Algis Uzdila
1957-aisiais mokslo metai artėjo į pabaigą. Balandžio mėnesį atėjęs į klasę Suvalkų licėjaus direktorius pranešė, kad du mūsų klasės abiturientus – Danutę Grabauskaitę ir mane – jei sutinkame, gali skirti kandidatais į Vilnių lituanistikos studijuoti. Pirmiausia, žinoma, birželio pabaigoje turėjome vykti į Varšuvos Adomo Mickevičiaus universitetą stojamųjų egzaminų laikyti. Svajojau apie politechnikos institutą Gdanske, tačiau paniekinti tokį siūlymą būtų buvęs nusikaltimas. Nežinau, kokius egzaminus laikė mano būsimieji kolegos Lietuvoje, mums liepė pasirengti rašomiesiems bei atsakomiesiems iš lenkų, rusų ir lietuvių kalbų.
Į auditoriją susirinkome prieš aštuonias ryto. Rašyti buvo skirta po dvi valandas iš kiekvieno dalyko. Tarp jų – po pusę valandos pertraukos. Kai 15-tą valandą baigėsi rašomieji, buvo pranešta, kad kitą dieną toje pačioje auditorijoje privalome prisistatyti 9 valandą. Bet kur dėtis iki to laiko, nieks nepasidomėjo ir nakvynių neparūpino. O mes patys nedrįsome pasiklausti, kur galime apsistoti. Kažkiek maisto ir pinigų buvome pasiėmę, tačiau visai nežinojome, kur nakčiai prisiglausti.
Pajutau, kad Danutė man nebe draugė, ji turėjo kažkokių reikalų. Negalėjau jos sijono įsikirtęs laikytis, todėl šliaužiojau po miestą vienas. Varšuvoje kažkur gyveno pusseserė su šeima, bet neturėjau jos adreso. Laimė, vasaros naktys trumpos ir šiltos. Nuvažiavau į geležinkelio stotį ir ten prabuvau bene iki 11 valandos vakaro. Tačiau vėliau atėjo milicijos patrulis ir ėmė įtariamuosius benamius iš laukiamosios salės vaikyti.
Pasileidau pėstute atgal į miestą. Jau gerokai po 12-tos nakties atsidūriau prie universiteto. Tačiau jo kiemas buvo užrakintas, ten prisiglausti negalėjau. Radau netoliese skverą su krūmais ir susirangiau ant žemės. Bet veikiai mane pastebėjo universiteto kiemsargis. Kai paaiškinau, ko ir kodėl čia atvažiavau, jis atrakino duris ir įleido į geografijos fakulteto vestibiulį. Dar sustūmė tris kėdes ir patarė prigulti. Šiandien būtų sunku tokiomis sąlygomis užmigti, o tąsyk beregint suėmė miegas. Pabudau jau gal kokią šeštą valandą. Greit čia pasidarė gyva… Išėjau laukti egzamino prie paskirtos auditorijos.
Lenkų kalbą tikrino kažkokia polonistė, o rusų ir lietuvių kalbų – kaip vėliau sužinojau – iš Lietuvos kilusi ir Varšuvos universitete dirbanti profesorė Tamara Buch. Mano laimei, ji ir mūsų rašomuosius tikrino. Vėliau, kai atostogų grįžusį iš Vilniaus mane profesorė pasikvietė į savo namus, prisiminėme tą egzaminą. Pasirodo, iš rusų ir lietuvių atsakinėjau visai neblogai, tačiau dėl atviro pasipasakojimo lietuvių kalbos rašomajame, jeigu darbas būtų pakliuvęs į piktas rankas, man galėjo būti užkirstas kelias į studijas. Mat aš atvirai dėsčiau savo požiūrį ir pasigyriau gyvenimo tikslais. Kai baigiau studijas, su profesore kurį laiką vasaromis draugavome: ji tyrinėjo Seinų krašto tarmę, ir man teko ją vežioti po lietuviškus kaimus.
Praėjus trims savaitėms po egzaminų gavome pranešimus, kad stojamuosius išlaikėme ir esame siunčiami studijuoti į Tarybų Sąjungą. Buvo pranešta, kada turime susirinkti Lenkijos aukštųjų mokyklų ministerijoje. Pirmiausia turėjome išklausyti trijų dienų kursą, kaip privalome toje šaly elgtis ir kaip atstovauti savo kraštui. Iš tų kursų išliko atminty tik politinis švietimas ir perspėjimas, kad privalome saugoti savo pinigus…
Pirma mūsų kelionė iš Varšuvos į Vilnių vedė per Maskvą, kur veikė Lenkijos ambasada. Maskvoje viešėjome 4 dienas, ir čia mus – ne tik mudu su Danute, bet visus, kurie turėjo studijuoti Tarybų Sąjungoje (Maskvoje, Leningrade, Minske ir Kijeve), ambasados darbuotojai rūpestingai globojo. Apgyvendino neblogame Lumumbos universiteto bendrabutyje, gavome pirmo mėnesio stipendiją ir dienpinigius gyventi Maskvoje, aplankėme Maskvos valstybinį universitetą, Liaudies ūkio parodą. Nuvedė į Raudonąją aikštę, įleido net į Kremliaus rūmus, palydėjo į universalinę parduotuvę, norintys net ėjo į mauzoliejų Lenino mumijos pažiūrėti. Aš ta proga nepasinaudojau. Kelios dienos Maskvoje netruko prabėgti.
Į Baltarusijos geležinkelio stotį mudu su Danute palydėjo Lenkijos ambasados darbuotoja, įteikė bilietus, įlaipino į traukinį ir pasakė, kad Vilniuje (į ten traukinys važiuos beveik visą parą) lauks mūsų kažkokie du studentai, kuriuos pažinsime pagal vyšnines kepuraites. Vagone mane stebino tai, kad palydovės nešioja už kapeikas arbatą su pyragėliais. Čia pirmą kartą susidūrėme su rusų tautybės keleiviais. Žmonės pasirodė nuoširdūs. Kadangi mudu su Danute sėdėjome vienoje kupė pusėje, tik aš pasirinkau gultą viršuje, prieky sėdintis kaimynas pasidomėjo, ar ji – mano polovina. Aš tą žodį supratau tik kaip „sėdinti mano pusėje“. Atsakiau, kad taip. Vėliau, kai sužinojome tikrą klausimo prasmę, abu su Danute skaniai juokėmės.
Kai kitos dienos rytą pro vagono langus pastebėjome ant pastatų ir lietuviškus užrašus, supratome, kad jau kelionė baigiasi. Pagaliau išvydome pastatą su užrašu „Vilniaus geležinkelio stotis“, išlipome ir pamatėme stoviniuojančius du vaikinus. Mes taip pat turėjome nurodytus skiriamuosius ženklus, todėl vieni kitus greit susiradome. Vilniškiai studentai, gavę informaciją, kad iš Maskvos į Vilnių atvažiuoja kažkokie jaunuoliai, norintys studijuoti, mus prakalbino rusiškai. Mes manėme, kad jie gal rusai ir lietuviškai net nemoka, bet išgirdome, kad jie, vesdamiesi mus per stotį į aikštę, viens į kitą kreipiasi vardaisJonas irAntanas. Tada išdrįsome juos prakalbinti lietuviškai. Pasirodo, jie – lietuviai ir vykdo Universiteto rektoriaus pavestą užduotį pasitikti ir atvežti mus į rektoratą. Susėdome į lengvąjį automobilį „Pobieda“ ir po keliolikos minučių buvome pristatyti rektoriui teisininkui prof. Juozui Bulavui.
Po trumpo priėmimo rektorius paskyrė mums bendrabučius Čiurlionio gatvėje. Tie studentai mus vėl mašina pavežėjo ir padėjo sutvarkyti prisiregistravimo bendrabutyje formalumus. Naujiems bičiuliams gražiai padėkojome ir atsisveikinome. Bendrabutyje visus reikalus sutvarkė greit, bet buvo prisakyta tuojau pat prisiregistruoti Vilniaus miesto vizų skyriuje. Ta registracija užtruko ilgokai. Atėję tik po kelių dienų atsiėmėme rusiškus vietos pasų pakaitus, vadinamus „Vid na žitelstvo“, ir gavome instrukciją, kaip privalome elgtis studijų metais. Tokiems, kaip mes, svečiams paprastai būdavo leidžiama dairytis tik po Vilnių, bet mums išimties keliu buvo leista laisvai važinėti po Lietuvą (gauti specialų sutikimą privalėjome tik važiuodami už respublikos ribų). Šito priesako tiksliai laikėmės.
