Nors Sovietų Sąjunga buvo “geležinė uždanga”, bet ją “perlipti”, po ja “pralįsti” nuolat bandė įvairių profesių, įvairių tautų (ypač okupuotų) žmonės.
KGB nuolat gaudė tokius bėglius, įkalbinėjo, šantažavo, net žudė. KGB ir jo informatoriai nuolat bandė atspėti, kas yra potencialus bėglys, kas puoselėja viltį ištrūkti į laisvę. Ypač daug darbo, daug rūpesčių šia prasme turėdavo įvairiose šalyse dirbę rusų diplomatai – šnipai, atstovybių darbuotojai.
Štai vienas daug triukšmo sukėlęs anų laikų įvykis. Devyni sovietų tanklaivio “Tuapsė” jūrininkai San Franciske paprašė politinio prieglobsčio. Jūreiviai pareiškė, kad jie nenori grįžti į Rusiją. Jų pageidavimas buvo patenkintas.
Tačiau 1956 m. balandžio 7 d. penki (iš devynių) jūreiviai netikėtai paliko slaptavietę, kurioje jie laikinai buvo apsistoję, ir grįžo į Rusiją. Iš Amerikos jie išvyko staiga, nieko nepaaiškinę. Sovietų delegacijos Jungtinių Tautų Organizacijoje vadovas Arkadijus Sobolevas pasirūpino, kad su išvykstančiaisiais niekas negalėtų pasikalbėti.
Mes puikiai žinome, kas laukdavo tokių bėglių, “savo noru” grįžtančių į “komunistinį rojų”. Amerikiečiai buvo naivesni, tačiau ir jie suprato, kad be grasinių, be šantažo čia neapsieita. Ši istorija paakino Senatą pasidomėti sovietų veikla Jungtinių Tautų Organizacijoje. JAV į Kremlių pasiuntė notą, kurioje buvo reikalaujama, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė jos misijos JTO vadovui Sobolevui ir kitiems darbuotojams ateityje nurodytų neviršyti funkcijų, kurias jie vykdo JTO, nesiimtų juos kompromituojančios veiklos. Toje notoje buvo minimos taip pat ir atašė Aleksandro Gurinovo ir Nikolajaus Turkino, trečiojo sekretoriaus sovietų delegacijos JTO, pavardės. Aerouoste paslaptingai išvykstant penkiems jūrininkams jie elgėsi iššaukiančiai, įžūliai, viršydami savo įgaliojimus. Abu jie buvo išsiųsti iš šalies, nors Gurinovas išvažiavo tarsi savo valia, nes lydėjo penkis jūrininkus.
Senatoriaus Istlendo nuomone, svarbiausias jūrininkų pagrobimo įkvėpėjas ir organizatorius buvo Konstantinas Jekimovas, sovietų atstovybės JTO pirmasis sekretorius, nors notoje jo pavardė nepaminėta.
Išvyko (buvo pagrobti) ne visi jūrininkai, ir sovietų atstovai Amerikoje negalėjo nurimti, jie šantažavo, visaip darė spaudimą ir likusiems keturiems. Vienas perbėgėlis – buvęs sovietų armijos kapitonas Michailas Šatovas 1956 m. birželio 13 d., po dviejų mėnesių, kai jėga buvo susigrąžinti penki jūrininkai, amerikiečiams papasakojo, kaip du aukšti sovietų diplomatai vertė jį grįžti į Rusiją. Ypač aktyvus buvo antrasis sekretorius Rostislavas Šapovalovas (jam teko atsisveikinti su Amerika) ir techninis pagalbininkas Aleksejus Petuchovas.
Didelis triukšmas buvo kilęs, kai išaiškėjo, kad imamasi žygių sugrąžinti į Rusiją ne tik Aleksejų Chvostovą, bet ir jo dukrą, Amerikoje gimusią dviejų su puse metų Tanią. “Pirmą kartą Sovietų Sąjunga bando prievarta primesti savo valią Jungtinių Valstijų piliečiui pačiose Jungtinėse Valstijose”, – sakė senatorius V.Dženeris. Tai atsitiko 1956 m. rugsėjo mėnesį. Mergaitės tėvas, į Ameriką atvykęs 1951 m., buvo taip įbaugintas, kad nuolat blaškėsi: tai jis nori išvykti, tai nenori. Chvastovas ne be reikalo bijojo rusų. Du jo brolius komunistai buvo nužudę, pats jis ne kartą kalintas kaip politinis kalinys. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo patekęs į koncentracijos stovyklą Austrijoje, iš kur buvo išvaduotas amerikiečių. Argi tokios biografijos žmogus galėjo norėti grįžti į šalį, kurioje patyrė tiek kančių ir pažeminimų?! Ne be rusų diplomato Konstantino Jekimovo ir kitų Sovietų Sąjungos pareigūnų, dirbusių JAV, pastangų, 1956 m. spalio 3 d. jis su dukra vis dėlto atsidūrė laivo kajutėje, o vėliau – ir už “geležinės uždangos”.
Už tos pačios “geležinės uždangos” 1956 m. gruodžio mėnesį atsidūrė ir vienas mažosios JAV pilietės Tanios persekiotojų, jos tėvo kankintojų rusų diplomatas Konstantinas Jekimovas. Kai jis ir penki jį lydėję rusai sėdo į laivą, kuriuo išplaukė ir Tania, nešikai atsisakė nešti jų daiktus.
2011.05.21
