Azerbaidžaniečių genocido realijos


Print

Šiomis dienomis azerbaidžaniečių tauta mini 24-tąsias tragiškų 1990 metų Baku sausio 20-osios įvykių metines, kai sovietinė kariauna be jokio pagrindo nužudė ir sužalojo arti tūkstančio taikių Azerbaidžano sostinės gyventojų. Tai buvo tarsi prologas į 1991 metų sausio 13-osios tragediją Vilniuje ir agonijos traukulių kratomos Imperijos vienos paskutiniųjų konvulsijų.

 Nežiūrint akivaizdžių Lietuvos ir Azerbaidžano naujausios istorijos paralelių, Lietuvos žmonės vis dar nedaug žino apie tolimą, tačiau draugišką tautą tuomet ištikusį skausmą. Prie tokios padėties prisidėjo ir tuo metu Kremliaus pasaulio bendruomenei skleidžiama iškreipta informacija (tiksliau dezinformacija) apie Baku sausio įvykius, kurie iš esmės prieštaravo istorinei tiesai.

Siekdami nors iš dalies užpildyti šią spragą, šiandien pateikiame skaitytojams azerbaidžaniečių autoriaus Ramizo Mehdijevo istorinės apybraižos “Azerbaidžaniečių genocido realijos” („Azərbaycanlılara qarşı soyqırım gerçəklikləri“), išleistos Baku 2000 metais pirmąją dalį.

Knygos autorius Ramizas Mehdijevas (azerb. Ramiz Ənvər oğlu Mehdiyev, g. 1938 m.) yra įžymus Azerbaidžano mokslininkas (istorikas ir filosofas), visuomenės ir valstybės veikėjas, New Yorko Mokslų akademijos narys.

Akademikas R. Mehdijevas yra daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorius, kurie skirti   Azerbaidžano istorijai, šiuolaikinės valstybės ir jos visuomenės raidai, taip pat nacionaliniams, socialiniams ir politiniams santykiams tyrinėti.

Į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą.

Vertėjo Mahiro GAMZAJEVO (Mahir HƏMZƏYEV) žodis.

XXX

Ramizas MEHDIJEVAS (Ramiz Ənvər oğlu MEHDİYEV)    

AZERBAIDŽANIEČIŲ GENOCIDO REALIJOS

(Baku, 2000 m.)

Arthuras Schopenhaueris: „Niekas nežeidžia mūsų dorovinių pojučių pamato taip, kaip žiaurumas. Mes galime atleisti bet kokį kitą nusikaltimą, tik ne žiaurumą“.

ĮVADAS

1990 metų sausio 20 dieną prieš azerbaidžaniečių tautą buvo įvykdyta nusikalstama karinė akcija. Siekiant susidoroti su taikiais gyventojais, kurie išėjo į gatves protestuodami prieš bandymus pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, prieš neteisingą ir šališką SSRS vadovybės politiką azerbaidžaniečių tautos atžvilgiu, prieš susitaikėlišką ir išdavikišką vietinės vadovybės veiklą, į Baku ir kai kuriuos rajonus neteisėtai buvo įvesti sovietiniai kariniai daliniai. Baudžiamųjų priemonių, kurios buvo įvykdytos su ypatingu žiaurumu, pasėkoje buvo nužudyti 137 ir sužeista 612 nekaltų asmenų.

Per dešimt metų, praėjusių po tragedijos, Azerbaidžane ir už jo ribų buvo parašyta ir išleista daugybė knygų, straipsnių ir analitinių tyrimų, kuriuose buvo aprašyti 1990 metų sausio mėnesio įvykiai, buvo bandoma atskleisti šios barbariškos akcijos tikrąsias priežastis ir susijusių su ja Maskvos bei Bakų veikėjų vaidmenį. Tačiau vis labiau chronologiškai tolstant nuo 1990 metų sausio mėnesio įvykių ir vis daugiau susikaupiant faktologinei medžiagai apie juos, taip pat atsiranda vis daugiau klausimų ir aštrėja poreikis sugrįžti prie jų, siekiant išsiaiškinti šių skerdynių ištakas ir padaryti iš to išvadas ateities kartoms. 