Pirmą paskaitą turėjome, rodos, 7-oje auditorijoje. O kur tokią rasti – niekaip nežinojau. Ėmiau blaškytis po Universiteto kiemus. Man čia viskas buvo nauja ir painu. Laimei, tamsiame ilgame koridoriuje prie laiptų pasisekė kažką prakalbinti, tas ir parodė, kad turiu tais mediniais laiptais kilti aukštyn. Pirmas dienas po fakultetą vaikščiojau su tais, kurie geriau čia orientavosi, bet po kiek laiko pripratau ir pats.
Penkias dienas per savaitę mums vyko įvairios paskaitos, šeštadieniai merginoms buvo laisvi, o vaikinams vyko karinis rengimas, vadinamoji specpodgotovka. Kapitonas, paėmęs raštinės pateiktą studentų lapą, patikrino, ar visi esame, paskui paklausė – gal kokios pavardės neperskaitęs. Mano būta žioplo ir atsiliepta, nes į lapą nebuvau įtrauktas. Tada kapitonas mielai ir mane įrašė. Kai nusivedė į centriniuose rūmuose esančią auditoriją ir ėmė dvi valandas dėstyti apie šautuvo dalis, pamačiau, kad, jeigu apie Puškiną ką nors ir galiu rusiškai papasakoti, tai techninių terminų ir juo labiau ginklo dalių bei kitų karinių terminų visiškai nebuvau girdėjęs. Mane apėmė baimė, kai draugai parodė, kad reikės 20 puslapių iš knygutės apie ginklą perskaityti ir išmokti papasakoti. Man tai reiškė, kad tuos 20 puslapių turėsiu iškalti svetima kalba atmintinai.
Kitas dvi valandas centrinių rūmų kieme vyko karinės rikuotės mokslas. Majoro kalbą šiek tiek supratau, šiek tiek bandžiau nuspėti. Mes Suvalkuose taip pat turėjome karinį rengimą, bet lenkų kalba. Kai išgirdau karininko komandą „na le-vo“, pažvelgiau per dešinį petį ir pamatęs, kad visi nieko nelaukę pasisuko kairėn, visiems iš paskos ir aš pasisukau per kairį petį. Lenkų komanda skamba – „kairėn – suk“, ir aš laukiau to antro žodelio. Matyt, majoras pastebėjo, kad vienas eilės gale nespėja su visais, todėl ėmė mane atidžiai stebėti. Kai sukomandavo „na pra-vo“, supratau, kad reikia pasisukti dešinėn, bet ir vėl pavėlavau. Mane stebintis majoras davė komandą – „kru-gom“. Čia jau visai nesuvokiau, ką daryti (mat lenkiška komanda skamba – „atgal – suk“). Kai pamačiau, kad kiti apsisuko aplink, apsisukau ir aš, bet – per dešinį petį, nors rikiuotės mokslai reikalauja suktis per kairį. Dabar karininkas, žiūrėdamas į mane, beveik piktai sušuko: „Graždanin, try šaga v period“. Žengiau tris žingsnius, jis kad užkauks: „Gde vy školu okončili?” Tiek tai supratau, tačiau susijaudinęs tiksliai atsakyti nemokėjau, todėl tik sušvebeldavau: „Ja polskij graždanin.“ Majorui veikiausiai pasirodė, kad aš iš jo, tarybinio žvaigždėto karininko, šaipausi. Ėmė ne savo balsu ant manęs šaukti, gąsdinti, kad parodysiąs, iš kur kojos dygsta, bėrė visokias rusiškas kariuomenėje vartojamas nešvankybes. O aš visiškai nemokėjau pasiteisinti. Laimei, kitame eilės gale stovėjo Juozas Eidukynas, kuris jau buvo atlikęs trejų metų karinę tarnybą, tai jis paaiškino, kad aš iš tikrųjų esu iš Lenkijos ir nemoku rusų kalbos tiek, kad galėčiau laisvai kalbėti. Pagaliau majoras, patikėjęs, kad jokių pokštų aš nekrečiu, o tiesiog dar neišmokau kalbos, ėmė kalbėti žmogiškiau ir vis paklausdavo, ar supratau, ką jis sako. Iš rikiuotės mokslų knygutės uždavė išmokti 30 psl. Per trečią dviejų valandų paskaitą susidūrėme su trečiu karininku, aptarinėjusiu tarybinės kariuomenės statutą. Ir vėl 20 psl. iš knygelės reikėsią „zubryti“ atmintinai. Supratau, kad man galas…
Pasiprašiau audiencijos pas rektorių prof. Bulavą ir jam išdėsčiau savo reikalą. Jis mane nuramino, pasakė, kad dėl to nėra ko jaudintis: sekretorė parašys karinei katedrai raštelį, ir aš būsiu nuo šių užsiėmimų atleistas. Aš žemai profesoriui nusilenkiau ir gražiai padėkojau. Karinio rengimo daugiau nelankiau. Tačiau kurso draugai vis primindavo, kad karininkai manęs pasigenda, o netrukus sužinojo, kad karinė katedra jau redaguoja Lenkijos ambasadai raštą ir ketina rekomenduoti mane atšaukti iš studijų dėl paskaitų nelankymo. Aš ir vėl nulėkiau pas rektorių. Jis tuoj pat pasikvietė sekretorę, įsakė rektorato vardu rusų kalba parašyti motyvuotą raštą, kad mane nuo karinio rengimo visiškai atleistų (aš, Lenkijos pilietis, juk tarybinėje armijoje netarnausiu, o žinosiu per paskaitas išgirstas karines paslaptis…). Sekretorė veikiai atnešė suredaguotą raštą, rektorius perskaitė, pasirašė ir įsakė pristatyti jį karinės katedros vedėjui. Man liepė eiti namo ir daugiau sau dėl to galvos nesukti. Šį kartą išjojau kaip ant šimto arklių ir su tarybine armija daugiau reikalų neturėjau.
Kai prof. Juozą Bulavą 1958 m. sausio mėnesį LKP Centro komiteto sprendimu iš rektoriaus pareigų atleido, labai išgyvenome ne tik to žmogaus dramą, bet gerai suvokėme ir sudėtingą Lietuvos politinę padėtį. Pajutome, koks Damoklo kardas pakibęs virš mūsų tautos. Kai į Universiteto vadovaujantį postą buvo paskirtas matematikas prof. Jonas Kubilius, džiaugėmės jo gera valia ir supratingumu. Visi kalbėjome, kad prof. Bulavo siekį – Lietuva tarybų, bet ne rusų – prof. Kubilius stengiasi palaikyti ir tęsia savo pirmtako reikalų tvarkymą. Mat anksčiau Vilniaus universitetas buvo valdomas visokių atėjūnų, o rektorius Bulavas juos atleido ir liepė važiuoti namo. Rektoriui Kubiliui gyvenimas buvo jau ramesnis: su išvarytais svetimkūniais kovoti nereikėjo, o naujų jis neįsileido. Tokią Lietuvos mokslininkų taktiką labai vertinome.
Rektorius prof. Jonas Kubilius, sužinojęs, kad esame tokie dviese iš Lenkijos, pasikvietė į savo kabinetą. Pasiklausinėjęs apie gyvenimo sąlygas, paklausė, ar neturime kokių nors pageidavimų. Aš pareiškiau norą dalyvauti VU ansamblyje. Šitai rektorius įsidėmėjo. Gal po dviejų savaičių susitiko mane gatvėje (tai buvo Gegužės pirmosios šventė) ir pasakė, kad nurodytą dieną nueičiau į ansamblio repeticiją. Nuėjęs neturėjau vadovui Vladui Bartusevičiui aiškintis, kas aš ir ko noriu. Priėmė mane išskėstom rankom. Gavau birbynę (daugiau vargu ar buvau kam tinkamas), priskyrė muzikantą, kuris turėjo mane pamokyti gaidų ir pakontroliuoti išmoktas melodijas. Klausinėjo, kodėl su manimi neateina ir kita studentė iš Lenkijos, aiškino: „Tai, ką čia išmoktute, jums, grįžusiems namo, gali labai praversti.“ Danutei persakiau vadovo žodžius, bet ta numojo ranka ir niekad repeticijose nepasirodė.
