Atviras laiškas LR Seimo opozicijos lyderiui, Tėvynės jungos (Konservatorių) partijos pirmininkui p. Andriui KUBILIUI ir istorijos detektyvų kūrėjui, kultūros antropologui ir žymiam žurnalistui p. Virginijui SAVUKYNUI, 2015 m. sausio 29 d. DELFI tinklalapyje paskelbusiems straipsnius: A.Kubilius – „Ir aš myliu Lenkiją“; V.Savukynas – „Prieškario Kaune buvo trikalbės lentelės, ir lietuviai nenutautėjo“.
Pirmiausia, pone A.Kubiliau, perskaitęs JŪSŲ straipsnį pamaniau, kad čia kokia JŪSŲ humoreska. Bet kadangi man teko pažinti JUS kaip didelį nepriklausomos Lietuvos patriotą, labai protingą ir veiklų politiką ir iki šiol neteko girdėti iš JŪSŲ bent panašių kaip tame straipsnyje teiginių, tai po to pamaniau, kad gal staigiai pasikeitė JŪSŲ vertybių skalė?
O gal tos mintys ne tiek JŪSŲ, o visos JŪSŲ vadovaujamos Tėvynės Sąjungos (Konservatorių) partijos nuostatos, partijos, kuri daug kieno iki šiol buvo įvardijama kaip didžiausių Lietuvos patriotų partija? Tad jei tame JŪSŲ pasirašytame rašinyje ne tik JŪSŲ, bet ir JŪSŲ partijos nuostatos, tuomet, o Dieve apsaugok, tikriausia prisikėlė pats J. Pilsudskis su visu buvusių okupantų “elitu“ ir įsikūnijo jumyse.
Na, bet norėtųsi tikėti, kad stebuklo neįvyko ir JŪS, kaip ir JŪSŲ partija dar tebepasisako už Nepriklausomą Lietuvą, tebesate lietuviais, o straipsnis – tai tik JŪSŲ „pažaidimas“ nuomonėmis, vienas iš jų tyrimo metodų. Ir dar, vis manydamas, kad nuomonę gali pareikšti viešai ir eilinis skaitytojas, ryžausi parašyti ją, vildamosi, kad savo rašiniu neįžeisiu nei JŪSŲ, nei didžiosios JŪSŲ partijos, o ir broliai lenkai JŪSŲ terminologija nemanys, kad myliu juos menkiau negu JŪS, nors ir suprantu, kad pas mus tie, kurie valdžioje, kurie partijų viršūnėse – jau beveik ir nebeklysta.
Pirmiausia dėl JŪSŲ straipsnio pavadinimo. Man atrodo, kad toks šūkis buvo madingas tik JŪSŲ pionieriškos vaikystės metais. Tiesa, tada dažnai kartodavo: „Aš myliu Tarybų Sąjungą…“ Bet šiandien JŪS deklaruojate, kad Lenkiją mylite. Tik, gaila, kad neteko girdėti, kad koks Anglijos, Vokietijos, JAV ar kitos šalies žymesnis veikėjas viešai būtų pasakęs, kad jis mylįs kitą kokią valstybę.
Kitą valstybę galima gerbti ar ne, laikyti ją agresyvia ar geranoriška, draugiška ar pan. Dar normalūs žmonės nesigėdina pasakyti, kad myli savo Tėvynę, o normalūs vyrai, kad myli moteris. O gal JŪS norėjote parašyti, kad mylite Lenkę? Tada tai jau tikrai JŪSŲ asmeninis reikalas. Mylėkite iki valios. Bet savo kūrinyje JŪS rašote: „…skubu aš savo jausmus išpažinti: ir aš myliu Lenkiją“. Ir toliau jau imate kaltinti mus, lietuvius, tuos, kurie, kaip JUMS atrodo, nepakankamai mylime ir dieviname Lenkiją.
Bet čia JŪS jau tikras genijus, nes iš karto nurodote ir kas dėl to kaltas – tai tarpukario Nepriklausomos Lietuvos istorikas A.Šapoka, o taip pat ankstesnių amžių istorikai S. Daukantas, T. Narbutas ir kai kurie kiti. Mat, jei pagal buvusią sovietmečio terminologiją, tai jie buvę „apsikrėtę lietuvių buržuaziniu nacionalizmu“, vietoje, kaip šiandieną reikalinga – garbinę sąjungą tarp Europos valstybių, federacijos kūrimą ir tariamai „juodinę Kubiliaus meilę“; tie, praeities Lietuvos istorikai, buvę tiek neįžvalgūs, kad išdrįsę pasmerkti lenkų ponų ir hierarchų agresijas, Lietuvos pavertimą Lenkijos provincija, pasmerkti dabartinės Lenkijos šovinistų pasididžiavimą – Liublino uniją (1569 m.).
Ir tai JŪS lyg patvirtinate, rašydamas, kad minėti ir kiti istorikai padarę didžiausią žalą santykiams tarp lietuvių ir lenkų, nes Liublino uniją nurodę kaip Lietuvos valstybės žūties, pavertimo Lenkijos provincija pradžią, kad Liublino unija buvusi naudinga tik Lenkijai.
Tačiau JŪS, pone Kubiliau, ne kokia nukaršusi lenkomanų davatka, o ir vadovaujantis nepriklausomos Lietuvos valstybei vyras, ir JUMS reikėtų savo teiginius dokumentais pagrįsti, įrodyti, ką neteisingai parašė minėti ar kiti istorikai, kiek klysta ir dabartiniai lietuviai patriotai, reikalaudami ir iš dabartinės Lenkijos vadų teisingumo, tiesos ir nuoširdumo.