KRUVINA TRAGEDIJA

Neteisėtas sovietinės kariuomenės dalinių įvedimas į Azerbaidžano sostinę ir į tam tikrus jo rajonus, įvykdytas 1990 metų sausio mėnesio 20-ąją dieną ir taikių gyventojų žudynės tapo viena kruviniausių akcijų, atliktų kada nors Maskvos totalitarinio režimo ir prieš visą žmoniją nukreiptu nusikaltimu. Tokių nusikaltimų tyrimas, jų priežasčių ir pasekmių atskleidimas bei organizatorių vardų viešinimas neturi senaties termino – tai turi tapti kitų panašaus pobūdžio vandalizmo ir genocido aktų prevencija.

Yra žinoma, kad Tarptautinio tribunolo (Niurnbergas, 1945 – 1946 m.), įėjusio  į istoriją Nuernbergo proceso vardu, sprendimais aukštiems Vokietijos valstybės ir kariuomenės veikėjams buvo pateikti kaltinimai dėl sąmokslo prieš taiką ir žmogiškumą rengimo ir jo įvykdymo (taikių gyventojų žudynių ir žiauraus su jais elgimosi, visuomeninio bei privataus turto grobimo etc.). Būtent dėl to visų rangų nacių nusikaltėliai yra iki šiol išaiškinami valstybinių institucijų bei visuomeninių judėjimų ir teisiami teisingumo teismu visame pasaulyje. Nuernbergo procesas – pirmasis istorijoje tarptautinis teismas, kuris pripažino agresija itin sunkiu kriminaliniu nusikaltimu.

Tuometinės SSRS ir Azerbaidžano SSR, taip pat sovietinės kariuomenės kontingento, įsiveržusio 1990 metų sausio mėnesį  į Azerbaidžaną, vadovybės veiksmuose yra visi būdingi požymiai, kurie buvo pripažinti nusikalstamais Nuernbergo proceso metu. Būtent todėl sausio 20-osios tragedijos kaltininkai privalo atsakyti už savo veiksmus prieš žmones ir teisingumo teismą.

Sovietinių karinių dalinių agresija prieš Azerbaidžaną ir nežmoniškas, masinis civilių gyventojų sušaudymas tapo ne tik galutinai supuvusio sovietinio režimo žlugimo simptomu, bet ir senos, dar iš carų valdžios paveldėtos azerbaidžaniečių išspaudimo iš jų gyvenamų teritorijų kryptingos politikos liudijimu – liudijimu politikos, kurią SSRS vadovybė ilgai slėpė ir komufliavo tariamu „internacionalizmu“. Visuomeninė padėtis , kuri egzistavo tuo metu Azerbaidžane, ir tautos keliami reikalavimai nesudarė pagrindo tokiam žiaurumui ir vandalizmui. Žmonės reikalavo nutraukti smurtą bei prievartinį azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos, kurioje jie gyveno šimtmečiais, ir neleisti perduoti Armėnijai Kalnų Karabachą. Maskva sureagavo į šiuos teisėtus reikalavimus su neregėta veidmainyste ir žiaurumu.

Būtina pastebėti, kad XX amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje sovietinis režimas neteko bet kokio gyvybinio potencialo, nors M.Gorbačiovas ir jo komanda visaip stengėsi pratęsti režimo gyvavimą. Tai akivaizdžiai parodė greitai žlugusi „pertvarkos“ politika, atskleidusi savo visišką bergždumą. Labai klysta tie, kas mano, jog M.Gorbačiovas griovė SSRS pataikaudamas Vakarams.

Tokios kalbos – viso labo paikos pramanos. Iš tikrųjų vadinamieji reformatoriai, suteikdami sovietinei visuomeninei politinei sistemai  patrauklesnį (Vakarų požiūriu) įvaizdį, siekė išsaugoti SSRS jos ankstesnėse sienose, suteikti jai naują kvėpavimą, tačiau tuo pat metu išsižadėti tik labiausiai odiozinių jos principų ir valdymo formų. Kitaip sakant, kaip tuo metu buvo kalbama – suteikti socializmui „žmogiškąjį veidą“.