Penkerius metus universiteto ansamblyje pūčiau birbynę. Grojimas kartu su visais paliko neišdildomą įspūdį (išeidamas iš ansamblio gavau tautinių drabužių kostiumą, jį parsivežiau namo ir įvairiomis progomis ilgus metus dėvėjau). Ne kartą mūsų ansamblį filmavo televizija. Ansamblis du kartus koncertavo Maskvoje. 1961 m. Kremliaus suvažiavimų rūmuose, pasibaigus posėdžiams, turėjome greit pertvarkyti sceną: Lietuvos TSR kultūros ministras iš užkulisių man į rankas mėtė kėdes, o aš jas gaudžiau ir stačiau reikalinga tvarka. Tąsyk koncertavome TSKP XXII suvažiavimo delegatams. Mačiau Nikitą Chruščiovą – sėdėjo salėje pirmosios eilės vidury. Buvo įdomu pamatyti tą, kurio kalbos klausėmės, girdėjom jį, pasmerkusį Stalino asmens kultą. Tuomet vylėmės, kad gal pagaliau sąstingio ledai pajudės, nors Kremliaus valgykloje ir rūmų kuluaruose girdėjome, kaip į tas permainas piktai reaguoja kariuomenė. Taigi tie ledai dar negreitai ėmė trūkinėti. Dar 1968 m. pavasarį mus purtė nelemtos studentų riaušės Varšuvoje, vasarą – Čekoslovakijos įvykiai ir Dubčeko drama, dar 19 metų turėjome kęsti Brežnevo šaltu prakaitu dvokiančią pelkę, kol pagaliau Maskvoje įsigalėjo Gorbačiovo garsioji pertvarka, Lenkijoje susiorganizavo Solidarumas, Vokietijoje griuvo Berlyno siena, Lietuvoje atsirado Sąjūdis, ir visa Europa ėmė judėti.
Ansamblio vadovo rūpesčiu 1959 m. vasarą buvau deleguotas į Kretingoje vykstančius šokių vadovų kursus, kur pažinau didžias choreografijos asmenybes – prof. Juozą Lingį, Kazį Poškaitį. Jie skaitė paskaitas ir po 8 valandas mankštino aikštėje. Tada ir pajutau, iš kur kojos dygsta.Vieną sekmadienį kurso vadovai surengė išvyką laivu į Nidą. Lietuvos liaudies kultūros centro vadovas Saliamonas Sverdiolas žinojo, kad aš neturiu tarybinio paso ir manęs pasieniečiai gali neišleisti į krantą. Prisakė man laikytis šalia jo ir, nutaikęs progą, kai pasienietis tikrino kažkurio dalyvio pasą, prastūmė pro savo nugarą. Artimiau susigyvenome ir su Universitete pažintais šokių vadovais Elena Morkūniene bei prof. Juozu Gudavičiumi (tai jis sukūrė šokius „Klumpakojį“ „Rezginėlę“, tapusius Lietuvos choreografijos vizitine kortele). Vėliau bendravome su jais ir Punske, kai atvažiuodavo į mūsų „Jotvos“ koncertus. Kai lankėsi Varšuvoje, galimybę užsukti į Seinus ir Punską, surado prof. Kubilius. Jis papasakojo, kokiomis aplinkybėmis VU organizavo universiteto 480 metines ir kokių kliuvinių pakeliui buvo. Žavėjausi jo akiračio platumomis, stebėjausi, kai jis, matematikas, aiškino: „O kodėl klėtį turime laikyti slavizmu, jeigu jo daryba lietuviška? Mūsų kalba senesnė už slavų, mes žinome to žodžio etimologiją, tai ir skurdinti savęs nėra jokio reikalo.“
Šiandien, kai lankausi Antakalnio kapinėse, pastoviu ir ties mano profesorių, ir ansamblio vadovo Vlado Bartusevičiaus, ir minėtųjų choreografų kauburėlių, uždegu žvakutę, padedu gėlytę. Žvakė užgęsta, gėlė nuvysta, bet sieloje, matyt, kažkoks gerumas tarpsta. Šitaip mokomės būti bent kažkiek verti savo didžiųjų mokytojų.
Daug ką iš dėstytojų prisimenu ir miniu geruoju. Antai prof. Juozas Balčikonis bene per pirmą paskaitą paprašė, kad visi jo pateiktuose lapeliuose parašytume savo vardą ir pavardę bei pažymėtume, iš kokios parapijos esame kilę. Aš parašiau, kaip buvau prašomas, bet pagalvojau, kad profesoriui Punsko vardas gali nieko nesakyti. Todėl skliausteliuose dar prirašiau nuorodą – Lenkija. Profesorius, surinkęs lapelius, skaitė pavardes ir dažno paklausdavo, kaip vieną ar kitą daiktą pas juos žmonės vadina. Man atrodė keista – baisus daiktas, kas kaip ką vadina ir kam tie niuansai reikalingi. O jam tarmės buvo ta gyvoji žmonių kalba, kuria remdamasis daugelį dalykų mums vėliau aiškindavo. Pagaliau profesorius aptiko ir mano lapelį, atsikėlė nuo kėdės, priėjo prie mano suolo. Stebėjausi, kad neklausęs, kur aš sėdžiu, pats pagal savo sistemą mane susirado, padėjo lapelį man prieš akis ir, pirštu rodydamas į įrašą skliausteliuose, pridūrė: “Šito Lenkija nereikia”. Nuorodą išbraukiau ir tik vėliau susigaudžiau, kad profesorius buvo puikiausiai išnaršęs visas lietuviškai kalbančias parapijas, dar 1911 m. kelis mėnesius buvo darbavęsis su prof. Jablonskiu Seinuose ir išmanė visų lietuvių tarmių būdings ypatybes. Taigi jokių papildomų nuorodų prie Punsko jam nereikėjo.
Kitą kartą profesorius paprašė išdalintuose lapeliuose sukirčiuoti žodį oras. Aš sukirčiavau õras. Radęs mano lapelį, paklausė, iš kokios parapijos esu kilęs. Sužinojęs, kad iš Punsko (jau dabar tos ankstesnės klaidos nedariau), paaiškino, kad bendrinėje kalboje turime kirčiuoti óras. Bet jis žinojo, kad Punske žmonės tą žodį kirčiuoja kitaip, todėl klaidą man atleido. Tos pamokos neužmiršau iki šiandien, nors praslinko jau 55-eri metai.
Labai gražiai prisimenu senosios lietuvių literatūros istorijos profesorių Jurgį Lebedį. Gėrėjomės jo paskaitomis, nes jis su tokiu dvasios spindesiu ir gaiva kalbėjo apie mūsų literatūros senienas, lyg visa tai būtų vykę dabar. Gyvai jautėme, kad ir jam uždėtas antsnukis, bet šis bei tas ir pro jį prasikošdavo. O kai pasikvietė mane į savo namus Antakalnyje, Mildos gatvėje, visai atvirai išsikalbėjo apie realią Lietuvos padėtį. Užsiminė apie kai kuriuos nesutarimus tarp užsispyrusių kalbininkų ir literatų, kuriems esą sunku laisvai plėtoti savo kūrybą, kai juos varžo sukaustytos kalbos taisyklės. Džiaugiausi, kad profesorius manimi pasitikėjo, todėl tuos pokalbius laikiau didžioj paslapty. Atostogų metu sužinojau, kad profesoriaus žmona vidurinėje mokykloje buvo mano vienos mokytojos Elenos Vainienės klasės draugė. Gal iš jos profesorius žinojo mūsų krašto žmonių politines nuostatas ir todėl drąsiau su manimi kalbėjo?