Bet, deja, savo „meilę“ lenkams ir Lenkijai norite įpiršti vos ne anų laikų bolševikiniais metodais: aš, mano partija žino, kas ir kaip ir istorijoje turi būti, ir kaip vertinama. Ir tas, kas „nemyli“ Lenkijos, tas vos ne Rusijos šnipas. Beje, dar anais laikais tie, kurie pasisakė prieš Liublino uniją, kaip ir tie, kurie pasisakė prieš 1791 m. gegužės 3 d. vadinamąja konstituciją, pagaliau ir mūsų Tautos Atgimimo šaukliai, ėmęsi dėti pamatus nepriklausomai Lietuvos valstybei, kaip ir tie lietuviai savanoriai gynę Nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo nuo tų pačių lenkų agresorių, nekartą skelbti kaip Rusijos agentai.
Pagaliau ir net SSRS okupacijos metais ir tarp lietuvių istorikų – patriotų buvo įsigalėjusi nuomonė, kad rašyti apie tai, kaip Lenkija praėjusiais amžiais vos neprarijo Lietuvos, tai pasitarnavimas KGB, TSKP. Ir tai viena priežasčių, kad ir šiandieną nemaža dalis ir istorikų tebesivadovauja lenkų istoriografija, kurioje LDK įjungimas į Lenkiją, lietuvių tautos sulenkinimas ir pavertimas tik baudžiauninkų tauta, lyg buvęs ir yra kaip bendros valstybės laimėjimų rodiklis.
Kita vertus, tai neprieštaravo ir bolševikinės istorijos ideologijai: tautų susiliejimas (ar suliejimas) artina prie komunistinės visuomenės sukūrimo, prie vienos pasaulinės sovietinės valdžios, vadovaujamos proletariato partijos – bolševikų, sukūrimo. Iš dalies tai yra gyva ir tarp šiandieninės ES ideologų, tik vietoje „vadovaujančios TSKP“, tą vaidmenį jie priskiria „eurui“, „integracijai“, o mažos tautos, jų tautinė savimonė irgi lyg atrodo tampa kliūtimi „vieningos“ Europos kūrimui.
Tačiau tiesa anksčiau ar vėliau nugali. O ji pagal visus žinomus archyvinius dokumentus tokia, kad Liublino unija iš tikro buvo viena niekingiausių, pražūtingiausių lietuvių Tautai ir jos sukurtosios didžiosios Lietuvos valstybės nepriklausomybei. Lenkų ponai ir hierarchai, pasinaudodami Lietuvai iškilusiais pavojais karuose su Maskva, sutiko padėti Lietuvai tik tuo atveju, jei ji pasirašys minėtąją uniją Liubline, o pagal ją Lietuva turėjo atsisakyti pati rinktis savo valdovus, sudaryti tik bendras su lenkais valdymo institucijas ir pan. Kiek turėjo būti didelis Lietuvai pavojus, kad jos delegatai – didikai, vietoje kaip lygiapartneriai taręsi tada Liubline, parpuolę ant kelių maldavo karaliaus Žygimanto Augusto tik neskriausti savo tėvų ir protėvių žemės – Lietuvos.
Lenkai vykdė tik savo imperialistinę misiją: vietoje suteikę brolišką paramą lietuviams kovoje prieš Rusiją, privertė pasirašyti Liubline uniją, užgrobdami dar apie pusę Lietuvos valstybės teritorijos – beveik visą dabartinę Ukrainą. Bet ir po tos unijos Lenkija dažnai ateidavo Lietuvai pagalbon tik tada, kai pačiai būdavo naudinga, darė viską, kad Lietuva dar labiau nusilptų ir taptų „neatskiriama“ Lenkijos dalimi. Tai turėjo „įteisinti“ 1791 m. vadinamoji gegužės 3 d. konstitucija, kurioje jau net nebeminėta nei lietuvių tauta, nei Lietuva. Už tai lenkai ir šiandien šlovina tą konstituciją ir gegužės 3 d. Lenkijoje paskelbta nacionaline švente.
2007 m. Lietuvos Respublikos Seime irgi buvo organizuotas iškilmingas tos dienos paminėjimas, nors labiau reikėjo pavadinti Padėkos Viešpačiui diena, kad ta Konstitucija nebuvo įgyvendinta, nes priešingu atveju ir šiandieną apie lietuvių tautą ir Lietuvą bebūtų žinoma tik iš istorijos vadovėlių; nenusileidžiant tos Konstitucijos minėjimams Lenkijoje, girta ji tada ir Vilniuje, Seime, nors savo esme ji jau priėmimo dieną buvo pasenusi, atspindėjo praeitį ir net iš dalies negalėjo prilygti net dar prieš porą šimtmečių paskelbtiems ir Lietuvos Statutams.
Ta vadinamąja Konstitucija siekta dar labiau įtvirtinti luominę valdymo sistemą, dinastinį karaliavimą, katalikų Bažnyčios viešpatavimą ir t.t. Bet nepaisant to, tada iškilmingame minėjime Lietuvos Seime Prezidentas V. Adamkus, kiti oratoriai džiūgavo, kad ta Konstitucija – tai pavyzdys ir dabartinei Europos Sąjungai, kad gegužės 3 – oji turi būti ne tik lenkų ir Lenkijos nacionalinė šventė, bet ir lietuvių ir Lietuvos.
