistane ar Irake, Palestinoje ar Izraelyje. Na taip, mes esame atsakingi už daugelio civilių Afganistano gyventojų žūtį, tai nedovanotina. Kad ten būtų atkurta taika, Vokietijos vyriausybė kiek galėdama teiks paramą. Netgi tuo atveju, jeigu tektų atšaukti visus vokiečių karius.

Prieš karų ir prievartos aukų rūpesčius mūsų problemos yra palyginti menkos.

Ir turime pagrindą tai atvirai pripažinti. Rugsėjo 27-ąją jūs, mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, savo balsais išrinkote naują vyriausybę, susidedančią iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Laisvosios demokratų partijos (FDP) narių. Jeigu tada būčiau nujautusi, ką tai reiškia, būčiau priėjusi prie kitos išvados.

Mes gyvename geriau negu leidžia mūsų sąlygos. Esu tai sakiusi, kai dar nebuvau jūsų kanclerė. Dabar kalbėsiu priešingai tam, ko iš tikrųjų noriu. Jums žinomas Švabijos (istorinis ir lingvistinis regionas – I.T.) namų šeimininkės įvaizdis – ji išleidžia tik tiek, kiek gauna įplaukų. O dabar aš rengiuosi nekliudyti kasti kapo duobę Švabijos namų šeimininkei. Man tai kelia nerimą.

Mano bičiulis Norbertas Lammertas (prof. dr. Norbertas Lammertas yra Vokietijos Bundestago prezidentas – I.T.) teisus, smarkiai kritikuodamas mūsų priimtą spartesnio ekonomikos augimo įstatymą (gražus vokiškas naujadaras: Wachstumsbeschleunigungsgesetz – I.T.). Jau pats įstatymo pavadinimas jus (net vokiečius! – I.T.) gali sutrikdyti, mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai. Netgi pati FDP iš šio įstatymo nesitiki jokio augimo. Kai kurie iš jūsų dėl sumažintų mokesčių turės pelno, turiu galvoje viešbučių savininkus ir turto paveldėtojus. Bet pasakysiu ir kitką: visa tai – ateinančių kartų sąskaita.

Pasakysiu visiškai atvirai: tai buvo ne geriausias dalykas, kurį mūsų juoda – geltona koalicija iki šiol patiekėme.

Šio įstatymo priėmimas nėra pats puikiausias dalykas, kurio iš mūsų tikėtasi – kaip mes tikimės, kad dirbtų mūsų aukštosios mokyklos ar mūsų bankininkai ir vadybininkai. Pridursiu savikritiškai: leidomės apgaunami FDP. Ši ekonominė nesąmonė sumažinti mokesčius skolinantis pinigus ir dovanėlė viešbučių savininkams – sumažintas pridėtinės vertės mokestis – pagrįstai įsiutino ekspertus.

Ir dar: vėl padidinti išmokas šeimoms buvo vakarykštė diena – reikėjo daugiau investuoti į geresnį rūpinimąsi ikimokyklinukais, moksleivių popamokiniu ugdymu, į geresnį švietimą. Sakau jums – viso to aš nenorėjau. Pagaliau reikia nutraukti jungtinę lobizmo politiką šioje šalyje. Esu pasirengusi kovoti ir neketinu nuolat ieškoti tik mažiausio vardiklio, kurį kiti paskelbia pergale.

Laisvojoje demokratų partijoje ir mūsų sąjungos (Krikščionių demokratų – I.T.) ekonomikos sparne mėgstama pakalbėti apie juodas – geltonas susidėjusias aplinkybes, kurių buvo siekta. Bet mane ir Guido Westerwellę (FDP federalinis pirmininkas, Vokietijos užsienio reikalų ministras, vicekancleris – I.T.) pateikti kaip naują politinę svajonių porą iš tikrųjų yra tik politinė fantazija. Su Franku–Walteriu Steinmeieriu (1-ojoje Angelos Merkel vyriausybėje Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris, dabar –  socialdemokratų frakcijos pirmininkas ir opozicijos lyderis – I.T.) ir šauniąja Socialdemokratų partija – I.T.) daug kas buvo paprasčiau. Tik pagalvokite, ar prieš kelis mėnesius Vokietijos užsienio reikalų ministras būtų grasinęs Afganistano konferencijos boikotu.

Aš pasimokiau iš mūsų neoliberalių nutarimų, kuriuos priėmėme Leipcige prieš 2005 m. rinkimus. Tada jie mums kainavo garantuotą pergalę. Jeigu tuos nutarimus būtime įgyvendinę, žirklės tarp beturčių ir tutingųjų būtų dar labiau padidėjusios. Aš nenorėjau juodos – geltonos koalicijos, mielosios rinkėjos ir rinkėjai, jūs norėjote juodos – geltonos. Jūs pasisakėte prieš harmoniją, kurią mes skleidėme dar televizijos debatuose (Merkel ir Steinmeierio priešrinkiminiai debatai iš tiesų labiau priminė draugišką dviejų simpatiškų žmonių pokalbį – I.T.)

