Mums sakoma: nemaišykime sporto su politika… Nemaišykime meno su politika… Nemaišykime verslo su politika… Bet juk dabar viskas – politika, absoliučiai visos reikšmingesnės visuomenės veiklos sritys – politizuotos.
Žiaurus, Rusijos primestas kruvinas „šaltasis karas“ palietė kiekvieną Europos valstybę, kiekvieną europietį (ir ne tik). Ir jau kitaip nebus. Visi turėsime politikuoti, jeigu norėsime išvengti tikro karo, koks jau vyksta Ukrainoje.
Kai buvo numuštas keleivinis Malaizijos lėktuvas, daug kas tikėjomės, kad Europa pagaliau turi labai rimtą pretekstą aktyviai dalyvauti Ukrainos kare su Rusija ir pagaliau ryžtingai sutramdys Kremliaus diktatorių.
Deja, Europos Sąjunga trypčioja vietoje. Ji net nesugebėjo pasiekti, kad Rusijos teroristai neslėptų juodųjų dėžių, nekištų kruvinų rankų į žuvusiųjų kišenes, negrobtų lėktuvo nuolaužų, nesityčiotų iš aukų kūnų…
Kalbama apie kažkokias nereikšmingas sankcijas, o vietoj tikrų sankcijų – Prancūzijos prezidento F.Holando dovanėlė Rusijai – desantiniai laivai „Mistral“. Mes juk negalim kitaip, yra sutartis, įsipareigojimai. Ir ponia A. Merkel neatsisako dovanėlių (GRU specnazo mokymo centrų) Putinui, ir Didžioji Britanija…
Kai tie, kurie sovietmečiu dirbo ranka rankon su okupantais, juos vadiname kolaborantais. O kaip vadinti Europos Sąjungos valstybes, ne žodžiais, o darbais remiančias teroristinį Putino režimą?
Manėme, kad po šios tragedijos Europos Sąjunga pagaliau atsikvošės, bus ryžtinga ir vieninga, bet taip, deja, neatsitiko. Ji moka tik iškilmingai pasitikti karstuose parskraidintas aukas ir ilgai nuobodžiai tirti tragedijos priežastis, kurios iškart visiems ir taip yra aiškios. Teroristų rėmėjai – Putino Rusijai – Europos Sąjunga sugeba taikyti tik simbolines, nereikšmingas sankcijas.
Europos Sąjunga elgiasi ne kaip liūtas, o kaip triušis, įmestas į smauglio narvą. Lenkija, Švedija, Lietuva, Latvija, Estija… bando padrąsinti „liūtą“, bet šis ištižęs, nusenęs bailiūga protingų patarimų negirdi, susirūpinęs tik nutriušusiu savo kailiu.
Tokia „liūto“ laikysena Lietuvai mirtinai pavojinga.
Ką mes galime? Ne viską. Bet daug. Ne tik gėdinti nusenusį sąjungininką, kuris vargu ar apgins, bet ir patys pasirūpinti savo saugumu. Tie privalomi du procentai, be abejo, turėtų būti kuo greičiau išleisti karinėms reikmėms, gal net daugiau nei du. Bet šito maža valstybei, kurią smauglys numatęs praryti artimiausiu metu.
Jeigu manysime, kad negalime sporto, meno, ekonomikos, istorijos, švietimo… sieti su politika (iki šiol taip buvo) – mums galas. Rusija iš visko daro politiką. Rusija laimi, nes „Lietuvos ryto“, „Neptūno“, „Dzūkijos“, „Nevėžio“ krepšininkai net po siaubingo teroristinio akto ketina žaisti KGB generolo S.Ivanovo krepšinio lygoje. Ir beveik jokios reakcijos. Pasipiktino publicistas Rimvydas Valatka, pasipiktino buvęs Užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis, bet ne Seimas, ne Vyriausybė. Latviai, estai neįsileidžia kobzonų ir kitokių rusiškų bei prorusiškų „žvaigždžių“, o mums menas ir sportas – aukščiau visko.