Apskritai, pone Konservatorių Pirmininke, priešingai negu JŪS teigiate, istorijoje sunku surasti svaresnių faktų, kurie paliudytų, kad lenkai ir Lenkija būtų prisidėję prie lietuvių Tautos ir jos sukurtos savarankiškos valstybės stiprinimo, pagaliau kultūros. Net iš lietuviškos spaudos draudimo laikų nežinoma nė vienos lietuviškos knygelės, kurią būtų išleidę lenkai, net maldaknygės, nors Lietuvos katalikų Bažnyčia ir buvo Lenkijos bažnytinės provincijos dalis. Net ir tais, pačiais sunkiausiais lietuvių engimo, lietuviško rašto draudimo laikais, lenkų vadinamieji šviesuoliai stengėsi pasinaudoti esama lietuvių padėtimi lenkinimui, vykdyto pirmiausia per katalikų bažnyčias vos ne nuo lietuvių apkrikštijimo laikų.
Pone Politike, visai be jokio pamato atrodo ir JŪSŲ kūrinyje teiginys, kad „…lietuviai į XXI amžių įžengė su mūsų genetikoje nuo pat Narbuto ir Daukanto laikų užkoduotu specifinio istorinio požiūrio į Lenkiją genu“. Beje, ar JŪS žinote, pone Konservatoriau, kad JŪS galite tapti ir pasaulio mokslo įžymybė: iki šiol, net Nobelio premijų laureatams nepasisekė įrodyti, kad nuo istorinės knygos perskaitymo pasikeistų kieno nors genetika. Bet JŪS teigiate, JŪS ir žinote.
Man neteko girdėti, kad po knygos perskaitymo imtų kas „nemylėti“ to ar kito. Svarbu, koks žmogus, koks jo požiūris į kitą, kiek yra nuoširdumo ar vaidybos, parodant save ne tokiu, kokiu yra. Tad ir JŪS, pone Politike, vietoj skatinęs apsimetinėjimą, jeigu iš tikrųjų taip mylite Lenkiją ir lenkus, eikite ir aiškinkite Vilniaus, Šalčininkų rajonų lenkomanams, o pirmiausia savo kolegai V. Tomaševskiui, važiuokite į Varšuvą, į Lenkijos Seimą ir pareikalaukite, kad jis priimtų nutarimą, smerkiantį praeities Lenkijos nusikaltimus Lietuvai ir lietuvių Tautai, kad ir šiandieninis Lietuvis savo širdyje nebejaustų iš lenkų patirtų įžeidimų ir skausmo atgarsių; pačios lenkų valdžios, jų lyderių prisipažinimas greitai padėtų išdvasinti lenkuose tas paniekos lietuviams, nepriklausomai Lietuvos valstybei, lietuvių kalbai bacilas, kuriomis juos po krikščionybės įvedimo karta po kartos vis naujai apkrėsdavo lenkiškoji kunigija ir ponija, pilsudskininkai ir tomaševskininkai.
Beveik visais amžiais lietuvis būdavo lenkui geriausiu draugu tol, kol tas gaudavo naudos iš jo, kol lietuviai nesiėmė kurti savos nepriklausomos valstybės. Daugelis lenkų šviesuolių, politikos ir kultūros veikėjų uniją su Lietuvą suvokė tik kaip priemonę Lietuvos valstybės aneksijai, jos gyventojų sulenkinimui.
Žinoma, dėl to, kad LDK buvo tapusi Lenkijos provincija, kad lietuvių Tauta buvo atsidūrusi ant pražūties krašto, kalti pirmiausia patys Lietuvos valdovai, valdantysis elitas, nesugebėję apginti valstybės savarankiškumo, nieko nedarė, kad LDK kūrėja – lietuvių Tauta taptų valstybėje vadovaujanti ir apjungianti kitas tautas ir politine, ir kultūrine prasme, kad lietuvių kalba būtų valstybine ir pan.
Galingosios Lietuvos valstybės sukūrimo ir žlugimo istorijos egzaminas turėtų būti privalomas visiems Seimo ir žemesnių institucijų nariams, valstybės tarnautojams jau nekalbant apie tokio masto lyderius, kaip JŪS.
Vadovaujantis JŪSŲ, pone Kubiliau logika, nebūtų galima kalbėti ir apie kitų tautų ir valstybių istorijas, nes, pavyzdžiui, anglai ir prancūzai irgi yra pasaulio tautoms pridarę begalę skriaudų kaip jų kolonizatoriai, o ispanai Pietų Amerikoje ir dabartinės JAV gyventojų protėviai – išžudė beveik visus tikruosius tų kraštų gyventojus ir pan.
Beje, kaip darysite, pone Konservatoriau su Čekija, kurioje paskelbta begalė leidinių apie tai, kaip Lenkija prieš Antrąjį pasaulinį karą, susitarusi su Hitleriu, okupavo kai kuriuos jos rajonus? O kaip su dabartinių lenkų pasididžiavimu Armija Krajova? Juk apie jos banditizmą ne tik Rytų Lietuvoje, bet ir Ukrainoje išleista įvairiose šalyse dešimtys dokumentinių knygų, kuriose pateikti faktai lyg turėtų kelti gėdą doram lenkui dėl tokios AK vykdytos „kovos“? O gal jau nebegalima bus rašyti, kad dabartinės ES širdies – Vokietijos, dabartinių vokiečių protėviai, irgi kartu su lenkais, kadaise išpjovė mūsų tautos brolius – sūduvius, kad apsigyventų jų žemėse?
Pagaliau, pone Konservatoriau, kuo kalti mes, dabartinė karta už tai, ką nedoro padarė buvusios? Kuo kalti dabartiniai vokiečiai dėl nacių vykdyto holokausto, dėl Antrojo pasaulinio karo sukėlimo? Pagal JUS, pone konservatorių Pirmininke, lyg irgi nebereikėtų rašyti apie praeities vokiečių padarytus nusikaltimus, apie holokaustą? Kaip tik ir reikia kalbėti apie praeitį ir tai, kas buvo bloga net pas geriausius draugus, pas tuos, kuriuos mylime, kad nepakartojus praeities klaidų, neatgimtų nedorybės dabar ar ateityje.