Po to ir federalinė kanclerė ne itin gali pasipriešinti. Tai pasakytina ir apie tarptautinius santykius. Nuo pat pirmųjų derybų dėl Kioto protokolo – tada dar buvau ministrė Helmuto Kohlio kabinete – pasisakydavau už tai, kad reikia imtis aktyvių priemonių klimato saugos srityje. Kopenhagos konferencijos nutarimai mūsų kol kas dar netenkina.

Prieš metus kreipdamasi į jus iš šių rūmų sakiau, jog socialinis draudimas pasidarė stabilesnis, o valstybės finansai solidesni.  Dabar padėtis pasikeitė. Mūsų valstybės finansų būklė pasibaisėtina, skolos vis dar bilijoninės. O dėl FDP pastangų socialinio draudimo laukia esminiai pertvarkymai – vis labiau bus pereinama prie privataus draudimo.

Suprantu, kad jums visa tai kelia susirūpinimą. Mielai atimčiau iš jūsų tą susirūpinimą, bet šiuo metu to negaliu padaryti.

Pernelyg daug politikų, taip pat ir mano bendrapartiečių, palaiko FDP kursą. Jūs, mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, pervertinate kanclerės galias, jeigu manote, kad aš galiu ką pakeisti. Kas lieka, yra pasitikėjimas. Pasitikėjimas Vokietijos jėga ir stiprybėmis. Kaip tik dabar tai yra svarbu. Tikiuosi, jog ne už kalnų, kai ir šią vyriausybę nušvies proto dvasia. Federalinė kanclerė stovi, pasirengusi moderuoti šį procesą. Linkiu, kad jūs vis dėlto galėtumėt žvelgti į praėjusius metus su dėkingumu. Visiems tiems, kuriems šiais metais teko rūpesčių ir liūdesio našta, linkiu paguodos ir jėgų, kad nepaisant visko Naujųjų metų pradžią galėtumėte švęsti su nauju pasitikėjimu.

Linkiu Jums visiems 2010-aisiais pilnatvės, laimės ir palaimos.

Transliuotoji Angelos Merkel kalba.

Mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, linkiu jums ir jūsų šeimoms sveikų ir sėkmingų 2010-ųjų   metų.

Jau penktą Naujųjų metų vakarą galiu perduoti jums linkėjimus. Bet šis naujametinis vakaras man yra ne toks, kaip kiti. Nes šį vakarą man kaip gyvi iškyla Naujųjų metų pasitikimo lygiai prieš 20 metų vaizdai. Kartu su vyru šventėme Hamburge. Nes vos prieš kelias savaites, lapkričio 9 d., buvo griuvusi Berlyno siena. Jeigu siena nebūtų griuvusi, mudu su vyru niekaip nebūtume galėję praleisti 1989 m. gruodžio 31 d. Hamburge kartu su savo giminėmis, gyvenusiais Vakarų Vokietijoje. Jeigu nebūtų griuvusi siena, mano ir visų VDR piliečių gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip.

Pirmieji mano Naujieji metai po 35 gyvenimo metų VDR – tai buvo nepakartojama. Buvo nuostabu. Nepraėjo ir metai – 1990 m. spalio 3 d. mūsų šalis buvo laisva ir vėl suvienyta. Apie tai šį vakarą galvoju.

Tiesa, įveikėme dar ne visus suvienijimo iššūkius. Bet tiesa yra ir tai, kad Berlyno sieną privertė griūti laisvės jėga. Ir būtent ta laisvės jėga gali mums suteikti drąsos pasitikti naujuosius metus ir naują dešimtmetį.

Šios jėgos įkvėpti mes įveiksime uždavinius, kurie kitais metais iš mūsų pareikalaus daug pastangų. Šią valandą pirmiausia galvoju apie daugybę civilių pagalbininkų, apie policininkus ir karius, kurie atlieka tarnybą toli nuo savo mylimų, artimųjų. Jie atlieka tarnybą daugelyje pasaulio vietų rizikuodami gyvybe, ypač tai pasakytina apie Afganistaną.

Vokietijos vyriausybė supranta, kokia sunki jų misija ir kokie pavojai jiems gresia. Bet ši mūsų karių, policininkų ir civilių asmenų, padedančių atkurti Afganistaną, misija yra svarbi mums visiems: taip užtikrinti saugumą ir stabilumą Afganistane, kad iš ten daugiau niekada nekiltų pavojus mūsų saugumui ir mūsų gerovei. Tai yra misija. Politiniu atžvilgiu privalome sukurti ir sukursime sąlygas, kurios artimiausiais metais leistų palaipsniui perduoti visą atsakomybę patiems afganistaniečiams. Būtent tam bus skirta sausio gale Londone įvyksianti konferencija.

Mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, taip, šis naujametinis vakaras yra ne toks, kaip kiti. Prasidės naujas dešimtmetis, jame spręsis daug mūsų šaliai svarbių dalykų. Spręsis tai, kaip mes ginsime teisingumą ir žmoniškumą pasaulyje, kuris negali galutinai užkirsti kelią neteisybei, prievartai ir karams; kaip mes įveiksime sunkiausią Vokietijos Federacinės Respublikos istorijoje ekonomikos krizę, kaip, jausdami atsakomybę už ateinančias kartas, sanuosime valstybės finansus; kaip mums, kaip visuomenei, kuri gyventojų skaičiumi mažėja ir statistiškai sensta, išlikti atviriems ir jauniems dvasia; kaip, keisdami gyvenimo ir ūkinės veiklos būdą, turėtume išsaugoti pasiturimą gyvenimą.

Praėjusiais metais gyvenome veikiami didžiausios mūsų laikų pasaulinės finansų krizės. 2010-aisiais metais išsispręs tai, kaip išbrisime iš šios krizės. Kalbu labai atvirai: negalime tikėtis, kad ekonomikos griūtis veikiai bus įveikta. Prieš pradedant taisytis padėčiai, kai kas būtent naujaisiais metais iš pradžių bus dar sunkiau.

Bet turime pagrindą teigti, jog Vokietija šią krizę įveiks; kad mūsų šalis iš jos išėjusi bus stipresnė negu buvo į ją įbrisdama; kad tokia krizė daugiau niekada nepasikartos.

Kad to pasiektume, turime energingai padirbėti ir dirbsime, kad finansų rinkose įdiegtume naujas taisykles, kurios ateityje padėtų laiku užkirsti kelią vis dar pasitaikančiai netvarkai ir neatsakingumui.

Todėl politika ir ekonomika artimiausiais mėnesiais turės rūpintis ir rūpinsis, kad būtų išsaugotos darbo vietos ir kad mūsų įmonės, ypač vidutiniojo verslo, gautų pakankamai kreditų.

Todėl mes, vyriausybė, turime daryti ir darysime viską, kad užtikrintume augimą. Nes mes norėtume išeiti iš krizės protingai ir su stiprėjančia ekonomika.

Bet visą pasaulį apėmusi krizė negali būti pasiteisinimas, kad nustumtume į antrą planą žmonijos iššūkius. Priešingai, pasaulis turi parodyti, kad jis pasimokė ir pasidarė išvadas. Ekonomika ir aplinkos apsauga nėra priešingybės, jos labiau negu bet kada viena kitą sąlygoja. Dėl to mūsų neturėtų suklaidinti ir Kopenhagos klimato kaitos konferencijos nesėkmė.

Kopenhagoje buvo daug geros valios ir pasirengimo dirbti, bet, deja, buvo ir neryžtingumo ir aikštingumo. Būtų klaidinga dėl to labai nusiminti. Vokietija nenusimins. Vokietija siūlo dar sumažinti Europoje priimtus anglies dvideginio (CO2) emisijų dydžius. Vokietija skiria lėšų neturtingesnėms valstybėms, kurioms reikia paramos klimato saugai. Vokietija ir toliau agituos už tai, kad globalines problemas galima išspręsti tik bendrai dirbant.

Bet pirmiausia Vokietija intensyviai pertvarkys savo ūkio sistemą, kad ekonomika būtų plėtojama tolydžiai. Visi galėtume savęs klausti, kaip reikėtų mąstyti žvelgiant į ilgą ateitį – ekonomikos, finansų, socialinės ir integracijos politikos srityje, taip pat daugiau investuojant į švietimą.

Persitvarkydami pasieksime tolydumo, jeigu drauge pasirūpinsime vienu dalyku – kad geroji sutelktumo dvasia, kurią taip dažnai matydavau šiais krizės metais, išliktų ir kitais metais, kad ir kitais metais semtumėmės įkvėpimo iš patirties, kurią sukaupėme gyvendami visuomenėje, kurioje sutaria stiprūs ir silpni, jauni ir seni, Rytai ir Vakarai, vietiniai gyventojai ir atvykusieji.

Mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, jau dabar galime paminėti nemažai įvykių, kurių kitais metais su džiaugsmu lauksime: pasaulio futbolo čempionatą, renginius Esene ir Ruro srityje, kur bus 2010 m. Europos kultūros sostinė, ekumeninį bažnyčių suvažiavimą.

Laisvės jėga ir buvimo kartu patirtis, 60 Pagrindinio įstatymo metų ir 20 vėl suvienytos Vokietijos metų – tai rodo, jog mūsų šalis yra įveikusi ne tokių iššūkių. Todėl įveiksime ir mūsų kartai tekusius išbandymus.

Linkiu Jums ir Jūsų šeimoms 2010-aisiais pilnatvės, laimės ir palaimos.

Nuotraukoje: Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

2010.01.07


Prisijunkite prie diskusijos