Profesoriaus namuose pirmą kartą pamačiau ilgai grojančią elektrofono plokštelę. Tąsyk jos dar buvo naujiena. Išliko atminty ir vaišės su taurele konjako. Gyniausi, kad negeriu, bet gal profesorius pamanė, kad kuklinuosi… Į kitą stiklinę įpylė kažkokio švelnaus gėrimo užgerti. Kai pamažėl stikliuką ištuštinau, ėmė svaigti galva. Kad nenuvirsčiau prie stalo, slapta laikiausi įsikibęs į stalo briauną. Važiuojant namo, galva jau sukosi taip, kad turėjau įtemptai galvoti, kurioje stotelėje išlipti. Išlipau ten, kur reikėjo, tačiau visai nesusigaudžiau, kaip nueiti į bendrabutį. Tik kurį laiką pastovėjęs ir pagalvojęs supratau, kad turiu kopti į kalną. Savo kambarį radau. Visi trys kambario draugai buvo kaip sykis namuose. Mano protelis sakė: jeigu nieko nesakęs gulsiu į lovą, draugai supras, kad esu įkaušęs. Ogi visi pažinojo mane kaip blaivininką. Todėl ėmiau kažką paistyti. Tačiau vos tik prakalbau, liežuvis ėmė pintis, ir visi trys sušuko: „Vaje, Algelis girtas!“ Kaip pasiutęs ėmiau gintis, bet argi kas patikės? Kitą dieną iš viso to nuoširdžiai pasijuokėme.
Labai žavėjomės dideliu eruditu prof. Jonu Kazlausku, kuris aiškino mums istorinės gramatikos paslaptis. Jo pratybos buvo įdomios, nors kai kam, ypač merginoms, sunkiai įkandamos. Skaudžiai teko išgyventi jo iki šiol neišaiškintą žūtį 1970-aisiais. Spalio mėnesį profesoriaus staiga dingo, o po kelių savaičių jo kūnas buvo rastas Neryje. Šitaip buvo suvaidinta savižudybė žmogaus, kuris politinei sistemai darėsi labai neparankus. Pagal turimą informaciją jis norėjo legaliai išvažiuoti į Ameriką skaityti paskaitų, buvo pasiūlytas valstybinei mokslo premijai… Talentus sutramdyti buvo nepaparastai sunku, tuomet ir likdavo jų atsikratyti.
Šalia Jono Kazlausko rikiuojasi ir klasikinės filologijos specialistas prof. Vytautas Mažiulis, didžioji baltistikos mokslo figūra, prūsų kalbos etimologijos žodyno autorius, „Baltistikos“ žurnalo redaktorius. Jo žodynas man labai pravertė suvokti senovės prūsų, drauge ir jotvingių, mąstyseną ir aplinką, kai rašiau muzikinę istorinę dramą apie Jotvos žemę „Pelenų žiedai“.
Profesorius Zigmas Zinkevičius buvo be galo mėgstamas studentų ir už paskaitų gyvumą, ir už gaivų juoką. Tai naujos kartos plataus akiračio kalbininkas, nesilaikantis jokių išankstinių rėmų, be galo atviras ir draugiškas. Jo vadovaujamas rašiau ir gyniau diplominį darbą „Punsko krašto (vakarinių dzūkų) tarmė.“ Dažnai teko lankytis profesoriaus namuose ir derinti visokius diplominio darbo faktus. Prisimenu: 1961 m. balandžio dvyliktą sėdėjome su profesoriumi jo kabinete, kai iš miesto parėjo profesoriaus žmona Regina ir, neįtarusi, kad kas svetimas namuose vieši, dar prieškambaryje paskelbė sensacingą naujieną: „Zigmai, sako, kad ruskis orbitoje.“ Nesusijaudino net ir pamačiusi, kad ne itin pagarbius jos žodžius girdi svetima ausis, nes manimi tikrai pasitikėjo – buvau ten viai savas. Profesoriaus namuose susipažinau su žymiu vokiečių baltistu Hermanu Šaliu, – 1970 m. jis lankėsi Punske ir buvo apsistojęs mūsų šeimoje. Kai vienas punskietis, išgirdęs jį esant iš Vokietijos, paklausė – iš kurios, tas atsakė: „Mums, vokiečiams, Vokietija yra viena.“
Su profesoriumi Zinkevičiumi ir šiandien čia, Vilniuje, ir Punske, Balvyžoje ne kartą buvome susitikę įvairiose mokslinėse konferencijose ar kitomis progomis. Jis su šeima būdavo garbingas mūsų namų svečias. Mėgdavau klausytis pasakojimų apie jo kolegas – ir buvusius dėstytojus, ir mūsų kurso draugus. Žavėjausi ir žaviuosi jo pastangomis objektyviai vertinti žmones nepriklausomai nuo jų ideologinių pakraipų. Ir toliau leidžiamos profesoriaus mokslinės knygos mano savišvietai labai praverčia. Iš jo žmonos Reginos nuolat gaudavau knygeles su šokių aprašymais, kuriais daugelį metų naudojausi dirbdamas su choreografiniu “Jotvos” sambūriu.
Labai mėgome lietuvių kalbos sintaksę dėsčiusį doc. Joną Balkevičių. Tai rimtas dalyko mokovas ir drauge toks neformalus ir toks atviras studentams, kad laikėme jį vyresniuoju broliu ar šiaip geru bičiuliu. Reikia paminėti ir doc. Joną Kabelką. Tai rimtų veido bruožų žmogus, didelis eruditas ir kalbų mokovas. Mums dėstė latvių kalbą ir visai nesijuokdamas aiškino dvi latviškas priesagas, kurios šiaip jau esančios sinonimiškos, tačiau kartais, jei bus neapdairiai vartojamos, galima ir apsijuokti. Panašiai, kaip ir lietuvių kalboje: priesagos –enti ir –oti dažnai reiškia lyg ir tą patį – kažkokį mažybinį veiksmą (krizenti, mekenti, verkšlenti irlynoti, krapnoti, keiksnoti), bet juk vietoje čiurlenti nepasakysime čiurlioti. Ir nors visi iškritome juokais, jis išlaikė kuo rimčiausią miną, lyg būtų nieko nesuraitęs.
Docentas Ričardas Mironas mokė lotynų kalbos. Per paskaitas kildavo ir pokštų. Kartą reikėjo kaityti hic, haec, hoc. Kažkuris iš mūsų įstrigo ties genityvo linksniu ir ėmė jį kartoti keletą kartų, kol docentas jį sustabdė: “Na na na, čia jau, draugas, per daug įsismaginote”. Vargšą studentėlį reikėjo pastūmėti, pats toliau taip ir nebūtų ėjęs, nors kitus linksnius mokėjo. Kartą docentas paprašė pakelti rankas, kas ne komjaunuolis. Aš pakėliau ranką, jis susidomėjo kodėl. Paaiškinau, kad neturiu teisės stoti. Gal jis pamanė, kad esu politiškai nusikaltęs, todėl toliau savo smalsių akių nenuleido, bet kai išgirdo, kad esu užsienietis iš Lenkijoje esančio lietuviško Seinų krašto, nusistebėjęs prasitarė: „Ot, nežinota.“
Docentas Urbutis buvo mus nuvežęs į Rygą. Mūsų universitetai, propagandiškai tariant, palaikydavo kažkokius broliškus ryšius, todėl ta draugyste ir buvo grindžiamas studentų bendravimas. Rygoje, prie mūsų, išlipusių iš autobuso, pribėgo būrys latviukų, ėmėme glėbesčiuotis. Tai pamatęs jų dėstytojas lyg ir išsigando (gal kas ką skriaudžia?), bet viena guvi latviukė pasakė – „Mes braliojams.“ Su ta latvių kalba patyrėme ir nesusipratimų. Kai parduotuvėje paprašiau „Lūdzu situ konfieti“, pardavėja nusišypsojo. Vėliau išsiaiškinau, kad, užuot prašęs „Duokite šitų saldainių“, pareiškiau „Prašom, mušu saldainius.“ Kai lyg ir latviškai drabužinėje paprašiau paduoti man paltą ir dar priminiau, kad ten ir mano krepšys likęs, nuo budėtojos gavau priekaištingai barti. Ką negražaus pasakiau, taip ir nesupratau. Pakeliui namo nuo Rygos iki Šiaulių doc. Urbutis su Aleksu Girdeniu aistringai gvildeno klausimą, kaip žodį apeiti skirstome skiemenimis a-peiti ar ap-eiti. Supratau, kad aš tiems kalbos mokslams, matyt, nesu tinkamas.