Privalome ginkluotis ne tik tankais ir naikintuvais, bet ir patriotišku švietimu, kuris nedovanotinai apleistas. Tūlas gal net vidurinės nebaigęs krepšininkas turbūt nuoširdžiai negali suprasti: kodėl nereikėtų žaisti KGB lygoje, kodėl ir sportininkui reikėtų politikuoti?
Neduok, Dieve, jeigu mūsų kalbininkai, Valstybinės kalbos komisijos nariai nepolitikuos ir leis politikams padaryti vieną didžiausių politinių nusikaltimų – įteisins lenkų autonomiją, lenkų kalbą kaip antrą valstybinę. Kas jau kas, o kalbininkai šiandien privalo suprasti, kad:
„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“
Sakysite: prie ko čia garsioji Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“? Prie to paties! Prie to, kad, man regis, kalbininkai neturėtų bijoti politikuoti tikrąja šio žodžio prasme, jiems nepakanka tik kablelius ir nosines politikų tekstuose prirašyti arba nubraukti.
O poetai? Ar ne metas ir jiems, užuot rašius tik sau, tik labai „giliai“, tik „menas – menui“, o ir į plačiąją visuomenę prabilti pilietiškai? Maironiškai, braždžioniškai pakviesti tautą, nomenklatūros, milijonierių užguitą, susirūpinti Tėvynės likimu. Vienas Justinas Marcinkevičius nepajėgia to padaryti.
O dramaturgai, o kino ir teatro režisieniai? Ar tik Šekspyras, Čechovas ir Dostojevskis, vėl Šekspyras, Čechovas ir Dostojevskis jūsų dėmesio verti? Kur jūsų pjesės, dramos, filmai apie tuos, kurie nenorėjo mirti, apie norą gintis ir išlikti, sukurti šiandien, šiuolaikiškai?
„Baigėsi… tiesaus ir atviro politinio romano era, – rašo literatūros kritikas Algimantas Bučys. – Autocenzūra vis giliau ėmė vešėti lietuvių literatūroje. Pirmiausia ir skaudžiausiai autocenzūra kirto memuarams… Tas pat pasakytina apie didžiumą atsiminimų knygų, ypač politikų memuarus. O juk tauta laukia ne gudrių nutylėjimų, ne savigyros, bet atviro faktų dėstymo… Šiandien cenzūra baigia numarinti geriausias lietuvių politinio ir socialinio romano tradicijas… Prisimenu, aš pats su dideliu vargu galėjau orientuotis pusiau simboliniuose, pusiau alegoriniuose blogio ir gėrio kovos labirintuose, kuriuos pavaizdavo Romas Gudaitis romane „Chamskio eros rytas“ (1996). Sakytum, politinis romanas, kurio autorius vienas iš pirmųjų prabilo apie neigiamus reiškinius neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Bet koks atsargus, stropiai suabstraktintas romanisto bylojimas! Praėjo beveik dvidešimt metų, o naujausiame Vytauto Girdzijausko romane „Danguje kitaip“ (2013) vis tas pats atsargumas ir alegorinis kalbėjimas apie Sąjūdžio herojų likimus bei klystkelius… Atrodo, kad autocenzūra per dvidešimt metų supančiojo lietuvių rašytojus labiau nei penkiasdešimt metų vyravusi oficialioji cenzūra, nes sovietmečiu talentingiausieji rašytojai Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Jonas Mikelinskas, Juozas Glinskis, Juozas Aputis ir kiti vis dėlto vedė tautą pro vingiuotas cenzūros užtvaras, rizikuodami ir karjera, ir materialine padėtimi. Ir tauta ėjo paskui juos, net tada, kai daugiatūkstantinės skaitytojų minios palydėdavo tautos dainius į paskutinę kelionę poilsiui gimtojoje žemėje“ ( žurnalas „Metai“, 2014, liepa).
Yra apie ką pamąstyti intelektualams, politikams, pedagogams, krepšininkams, scenos „žvaigždėms“, verslininkams… dar vienos galimos okupacijos, dar vienos galimos Europos galingųjų išdavystės išvakarėse. Be visuotinio patriotizmo, dar neseniai vadinto idiotizmu, vien NATO naikintuvais neapsiginsime.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2014.07.24; 16:45
