Dar sykį apie keistą Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų elgesį


Print

2009 metų spalio viduryje internetinėje LRT svetainėje buvo persispausdinta mano recenzija apie Anos Politkovskajos knygą “Rusijos dienoraštis” (“Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”). Lyginant su kitų autorių ten paskelbtais rašiniais, manoji publikacija susilaukė daugiausiai komentarų. Dauguma komentatorių pritarė, jog Rusija – tai šalis, kurios vadovybė dėl savo agresyvumo, antidemokratiškumo bei imperinių ambicijų kelia rimtų pavojų ne tik artimiausiems kaimynams, bet ir visam pasauliui.

Tačiau tas straipsnis kažkodėl susilaukė ir kelių įsiutusių komentatorių, kurie mane puolė kritikuoti ne dėl minėtos recenzijos, bet dėl kadaise paskelbto straipsnio “Apie keistą Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų elgesį”. Kadangi tuose komentaruose dėl komentatorių kvailumo, primityvumo arba specialaus tendencingumo buvo pateikta itin daug netiesos (viskas apversta aukštyn kojomis), Slaptai.lt skaitytojams dar kartą primenu savo publikaciją, kurioje svarstau, kodėl tarp Loretos Asanavičiūtės motinos ir kitų sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų įsiplieskė nesantaika.

XXX

Šios temos imtis paskatino neseniai viešumoje pasirodęs kolegos žurnalisto Virginijaus Savukyno rašinys „Baimės visuomenė“. Štai nedidelė citata iš minėtos V.Savukyno publikacijos: „Mes judame į baimės visuomenę. Į tokią visuomenę, kur bet kuris žmogus nesijaučia saugus, nes žino, kad jis yra priklausomas nuo pačių įvairiausių institucijų. O tada žmogus aukoja savo laisvę į ramybę“.

Ši citata, man regis, labai taikliai apibūdina dabartinę Lietuvos situaciją. Su tokia dilema – viešai kalbėti apie negeroves ar vis dėlto geriau patylėti – mes visi susiduriame. Ir susiduriame labai dažnai. Kaip bebūtų liūdna, susiduriame kaskart dažniau ir dažniau. Bet dar liūdniau, kad tokiais atvejais dažniausiai nusprendžiame, esą tyla – gera byla. Tiksliau tariant, nutariame verčiau prikąsti liežuvį, patylėti, neišsišokti. Žurnalistas V.Savukynas straipsnyje „Baimės visuomenė“ pateikė konkretų pavyzdį (apie Miroslavo seniūno Jono Juravičiaus bėdas grumiantis su pasipūtusiais, susireikšminusiais ir bejausmiais Alytaus rajono biurokratais).

Visuomenės dėmesiui aš noriu pateikti savąjį neseną „baimės visuomenės“ pavyzdį, kuris itin įsirėžė atmintin. Beje, naudodamasis proga kviečiu visus www.slaptai.lt skaitytojus bei gerbėjus neužmiršti šios temos. Rašykite mums, skambinkite mums, informuokite mus, pateikdami savuosius „baimės visuomenės“ pavyzdžius. Skelbsime, publikuosime. Esu tikras, jog ši tema turėtų būti ne tik populiari, bet ir naudinga mums visiems – tiek leidėjams, tiek visuomenei. Tik keldami į viešumą visas negeroves be jokios išimties mes galime išjudinti melagius, prisitaikėlius, savanaudžius, tinginius, biurokratus, savimylas, realybės jausmą praradusius politikus ir t.t.

Taigi prieš keletą savaičių sulaukiau skambučio į mobilųjį telefoną. Paskambinusi moteris prisistatė esanti viena iš tų, kuriai itin artimas žmogus žuvo per tragiškus sausio 13-osios įvykius Vilniuje 1991-aisiais metais. Ji pareiškė esanti nepatenkinta mano straipsniu „Apie pavydą, šmeižtą ir intrigas“, kurį paskelbiau 2008-aisiais metais. Ji piktinosi, kad aš, žurnalistas, viešumon pateikiau ne visiškai teisingą informaciją. Poniai teko paaiškinti, jog tuo konkrečiu atveju tikrai esu nieko dėtas. Tiesiog išklausiau, kokias bėdas man tąsyk išdėstė tragišką sausio 13-osios naktį žuvusios Loretos Asanavičiūtės motina. Tad jei kas ir klaidina visuomenę, tai ne aš, pateikęs interviu su L.Asanavičiūtės motina, o L.Asanavičiūtės motina, davusi man interviu. Mat jos pokalbį esu įsirašęs į videokamerą, ir čia didelių nukrypimų tikrai negali būti.