Ne visus dėstytojus vertinome vienodai pagarbiai. Buvo ir tokių, iš kurių, pelnytai ar ne, mėgome ir pasišaipyti. Buvo toks, rodėsi, geravalis TSRS tautų literatūros dėstytojas Petras Užkalnis. Jo paskaitose gaudavome ir geros informacijos, kai ką net gyvenime esu citavęs. Dėstytojas girdavosi, kad gerai išlaikyti egzaminą gali tik jo paskaitų klausantys studentai. Taigi per jo paskaitas aš (mat žinojau, kad nesu stiprus studentas) stengiausi sėsti į pirmą ar antrą suolą, kad bent mane jis gerai įsidėmėtų. Ir štai egzaminas… Priprašiau Romą Laurinavičių, kuris vidurinę mokyklą buvo baigęs Rusijoje ir puikiai išmanė rusų literatūrą, eiti į egzaminą prieš pat mane, o kai aš po jo įeisiu, atidžiai klausyti, kokius klausimus gaunu, ir žiūrėti – jeigu už nugaros jam rodau vieną pirštą, parengti „skiautę“ pirmam klausimui, jeigu rodysiu du – rengti antram, o jeigu rodysiu vieną ir po to du – paduoti man abu atsakymus. Mat jaučiausi labai netvirtai. Bet kai įėjau, dėstytojas nuoširdžiai nusišypsojo, geravališkai ištarė mano pavardę ir parinko tokius klausimėlius, kad mane net juokas ėmė. Parodžiau už nugaros sėdinčiam kolegai pirmiausia vieną špygą, paskui suraičiau dvi, ir jis nusišypsojęs man pagalbos neteikė. Kai išėjau, tik paklausė, kokį pažymį esu gavęs. Pasigyriau gavęs net penkis. O štai jį dėstytojas visaip maigė, mat tas vos kelis kartus buvo jo paskaitose, bet pagaliau parašė tik „gerai“. Dėl to jaučiau sąžinės priekaištų.
Teigiamai prisimenu ir TSKP istorijos dėstytoją Romą Šarmaitį bei seminarus vedusį jo asistentą Kanopą. Kai laikiau to dalyko egzaminą, asistentas padavė dėstytojui mano studijų knygelę ir pristatė, kad esu iš Liaudies Lenkijos. O Šarmaitis pažvelgęs tarė: „Kad ir iš Liaudies Lenkijos, bet Algis.“ Man nuo to pasidarė šilta ir atsikvėpiau su palengvėjimu. Ištraukęs bilietą pasakiau, kad pradėsiu atsakinėti nuo antro klausimo. Kai išklausė, paprašė atsakinėti ir į pirmą klausimą. Bet į šį, prisipažinau, nepajėgiau nieko pasakyti. Tada jis papildomai paklausė: „Tai negi apie Angarietį nieko nežinote?“ Jo visos biografijos ir veiklos nežinodamas, nedrįsau ir pradėti ką sakyti, bet taip paskatintas, prabilau: „Na, žinau tik, kad jis, Zigmas Aleksa-Angarietis, buvęs vienas ryškiausių Lietuvos komunistų partijos kūrėjų ir aktyvus jos veikėjas, Vinco Kapsuko bendražygis, lenininių idėjų Lietuvoje propaguotojas. Lietuvoje drauge su Kapsuku spalio revoliucijos metais organizavo tarybų valdžią Lietuvoje, bet Tarybų Lietuvai pralaimėjus liko gyventi ir veikti Maskvoje. Tačiau 1940 partijos valymo metais Maskvoje buvo sušaudytas.“ Dėstytojas apsidžiaugė ir tarė: „Na, matote. Esmę žinote.“ Ir į knygelę įrašė „gerai“. Na, o Kanopos elgesį patyrėme ir ne iš pačios žmogiškiausios pusės: mūsų bendrakursis Vidmantas Urbonas per seminarą išsišoko dėl vežimų į Sibirą, ir ta informacija buvo perduota į „pirmąsias rankas“.
Siauroko mąstymo buvo TSKP istorijos dėstytojas Kostas Navickas. Šio „išmintis“ taip pat įsirėžė giliai į atmintį. „Draugai, ar gali Lietuva išstoti iš Tarybų Sąjungos?“ – klausia mūsų ir, matyt, kad netektų išgirsti ko nors nemalonaus, pats už mus atsako. – „Gali.“ Mes nustembame. Taigi vos ne provokacija. O jau buvome linkę sakyti „ne“. „Žinoma, gali, – tęsdamas dar kartą patvirtina autoritetingu balsu. – Tai užtikrina tarybinė konstitucija.“ Ir skuba aiškinti toliau: „O praktiškai ar gali išstoti? Žinoma, ne. Jeigu Lietuva išstotų iš Tarybų Sąjungos, tuomet pasinaudotų tarptautinis imperializmas ir mus pavergtų. Tada, draugai, galite paklausti, kam reikalingas toks konstitucijos straipsnis. Draugai, būtų nusikalsta lenininiams nacionalinės politikos principams, jeigu tokio straipsnio konstitucijoje nebūtų. Tai gal sakysite, kad Lietuva neturi laisvės apsispręsti dėl savo likimo. Bet Marksas mokė, kad laisvė – tai suprasta būtinybė. Taigi toji būtinybė mus ir verčia likti Sąjungos sudėtyje.“ – Ir šitaip užsidarė jo gudragalviavimo ratas. Ta „tiesa“ dėstytojas nė kiek neabejojo. Klausai ir nežinai – juoktis ar verkti.
Atminty išliko ketvirto kurso germanisto (vardo ir pavardės jau nebeprisimenu) draugiškas teismas kažkurios rudenėjančios dienos popietę 34-oje auditorijoje. Susirinko pilna draugų ir pažįstamų studentų salė. Kaltino fakulteto komunistinės jaunimo sąjungos organizatorius (pavardės vėlgi nebeprisimenu). Pažėrė jam visokiausių kaltinimų, o paskutinė vinis į karstą buvo priekaištas, kad jis sekmadieniais lankąs bažnyčią ir, dar didžiausiam komsorgo pykčiui, demonstratyviai rankose laikąs iš kišenės ištrauktą maldaknygę. „Gal kartais jam pavesta kaltintojo misija, kad vėliau galėtų leisti jam gauti geresnę vietą kylant karjeros laiptais“, – galvojau. Kadangi teismas turėjo vykti labai demokratiškais principais, balsą suteikė ir linčiuojamam studentui. Tas aiškino, kodėl jis tiki Dievą ir kodėl meldžiasi. To „disputo“ klausėsi ir keletas ideologinių disciplinų dėstytojų (matyt, jie bandė įvertint komsorgo meną skleisti ideologinę propagandą). Galiausiai komsorgas visai nuoširdžiai kreipėsi į teisiamąjį:
– Įrodyk man, kad Dievas yra, gal ir aš tikėsiu? – ir atsigręžęs į auditoriją, į tą pusę, kur sėdėjo jo dvasios vadovai, ironiškai merkė akį, kad tie kartais nepagalvotų, kam jis dabar tokias nesąmones paisto.
Kad ir kiek argumentų teisiamasis būtų pateikęs, komsorgas lengvai juos sugriaudavo ir vis pelnydavo taškų savo karjerai. Galiausiai, matyt, neapsikentęs ir teisiamasis komsorgui metė savo klausimą:
– O Jūs man įrodykite, kad Dievo nėra, tai tikriausiai aš nustosiu tikėjęs.