Remiantis šiuo pagrindiniu teiginiu, galima tvirtinti, kad sausio tragedija turi daugybę priežasčių, o jos ištakos skęsti istorijos gilumoje. „Pertvarka“ tik pagreitino įvykių eigą, priartino neišvengiamos tragedijos finalą. Kokios gi yra tos priežastys? Pirmiausia, tai vadinamojo „Centro“ pastangos išsaugoti sovietinę imperiją ir komunistinę sistemą; antra vertus – siekis sustiprinti marionetinių režimų „respublikose“  valdžią; trečia vertus – išankstinis SSRS vadovybės nusistatymas azerbaidžaniečių tautos atžvilgiu ir jos bandymas, išnaudojant demagoginius „pertvarkos“ šūkius, pakeisti  respublikų sienas, tame tarpe – pažeisti Azerbaidžano teritorijos vientisumą; ketvirta vertus – armėniškas separatizmas ir Armėnijos agresija, kurią buvęs „Centras“ parėmė morališkai, politiškai, finansiškai, kariškai ir ekonomiškai; penkta vertus – Azerbaidžano SSR vadovybės išdavikiška veikla; šešta vertus – tuometinių sukilusios tautos vadų diletantiškumas ir neatsakingumas.

Negalima tačiau vardinti vien tik „sovietinius“ šaltinius ir faktus, lėmusius sausio tragediją. Kartoju – ji turi kur kas gilesnes istorines ištakas. Juodasis sausis – tai tik viena grandis (tikėkimės – paskutinė) iš nusikalstamų akcijų, kurios buvo įvykdytos prieš azerbaidžaniečių tautą nuo XIX amžiaus pradžios. Tendencingo ir neteisingo požiūrio į Azerbaidžaną pamatą sudaro SSRS vadovybės geopolitiniai planai, kuriuos ji ilgą laiką dangstė „internacionalinės brolystės“ ideologine skraiste. Jei pažvelgsime į įvykius Almatoje (1986), Tbilisyje (1989) ir Vilniuje (1991), gali kilti natūralus klausimas: kodėl jie nebuvo tokie kruvini, nebuvo tokio masto? (…)

Yra pagrindas manyti, kad sausio tragediją lėmė mažiausiai trys veiksniai, kurie istorijos ir logikos mokslų požiūriu yra pagrįsti labiau, negu aiškinimai, jog „Centras“ tiesiog sumanė parodomuoju būdu pamokyti neklaužadas azerbaidžaniečius.

RELIGIJOS VEIKSNYS

Pirmiausia tai buvo religijos veiksnys. Kaip bebandytų tai neigti SSRS vadovai, jiems nepavyks apgauti pasaulio viešosios nuomonės.  Būtent tai, kad azerbaidžaniečiai išpažįsta islamą, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl M.Gorbačiovas palaikė armėnus ir jų teritorines pretenzijas. Mūsų nuomonę patvirtina daugybė Rusijos spaudos publikacijų, apie tą patį savo interviu kalbėjo ir nevienareikšmiškai išgarsėjęs Zorijus Balajanas, o ir pats M.Gorbačiavas prieš pat Baku skerdynes buvo pareiškęs, kad Azerbaidžane bandoma sukurti islamišką valstybę.

Sovietinė sistema ir komunistinė ideologija visada išnaudodavo religijos faktorių provokacijoms ir destrukcijai. Ilgą laiką eidamas vadovaujančias partines pareigas, aš daug kartų stebėjau, su kokiu nerimu ir įniršiu SSKP CK kabinetuose mus bandydavo įtikinti, kad į Azerbaidžaną iš kaimyninio Irano yra eksportuojamas islamiškas fundamentalizmas, o Respublikos vadovybė buvo kaltinama neveiklumu.

Aukštas pareigas ėję SSKP CK funkcionieriai bandė įrodyti, kad Iranas aktyviai veikia Azerbaidžano socialinį ir politinį gyvenimą, ir kad nesutikdamas jokio pasipriešinimo, islamas išstumia iš gyvenimo ir gyventojų sąmonės komunistinius principus. Aišku, Maskva neketino pakęsti šios „musulmoniškos grėsmės“, nors šiandien ji vis daugiau suartėja su šiuo fundamentalistų valdomu Iranu.