Tada paskambinusi moteris paklausė, ar nesutikčiau susitikti su ja ir kitais sausio 13-ąją žuvusiųjų artimaisiais bei giminaičiais, kurie jaučiasi įžeisti dėl L.Asanavičiūtės motinos viešai pareikštų žodžių. Neatsisakiau susitikti ir išklausyti jų pozicijos. Tvirtinau, jog ne tik išklausysiu, bet ir pateiksiu spaudai interviu su jais. Tuo pačiu man pačiam labai knietėjo sužinoti, kuo gi taip neįtiko tas interviu su L.Asanavičiūtės motina (paskelbtas ir laikraštyje „XXI amžius“, ir internetiniame portale www.slaptai.lt). Moteris pareiškė, kad susitikimo metu jie man viską išaiškins.

Tačiau susitikimas su sausio 13-osios žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų artimaisiais bei giminaičiais neįvyko. Neįvyko tik todėl, kad perspėjau, jog interviu įsirašysiu į videokamerą. Kad galėčiau tą video vėliau paskelbti internete. Maniau, kad toji moteriškė apsidžiaugs, nes jų poziciją dabar išgirs ne tik tie, kurie mėgsta skaityti straipsnius, bet ir tie, kurie nūnai dažniau žiūri, nei skaito. Maniau, kad toji moteriškė bus patenkinta, jog video su jų pasisakymais bus prieinamas tūkstančiams interneto lankytojų. Apsirikau. Moteriškė, su kuria kalbėjau mobiliuoju telefonu, įsižeidė ir pareiškė: „mes atsisakome filmuotis“. Dar pabrėžė: „jokiu būdu“.

Tada man nieko kito nebeliko, kaip pasakyti: „vadinasi, nebus ir interviu“. Atsisveikindamas pabrėžiau, jog filmuoju ne vien dėl didesnio populiarumo. Filmuoju dar ir dėl to, kad žurnalisto nebūtų galima apkaltinti iškreipus mintį, neteisingai sudėjus akcentus ar supainiojus faktus. Kad vėliau mano pašnekovai negalėtų priekaištauti: „aš taip nesakiau, čia viską korespondentas supainiojo“.

Po to keisto pokalbio prabėgo jau keletas mėnesių. O man vis ramybės neduoda esminis klausimas: kodėl sausio 13-osios aukų artimieji, priešingai nei L.Asanavičiūtės motina Stasė Asanavičienė, nepanoro duoti viešo interviu? Čia įžvelgiu tik du galimus variantus. Arba tame tekste „Apie pavydą, šmeižtą ir intrigas“ Loretos Asanavičiūtės motina Stasė Asanavičienė papasakojo tikrai daug karčios tiesos, ir dabar kitiems sausio 13-osios aukų artimiesiems bei giminaičiams nėra kaip viešai, atvirai jai priekaištauti. Arba čia akivaizdus „baimės visuomenės“ pavyzdys. 1991-ųjų sausio 13-ąją nebijojome stoti priešais tankus, nebijojome žvelgti mirčiai į akis, o štai šiandien, maždaug po 17-os metų, jau bijome atsistoti prieš filmavimo kamerą ir viešai papasakoti, dėl ko sopa širdį. Kaip, kodėl taip greitai išsigimėme?

XXX

Kad skaitytojai geriau suprastų, dėl ko šiuo atveju laužomos ietys, pateikiu visą interviu su Loretos Asanavičiūtės motina Stase Asanavičiene, kuris buvo paskelbtas laikraštyje „XXI amžius“ ir internetinėje svetainėje www.slaptai.lt 2008-ųjų metų pradžioje.