Nežiūrėkite, pone Kubiliau, į lietuvių ar lenkų, kaip ir kitas tautas, kaip į avinų bandas, kurios be JŪSŲ receptų, nurodymų ar vertinimų nieko nesupranta, nesugeba atsirinkti kas gera ar bloga.
Mes praeitį turime žinoti ne tokią, kokios pageidautų koks politikierius ar jo klanas, o kokia ji iš tikrųjų buvo; tik žinant tikrą praeitį, nors ir kokia nemaloni ji būtų šiandienos vienam ar kitam pasipūtėliui, karjeristui, tikra istorija būtina, nes tik žinant, kas ir kodėl vyko, įmanoma mažiau klysti ir šiandien priimant sprendimus.
Kaip tik dėl tikrosios lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės istorijos nežinojimo daugelis ir Rytų Lietuvoje lenkų ar sulenkėjusiųjų, kaip ir kitų atsikėlėlių Lietuvoje šiandien neretai elgiasi, lyg ne jie, o lietuviai yra atsikėlėliais mūsų kraštuose; daugelis svetimtaučių, ypač Rytų Lietuvoje, nors jau gimę ir užaugę čia, vis dar nežino (ar nenori žinoti), kad dabartinės Lietuvos valstybės teritorija – tai tik dalelė istorinės Lietuvos, tik dalis ir etninių lietuvių žemių, ir Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio kitoms tautoms, tame tarpe ir lenkams priklaususių žemių.
Tad ir Lietuvoje aktualu ne svarstyti dėl vietovardžių ar pavardžių lenkiškos rašybos, o tik dėl sugrąžinamų tikrųjų, lietuviškųjų vietovardžių ir pavardžių verta būtų dar padiskutuoti. Net, pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose lenkai buvo įvardijami kaip svetimšaliai, drausta jiems Lietuvoje įsigyti žemės.
Beje, dar ir šiandieną nemažai Rytų Lietuvos lenkų lyg jaučiasi atvykėliais ir jų radijo ir televizijos laidose, spaudoje, susirinkimuose beveik neįmanoma skaityti ar išgirsti, matyti visai Lietuvai svarbių problemų svarstymų, o tik visur jie akcentuoja „mes lenkai“, „Lenkija“, net lenkų kunigai bažnyčiose vis tebesimeldžia, vadindami Vilniaus Aušros vartų Mariją tik „Lenkijos Dievo Motina“.
Kita vertus, kad jie, lenkai, yra atėjūnais Lietuvoje, nuolat lyg mėgina patvirtinti tiek Lietuvos, tiek Varšuvos pačių lenkų patriotiškoji žiniasklaida, nuolat kaldama: „lenkai Lietuvoje…“, o ne „Lietuvos lenkai“ ar pan. („Lenkai Lietuvoje…“ lietuviui asocijuosi su okupantais, atėjūnais, kaip kad „nacių vokiečiai“, „rusų bolševikai …“ ar pan.), asocijuojasi ne su „piliečiais“, tikraisiais Lietuvos gyventojais.
Pone konservatorių Pirmininke, vietoj alpėjęs dėl „meilės“ Lenkijai, būk tikras mūsų Valstybės veikėjas ir tiesiai, aiškiai pasakyk lenkų „autonomininkams“, Varšuvos ponams, kad lenkai Lietuvoje gyvena tik Lietuvos valstybės suvereno – lietuvių tautos žemėje, kad Lietuva – ne federacinė, o unitarinė valstybė ir svetimtaučiams suteikiamos tos pačios teisės kaip ir suverenui, kaip visiems piliečiams.
Nei Anglijoje, nei Prancūzijoje, nei Skandinavijos ir kitose laisvose demokratinėse valstybėse niekas net nekelia klausimų dėl kažkokių atskirų „tautinėms mažumoms“ ypatingų teisių ar gyvenamų teritorijų. Nori gyventi ir dirbti Norvegijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje, ar kitoje Vakarų demokratinėje valstybėje – privalai išmokti norvegiškai, angliškai, vokiečių ar kitą gyvenamos šalies valstybinę kalbą ir laikytis tos valstybės visų įstatymų, mokyklose mokytis valstybine kalba. Nenori to, keliauk iš kur atvykai.
Net JAV, kuri iš esmės yra tik atėjūnų valstybė, tarp kurių – arti milijono lietuvių ir jų palikuonių, toji valstybė neskiria nė dolerio lietuviškom mokykloms, lietuviškiems vadovėliams, lietuviškos kultūros puoselėjimui ar pan. Ir niekam ten nekyla net mintis kritikuoti dėl to JAV valdžią, reikalauti iš jos, kad, pavyzdžiui, Čikagoje ar kituose gausiai lietuvių gyvenamuose miestuose gatvių pavadinimus rašyti lietuviškai ar pan., kad „lietuvių tautinei mažumai“ (kaip ir kitų tautų) būtų priimami kokie specialūs įstatymai ar kt.
Beje, lietuvių bendruomenės Amerikoje ėmė kurtis nuo XVII a., t.y. gerokai anksčiau negu lenkų – Lietuvoje. Bet galima padaryti prielaidą, kad lenkų bendruomenė Lietuvoje yra analogiška lietuvių JAV, Anglijoje ar kitose valstybėse.