Ir tuomet Maskva veikdavo. Ignoruojant realybę, SSKP CK Sekretoriato ir Politinio biuro sprendimuose ir visasąjunginiuose pasitarimuose nuolat skambėdavo niekuo nepagrįsti kaltinimai Respublikos vadovybei. Kai kuriuos Respublikos vadovus paskelbdavo „nacionalistais“, o CK priglausdavo klusniuosius ir nušalindavo nuo pareigų „įtartinus“…

Tikrovėje problemą sudarė visai ne islamiško fundamentalizmo sklaida Azerbaidžane, o tradicinė krikščionybės kova su islamu, būdinga oficialiai Rusijai ir SSRS, ir amžinas jų nepasitikėjime musulmonais ir kitataučiais. Būtent todėl Sovietų Sąjungoje buvo suviešėjęs juodžiausias šovinizmas, išugdytas stačiatikybės ir kitų tikėjimų supriešinimo dirvoje. Valdžia ne tik kad nekovojo su šiuo blogiu – ji jį kultivavo.

Visa tautinė politika buvo paremta musulmonų diskriminavimu ir jų gyvenamų respublikų socialinio – ekonominio ir kultūrinio vystymosi varžymu tam, kad jų atstovai negalėtų patekti į aukščiausius valdžios ešelonus. Jei kas nors iš musulmonų visgi patekdavo į „centrinių“ ministerijų ir žinybų prestižinius postus, tai būdavo ne taisyklė, o išimtis iš jos.

Kitaip sakant, azerbaidžaniečių religinė priklausomybė nusprendė Maskvos požiūrį į tautinį judėjimą Azerbaidžane, kas paaiškina neregėtą žiaurumą jo malšinimo metu.

KAUKAZIETIŠKAS FAKTORIUS

Kitas, dar svarbesnis faktorius, nulėmęs neteisingą ir priešišką Maskvos požiūrį į Azerbaidžaną, yra grindžiamas Rusijos istoriniais interesais šiame regione. Tai – kaukazietiškas faktorius.

Savo laiku imperatorė Kotryna II (Jekaterina II), tęsdama Petro I grobikišką politiką bei siekdama tokiu būdu prasiveržti į pietus ir išeiti prie „pietinių jūrų“, iškėlė planą sukurti Kaukaze šalia stačiatikiškos Gruzijos dar dvi krikščioniškas valstybes, kurios būtų orientuotos į Rusiją.

Pagal šį planą žemėse tarp Arakso upės ir Derbento turėjo būti atkurta Aranijos (Kaukazo Albanijos) valstybė, o Irevano rajone – įkurta armėniška sritis. Taip buvo atsižvelgta į Krymo armėnų kreipimąsi sukurti armėnų valstybę su sostine Irevane. Tačiau po to, kai buvo sudaryta Turkmenčajaus sutartis, Rusija atsisakė šio sumanymo ir nutarė įkurti prijungtose prie imperijos azerbaidžaniečių žemėse tik armėnų valstybę.

Būtent XIX amžiaus pradžioje prasideda azerbaidžaniečių tautos istorijos tragiškoji dalis. Pamatiniais moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad šiuolaikinės Armėnijos teritorija istoriškai priklausė Azerbaidžanui. Tiesa, armėnai dispersiškai čia gyveno, tačiau jie buvo ateiviai ir pateko į šią teritoriją iš dabartinių Irano, Irako, Sirijos ir Turkijos teritorijų.

Apžvelkime šį klausimą nuodugniau.

Yra žinoma, kad armėnų genčių protėvynė yra Balkanų pusiasalyje. Apie tai rašė ir pačių armėnų tyrinėtojai. Pavyzdžiui, armėnų mokslininkas J.A.Manandianas, sutikdamas su autoritetingų istorikų nuomone, mano, kad „praarmėnų gentys dar II tūkstantmečio iki Kr. pirmoje pusėje gyveno Balkanų pusiasalyje“.  Į Mažąją Aziją jos pateko maždaug XIII a. iki Kr. viduryje. Po ilgo bastymosi jos platybėse ir maišymosi su įvairiausiomis gentimis maždaug I tūkstantmečio iki Kr. viduryje jos atsidūrė Armėnų kalnyno teritorijoje.

Žinomas istorikas I.M.Djakonovas rašė plačiai žinomame darbe „Armėnų tautos priešistorė“ (Jerevanas, 1968), kad „galima padaryti tik vieną išvadą – tie, kurie kalbėjo dabartinės armėnų kalbos ankstesne forma, atėjo į Armėnų kalnyną kaip sėslūs gyvulių augintojai, kurie vertėsi ir pagalbine žemdirbyste, tačiau dar nebuvo patyrę visuomenės susisluoksniavimo. Apie kalnyno gamtą ir luominės visuomenės socialines sąlygas jie sužinojo iš čiabuvių, kurie tuo metu dar nekalbėjo armėniškai“.

