Ant Rusijos imperialistų stalo nuolatinis patiekalas. Jie sėdi ir laižosi. Serviruotas vietoj jauno paršelio nelaimėlis Udalcovas su petražolėmis burnoje, nors kaltas jis tik dėl to, kad mėgsta vaikiškas pasakas ir jo išsivystymas yra vaikų darželio lygmens.
Bet juk už tai neskiriamas namų areštas. Na, neleis pasivaikščioti, na, neleis eiti į kiną. Tačiau keptą kiškį pyškį Razvozžajevą, tokį pat „darželinį“ revoliucionierių, apskritai laikė Lefortove. Ir dar gi sėdi Lebedevas, vargšas nekenksmingas ežiukas iš tos pačios organizacijos. Negerai.
Aš sėdėjau Lefortove, bet, skirtingai nei jie, už darbus. Lefortovas ne vieta vaikučiams, kurie bando paikioti, o jiems neišeina. Kodėl gi neįsikiša vaiko teisių ombudsmenas Pavelas Astachovas? Na ir priešininkų susirado FSB… Vaikai norėjo pažaisti plėšikais–kazokais, ir pasirinko plėšikų vaidmenį. Kaip Jaunojo žiūrovo teatre.
Bet pagrindinė gastronominė staigmena – tai povas su apendicitu (iš Grino restorano „Šlykštynė“), Givis Targamadzė. Didysis kombinatorius, kuris nusprendė atsiplėšti kąsnelį išpūsto burbulo iš naivių vaikučių. Visiems aišku, kad apie jokias masines riaušes bei demokratines revoliucijas tas Ostapas Benderis nieko nežino, nebent iš televizijos laidų.
Masines riaušes Rusijoje visiškai nemokamai organizuoja OMON‘as, o demokratinei revoliucijai reikia šiokių tokių prielaidų, iš visų potencialių revoliucionierių to nežino tik Udalcovas ir Givis T. Tas Givis kažkodėl nusprendė, kad vaikeliai turi pinigų. Žodžiu, visa kompanija melavo vienas per kitą, kol įkliuvo į baisią bėdą.
Bet ko šitoje istorijoje ypač gaila, tai Gruzijos. Kai mūsų chunta jos patologiškai neapkenčia, tai ir asmeniškai Givis T. bus paleistas į apyvartą galimai agresijai pateisinti. Kaip Šamilis Basajevas, neva užpuolęs Rusiją (matyt, norėdamas užgrobti Rusiją ir paversti rusus musulmonais – skaityk garsųjį Pelevino bestselerį „Papachos ant bokštų“).
O čia Gruzija Givio T. pavidalu užpuls Rusiją, organizuodama demokratines riaušes ir masinę revoliuciją! Kalnų takais trepsi asiliukai, apkrauti stingeriais, tiesiog į Stavropolio kraštą, o iš ten – į Pamaskvį, Juodąja jūra į Maskvos upę plaukia amerikiečių povandeniniai laivai su gruzinų įgulomis, diktatorius Udalcovas, įriedėjęs į Kremlių baltu mersedesu, išveda iš Gruzijos kariuomenę ir dovanoja jai Kaliningrado sritį. Toks scenarijus jau tikriausiai rengiamas mūsų tyrimų Holivude. Filmuojam!
Jeigu Givis T. turėtų nors kruopelytę patriotizmo, jis arba prisipažintų sukčiavęs ir visiškai nesugebėjęs organizuoti nei riaušių, nei neramumų, arba padarytų pareiškimą, kad jis Michailo Saakašvilio, jo komandos, jo vyriausybės, jo partijos, jo reformų priešas – kad jie už jį neturėtų būti atsakingi.
Jeigu Givis T. turėtų nors kiek patriotizmo, jis prisipažintų. Nes Gruzijos reikalai klostosi baisiai bjauriai. Laisvę mylintys gruzinai, dar neišmokę paveikti savo valdžios parlamentiniais metodais, neįleidžia prezidento į parlamentą. Toji dar bus parlamentinė respublika, kur ministras pirmininkas elgiasi kaip teisėtas vagis, o jo pakalikai iš rinkimus laimėjusios partijos „Svajonių išsipildymas“ – kaip banditai. Į Nacionalinę biblioteką Michailo Saakašvilio irgi neįleido.
Bidzina Ivanišvilis – tai tironas, kurio pagalba Rusija ketina išspirti Saakašvilio antisovietininkus iš Gruzijos tvirtovės, kuri niekaip nepasiduoda, pradedant nuo rožių revoliucijos, neprašo pasigailėjimo, neiškelia aukštyn rankų ir vykdo reformas, išmesdama iš savo istorijos sovietines rūdis ir pelėsius, pasitelkdama į sąjungininkes JAV. Ir visa tai priešo užnugaryje: ant Blogio Imperijos griuvėsių išstatyto Putino režimo centro – Maskvos užnugaryje.
Taip, kol tvirtovei sunku ir ji alkana, ir griežtos Vakarų reformos tramdo neįprastą gruzinišką besišiaušiantį kuodą, tai ir tenka nurašinėti į išlaidas (sodinti) dezertyrus, marodierius, priešo, tai yra Rusijos, agentus. Štai jie, Saakašvilio politiniai kaliniai: dimisijos emvedešnikai, stalinistas iš Pamaskvio, kuris organizavo Gruzijoje ginkluotą pogrindį; kyšininkai, grobstytojai, nevykėliai teroristai, užverbuoti FSB.