Tad, pone Kubiliau, JŪS, kaip viešai deklaruojantis savo „meilę“ Lenkijai, kaip vienas iš mūsų valstybės vadovų, imkitės išaiškinti lenkų patriotams tiek Varšuvoje, tiek Vilniaus krašte, kas lenkai yra Lietuvoje, kuo jų teisės skiriasi nuo lietuvių, gyvenančių Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitose buvusiose lietuvių etninėse žemėse (lietuviai tenai autochtonai, o lenkai Lietuvoje – atsikėlėliai), kokios Lietuvos suvereno ir kitų teisės ir pan. O iš dabartinio JŪSŲ rašinio atrodo, kad lyg būtumėte ne nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjas, o koks užguitas, beteisis šlėktos bernas.
Beje, atrodo, tuo ne visai suvokiate ir JŪS, DELFI rašytojau p. V. Savukynai. Iš JŪSŲ išsakomų minčių atrodytų, lyg JŪS pono Konservatorių Pirmininko mokytiniu būtumėte. Tarp kitko, iš kur ta pas JUS „tautos“ samprata? JŪS savo aukščiau nurodytame interviu teigiate, kad „Dabartinė lietuviška tapatybė yra sukonstruota XIX a. antroje pusėje pagal ano meto realijas…“
Pone rašytojau, kas buvo tas „konstruktorius“? Iki šiol „ konstruodavo“ dviračius, garvežius, skalbimo mažinas ar kitą, bet kad „lietuvį“ – tai jau ar tik ne JŪSŲ atradimas? Dar įdomesni JŪSŲ „pergalvojimai“ dėl „modernaus“ lietuvio tapatybės: „Lietuvis ne tik tas, kuris kalba lietuviškai, bet ir tas, kuris įsipareigoja šitai žemei (….). Aš teigiu, kad įsipareigojimas Lietuvai yra svarbiausias lietuvio tapatybės bruožas…“
Hitleris, atvykęs į subomborduotą Varšuvą, nacių mitinge išrėkė: įsipareigoju šį kraštą paversti mūsų, vokiečių amžinąja žeme…“ Pagal tokią logiką gal ir suprantamesnis JŪSŲ teiginys, kad nieko tokio, kad ir trimis kalbomis būtų užrašomi gatvių pavadinimai. Bet kodėl trimis? Juk Lietuvoje jau gyvena nemažai ir kinų, sirų, japonų ir kitų. O kodėl jie turėtų būti ignoruojami?
Beje, JŪS nuolat atkartojate Politiko mintis, kad atsikurianti nepriklausoma Lietuva buvo atsisakiusi ir lyg dabar atsisako bajorų luomo pripažinimo? Argi Jūs nežinote, kad patys sulenkėję bajorai buvo atsisakę bendrauti su nepriklausomos Lietuvos kūrėjais; jie buvo išdavę lietuvių Tautą ir 1919 m. vasaros pabaigoje, prisidėdami prie J. Pilsudskio organizuoto ginkluoto sąmokslo „Kauno Lietuvoje“, kad išžudžius Laikinąją lietuvių Vyriausybę, sudarius iš J. Pilsudskio parinktųjų naują, kuri ir paprašytų jo, J.Pilsudskio ir Lenkijos Seimo Varšuvoje prijungti prie Lenkijos ne tik Vilnių ir jo kraštą, bet visą Lietuvą.
Kita vertus, ir pats bajorų luomas jau buvo vakarykštė diena, nes buvo kuriama ne luominė, o visos lietuvių Tautos nepriklausoma, demokratinė, lietuviška Lietuva. Tačiau ką kas kada vertingo buvo sukūręs, ženklaus nuveikęs dėl Lietuvos, nepaisant buvo jis bajoras, lenkas ar sulenkėjęs, niekas niekada neignoravo ir neignoruoja. Tad ir JŪS, gerbiamas kultūros antropologe ir istorijos detektyve V. Savukynai, matyti, papuolėte ant kai kurių istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordininkų, kabliuko, priėmėte kaip rimtas jų „konstruojamas“ problemas, nors iš tikro jų nebuvo ir nėra.
Bet gal nesuvokiau JŪSŲ minčių esmės, nes man joms lyg trūktų rimtesnio pamato? Jo lyg trūksta ir JŪSŲ istoriniuose vertinimuose, kaip, pavyzdžiui, Jūsų interviu teiginys, kad „mūsų valstybė gimė iš Vasario 16 – osio akto…“ Taip, tai tarpukario, o dabartinė – iš Kovo 11 – osios akto? Priimant už rimtą tokį JŪSŲ teiginį, koks lenkų šovinistas ar bolševikas galėtų ir teigti, kad ir nepriklausomą Lietuvą „sukūrė“ koks vokiečių kareiva ar rusų bolševikas, parašęs „nepriklausomybės aktą“.
Nepriklausoma Lietuva buvo sukurta ne todėl, kad buvo parašytas vienas ar kitas aktas, o kad dėl jos kovota. Aktai – tai tik tos kovos rezultatus užfiksuojantis dokumentas. Beje, lietuvių Tautos nepriklausomas valstybingumas ne „gimė“ su Vasario 16 – aja, kaip JŪS teigiate, o jis buvo atkurtas. Lietuvių tauta savo valstybingumą jau buvo sukūrusi ir XIIIa., o pagal kai kuriuos istorinius šaltinius ir kur kas anksčiau. Dar iki tol, kol kaimynystėje atsirado dabartinių lenkų, germanų, rusų ir kai urių kitų tautų protėviai. Ir tai tarsi patvirtina ankstesnį teiginį, kad ir dabartinė nepriklausoma valstybė užima tik dalį savo etninių žemių ir visi svetimtaučiai, tame tarpe ir lenkai, yra dabartinės Lietuvoje tik atsikėlėliai.