VI amžiuje iki Kr. armėnai sukūrė savo valstybę, kuri aprėpė kai kurias Armėnų kalnyno sritis, išsidėsčiusias Tigro ir Eufrato vidurupiuose. 387 m. po Kr. Armėnija buvo padalinta tarp Sasanidų Irano ir Bizantijos. XIV amžiuje armėnams pavyko sukurti Rubenidų valdomą nedidelę Kilikijos valstybę kitoje Mažosios Azijos dalyje – Viduržemio jūros šiaurrytinėje pakrantėje.

Ši valstybė egzistavo vos vieną šimtmetį, po ko armėnai penkis šimtus metų neturėjo savo valstybingumo net tokiame pavidale. XV amžiuje Armėnų apaštališkos bažnyčios centras persikėlė į Ečmiadziną. Taip buvo siekiama įkurti Pietų  Kaukaze savo valstybę. Nuo tų laikų tolesnė armėnų tautos istorija vadinama „Ečmiadzino laikotarpiu“. Kai kalbama apie XVI – XX a. armėnų tautos istoriją, ji dėstoma kaip vadinamosios „Rytų Armėnijos“ istorija, turint omenyje Nachičevanės, Irevano ir Zangezūro žemių faktinę istoriją.

1918 metais armėnai atkūrė savo valstybingumą carinės imperijos griuvėsiuose. Azerbaidžano Irevano chanato teritorijoje su anglų pagalba susikūrė Armėnijos Respublika;  vėliau Maskvos bolševikai dar praplėtė jos teritorija Azerbaidžano sąskaita.

Tuo metu, kai armėnų valstybė neegzistavo, Armėnų apaštališkoji bažnyčia ėmėsi skirtingose šalyse pasiklydusių armėnų vienytojos vaidmens. Kitaip sakant, tam tikra prasme ji sprendė politinio ir valstybinio pobūdžio uždavinius.

Monofizitų pakraipa (Dievo žmogiškosios prigimties neigimas), kuriai priklauso Armėnų apaštališkoji bažnyčia, buvo paskelbta erezija dar Chalkedono suvažiavimo metu.  Bažnytinis suvažiavimas, įvykęs 506 m. Dvine, apskritai atskyrė Armėnų apaštališką bažnyčią nuo kitų stačiatikiškų bažnyčių, ir ji tapo autokefalinė.

Žinomo politologo Dmitrijaus Furmano nuomone, būtent monofizitizmas, atskiręs armėnus nuo kitų krikščionių, skatino jų tariamo apleistumo, atskirties ir vadinamosios „kankinystės“ jausmo atsiradimą ir vystymąsi, dėl kurio armėnų tauta priešpastato save vos ne visam likusiam pasauliui. „Matyti aplinkui priešus – reiškia patiems tapti visų priešais. Tai nėra kelias, tai – bedugnė“ – rašė Armėnijos politinis veikėjas Surenas Zolianas.

Rusijos imperijai tokia armėnų padėtis buvo daugiau negu likimo dovana. Juk ne veltui Petras I „kvietėsi armėnus kaip naudingus bendrapiliečius, įkurdindavo juos Rusijoje ir užtikrindavo juos kaip bendratikius dėl globos ir apsaugos“ (žr. Sergejus Glinka „Azerbaidžano armėnų persikėlimo į Rusijos ribas aprašymas“. Pagal 1831 metų leidimą).

Objektyvios ir subjektyvios priežastys – tai, kad armėnai neturėjo savos valstybės, šimtmečiais šventikų į jų sąmonę diegtos apleistumo ir kankinystės idėjos, priešo įvaizdžio sukūrimas iš tiurkų ir apskritai iš musulmonų – visa tai lėmė, kad ilgus amžius Armėnų apaštališkos bažnyčios brandintas siekis sukurti tautinę valstybę sutapo su Rusijos imperijos kolonijiniais interesais. Politinio sandėrio tikslas buvo toks: Rusija padeda armėnams persikelti iš Turkijos ir Irano į Pietų Kaukazą, o vėliau vietinių gyventojų išstūmimo sąskaita sukuria armėnams valstybę; armėnai gi savo ruožtu pasižada būti patikimais Rusijos sąjungininkais Kaukaze, jų „ausimis“ ir „akimis“ šiame regione. Armėnai gavo ilgai lauktą šansą – įgyvendinti seną svajonę turėti savo valstybę didžiosios galybės paunksmėje.