Apie pavydą, šmeižtą ir intrigas

Iškilmingi Sausio 13-osios minėjimai Lietuvoje jau baigėsi. Oficialioji valdžia iš Seimo tribūnos pasakė gražių kalbų, Antakalnio kapinėse Vilniuje padėta vainikų, gėlių. Taigi šis straipsnis tarsi ir pavėluotas, tačiau kartu – amžinai aktualus. Mat su 1991-ųjų sausio 13-ąją po sovietų kariškių tankais tragiškai žuvusios Loretos Asanavičiūtės motina Stase Asanavičiene kalbėjomės ne apie pompastiškus ir dažnai nenuoširdžius valdiškus renginius, skirtus Sausio 13-osios aukų atminimui pagerbti. Su pensininke S. Asanavičiene šnekėjomės apie nuoskaudas, susikaupusias per 17-a nepriklausomybės metų. O nuoskaudų – ne tiek jau mažai. Atvirai pasakysiu: kai kurie žuvusios L. Asanavičiūtės motinos Stasės pastebėjimai šokiravo. Ne sykį savęs klausiau: ar tikrai taip gali būti? Pasirodo, gali. Dabar tikiu, kad gali.

Pavydi išvykos į Ameriką?

Matyt, pavydas, intrigos – nuolatinis mūsų palydovas net ten, kur jo, regis, neturėtų, negalėtų būti nė gramo, nė užuominos. Apibendrindamas kelias valandas trukusį ilgą, atvirą pokalbį su S. Asanavičiene, galėčiau šitaip pasakyti – nuo pat pirmųjų Sausio 13-osios minėjimų Stasė jaučia, jog jai pavydima. Tas pavydas kyla lyg ir iš niekur. Ir tai ne vadinamasis „baltas“, o būtent „juodas“ pavydas. Ir jo susikaupė itin daug. Liūdniausia, kad pavydi saviškiai – lietuviai, kurių artimieji taip pat nukentėjo nuo sovietų agresijos gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis. Sakysit, ko čia pavydėti? Be abejo, sveiku protu sunku suvokti, dėl ko būtų galima pavydėti Stasei? Galbūt žodis „pavydas“ šiuo atveju ir nėra visai tikslus, bet S. Asanavičienė šį žodį pati ne sykį pavartojo. Atsargiai, korektiškai, jokiu būdu nenorėdama nieko įžeisti. Tačiau ji neslėpė, jog kai kurie Sausio 13-ąją žuvusių artimieji jos tarsi ir nemėgsta, kadangi ant Loretos kauburėlio kiekvienais metais padedama kur kas daugiau gėlių nei ant kitų Sausio 13-osios aukų kapų. Į ją kreivai žiūrima, kadangi Amerikoje buvo įsteigta ne jų artimųjų, bet būtent Loretos Asanavičiūtės vardo premija. Į ją kartais žvelgiama ir su pagieža, kadangi būtent jai, o ne jiems, nusišypsojo laimė gauti kvietimą pasisvečiuoti Los Andžele pas žymius JAV lietuvius chirurgus. Ją stengiasi apkaltinti įvairiausiomis nuodėmėmis, kadangi ją, o ne juos, pasikvietė į Kopenhagą paviešėti vienas danų žurnalistas, savo akimis regėjęs Sausio 13-osios baisumus. Reikėtų tik džiaugtis, jog visos šios kelionės, pagarba ir dėmesys skiriamas Loretos motinai. Tokie dalykai bent jau šiek tiek kompensuoja motinos skausmą, netekus jauniausiosios dukters. Beje, Stasė Asanavičienė augino tris vaikus – Loretą, Renatą ir Bronių. Augino viena, be vyro. Nesileisdama į detales ir smulkius apibendrinimus, apie savo asmeninį gyvenimą ji tik tiek tepasakė: „man nenusisekė gerai ištekėti“. Visi šeimos rūpesčiai gulė ant jos pečių. Tačiau visas gyvenimo negandas ji didvyriškai atlaikė. Ir Renata, ir Bronius išleisti į mokslus, abu šiandien sėkmingai darbuojasi valstybinėse bei privačiose tarnybose.