Salė pagyvėjo, komsorgas griebėsi visaip įrodinėti savo tiesą. Tačiau dabar jau teisiamasis visus jo argumentus taip daužė į šipulius, kad salės gale kažkas net porą kartų pritariamai pliaukštelėjo. Kai „ideologai“ sužiuro į tą pusę, norėdami ištirti, kas bando nusikaltėlį paremti, pritarimo balsai greit nutilo. O komsorgas toliau kaito ir raudo, kol pagaliau pasakė tuščias diskusijas nutraukiąs. Po tų žodžių salėje nuvilnijo tylus juokas. Deja, savo draugo viešai ginti nieks nedrįso, nes žinojo, kokių padarinių gali susilaukti. Aš tąsyk pagalvojau: „Jei ne aš – tai kas?“ Jausdamas šiame Universitete savo kiek kitokį statusą, atsistojau ir bandžiau aiškinti, kad nepaisant ideologinių skirtumų, man regis, reikėtų šiam jaunuoliui leisti baigti studijas. Jau artėja ketvirto kurso vidurys, o baigęs būtų jis tarybinei tėvynei naudingesnis, negu jų nebaigęs… Deja, tas vaikinas neteko teisės studijas baigti. Išėjo į betono gamyklą ir liejo elektros linijoms skirtus stulpus. Mano pozicija tąsyk irgi buvo įvertinta: esu iš Liaudies Lenkijos, kažko dar nesuvokiu, tačiau tarybiniam studentui taip elgtis nevalia, tai žemina studento orumą ir Universiteto gerą vardą.
Vakare užėjau to vaikino paguosti, nes man jo, nepelnytai nubausto, buvo nuoširdžiai gaila. Radau ten ir komsorgą, kuris, matyt, norėjo pažiūrėti, galgi vis dėlto nuteistasis atgailauja. Tačiau šis ne tik kad nesigailėjo savo kalbų, bet net didžiavosi, kad sugebėjo komjaunimo vadą viešai „sudūrinti“. Tada jau aš ėmiausi jiems aiškinti, kad įrodinėti nesamo nebuvimą yra loginė klaida.
– Kaip tai? – pasidomėjo komsorgas.
– Nagi paprastai. Visi žinome, kad šitame kambaryje nėra mūsų rektoriaus. Tiesa?
– Taip, tiesa, – pritarė abu.
– Tai prašom man įrodyti, kad jo nėra.
Nė vienas nesiėmė tokio uždavinio spręsti. Tik komsorgas prasitarė:
– Matyt, tu turėjai gerą matematikos mokytoją.
– Taip, – atsakiau jam. – Juozą Vainą.
Aš, naivuolis, pamaniau, kad komsorgui toji pavardė nieko nesako. Betgi jis užvirė įtarumu ir net pasipiktino, kad mane toks nacionalistas mokė. Tuomet supratau, kaip giliai sovietinė žvalgyba įsiskverbusi į žmonių asmeninį gyvenimą, ir svarsčiau, kiek ji turi „specialistų“, jei nori savo akiratyje kaip sterblėje išlaikyti šitiek milijonų žmonių. Taip pamažu kaupėsi patirtis, mokiusi mane atsikratyti įgimto ir iš tradicijos paveldėto naivumo. Supratau, kad užnuodytoje terpėje be kaukės vaikščioti negalima, nes tai pavojinga jau ne tik sveikatai, bet ir gyvyei.
Antrais studijų metais perkėlė mane gyventi į „Tauro“ bendrabutį. Buvo lapkričio 9-oji – dvi dienos po visų spalio revoliucijos iškilmių. Tą sekmadienio vakarą su kambario draugu istoriku Adolfu praleidome Aktų salėje Čiurlionio gatvėje. Kai prisišokę išėjome laukan, pamatėme pirmąjį sniegą. Mane apėmė entuziazmas ir pakeliui namo ant cementinės snieguotos tvoros ėmiau pirštu rašyti: „Kur pažvelgsi – visur balta…“ Kaipmat prie mūsų prisistatė jaunas milicininkas ir paklausė:
– Ką čia, draugas, rašinėjate?
Aš pažiūrėjau į jį ir nieko blogo neįtaręs atsakiau:
– Jeigu įdomu, paskaitykite, – ir toliau ėmiau pirštu keverzoti: „gal ir saulei…”. Bet neleido jis baigti minties, čiupo už dešinės rankos, užlaužė ją už nugaros ir garsiai tarė:
– Einam.
– Kur?
– Einam, sakau, – ir ėmė mane visa jėga stumti.
– Paleiskit man ranką, aš ir pats su jumis eisiu, – bandžiau jam aiškinti.
– Be kalbų, – išgirdau jo piktą balsą, ir jau tempė mane pro vartus į kiemą.
Aš dar bandžiau šaukti – “Adolfai, palauk manęs!”, – bet Adolfo tik kulnis pamačiau, ir tas dingo už kalniuko.
Įvedė mane milicijos postą. Viduje vyko krosnies remontas, ant grindų gulėjo išdrėbta molio krūva, viršininko kelnės dėmėtos.
– Štai atvedžiau draugą, kuris visokias blevyzgas gatvėse ant tvorų rašinėja.
– Ne blevyzgas, – kirtausi su juo, – o gražų eilėraštį.
– Jūs gal tik eilėraštį, o kitas parašys ir velniai žino ką…, – toliau mane atvedęs milicininkas skundė savo viršininkui.
– Tai ką gi jūs ten, draugas, rašinėjote? – gražiai klausinėjo vidutinio amžiaus ir malonaus būdo viršininkas.
– Išėjome iš šokių vakaro, – aiškinau viršininkui, – pamatėme pirmą sniegą, aš ir neišturėjau. Tokia graži užvakar buvo šventinė demonstracija, tiek suteikė dvasiai polėkio, mes žygiavome su visais studentais… Vakar su draugais visą dieną vaikštinėjome po Vingio parką ir aptarinėjome, kas ką patyręs, o šiandien po šokių vakaro tas sniegas… Tai ir norėjau savo džiaugsmą išsakyti revoliucionieriaus poeto Julijaus Janonio eilėraščiu „Žiema“, o tas milicininkas ėmė ir man rankas užlaužęs atitempė čia pas jus.
– Jūs, draugas, taip blogai nekalbėkite apie tarybinę miliciją, – įspėjo viršininkas.
– Kuo čia dėta tarybinė milicija. Ją aš gerbiu. Ji palaiko tvarką ir mus gina nuo visokio plauko nusikaltėlių. Dėl jos ir po miestą galime laisvai vaikščioti. Aš kalbu štai apie šį milicininką.
– O kas jūs toks būsite? – pasidomėjo viršininkas.
– Aš – tarybinis studentas.
Gretimame kambary už atvirų durų arbatos stiklinėje cukrų maišantis kitas milicininkas pakėlė galvą ir įsiterpė:
– Tai, viršininke, parašykite raportą rektoriui, kad jo studentas ant tvorų rašinėja visokias nesąmones, tegu jaunuolį sutramdo.
– Galit rašyti. Bet ir aš turėsiu parašyti, kaip švenčiau Spalio Revoliucijos dienas Tarybų Lietuvoje… O nuo kada jums proletariato poetas visokias nesąmones rašinėjo? – pridūriau to už durų stovinčio milicininko kryptimi.
Tokia kalba aiškiai stebino viršininką. Kirtausi drąsiai, bet politiškai nerado prie ko prikibti. Kiek ironizuodamas paklausė:
– O tai į kur žadate parašyti?
– Aš nieko nežadu, bet jeigu jūsų milicinkas taip kalba, tai man belieka rašyti į lenkų spaudą, kaip mane, Lenkijos pilietį, Didžiosios Spalio Revoliucijos dieną „svetingai“ priėmė nežinia ko siekiantis Vilniaus milicininkas.
