Atsargiai – dvigubi standartai


Print

Tik neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių.

Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnusyk įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta.

Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko tampymas už rankovės. Juolab kad už rankovės tempiamas valdininkas, skirtingai nei mažoji Kedytė, – tikrai neverkė. Žodžiu, jei priverstinio mažosios Kedytės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir žurnalistės R.Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas.

Tačiau valstybės pareigūną už rankovės timtelėti ir dar per petį smarkokai delnu paploti sumaniusi žurnalistė tikriausiai bus pripažinta pasielgusi neteisėtai. Bent jau bus tokių pastangų. O tai reiškia, kad žurnalistė greičiausiai sulauks didesnės ar mažesnės realios bausmės. Lietuviškoji teisėsauga pasistengs surasti įstatymą, pagal kurį būtų galima bausti neva akiplėšiškai pasielgusią žurnalistę.

Bet jei pripažįstame, jog gruboką viešą eksperimentą surengusi žurnalistė yra kalta, tuo pačiu privalome pripažinti, jog kalti ir pareigūnai, kurie iš tėvo namų išsinešė besispyriojančią, verkiančią mažąją Kedytę. Lietuvos valstybė privalo apsispręsti, pagal kokias taisykles ji žaidžia. Aiškiai išdėstydama poziciją, ką ji laiko smurtu, valstybė palengvintų gyvenimą visiems šalies gyventojams. Mes žinotume, pagal kokias taisykles verčiami gyventi. Žinotume, koks elgesys traktuotinas kaip smurtas, o koks elgesys – kaip draugiškas, jokios atsakomybės nesuponuojantis paplekšnojimas per petį.

Deja, Lietuvos valstybė tokio aiškumo šiandien nedeklaruoja. Oficiali Lietuvos valdžia pasirinkusi patį bjauriausią variantą – dvigubus standartus. Jei žvelgtume atidžiau, matytume, jog standartai, kuriuos savo piliečiams primesti siekia valstybė, – net ne dvigubi, o trigubi, keturgubi, penkiagubi. Nepilnametę mergaitę galima į visas puses tampyti neatsižvelgiant net į akivaizdžiausią verksmą. O štai policijos komisaro stumdyti jums niekas neleis. Čia pat pritaikys dešimtus įstatymų ir poįstatyminių aktų, kuriuos jūs pažeidėte, jei sumanėte, tik pamanyk, sudrumsti kokio nors iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomo tarnautojo ar pareigūno ramybę.

Tai – tik nedidelis, mažytis pavyzdys, kaip mūsų valstybė kasa sau pačiai gilią sukrėtimų duobę. Dvigubų standartų Lietuvos valstybėje – apstu. Būtent dvigubi standartai ir skatina piliečių nepasitikėjimą savo valstybe bei valstybę administruojančiais tarnautojais.

Štai viena iš paskutiniųjų LRT žurnalistės Ritos Miliūtės autorinių laidų – “Teisė žinoti”. Visi žinome, jog LRT – visuomeninis transliuotojas, kurį, be kita ko, išlaiko visi Lietuvai mokesčius mokantys piliečiai, įskaitant ir verslininkus, ir žurnalistus, ir advokatus. Bet tąsyk tribūna suteikta tik teisėją Neringą Venckienę aršiai kritikavusiems teisininkams, psichologams, antstoliams bei policiją atstovaujantiems pareigūnams. Kodėl toje laidoje nebuvo nė vieno kitaminčio? Kodėl drįstama tokią laidą vadinti “Teise žinoti”, jei jos pavadinimas geriausiu atveju gali būti toks: “Teisė žinoti tik vieną tiesą”?

Jei LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno panašios tematikos autorinėje diskusijoje dalyvavo bent viena vienintelė “kitą nuomonę” liudijusi advokatė Liudvika Meškauskaitė, tai žurnalistės R.Miliūtės laidoje aponentų iš viso nebuvo. Nė vieno. Ir, kas labai krenta į akis, nė vienas iš R.Miliūtės laidoje dalyvavusių garbingų pareigūnų nepaliko tribūnos, protestuodamas prieš akivaizdžiai tendencingas žaidimo taisykles, kai viešai kaltinamiems asmenims nesuteikiama nė menkiausia galimybė viešai apsiginti.

Televizijos tribūnos nepaliko nei naujasis VRM ministras, nei Lietuvos antstolių lyderis, nei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas. Nejaugi Lietuvos teisėsaugą tądien laidoje “Teisė žinoti” atstovavusiems pareigūnams priimtina nuostata, kai kaltinamieji bei įtariamieji neturi galimybės išdėstyti savųjų motyvų? Be abejo, tokia pozicija – galima. Bet tik ne civilizuotose, demokratinėse šalyse. Tokia pozicija neturi nieko bendro su demokratinių šalių teisės kanonais.