Pagal tarptautinius teisės aktus atsikėlėliai, nepaisant kiek ilgai vienoje ar kitoje vietovėje nebūtų gyvenę, netampa autechtonais, netampa valstybės suverenu. Štai Anglija jau daugiau kaip 300 metų valdo Ispanijai priklaususį Gibraltarą, kuriame per 95 proc.gyventojų turi Anglijos pilietybę, bet Anglija ir šiandieną tebėra jo nuomotoja ir už tai kasmet Ispanijai sumoka didelius pinigus, bijodama, kad tik Ispanija nepareikalautų „palaisvinti“ Gibraltaro.
Teoriškai ir visi lietuviai Suvalkų, Seinų ir kituose dabar Lenkijai priklausančiuose rajonuose yra tų kraštų šeimininkai, nes tie kraštai – tai neginčijamos ir jų protėvių – lietuvių žemės; senoji Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena ėjo vos ne pagal Vyslos šiaurinį krantą.
Atrodo, abu nurodytų straipsnių rašytojai ne visiškai nori pripažinti ir dabartinės mūsų valstybės Konstitucijos nuostatų, jog tik lietuvių Tauta yra Lietuvos valstybės suverenas ir visaip teisina atvykėlius – „tautines mažumas“, tarp jų lenkus, kad nepakankamai integruojasi į nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą.
Todėl visiškai nerimtu atrodo ir tolimesnis JŪSŲ, A.Kubiliau, straipsnyje teiginys apie tariamą „Vilniaus paradoksą“ atkūrus Nepriklausomą Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo, o ypač teiginys, kad J. Pilsudskis „išsaugojo Lietuvai 22 metus laisvės nuo sovietų okupacijos …“
Pone A.Kubiliau, negi užmiršote, kad tariamai „išsaugoti Lietuvą“, kaip aukščiau jau minėta, siekė ir lenkų ponai, priversdami pasirašyti Liubline uniją, to skelbėsi siekianti ir Rusijos carė prisijungdama LDK, ir Vokietijos kaizeris Pirmojo pasaulinio karo metais, ir Stalinas su Hitleriu… Tiesa, J. Pilsudskis „išsaugoti“ mėgino bene daugiausia kartų. Kai 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Taryba paprašė Lenkijos karinės paramos prieš besiveržiančią į Lietuvą Raudonąją armiją, lenkų vadai atsakė, kad jie vieni sutvarkysią bolševikus, kad patys galėtų užgrobti Vilnių ir jo kraštą. Ir po pusmečio užgrobė ir toliau puolė Lietuvą, kad visą prisijungtų.
Kai Lenkija 1920 m. pavasarį pradėjo karą prieš Sovietų Rusiją, pasauliui pasiskelbusi, kad siekia sunaikinti tik bolševizmą ir grąžinti Rusiją į „Europos šalių bendriją“, o po to turėjo atsitraukti nuo Raudonosios armijos iki Varšuvos, bet ir tada Lietuvai pasisiūlius lenkams į talką tik su viena sąlyga – pripažinti de jure nepriklausomą Lietuvą.
Lenkija atsisakė, o ir vėliau gavusi didelę Antantės valstybių paramą ir įveikusi bolševikinę kariuomenę, patys lenkai okupavo ir Vilnių, ir jo kraštą, prisidengdami išvaduotojų nuo Sovietų Rusijos vėliava. Lenkija buvo vienintelė Europoje iki pat Antrojo pasaulinio karo taip ir nepripažinusi nepriklausomos Lietuvos valstybės de jure.
Lenkijos įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija ir aneksija buvo kliūtimi sudaryti vieningą Baltijos ir Skandinavijos valstybių gynybinį frontą. Tad, pone Konservatoriau, priešingai negu JŪS teigiate, J. Pilsudskis savo feodalinių laikų politika tik sudarė prielaidas Molotovo – Ribentropo paktui, o tuo pačiu Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, o tuo pačiu ir Lenkijos, okupacijai, kilti Antrajam pasauliniam karui. Beje, J. Pilsudskis nevengė slapta tartis net su Hitleriu, kad Lietuvą pasidalinus „po lygiai“ – maždaug pagal Nevėžio upę.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai pačią Lenkiją pasidalino Hitleris su Stalinu, Maskvoje atsidūrę lenkų vadai siūlė Stalinui Rytų Lietuvą paskelbti Lenkijos tarybine respublika. Tad ir tai, kad Vilniaus krašto lenkai, kai 1988 m. prasidėjo lietuvių Tautos kova dėl savo Nepriklausomos valstybės atkūrimo, kai ėmė braškėti SSRS šonai, tai tuomet vėl lenkų šovinistai – bolševikai prisiminė 1939 – 1940 m. Stalino ir lenkų bolševikų planus ir ėmėsi juos įgyvendinti – kurti Rytų Lietuvoje lenkų tarybinę respubliką, vėliau – lenkų autonominį kraštą.
Tad ir neatsitiktinai tame krašte ir beveik visi LKP (ne Lietuvos konservatorių partijos) nariai, po to, kai 1989 m. pabaigoje beveik visi lietuviai – LKP nariai atsiskyrė nuo TSKP, beveik visi to krašto lenkai, rusai, gudai liko ištikimais Sovietų komunistų partijai, pasivadinę LKP ant TSKP platformos. Oficialiai jie savo vadu – LKP (TSKP) CK sekretoriumi jie tada turėjo mokslinio komunizmo profesorių M. Burokevičių, o iš tikrųjų – emisarus iš Kremliaus. Bet pastarieji tada netrukdė ir emisarams iš Varšuvos vadovauti, kurti tame krašte minėtą lenkų autonominę respubliką ar kraštą.