Poste tarytum būtų mažo užtaiso bomba sprogusi. Komendantas ėmė atsiprašinėti, kad pas juos čia laikinai tokia netvarka, kad prieš šventes meistras nespėjęs krosnies sutaisyti, todėl jie ir skendį šiukšlėse; šiandien net jis ir pats bandęs šiokią tokią tvarką daryti… Tik nepaaiškino, kodėl jo kelnės ne molinos, o blizga nuo riebalų. Pastūmė kėdę, pasiūlė atsisėsti, ketino mane net į bendrabutį pavežėti. Padėkojau, paaiškinau, kad gyvenu čia jų kaimynystėje, tik už kalniuko, „Tauro“ bendrabutyje. Pasiklausiau, ar jau esu laisvas, o jis išleisdamas palydėjo mane net iki kiemo vartų. Padavė ranką, dar kartą atsiprašė už menką nesusipratimą. Palinkėjau jam sėkmės tarnyboje ir parėjau namo.
Namie radau kambaryje jau gulti besirengiantį savo draugą. Tas paklausė, ką gi aš nuovadoje girdėjau. O aš tepasakiau:
– Sakoma, kad menkas yra tas žmogus, kuris nelaimėje draugą palieka.
Aišku, nepykau ant savo bičiulio, jį prie tos tvoros apėmė laukinė baimė, o dabar, kaip ir man kartais būna, jam buvo baisiai nejauku. Tik vėliau sužinojau, kad už tos tvoros buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko Justo Paleckio rezidencija, kurią dieną naktį stropiai saugojo milicija.
Kitą kartą, kai baigėsi etnografų būrelio draugystės vakaras su kauniškiais studentais, išėjome visu būriu naktį pasivaikščioti po miestą. Kopėme į Kreivąjį kalną, šlaitu nusileidome prie Vilnios žemyn, kažkuri kauniškė dargi batą pametė. Laimė, buvo mėnesiena, tai batą radome ir, garsiai klegėdami ir dainuodami, sugužėjome į Gedimino (dabar – Katedros) aikštę. Buvo jau gerokai po dvyliktos nakties. Išgirdęs triukšmą, priėjo milicininkas ir ėmė mus gana mandagiai varyti namo. Vienam kauniškiui šovė į galvą išdykėliška mintis, jis padavė mums rankas, apsupome simpatingą milicininką, ir užtraukėme: “Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus…” Milicininkas, dar jaunas vyrukas, pradėjo mus beveik maldauti, kad skirstytumės namo, nes tokią valandą esą negalima triukšmauti. Mes su juo draugiškai atsisveikinome ir jau kiek tyliau ėjome bendrabučių Čiurlionio gatvėje link. Gal nežinojome, o gal tiesiog nekreipėme dėmesio, kad netoliese – LKP CK sekretoriaus Antano Sniečkaus rezidencija. Ten budintis sargybinis išėjo pro vartelius ir kategoriškai pareikalavo nekelti triukšmo, pagrasino iškviesti daugiau milicijos. Mes paklusniai ėmėme trauktis, tik tas pats Kauno šmaikštuolis vėl pusbalsiu užtraukė, kad ir sargybinis girdėtų: “Ačiū, Staline, už laimę, vade mylimas brangus”. Ačiū Dievui, viskas baigėsi be komplikacijų…
Fakultete buvo šokių būrelis, į kurį ir man pasisekė įstoti. Būrelis bendradarbiavo su vokaline grupe ir aktorinių gebėjimų turinčiais studentais. Mums dar talkino gitaristas ir smuikininkas germanistas Antanas Sakalauskas. Pasivadinę „Agitbrigada“, rengdavome koncertus, aplankėme nemažą Lietuvos dalį. Iš įdomesnių kelionių prisimenu Stelmužės ąžuolą, Anykščius, Dusetas, Panevėžį, Kauną, Lazdijus, Plungę.
Viena iš pirmųjų mūsų išvykų buvo kelionė į Baltarusijoje likusią Pelesą. Pakeliui sustojome kažkokiame lietuviškame kaime, kur sodybiniame sklype ant kelių klūpojo senukas ir kasė bulves. Buvo net graudu matyti, kokia didele brangenybe jis laikė tas kasamas bulves. Prakalbinome, apsidžiaugė vargšelis, kad kažkas iš Lietuvos juos lanko. Svetainėje, kur vyko mūsų koncertas, kabojo labai jau atgrasūs šūkiai su Stalino ir Lenino portretais. Bet susirinkę žmonės rodėsi labai nuoširdūs ir džiaugėsi mūsų programa. Apie tas bulves kasusį senuką rašiau į namus laiške. Laiškas pakliuvo į piktas rankas, ir nuo to laiko paskui mane nusidriekė ilga įtarinėjimų šmėkla…
Jei būčiau tvarkingai baigęs penktą kursą, būčiau turėjęs grįžti į Lenkiją ir dvejus metus plūktis kariuomenėje. Man tai rodėsi sugaištas laikas. Ką daryti? Dėstytoja Jadvyga Kardelytė patarė kreiptis į jos pažįstamą psichoterapeutą ar neurologą ir paprašyti, kad tas rekomenduotų metus sveikatos atostogų, o po metų jau manęs kariuomenė būtų nesiekusi. Einu pas psichiatrą. Sėdžiu, laukiu ir kuriu, ką čia pasakyti apie tą nusilpusią mano nervų sistemą. Įeinu į kabinetą ir aiškinu, kad nuo mokslo man perkaito smegenys, todėl norėčiau metams išeiti akademinių atostogų. Daktaras čiuptelėjo šen, bakstelėjo ten ir liepė už durų palaukti. Kai jau pacientų neliko, sesutė pakvietė mane, o daktaras ir klausia:
– Sakykite, ko jūs iš manęs norite?
Greit sumečiau, kad, matyt, nėra ko su juo žaisti, specialisto nepergudrausiu. Tuomet atvirai ir išdėsčiau, prieš kokią dilemą esu atsidūręs. Gydytojas valandėlę kažką pasvarstė, sesutei padiktavo kažkokį lotynišką ligos pavadinimą ir išleido mane su dokumentu į dekanatą. Fakulteto dekanate pasitiko dekanas Eugenijus Frolovas, klasikinių kalbų mokovas, visada linksmas ir gerai nusiteikęs žmogus. Paėmė iš manęs daktaro pažymėjimą, paskaitė, nusijuokė ir neištvėrė: „Na, draugas Uzdila, ir ligą sugalvojote…“ Bet piktybiškas jis nebuvo, todėl sekretorei liepė išrašyti man skirtas metų atostogas, kad kitąmet galėčiau vėl grįžti ir baigti studijas.
Gavęs tas atostogas laiko tuščiom neleidau. Rimtai atsidėjau filosofijos ir estetikos studijoms. Kambaryje net sakė: „Jeigu kas iš šalies stebėtų ir bandytų atspėti, kuriam iš mūsų visų keturių atostogos, tai tau skirtų tik ketvirtą vietą.“ Turėjau gražaus laiko, todėl įstojau į vadinamąjį muzikos liaudies universitetą. Paskaitų skaityti čia buvo kviečiami Vilniaus konservatorijos dėstytojai, atvažiuodavo ir aukšto rango profesorių iš Leningrado ir Maskvos aukštųjų mokyklų. Gavę specialias užduotis lankydavome operos ir baleto teatrą, filharmonijoje vykstančius įvairius koncertus, vėliau turėdavome juos aptarti. Man tai buvo didelė antroji mokykla. Viena konservatorijos studentė prisikalbino mane pūsti fleitą. Jai tokiu būdu reikėjo atlikti pedagoginę praktiką, o man buvo proga pasitreniruoti ir pasilavinti. Kartą per mėnesį vesdavosi pas savo dėstytoją Liudą Survilą, kuris tikslino ir koreguodavo grojimo techniką bei tobulindavo mažo kūrinėlio interpretaciją. Tada supratau, kad mano muzikinė klausa nėra tobula, bet pasiduoda lavinama.