Priminsime, jog Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja advokatė L.Meškauskaitė, paklausta, ar Garliavos dramą buvo įmanoma kaip nors kitaip išnarplioti, pareiškė, jog teismo sprendimą tikrai buvo galima įvykdyti kitaip. Advokatė tvirtino užtektinai kategoriškai: “ne tik buvo galima, bet ir buvo būtina pasirinkti kitokius būdus”. Tiksliau tariant, – mažiau skausmingus. Žurnalisto V.Savukyno laidoje advokatė L.Meškauskaitė tvirtino, jog “mes negalime džiaugtis tuo, kas įvyko gegužės 17-ąją”. Ypač įsiminė šie jos žodžiai: “Mano supratimu, šioje istorijoje mes visi padarėme kažką ne taip…”

Panašiai mąstančių Lietuvoje – ne vienas tūkstantis. Tačiau R.Miliūtės laidoje “Teisė žinoti” apie kitus kelius bei būdus net neužsiminta. Pūsta į vieną pusę, esą jokie taikesni teismo sprendimo įvykdymo būdai nebuvo įmanomi, esą gegužės 17-osios operacija atlikta nepriekaištingai.

Į tendencingąją R.Miliūtės laidą, kurioje vienpusiškai narpliota Garliavos drama, galima pažvelgti ir per žurnalistinę prizmę. Jei jau visuomeniniam transliuotojui leidžiama ignoruoti kitą nuomonę, tai privačioms televizijoms bei leidiniams tuo labiau turėtų būti leidžiama elgtis tendencingai. Jokių kitų nuomonių, jokių galimybių kritikuojamiems asmenims apsiginti. Jei Lietuvos valstybė, įskaitant ir žiniasklaidą prižiūrinčias bei vertinančias institucijas, toleruoja tokį visuomeninio transliuotojo vienpusiškumą, ji turėtų dar labiau toleruoti privačių leidinių angažuotumą. Juk skirtumas tarp to, kas privatu ir visuomeniška, – didžiulis.

Bet Lietuvos valstybė ir čia taiko dvigubus standartus. Tegul tik pabando koks nors privataus leidinio atstovas elgtis vienpusiškai – nesuteikti tribūnos kritikuojamam pareigūnui. Sankcijų sulauks greitai ir labai žiaurių. O jei dar turės įžūlumo gintis, retoriškai klausdamas, kodėl taip elgtis galima visuomeninį trasnliuotoją atstovaujančiai žurnalistei, o jam – ne, lietuviškosios Temidės tarnai į tokius neatremiamus argumentus greičiausiai ne tik neatsižvelgs, bet bausmę dar ir sugriežtints. Profilaktikos sumetimais. Kad kitą sykį ne taip intensyviai ieškotų teisybės. Kad nebekeltų keblių palyginimų, esą “kas galima Jupiteriui, to negalima jaučiui”. 

Minėtoje R.Miliūtės laidoje ypač aktyvus buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas. Jis, be abejo, teisingai pastebėjo, jog kai kurie Seimo nariai, intensyviai galvodami apie būsimus Seimo rinkimus, Garliavos įvykius siekia panaudoti savo asmeninėms reikmėms. Be abejo, tokia nuomonė – galima. Žinoma, tikrai esama parlamentarų, kurie dalyvauja šioje dramoje pergyvendami ne tiek dėl mažosios Kedytės likimo, kiek dėl smunkančių savo populiarumo reitingų.

Tačiau tokiu atveju ir pats dekanas turėtų deklaruoti savo ateities planus. Žinoma, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekano postas – reikšmingas, garbingas, svarbus. Tačiau nejaugi ponas Vytautas Nekrošius nepuoselėja jokių svajonių kopti karjeros laiptais dar aukščiau, dar sparčiau? O jei svajoja apie dar svarbesnius postus, gal galėtų viešai juos deklaruoti? Tada laidos “Teisė žinoti” žiūrovams būtų buvę lengviau susigaudyti, kodėl, komentuodamas Garliavos dramą, jis pats toks aktyvus ir kategoriškas…

Lietuviškoji Temidė jau sykį priėmė sprendimą, esą baudžiamosiose bylose, iškeltose žurnalistams, nereikia konkrečių jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Vietoj įrodymų užtenka pareikšti, jog taip atrodo kažkokiam anoniminiam statistiniam vidutiniam skaitytojui bei rinkėjui, ir žurnalistas, išdrįsęs apie kandidatą į Lietuvos prezidento postą pareikšti neigiamą nuomonę, pripažįstamas kaltu. Beje, kriminaliniu nusikaltėliu paverčiamas visam likusiam gyvenimui. Dar tiksliau tariant, – prilyginamas tiems, kurie žudė, prievartavo ar smurtavo.