Carinės Rusijos įvykdytas „didysis armėnų perkėlimas“ į Kaukazą, ypač į azerbaidžaniečių nuo seno gyvenamus Nachičevanės, Irevano ir Karabacho chanatus, prasidėjo iškart po Giulistano (1813) ir Turkmenčajaus (1828) taikos sutarčių tarp Rusijos ir Irano sudarymo. Daug kam Rusijoje ir Vakaruose tai gali nuskambėti kaip naujiena, tačiau ikirevoliucinėje Rusijoje apie tai buvo parašyta daug ir detaliai.

Šitie procesai buvo smulkiai aprašyti M.Šavrovo žinomoje knygoje „Nauja grėsmė rusų reikalui Užkaukazėje. Muganės išpardavimas kitataučiams“. Ypač daug padarė, skatindamas armėnų persikėlimą į Azerbaidžaną, Rusijos pasiuntinys Persijoje Aleksandras Gribojedovas, kuris savo pranešimuose caro vyriausybei, be kitko, rašė: „Musulmonai (t.y. azerbaidžaniečiai – R.M.) nerimauja, kad „laikinai“ atsikėlę armėnai gali likti Karabache visiems laikams“.

Tai, kad caro vyriausybė atkėlė į Azerbaidžaną dešimtis tūkstančių armėnų šeimų, suteikė jiems dėl tikėjimo artumo platesnes, negu vietinių gyventojų turėtas, teises ir privilegijas, labai greitai privedė prie azerbaidžaniečių išstūmimo iš daugelio Pietų Kaukazo regionų. Vėlesniais laikais vietinio tiurkiško elemento išstūmimas įgavo keliais etapais vykdomo deportavimo pobūdį.

Šitie procesai neaplenkė ir Gruzijoje gyvenusių azerbaidžaniečių. Caro vyriausybės vykdyta Gruzijos „apvalymo“ nuo azerbaidžaniečių politika tęsėsi iki pat 1917 metų. Yra žinoma daug atvejų, kai apginti savo šeimas nuo represijų ir deportavimo siekiantys žmonės buvo priversti visaip gudrauti, arba net keisti savo pavardes ir tautybę. Ir šiandien Gruzijoje yra nemažai žmonių, kurių pavardžių tiurkiška kilmė nekelia abejonių (Tatarišviliai, Mamedašviliai, Aslanišviliai, Amiredžibiai etc.). 90-aisiais XX a. metais azerbaidžaniečių išspaudimo iš Gruzijos politiką vykdė ir buvęs Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Sovietinės valdžios metais azerbaidžaniečių deportavimas iš Armėnijos SSR virto oficialia valstybės politika. Šią politiką sudarė dvi dalys: pirma – azerbaidžaniečių iškėlimas iš jų tradiciškai gyvenamų vietovių; antra – Azerbaidžano teritorijos dalies prijungimas prie Armėnijos SSR. Azerbaidžano Respublikos teritorija iki 1920 metų gegužės mėnesio sudarė 114 tūkst. kv. km., tačiau dėl to, kad dalis jos buvo perduota Rusijai ir Armėnijai, ji sumažėjo 28 tūkst. kv.km. –  iki 86,6 tūkst. kv. km. (Armėnijos Respublikos plotas – 29,8 tūkst. kv.km.).

Armėnų ekspansija ir ją lydėjęs azerbaidžaniečių deportavimas iš jų istorinės teritorijos vyko beveik du šimtus metų.  Šis procesas buvo pažymėtas etnocido politikos – masinėmis žmonių skerdynėmis, gyvenviečių padegimais ir griovimu, tautinės kultūros paminklų naikinimu etc. Vien tik XX a. virš dviejų milijonų azerbaidžaniečių vienu arba kitu būdu buvo patyrę genocido politiką, kurią vykdė Armėnijos oficialūs sluoksniai ir jų globėjai.