Kiekvieną rudenį studentus siųsdavo į kolūkius padėti derliaus nuimti. Antrais ir trečiais studijų metais, dekano paprašytas, ir aš mielai prisidėjau prie talkų. Kai dauguma eidavo į laukus bulvių rinkti, dalis merginų likdavo gaminti maisto. Kolūkis parūpindavo produktų, o pietus taisydavome patys. Vieną dieną atėjo ir mano eilė padėti virėjoms paskaldyti malkų, parūpinti prakurų, pakūrenti ugnį ir puodą pamaišyti, kad neprisviltų. Taip bemaišydamas atrėmiau į puodo kraštą ilgą medinę mentę, puodo laikikliai išvirto ir visa bebaigianti virti sriuba išsiliejo. Merginos mane užjautė ir greit sugalvojo išeitį. Kažkuri nubėgo pas pirmininką, paprašė pieno ir išvirė pieniškos sriubos.
Vienoje tokioje talkoje kūlėme javus. Kai kartu buvo tiek daug jaunimo, darbas neatrodė sunkus. Baigėme kulti didžiulį kūgį ir dar liko laiko pailsėti. Prie mūsų stoviniuojančių su „Yžu”“ privažiavo brigadininkas Aš jau mokėjau motociklu važiuoti, gražiai to brigadininko paprašiau, tas ir leido išmėginti. Nuburzgiau gerą kilometrą, apsisukau ir grįžau atgal. Smagu buvo klausytis ausyse švilpiančio vėjo. Kai nulipau, leisti truputį pavažiuoti ėmė prašyti Algis Patašius. Leido ir jam. Tik Algis dar nemokėjo kaip reikiant važiuoti. Davėme jam šiek tiek instrukcijų, užvedėme variklį, jis užsėdo, mes jį pastūmėjome, jis ir nurūko. Keliukas vedė lankos link, vėliau sukosi į kairę, o pievutėje šalia to keliuko už kokio šimto metrų ganėsi bulius. Kad neužvažiuotų ant buliaus, Algiui reikėjo pasukti vairą į kairę. Deja, nepatyrusia ranka jis to padaryti nesugebėjo. Mes šaukėme – suk, suk, bet motociklas nušoko nuo keliuko ir riedėjo tiesiai į bulių. Bulius jau pasišiaušė ir atstatė ragus. Matydamas, kas gali atsitikti, Algis metė vairą ir vertėsi aukštielninkas. Motociklas nugriuvo ir užgeso… Laimei, nei jam, nei motociklininkui nieko neatsitiko. Šiaip jau Algis išliko atminty ne tik kaip savotišku humoro jausmu pasižymintis kurso draugas, gražiai ansamblyje grojantis birbyne, bet ir santūriai, protingai maištaujantis prieš garbinamas tiesas.
Ką daugiau prisimenu iš studijų draugų? Su vienu kitu tekdavo susitikti ir baigus studijas, kai jau dirbau Seinų krašte ir Vilniuje tik svečiuodavausi. (Kai atvažiuodavome su žmona, toji stebėjosi, kad mane čia daug kas pažįsta, o aš niekaip negaliu prisiminti, kas jie tokie. Mat aš visuomet pasižymėjau geresniu mąstymu, negu atmintimi. Ir tai man sunkino filologijos mokslus. Kurį laiką net abejojau, ar filologija apskritai yra mokslas.)
Norbertas Vėlius buvo net į savo namus pasikvietęs ir į vasarnamį nusivežęs, lankėsi pas mus Punske, vienos mokslinės ekspedicijos metu mūsų šeimoje dargi apsigyveno. Aldoną Pupkį, Aleksą Girdenį, kartais ir Albertą Rosiną matydavau televizijos laidose. Mokiausi iš Aldono laidų, tobulinau savo kalbos kultūrą. Kai dukra baigė lituanistikos studijas, atvažiavau į jos diplomo teikimo šventę ir viešai padėkojau universiteto profesūrai už sudėtingais laikais vykdomą švietimą. Albertas tąsyk man nuoširdžiai padėkojo už gerus linkėjimus. Mane kiek stulbino Alekso požiūris į moteriškas pavardes. Nedėstysiu čia savo nuomonės ir neneigsiu didelės kurso draugo erudicijos, bet ne viskas jo aiškinimuose man atrodė suprantama ir priimtina.
Vienas iš mūsų kurso iškiliausių žmonių yra filosofas Romualdas Ozolas – laikraščio „Atgimimas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius, Nepriklausomybės Akto signataras, Premjero Pavaduotojas, Seimo narys, Lietuvos Centro partijos garbės pirmininkas ir lyderis, aktyvus visuomenės veikėjas, įvairių publikacijų ir knygų autorius, atkaklus kovotojas už išpažįstamus principus. Menu susitikimą su Romualdu Ministrų Tarybos rūmuose, kai Maskva Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą, o geranoriška lenkų druskakasių bendruomenė atsiuntė mums į Trakiškių stotį kelis vagonus druskos ir prašė ją kaip nors perduoti Lietuvai. Mums trims tada pasisekė atvažiuoti į Vilnių. Bendromis pastangomis su premjero pavaduotoju Romualdu Ozolu tą krovinį pavyko pergabenti per sieną ir perduoti reikiamam adresatui. Romas vėliau kelis kartus lankėsi Punske, buvome su juo susitikę ir Lietuvoje. Tai malonios akimirkos. Jo pasiūlymu ir šiuos atsiminimus rašau.
Norėčiau čia prisiminti dar vieną susitikimą su kurso draugu Algimantu Bučiu. Seinų krašte vyko Poezijos pavasario šventė. Su rašytojais į ją atvažiavo ir Algimantas. Pasitikau juos Seinuose. Visi labai norėjo aplankyti Antano Baranausko kapą. Nuvedžiau į katedrą. Koplyčioje prie vyskupo Baranausko paminklinės lentos svečiai padėjo puokštę gėlių su juostele ir užrašu. Aplinkui ten zujo vienuolės, ir aš Algimantui papasakojau, kokius pokštus jos įpratusios kelti: kai tik randa prie vyskupo Baranausko gėlių, būtinai jas sušluoja ir išmeta. Tokia mano informacija veikiausiai Algiui nuskambėjo labai šventvagiškai. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad, kai stovėjome prie Baranausko paminklo, Algimantas kažkur buvo dingęs. O kai po visų iškilmių svečiai grįžo į Vilnių, „Literatūros ir meno“ savaitarštyje perskaičiau Algimanto straipsnį, kuriame jis papasakojo, kaip grįžęs atgal į bažnyčią, gėlių jau neberadęs, o vienuolės ir toliau ten šmižinėjusios.
Arba dar: bendrakursis semiotikos profesorius Kęstutis Nastopka lankėsi Albino Žukausko gimtinėje bei Seinuose, kur klausėmės jo atsiliepimų apie mūsų krašto tautietį poetą, garsųjį Bubelioką, ir šiek tiek pabendravome.
Kažkodėl nieko neužsimenu apie savo kurso ir kitas universitete sutiktas drauges, lyg jų būtų visai nebutų buvę. Gali kas paklausti, ar man nepatiko lietuvės merginos? Atsakysiu atvirai – patiko, kai kurios net ir labai. Deja, neturėjau savy to parako, kuris būtų merginų širdis sprogdinęs. Likdavau jų visiškai nepastebėtas. Ir su tuo reikėjo susitaikyti.
Kai save lyginu su kitais iškiliais savo studijų bičiuliais (be paminėtų, dar reikia priminti Ireną Žvigaitytę – teatro režisierę, poetus Vilių Baltrėną, Vaclovą Mikailionį, Vygandą Račkaitį; apie kitų laimėjimus gal nesu ko girdėjęs), turiu pasakyti: negalime visi užkopti į aukštas tarnybines ar visuomenines pozicijas (juk visuomenėje net tokio poreikio nėra). Daugelio kolegų pakeisti jų postuose tikriausiai negebėčiau, kai kurių tai jau tikrai ne, bet ir mano vietoje toli gražu ne kiekvienas būtų galėjęs rasti reikiamą išeitį iš sudėtingos padėties. Mano likimas buvo toks, ir tokį pats turiu priimti kaip Aukščiausiojo man skirtą dovaną. Visada vadovavausi geriausių gyvenime sutiktų žmonių – dėstytojų, mokytojų, vadovų ir literatūrinių herojų – pavyzdžiu ir drįstu manyti: ar tik nesame kiekvienas savo paskirtimi tobuli?