Ninos Burdžanadzės pasigailėjo, o juk ji bandė parduoti Putinui Gruziją ir siūlėsi Maskvoje į marionetinio režimo vado vaidmenį. Bet tai darė pernelyg aiškiai ir prašovė: Maskvoje nereikalinga marionetė be reitingų.
Ketvirtadalis Gruzijos okupuotas Maskvos; vyksta karas, nes nebaigta okupacija, laikmetis žiaurus, ir kiekvienas, kas pašneka apie galimybę pirmas taikytis su Rusija, – išdavikas. Skambutis arba vizitas į Rusijos ambasadą tapo išdavyste net Cotnei Gamsachurdijai. Ypač jam, Zviado sūnui!
Ir Rezo Čcheidzei turi būti gėda, kai jis iš Rusijos TV ekranų per REN kanalą Marianos Maksimovskos programoje kalba apie meilę rusams. Rusus mylėti galima, bet nūdienė Rusija tai prisiėmė sau.
O už ką mylėti nūdienos rusus? Už sprogmenis, kurie krito ant Gruzijos? Už tankus, kurie vos nepasiekė Tbilisio ir išvažiavo prisikrovę vogto šlamšto? Ir jei tankai sustojo, tai ne rusai juos sustabdė, o Amerikos prezidentas Bušas. Šiandieniniai rusai nepasirengę pripažinti, kad Abchazija ir Samačiablo, t. y. Pietų Osetija, – dalis Gruzijos. Taigi nekenktų gruzinų menininkams ir režisieriams imti pavyzdį iš Vachtango Kikabidzės.
O Ivanišvilis, kuris Rusijoje vadinamas Borisu Grigorjevičiumi (išsitarnavo vardelį keliaklupsčiaudamas), pasielgė klastingai, panašiai kaip Putinas. Jo pergalė rinkimuose – specialioji operacija. Jį gerai apmokė instruktoriai ši KGB. Putinas prasiveržė į valdžią lygiai taip pat: patyliukais tykodamas, nakties tamsoje. „Stiprios rankos“, „klūpančių atsistojimo“ revanšas – iš sovietinės praeities.
Tas pats dabar daroma su Gruzija: tai sovietinis revanšas, tankams vėl niežti vikšrai. Šiuose rinkimuose Ivanišvilis surinko į savo rinkiminį maišą visus pašlemėkus: silpnuolius, bailius, išlaikytinius, išsiilgusius sovietinės Gruzijos, kai gruzinus gerai maitino už tai, kad „jie buvo aborigenai, aptarnaujantys paplūdimius, kepantys šašlykus baltiesiems ponams iš šiaurės ir šokantys lezginką“. Tai pasakė Michailas Saakašvils, ir jis pradėjo šluoti sovietinius artefaktus ir rauti su šaknimis sovietinę praeitį.
Ivanišvilis dovanojo brangias dovanas, kažką statė, žinodamas, kad Rusija jam viską grąžins. Šiandien Gruzijai teisingi šie Galičiaus žodžiai: „…pakilo nuo dugno blogybės. Piliečiai, Tėvynė pavojuje, piliečiai, pilietinis karas!“
Aš visa tai jau esu mačiusi: sudegintas Rustavelio prospektas, Vakarų Gruzijos griuvėsiai, apšmeižtas ir išvytas prezidentas. Tai Maskva šalino disidentą ir antisovietininką Zviadą Gamsachurdiją (irgi apkaltintą kankinus ir šėrus panteroms savo priešininkus tiesiog apgulto parlamento patalpose) Džabos Joselianio, Eduardo Ševardnadzės ir ekstremistų Georgijaus Čianturijos, Georgijaus Chaindravos ir Iraklijaus Ceretelio rankomis.
Dabar Gruzija turėtų prisiminti Vytauto Landsbergio žodžius 1991 metų sausio įvykių išvakarėse: „Palaikykite savąją valdžią, kitaip jums teks maitinti svetimą“. Tas, kas nepalaiko dabar Saakašvilio, dirba Rusijos įsiveržimui ir Gruzijos sugrąžinimui į sovietinę arklidę, kur jau grąžinti visi, išskyrus nepasiekiamas Baltijos šalis, Moldovą ir iš dalies Ukrainą. Ivanišvilis – svetima valdžia. Jūs manote, „Boržomi“ ir gruziniškas vynas atsitiktinai vėl priimamas? Kremlius taip paima tą mokestį už išdavystę iš savo Trojos arklio. O paskui iš ten išvažiuos tankai.
Išgelbėti Gruziją gali tik parlamento paleidimas. O tai neįmanoma, kol visi dori gruzinai neišeis į gatves prieš „svajotojus“ ir Bidziną Ivanišvilį. Ar supranta Givis T., kam jis pasitarnavo savo smulkiomis apgavystėmis ir kvailomis kalbomis apie demokratinės revoliucijos kurstymą Rusijoje? Iš tiesų geriau su protingu prarasti, negu su kvailiu atrasti.
Amnestija, prezidento apgultis, areštai, kriminalinės bylos prieš jo „mišistų“ komandą – tai valstybinis perversmas. Štai iki ko gali nuvesti ekstremistai ir niurzgliai, susilieję į vieną „svajotojų“ bloką. Demokratinės revoliucijos – tai ne vien tik rožės, reikia išmokti pakęsti ir spyglius, nepuolant ieškoti pagalbos pas priešus. Kitaip vietoj savo rožių su spygliais bus vien tik spygliuotos vielos, papuoštos piktžolėmis.
Nuotraukoje: žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Valerija Novodvorskaja.
Informacijos šaltinis – Grani.ru
2013.03.04