O XX amžiaus pabaigoje M.Gorbačiovas ir jo artimiausia aplinka padarė viską, kad būtų patenkintos armėnų teritorinės pretenzijos ir būtų dar labiau sumažinta azerbaidžaniečių tautos etninė teritorija. Būtent todėl Maskva niekaip nereagavo į tai, kad 1989 metų gruodžio 1 dieną Armėnijos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė antikonstitucinį sprendimą dėl Armėnijos SSR ir Azerbaidžanui priklausančios Kalnų Karabacho autonominės srities „susijungimo“.

TAUTINIS VEIKSNYS

Trečiojo tragediją sąlygojusio veiksnio esmę sudaro tiurkofobija kaip Sovietijos vadovų politikos ir mąstymo būdas. Ji turi gilias istorines šaknis ir yra susijusi su daugiaamže dviejų – Osmanų ir Rusijos – imperijų priešstata. Sovietinis režimas savo ruožtu taip pat visada baiminosi azerbaidžaniečių ir turkų etninio artumo. Būtent dėl to 20-aisiais ir 30-aisiais metais daugybė žinomų Azerbaidžano veikėjų buvo apkaltinti pantiurkizmu ir represuoti. Viskas buvo daroma tam, kad šių dviejų tautų kontaktai nutruktų. Tuo tikslu 30-ųjų metų pabaigoje azerbaidžaniečių (kaip ir turkų) naudojamas lotynų raidynas buvo pakeistas kirilica. Sovietiniais laikais azerbaidžaniečiai negalėjo apsilankyti Turkijoje net oficialiai.

„Tiurkų grėsmė“  visada buvo sovietinės ideologijos ir politikos sudėtine dalimi, prie ko ženkliai prisidėjo armėnų lobistai ir Maskvos proarmėniški sluoksniai. Palaikydami SSRS vadovybės įtarumą, jie platino pramanas apie tai, kad „azerbaidžaniečiais negalima pasitikėti, nes širdyje jie yra kartu su Turkija“. Vadinamosios „pertvarkos“ metais profesionalus provokatorius Zorijus Balajanas, kalbėdamas SSRS ginkluotųjų pajėgų Generaliniame štabe, buvo pareiškęs, kad būtent Azerbaidžanas yra tas placdarmas, iš kurio Turkija ketina smogti Sovietijos pietinei daliai.

1990 metų sausio mėnesio tragedija, įvykusi Baku mieste, atskleidė tamsiąsias ir slaptąsias SSRS vadovybės politikos tiurkakalbių respublikų atžvilgiu puses. Antrojo pasaulinio karo metais J.Stalinas kartu su vainachais, kalmukais ir Pavolgio vokiečiais masiškai deportavo tiurkakalbius karačajus, balkarus, Krymo totorius ir Meschetijos turkus. „Pertvarkos“ metais pastarųjų atžvilgiu buvo surengti prievartos aktai Uzbekijoje. Galima prisiminti ir įvykius Almatoje, kai kazachams buvo bandoma primesti rusų tautybės vadovą, ir vadinamąją „uzbekišką bylą“, kuri leido T.Gdlianui niekinti, žeminti ir pasmerkti prievartai visą tautą. M.Gorbačiovo politika skyrėsi nuo jo pirmtakų politikos tuo, kad jis veikė prieš tiurkakalbes respublikas atvirai, atmetęs bet kokias ceremonijas, ignoruodamas teisės aktus ir konstitucinius teiginius. Pakeitęs šių respublikų autoritetingus vadovus, jis faktiškai nukirsdino jų tautas.

Tokiu būdu galima teigti, kad bolševikinės Rusijos ir SSRS vadovybės neteisingo ir tendencingo požiūrio į Azerbaidžano istorinės, socialinės ir politinės ištakos bei giluminės priežastys slypi tame, kad šioje respublikoje susifokusavo, susijungė trys veiksniai, kurie lėmė Maskvos imperinę politiką: musulmoniškas, kaukazietiškas ir tautinis. Būtent tame slypi azerbaidžaniečių genocido bei deportavimo politikos, taip pat Azerbaidžano teritorijos dalies nusavinimo ir jos perdavimo Armėnijai pagrindas.

(Bus daugiau)

Iš azerbaidžaniečių kalbos išvertė Mahiras GAMZAJEVAS (Mahir HƏMZƏYEV) – Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas.

Nuotraukoje: Ramizas MEHDIJEVAS (Ramiz Ənvər oğlu MEHDİYEV).    

Vilnius – Baku, 2014 m. sausis.

2014.01.27; 08:55


Prisijunkite prie diskusijos