Rytoj – Kovo 11-oji. Po 24-rių metų sugrįžome į pradžią. Gerai prisimenu nuotaikas, kuriomis tada gyvenome. Nejaugi pavyks išsilaikyti? Nejaugi iš tiesų atkuriame savo valstybę? Ne vienerius metus po Kovo 11-osios buvo neramu. Buvo ir džiaugsmo, bet nerimo daugiau. Malonu buvo matyti mūsų kareivėlius, savanorius, žengiančius Gedimino prospektu, kurį tiek metų trypė kerzavi okupanto batai. Džaugėmės viskuo, kas sava, lietuviška, tautiška.
Ir vis pagalvodavom: nejaugi dabar taip bus visada, amžinai? Nejaugi imperija susitaikys, praradusi tokį kąsnelį? Pradžioje turėjome vilties, kad Rusija pasikeis, kaip pasikeitė fašistinė Vokietija, fašistinė Italija, klastingoji Lenkija. Juk ir Rusijoje yra pažangių, išmintingų žmonių, kurie supranta, kas buvo atsitikę pasaulio tautoms.
Vis dėlto didžiausias viltis dėjome į Europos Sąjungą ir į NATO. Net jeigu Rusija labai norėtų mus susigrąžinti – atsidūrę po skėčiu, laisvanoriškai įstoję į demokratiškiausią, taikingiausią, geranoriškiausią sąjungą, būsime kaip niekada saugūs.
Deja, po dvidešimt ketverių metų – vėl tas pats nerimas, netikrumas, net baimė. Nepaisant skėčių ir išsvajotos sąjungos, kuri, pasirodo, ir nevieninga, ir savanaudiška, ir paralyžiuota – kaip kiškutis, įmestas į smauglio narvą.
Rytoj, kaip kasmet, Daukanto aikštėje skambės maršai, gražiai žygiuos gražiai aprengti kareivėliai, tuščiais šoviniais orą drebins patranka, vieni kitus su švente sveikins garbūs ponai, padovanoję mums 1990-ųjų Kovo 11-osios nerimą. Ir tai – taip bus tik tuo atveju, jeigu Rusijos diktatorius leis tiems garbiems ponams pasipuikuoti prieš susirinkusius vilniečius, prieš televizijų kameras. Niekas nežino, kaip rytoj pasielgs Rusijos diktatorius, taip išgąsdinęs senutę Europą, kad ji štai jau kelinta savaitė žingsnio negali žengti – tik kažką neaiškiai švebeldžiuoja. Pasveikinti su Kovo 11-ąja iki Daukanto aikštės Rusijos diktatorius gali atvažiuoti per pusvalandį. Pavalgys pusryčius ir atvažiuos.
Senutės Europos garbiems ponams ir ponioms mes nelabai ką galime patarti, juo labiau – ko nors iš jų pareikalauti. Bet štai savuosius ne vieną po karinio parado turėtumėm susodinti ne į prabangius limuzinus, o į Lukiškių kalėjimo juodąjį varną (čiornij voron). Už netesėtus du procentus, už tai, kad du dešimtmečius jie miegojo ramiai ir nenupirko nė vieno tanko, nė vieno lėktuvo, už tai, kad, iš esmės, turime tik paradinę kariuomenę, silpnesnę net už Estijos, kad iki šiol esame energetinėje priklausomybėje nuo Rusijos, kad… kad… kad…
Baisu pagalvoti, ką jie su mumis padarė.
Šiandien aš dar netikiu, kad artimiausiu metu būsime okupuoti. Ir tik todėl, kad JAV, atrodo, gana ryžtingai nusiteikusios. Aš neraginu išstoti iš Europos Sąjungos, nors ji, panašu, grašio verta. Dar turime šiokį tokį šansą bent viduje pasitvarkyti, kad nepatirtumėm gėdos, kurią patyrėme 1940-aisiais, kai neiššovėme nė vieno šūvio, nė vienas kraujo lašas tos gėdos nenuplovė. Bet situacija labai panaši. Šiandien mūsų garbė ir orumas atiduota į sniečkų, paleckių, vitkauskų rankas.
„Aš manau, kad tai (V. Uspaskichas ir R.Paksas – BNS) nėra visiškai savarankiškos figūros, keletas veiksmų ir jų veikimo būdų leidžia galvoti, kad scenarijus yra rašomas kitur, norint parodyti, kad mūsų valdžia ir mūsų politikai nesugeba valdyti valstybės. Tos dvi figūros yra naudojamos kaip instrumentai tiems tikslams pasiekti, tos jėgos sėdi ne mūsų šalyje, o gal yra už Lietuvos ribų, bet puikiausiai koordinuoja, puikiausiai sugeba veiksmus nukreipti jiems palankia linkme“, – tuomet kalbėjo A. Paulauskas.
Jis nesukonkretino, kokios užsienio šalies ar šalių spectarnybos, jo nuomone, „režisuoja“ V. Uspaskicho ir R.Pakso veiksmus, tačiau atsargiai užsiminė, jog veikimo prieš Lietuvą scenarijus gali būti rašomas kaimyninėje Rusijoje.
A.Paulauskas tuomet sakė išvadą apie „režisierių“ iš svetur ranką darąs ne tik remdamasis asmeniniais pastebėjimais, bet ir Lietuvos specialiųjų tarnybų informacija, kurią gaudavo dar būdamas Seimo pirmininku.
Ir tas politikas, prieš kelerius metus pasakęs šiuos žodžius, dabar ketina siekti prezidento posto – kaip kandidatas nuo partijos, kurios vadui jis pažėrė tokius baisius kaltinimus, parijos, kuria šiandien nepasitiki dabar Paulausko koneveikiama prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Iš politinio Lietuvos akiračio niekaip nenori pasitraukti ir buvęs Borisovo pastumdėlis, atstatydintas prezidentas Paksas. Tegul pasiaiškina! Tegul faktus deda ant stalo! – šūkauja politinės prostitutės, Lietuvą įstūmę į duobę, iš kurios vargu ar išlipsime. – Mes nenorime sankcijų Rusijai, nes supykusi ji gali nepirkti mūsų mėsos ir pieno! Geriau ramus miegas ir okupacija, negu du procentai šalies gynybai!
Dabar jau aišku, kaip elgtųsi mūsų paleckiai ir vitkauskai, jeiguPutleris vieną gražią dieną per pusvalandį atvežtų mums saulę iš Rytų.
Jeigu likimas mums bus maloningas ir dar sulauksime Prezidento (ypač Seimo) rinkimų ir vis dėlto neapsivalysime nuo viso šito brudo – ką gi, grįšime į ten, iš kur prieš 24-rius metus taip ryžtingai, dainuodami išėjome.
Rytoj – Kovo 11-oji. Didžiuosimės Baltijos keliu, Sausio 13-ąja, rodysime dokumentinius filmus (kokie mes buvome stiprūs, vieningi ir drąsūs!) ir vaizduosime, kad nieko neatsitiko.
Atsitiko.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žuralistas Vytautas Visockas.
2014.03.10; 19:01
