Lietuvoje paminėtos nepriklausomos valstybės atkūrimo 21-osios metinės. Toks laiko tarpas valstybės istorijoje yra pakankamai ilgas, kad galėtume įvadinti, kokios teigiamos ir neigiamos permainos įvyko.
Galime pasidžiaugti bent daline žodžio laisve, susirinkimų laisve. Katalikų bažnyčios bei kitų krikščioniškų konfesijų veiklai jau netrukdoma. Tačiau Lietuvai labai pakenkė nuo 2008 metų pabaigos pasireiškusi ekonominė ir finansinė krizė. Ir čia vėlgi reikia ieškoti gilesnių šios krizės šaknų, nes kai kuriose kaimyninėse valstybėse krizės poveikis jau neutralizuotas, o Lietuvoje vis dar jaučiamas didžiulis nuosmukis. Tenka konstatuoti, kad gili krizė susijusi su Lietuvoje įsigalėjusia korupcija. Būtent didžiulės korupcijos įtakoje įvyko daugelis neigiamų procesų.
Kokios teisinės valstybės atkūrimo perspektyvos? Teisinę valstybę atkurti įmanoma, ir tai priklauso nuo ir nuo atsakingų valstybės pareigūnų, ir nuo pilietinių judėjimų narių bei visų Lietuvos likimui neabejingų piliečių pastangų. Reikia pastebėti, kad pastaruoju metu Lietuvos generalinis prokuroras D.Valys imasi ryžtingų veiksmų ir pradeda ardyti korumpuotą prokuratūros sistemą – postą prarado vienas įtakingiausių Generalinės prokuratūros pareigūnų, buvęs KGB darbuotojas A. Stepučinskas bei dar keli abejontina veikla pagarsėję prokurorai. Šios permainos savalaikės, nes Lietuvos teisėsaugoje klestėjusi korupcija ir teisinis nihilizmas akivaizdžiausiai griovė valstybės pamatus.
Taip, būtent su KGB susiję prokurorai ir juos remiantys oligarchų bei pedofilų klanai apgriovė valstybę. O štai “valstybininkų” klano atstovų kaltinimai judėjimo „Drąsiaus kelias” nariams, esą “jie griauna valstybės pamatus”, esą šio judėjimo narių bei juos remiančių pilietinių judėjimo atstovai ir politikai yra “garliaviniai” ir kedofilai. Tai – tiesiog fantasmagoriški pasityčiojimai. Juk 2004-2006 metais Lietuvoje įsigalėjęs nusikalstamas vadinamųjų “valstybininkų” klanas įsuko didžiulės korupcijos ratą, organizavo stambias aferas, grobstė valstybės biudžeto lėšas, o kai kurie šio klano nariai trukdė tirti ir rezonansinę Kauno pedofilijos bylą. Šios bylos sužlugdymas ir iki šio netiriamas kovotojo su pedofilija D.Kedžio nužudymas -tai akivaizdūs didžiulės korupcijos ir teisinio nihilizmo pavyzdžiai.
Akivaizdus teisinio nihilizmo pavyzdys – ir nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio tebesitęsianti kauniečių Lino Hermano ir Kazimiero Žaltausko byla. Šioje byloje jie kaltinami policijos pareigūnų įžeidimu. Jau vien tai, kad ši byla dar neišnagrinėta per tokį ilgą laikotarpį (per pustrečių metų) yra grubus žmogaus teisių pažeidimas. Be to, K.Žaltauskui ir L.Hermanui per šį laikotarpį teko pabuvoti ir kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse, ir jų įspūdžiai iš tų įstaigų itin neigiami. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje egzistuoja konclageriai, kuriuose uždaryti Lietuvos piliečiai visaip žeminami, bauginami ir net nuodijami. Toks “auklėjimas”, kai už grotų ir spygliuotų vielų uždaryti Lietuvos piliečiai praeina B.Sruogos knygoje “Dievų miškas” minimus išbandymus, – tai jau labai “ekstremalus” auklėjimas, kai žmogus realiai pajaučia ribą tarp gyvybės ir mirties.
Šių metų birželio pradžioje minėsime 23-iąsias Sąjūdžio įkūrimo metines. 1988 metų vasarą įsikūręs Lietuvos Sąjūdis tapo pagrindine jėga, atvedusią mūsų kraštą link nepriklausomos valstybės atkūrimo. Šiuo metu pasitaiko įvairių svarstymų apie Sąjūdžio veiklą – nuo itin teigiamų iki neigiamų įvertinimų ir net šmeižikiškų prasimanymų. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas Rytis Bulota teigia: “Sąjūdį galime laikyti lokomotyvu, kuris į priekį tempė mūsų poltinius siekius. Jį reikia vertinti pozityviai. Ne tiek svarbu, ar stovėjo sovietinės slaptosios tarnybos už Sąjūdžio, ar nestovėjo. Man atrodo, turėtume žvelgti į Sąjūdį kaip į judėjimą, kuris atvedė prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ir to pakanka. O kaip ten viskas buvo iš tikrujų, galbūt niekada nesužinosime. Aplinkybės lėmė, kad ne viskas Sąjūdžio veikloje dokumentuota. Atsakykime sau, ar norime kuo nors didžiuotis, ar visur bandysime iesšokti tik blogo. Esu linkęs žvelgti optimistiškai. Baigsis krizė, pakils gyvenimo lygis, žmonės taps ne tokie pikti, gal ir Sąjūdį pradės vertinti kitaip”.