1991 m. rugpjūčio pradžioje būsimasis Lenkijos prezidentas A. Kvasnevskis jau buvo sudaręs ir bendradarbiavimo sutarties projektą su minėtu LKP (TSKP) CK sekretoriumi M. Burokevičiumi, bet jos galutinai pasirašyti nespėjo, nes Maskvoje pralaimėjus bolševikų ginkluotam pučui, M. Burokevičius, didieji lenkų „autonomininkų“ vadai pabėgo dar į sovietines Baltarusiją ir Rusiją, o vienas kitas ir į Lenkiją. Lietuvoje, kaip Rusijoje, buvo uždrausta TSKP veikla, tame tarpe LKP (TSKP).
Man, gerbiamas A. Kubiliau, kiek naivokas atrodo ir JŪSŲ aiškinimas, kad dėl Rytų Lietuvos lenkų probolševikiškumo, davatkiško patriotiškumo yra kaltas tik Stalinas, po karo deportavęs iš Vilniaus ir krašto lenkų elitą. Dėl to „lenkų bendruomenė ir likusi kaimo bendruomene“. Ir iš JŪSŲ rašinio lyg atrodytų, kad reikalai tame krašte pasitaisytų ir lenkai taptų tikrais nepriklausomos Lietuvos piliečiais, jei tas elitas būtų sugrąžintas.
Pirmiausia, nuo to perkėlimo – deportacijos jau praėjo beveik 70 metų ir per tą laiką pasikeitė pora žmonių kartų. Juk ir mes, lietuviai, lenkų okupacijos metais Vilniuje ir jo krašte, Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo, SSRS okupacijos metais buvome netekę beveik visos tautinės inteligentijos ne tik Rytų, bet visoje Lietuvoje.
Kita vertus, tas JŪSŲ vadinamas „lenkų elitas“ buvo daugiausia J. Pilsudskiui okupavus Rytų Lietuvą ir atkeldintas iš Lenkijos, kaip kolonizatoriai ar okupantų valdininkai.
Po karo Stalino ir komunistinės Lenkijos vyriausybės buvo susitarta, kad atimtose iš Vokietijos ir Lenkijai perduotose vokiečių žemėse bus apgyvendinti pirmiausia iš Vilniaus ir jo krašto J. Pilsudskio laikais atkeltieji ar savo noru atsikėlę lenkai – Rytų Lietuvos okupantai ir kolonizatoriai, o jų vieton Lietuvon bus atkelti lenkai ar sulenkėjusieji iš Baltarusijos, Ukrainos.
Stalinas ir Lenkijos vadai iš to žaidimo tikėjosi sau naudos: Lenkija – greičiau sulenkinti iš Vokietijos atimtus kraštus, apgyvendinus juos „tikrais“ lenkais – buvusiais J.Pilsudskio patikėtiniais ir agentais; Stalinas, TSKP(b) CK – apgyvendinti Rytų Lietuvą jau KGB patikrintais žmonėmis, kad tą kraštą galima būtų greičiau paversti placdarmu tolimesnei bolševikų ideologinei ir karinei invazijai į Lenkiją ir kitas „socialistines“ ar „liaudies demokratines“ valstybes.
Tad, „lenkų elito deportacija“ ir buvo vykdoma draugišku bendru Kremliaus ir Varšuvos bolševikų vadų susitarimu, pasirašius viešus ir slaptus aktus ir tik siekiant abipusės naudos. Bet po jos Rytų Lietuvoje dar labiau pablogėjo ne lenkų, o tik lietuvių padėtis: pagal instrukcijas iš Kremliaus Vilnius ir jo kraštas bolševikinių okupantų buvo toliau ypač nuožmiai lenkinamas ir rusinamas, buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos, nebeleista net lietuviškų laikraščių, valdininkais buvo skiriami tik lenkai, žydai, rusai.
Tad teisus ir to krašto lenkų šiandieninis lyderis V. Tomaševskis, sakydamas, kad prie Sovietų, prie rusų jiems, lenkams, buvę daug geriau, negu dabar nepriklausomoje Lietuvoje. Tada bet koks lietuviškumas buvo užsmaugiamas, kaip „buržuazinio nacionalizmo“ apraiška. Ir tik tai, kas spartino to krašto slavinimą – lenkinimą ar rusinimą, buvo patriotiška.
Nepaisant lietuvių meno ir mokslo žmonių protesto raštų LKP CK ar Kremliui, kad lietuvius Vilniuje ir jo krašte baigia užsmaugti lenkų ir rusų veikėjai, padėtis nesikeitė – lietuviams savo Rytų žemėse vis labiau buvo stiprinama vergovė. Tad, ponas Konservatoriau, baikite teisinti buvusius ir dabartinius lenkintojus, kad tuo jie užsiėmę ar užsiima tik dėl menko savo kultūrinio lygmens, atsilikimo, dėl elito trūkumo, dėl to, kad tas jų tariamasis elitas (iš tikrųjų, kaip sakyta, daugiausia atsiųstų Rytų Lietuvos okupacijai ir kolonizacijai įvykdyti) po karo buvęs atgal išsiųstas į savo Tėvynę Lenkiją.
Beje, pagal Lenkijos Vyriausybės planus Londone tas „elitas“ drauge su lenkų AK daliniais 1944 m. vasarą, aplenkus SSRS kariuomenę, turėjo užimti Vilnių ir jo kraštą, paskelbiant, kad ir visa Lietuva prijungiama prie Lenkijos.