Tačiau kai prie Lietuvos prezidentūros susirenka konkretūs, realūs, pavardes ir vardus turintys mažų mažiausiai keli tūkstančiai protestuotojų, nešančių, sakykim, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui itin nepalankius plakatus, lietuviškoji Temidė staiga pamiršta tokią sąvoką kaip “statistinis skaitytojas ir rinkėjas”. Aukščiausiojo Teismo pirmininko atveju lietuviškoji Temidė kažkodėl nebetaiko sąvokos “statistiniai skaitytojai ir rinkėjai”. Taigi nereikalauja Aukščiausiojo Teismo pirmininko atsistatydinimo dėl to, kad taip mano “statistiniai skaitytojai ir rinkėjai”. Kodėl nereikalauja pono G.Kryževičiaus pasitraukimo? Juk taip mano mažų mažiausiai keli tūkstančiai realių, o ne anoniminių “statistinių skaitytojų ir rinkėjų”!

Kas matė tendencingąją R.Miliūtės laidą, puikiai prisimena, kiek daug sykių tąsyk tvirtinta, esą dėl Garliavos įvykių piktinasi tik nieko teisiniuose reikaluose  nesuvokianti minia, į kurios nuomonę atsižvelgti neverta. Teisinėje valstybėje Linčo teismai netoleruotini, negalimi. Bet ar tokia laikysena nepanaši į dvigubus standartus? Vienu atveju mosuojama “vidutinio statistinio skaitytojo ir rinkėjo vėzdu”, kitu atveju – ne. Tad Lietuvos valstybė, man regis, turėtų ir čia apsipręsti, kokias žaidimo taisykles ji linkusi pripažinti.

Glumino ir kai kurie vieši naujojo VRM ministro Artūro Meliano žodžiai, esą būtina prisiminti, kas pasmerkė Jėzų Kristų. Suprask, pasmerkė ne kas kitas, o minia. Tačiau kodėl tuo pačiu pamirštama priminti ir tai, ką gero yra padariusi vadinamoji minia. Pavyzdžiui, kaip ji šiandien garbina Jėzų Kristų.

Galų gale prisiminkime, kas privertė atsitraukti Lietuvos valstybę okupavusias bei aneksavusias jėgas 1990-aisiais metais? Minia. O gal tiksliau tariant, ne minia, bet tauta? Juk minia nelygu miniai. Kai po naktinės mokesčių reformos prie Seimo susirinkusieji pradėjo smurtauti, daužydami langus, jie tapo minia. Bet taikiai protestuojančiųjų jokiu būdu nederėtų laikyti minia. Nes Atgimimo pradžioje į Sąjūdžio mitingus tūkstančiais plūstančius lietuvius kai kurie Kremliaus pakalikai taip pat traktavo kaip suklaidintų žmonių minią. Tad čia derėtų iškelti retorišką klausimą – gal kartais naujasis VRM vadovas painioja dvi kardinaliai priešingas – tautos ir minios – sąvokas?

Taip pat galime prisiminti ir tuometinius Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderio Michailo Gorbačiovo 1990-aisiais skambėjusius šūkaliojimus, esą Lietuva būtinai privalo laikytis Maskvos nustatytų įstatymų. Nejaugi lietuvių tauta pasielgė neišmintingai, atmesdama jai jėga primestus tendencingus įstatymus?

Šiandien Lietuvą kamuoja panaši dilema. Mes susipainiojome dvigubuose, trigubuose, keturgubuose standartuose. Mes jau nebemokame suvokti, kodėl ne kiekvienas teismo sprendimas byloja teisingumą. Mes jau nebeatskiriame, kada protestuoja minia, o kada savo poziciją dėsto tauta. Lietuva sunkiai susirgusi, nes Lietuvoje klysta ir daro klaidas visi, išskyrus … teisėjus.

Lietuviškoji Temidė kategoriškai nepripažįsta elementariausių dalykų – nuo klaidų neapsaugoti net jie, teisėjai. Demonstruodama, jog Lietuvos teisėjai niekada niekad neklysta, lietuviškoji Temidė ne tik eskaluoja ir taip jau įtemtą padėtį. Ji dar rodo ir savo silpnumą. Advokatė L.Meškauskatė labai taikliai pastebėjo, jog klaidų pripažinimas yra ne tiek silpnumo, kiek stiprumo požymis.

Kada išauš diena, kai ir mūsų teisėjai prisipažins esantys mirtingi bei nuodėmingi, kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai?

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.06.04


Prisijunkite prie diskusijos