Lemtingais 1988-1991-aisiais metais iš priespaudos jungo išsilaisvino daug komunistinių režimų užvaldytų šalių. Pokomunistinio pasaulio raida pasižymi didele dinamika. Štai kad ir Vengrijos pavyzdys. 2004-2009 metais šią šalį valdžiusi kriminalinė F.Diurčianio vyriausybė gerokai sužlugdė Vengrijos ekonomiką, šalį apraizgė ir ištisas korupcijos voratinklis, tačiau profsąjungos ir pilietiniai judėjimai šiek tiek ribojo vyriausybės veiklą. Po įnirtingų protestų buvo atsisakyta kelti kai kuriuos mokesčius ir smarkiai apriboti socialines garantijas. Nuo 2010 metų Vengriją valdanti V.Orbano vyriausybė pradėjo esminių permainų erą. Pertvarkoma mokesčių sistema, didinamos socialinės garantijos, vyksta griežta kova su korupcija. Iškeltos baudžiamosios bylos įtakingiems oligarchams ir kai kuriems F.Diurčianio vyrausybės nariams.
Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol netiriama G.Kirkilo vyriausybės veikla. Stambiose aferose dalyvavę šios vyriausybės ministrai ir jų pavaduotojai išvengia atsakomybės. Ir kaimyninėje Rusijoje kovos su korupcija fronte nieko naujo. Laisvėje vaikšto stambių aferų organizatoriai – O.Deripaska, A.Usmanovas, S.Mogilevičius ir kiti Kremliaus globojami krminaliniai magnatai. Tuo tarpu kalėjimuose toliau laikomi politiniai kaliniai – M.Chodorkovskis, P.Lebedevas, A.Pičiuginas, V.Kvačkovas. Pogrindinė patriotinės organizacijos ,,Minino ir Požarskio draugijos” vadovas pulkininkas V.Kvačkovas kalėjime laikomas nuo 2010 metų gruodžio 23 dienos. Pereitą savaitę Rusijoje vyko „Minino ir Požarskio draugijos” organizuoti mitingai ir piketai. Juose dalyvavę žurnalistas, judėjimo ,,Pirmyn” koordinatorius I.Budraitskis, vienas iš „Minino ir Požarskio draugijos” vadovų J.Jakiševas, radikalus dvasininkas N.Orlovas ir kiti opozicijos veikėjai reikalavo išlaisvinti V.Kvačkovą, kitus politinius kalinius, kvietė žmones kovoti prieš korumpuotą Kremliaus režimą.
Akivaizdu, kad padėtis valstybėje priklauso ir nuo vertybinės orientacijos. Šiuo metu gana daug Lietuvos gyventojų galima priskirti homo babilon kategorijai – tai girtaujantys, vartojantys narkotikus, turintys priklausomybes nuo lošimų ar tiesiog vien į vartojimo kultūrą linkę, godūs ir klastingi žmonės. Šiai gana gausiai žmonių kategorijai priklauso ir kai kurie valdžios veikėjai – korumpuoti politikai bei prokurorai. Tokių valdžios veikėjų pagrindinės savybės – godumas ir klasta, melas ir smurtas. Beje, kai kurias pokomunistines šalis jungia ir toks bruožas – jose įsigali galingi „kultūrinių reiderių“ klanai, pasisavinantys kultūros sferai skirtas valstybės biudžeto lėšas. Štai Rusijos sostinėje Maskvoje ilgai klestėjo Ceretelio klanas, o Lietuvoje – Kėvišo klanas. Išsivaduoti iš slogios komunistinės praeities nėra lengva. Tai juk buvo melu, smurtu ir klasta grįsta blogio sistema.
Dar 1973 metais žymus filosofas D.Krišnamurtis rašė: “Komunistinis pasaulis yra užvaldytas priespaudos, čia klesti korupcija, klesti ir pastovus žmogaus žeminimas, vyksta brutalūs susidorojimai su komunistinei valdžiai neįtikusiais žmonėmis“. Reikia pabrėžti, kad brutalus bolševikinis komunizmas iš esmės skiriasi nuo socializmo. Štai ir šiuo metu komunistinės Kinijos valdžia nuožmiai persekioja disidentus, jų butuose atlieka kratas, juos suima ir ilgiems metams uždaro į kalėjimus. Kinijoje didelė dalis šios šalies piliečių gyvena skurdžiai, tuo tarpu komunistų partijos veikėjai ir triadų (kinų mafijos) nariai tiesiog maudosi prabangoje. Tuo tarpu socialistines idėjas puoselėjančiose pasaulio valstybėse (Švedijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Taivanyje, Urugvajuje) korupcija nedidelė, žmogaus teisės gerbiamos, o pragyvenimo lygis aukštas. Krikščioniškų ir humanistinių vertybių plėtra bei pagarba žmogaus teisėms – tai tas kelias, kuriuo pasukusi Lietuva galės išsivaduoti iš korupcijos bei ekonominio nuosmukio ir tapti stipria bei klestinčia valstybe.
“XXI amžiaus“ laikraštis, www.slaptai.lt
2011.03.18