Neduok Dieve, kas būtų likę iš mūsų Lietuvos, iš lietuviškos kultūros, jei bolševikams – „tautų draugystės“ vykdytojams dar būtų talkinę ir JŪSŲ apgailimas Rytų Lietuvoje pilsudskinis „lenkų elitas“ – okupantai ir kolonizatoriai. Tad gal ir ne smerktina vieno seno vilniečio maldelė: ačiū tau, rusų kariuomenės generole Černiachovski, kad neleidai lenkų AK bandoms užimti (1944m. liepos pradžioje) Vilniaus, ačiū tau, draugas Stalinai, kad leidai tokiai didelei lenkų daliai iš Vilniaus sugrįžti į savo palaimintąją Lenkiją…
Beje, pone Kubiliau, ar skaitote ką ir pats parašęs? Šiame savo kūrinyje Jūs jau šiandien Lietuvą lyg priskiriate Lenkijai, rašydamas, kad „Stalino įvykdytos lenkų bendruomenės transformacijos (….) niekas nenori įveikti: nei pati lenkų bendruomenė, nei lietuviškasis Vilnius, nei tuo labiau – Varšuva“. Jūs, būdamas vienu iš Lietuvos valstybės vadų, lyg reikalaujate, kad svetima valstybė – Lenkija, išspręstų mūsų piliečių reikalus? Ar JUMS nebėra skirtumo tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių?
Ne visai suvokiama ir JŪSŲ nuoroda, kad labiau pamilus Lenkiją, reikią skaityti tokį žurnalą, kaip Jerzy Giedroico „Kultūra“. Mat, jame lenkai raginami atsisakyti imperinių ambicijų, veržimosi į Lietuvą ir Rytus. „Žvelgdamas į pastarųjų dešimtmečių lietuvišką viešų diskusijų panoramą negalėčiau įvardinti kokio nors „Kultūros“ fenomeno lietuviško analogo“, – rašote JŪS, gerbiamasis Konservatoriau. Bet ar mums, lietuviams to reikia? Juk ne Lietuva skriaudė Lenkiją, o atvirkščiai, ir niekada bent naujųjų amžių Lietuva neturėjo imperinių planų. Tačiau ir JŪSŲ minėtame žurnale neteko aptikti, kad Lenkija ar jos veikėjai, hierarchai būtų apgailėję savo nusikaltimų lietuvių Tautai ir Lietuvai.
Na, bet jau JŪSŲ pone Seimūne straipsnio išvados savo esme toli pralenkė net ir buvusio „draugo Stalino“, ir kitų buvusių didžiųjų bolševikų pasisakymus. JŪS rėžiate: „turime atsisakyti nuo Narbuto – Šapokos laikų išlikusio naujųjų laikų Abiejų Tautų Respublikos istorijos supratimo…“
Dar būtų pateisinamas toks JŪSŲ reikalavimas, jei pateiktumėte pirminius dokumentus, įrodančius, kur klydo T.Narbutas, S.Daukantas ar A.Šapoka; pateisinamas gal dar būtų kad ir toks JŪSŲ pasiūlymas: JŪS, lenkai, liaukitės svaičioję apie autonomijas Lietuvoje, dvikalbystę, ypatingą savo statusą ir pan.: mes, lietuviai, nustojame reikalauti atsiprašymo, kompensavimo už JŪSŲ ir JŪSŲ tėvų ir protėvių padarytas skriaudas ar pan.
O dabar jau nelabai gražiai JŪS iš savo straipsnio Lietuviams atrodote. Net garsiojoje 1946 m. pavasarį vykusioje LTSR MA sesijoje, paskelbusioje LKP(b)CK instrukcijas, kaip Lietuvos istorikai, mokytojai, ideologai privalo vertinti istorines asmenybes ir jų darbus, istorinius įvykius ir procesus, net tada didžiausi bolševikai nebuvo tokiais „principingais“ kaip JŪS ir net iš tos sesijos tribūnos nepasmerkė praeities istorikų, kaip JŪS.
Gal taip atsitiko, kad JŪS, prieš imdamiesi vykdyti užduotį – parašyti šį straipsnį, nesusipažinote su archyviniais dokumentais, nepaskaitėte ir JŪSŲ smerkiamųjų T.Narbuto, S. Daukanto, pagaliau A. Šapokos raštų, nes iš JŪSŲ straipsnio atrodo, kad JŪS nieko apie praeitį lyg ir nežinote, ir išvadas padarėte tik pagal VBA (vienos bodutės archyvas ) rekomendacijas.
Įsisąmoninkite, pone Konservatorių Lyderi, JŪS esate pirmasis mūsų istorijoje, pasmerkęs (to nedrįso padaryti nei Muravjovas, nei Pilsudskis, nei Sniečkus ar kitas satrapas) lietuvių Tautos Prisikėlimo šauklius – istorikus, kuriais jau per pora šimtų metų didžiuojasi kiekvienas doras Lietuvis. Tad daug kam atrodo , kad ir JŪS parašėte šį savo kūrinį tik kieno nors verčiamas, o gal, kaip kas teigia, dėl menko savo išprusimo, vaikydamasis konjunktūros ar noro pademonstruoti meilę Lenkijai. Bet visa tai – trumpalaikiška.
Konjunktūros keičiasi kaip ir kinta medžių lapija keičiantis metų laikams. O iš tikrųjų niekada mažiau nemylės lenkų tie, kurie bus skaitę S.Daukantą, T. Narbutą ar A. Šapoką, už tuos, kaip atrodo ir JŪS, kurie nebus skaitę. Ten, kur nežinojimas – ten ir negali būti tikros pagarbos ir meilės, sąžiningo bendravimo.
Tik inkvizitoriai ir bolševikiniai bei fašistiniai maniakai buvo ir yra įsitikinę, kad tik jie turį teisę nurodyti, ką kas ir kaip privalo mąstyti ar vertinti, kokią informaciją gauti.
Lietuvių Tauta ir Lietuva, kaip ir Tiesa – amžini, ir niekuomet nebus užmiršti tie, kurie prisideda prie jų stiprinimo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Dr. Algimantas Liekis, šio straipsnio autorius.
2015.02.02; 05:56