Iškilmingas posėdis – be svarbiausių dalyvių

Tikriausiai ne visi atkreipė dėmesį į šių metų iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą Seime. Kas kalbėjo Sausio 13-ąją žuvusiųjų vardu? Kalbėjo Medininkų poste sunkiai sužeistas Tomas Šernas. Puiki, gili kalba. Labai gerai, labai prasminga, kad jam buvo suteiktas žodis. Tokios pat nuomonės buvo ir Loretos motina Stasė. Tačiau ji pateikė retorinį klausimą, į kurį man buvo sunku atsakyti. O kodėl šiame minėjime nepasisakė Sausio 13-ąją žuvusių artimieji? Pasirodo, Seime per iškilmingą posėdį ji, kaip Sausio 13-osios žuvusių artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkė, nutarė, kad tokia iškilminga proga šnekėti labiausiai tiktų Genovaitei Sakalauskienei – rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis žuvusio Artūro Sakalausko motinai, nes ji sugeba gražiai, poetiškai, įtaigiai ir, svarbiausia, trumpai tarti įsimintiną žodį. Kai kažkas iš Seimo darbuotojų minėjimo išvakarėse paskambino ir pasiteiravo, kas norėtų kalbėti, S. Asanavičienė nurodė žuvusio A. Sakalausko motinos pavardę. Bet jai žodis nebuvo suteiktas. Paklausta, kodėl taip atsitiko, S. Asanavičienė tik gūžtelėjo pečiais. Beje, A. Sakalausko motina, sužinojusi, jog jai nebus leista kalbėti, įsižeidė ir į iškilmingą minėjimą Seime iš viso neatvyko. Loretos motinos S. Asanavičienės Seimo posėdyje šį kartą irgi nebuvo. Kodėl? „Įsižeidžiau, buvau užgauta, kadangi mus, Sausio 13-ąją netekusius artimųjų, valdžia pradeda ignoruoti“, – maždaug taip paaiškino S. Asanavičienė.

„Keisti valdžios užsimiršimai“

Ar tikrai ignoruojami Sausio 13-osios aukų artimieji? Ar tikrai Seimo vadovybė, suteikdama žodį T. Šernui, negalėjo surasti bent penkerių minučių Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų kalbai? Ar gali Sausio 13-osios minėjimo posėdis tapti iškilmingas, jei jame nedalyvauja Loretos motina L. Asanavičienė? Pasirodo, šis 2008-ųjų posėdis praėjo tarsi ir be jokių incidentų, nesusipratimų. Niekas net nepastebėjo, jog posėdyje nėra Loretos motinos, niekas net nepaklausė, kodėl jos nėra. Vardindama susikaupusias nuoskaudas S. Asanavičienė pabrėžė, kad valdžia pradeda užmiršti, dėl ko iš tikrųjų susirenka į iškilmingus Sausio 13-osios minėjimus. „Jei per pirmuosius iškilmingus minėjimus į Seimą buvo kviečiama ne tik aš, Loretos motina, bet ir Loretos brolis, ir sesuo, tai pastaruoju metu padėtis kardinaliai pasikeitusi: nei Loretos sesuo, nei Loretos brolis jau daug metų nebegauna pakvietimo į Seimą. Jiems leidžiama dalyvauti tik šv. Mišiose Arkikatedroje ir pastovėti Antakalnio kapinėse“, – apgailestavo S. Asanavičienė. O juk Bronius Asanavičius, motinos Stasės žodžiais, labai mylėjo Loretą, ją labai globojo, jai buvo ne tik kaip vyresnysis brolis, bet ir tėvas. Prisimindama, kaip brolis globodavo Loretą, virdavo jai valgyti, vedžiodavo į mokyklą, prižiūrėdavo kieme, Stasė Asanavičienė susigraudino. Ir tai buvo nuoširdžios, nesuvaidintos ašaros. Vardindama kai kuriuos keistus valdžios užsimiršimus, Loretos motina prisiminė ir nekompensuojamus vaistus, kurių jai, tiek stresų ir išgyvenimų patyrusiai, verkiant reikia, be kurių ji negali nė dienos išsiversti. Prisiminė ir apie būtinybę pirkti bilietus, einant į televizijos bokštą, ir apie vargus, kol iš valdžios pavyko išpešti lengvatas važiuojant visuomeniniu transportu. Jei anksčiau valstybė padėdavo prižiūrėti kapus, tai dabar, Loretos motinos žodžiais, kapų priežiūra „mūsų valdžiai nė motais“. Visi rūpesčiai, visos piniginės išlaidos – tik ant Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų pečių.

Dukrą sutraiškė tankas, o ne traktorius

Po dukters žūties Stasės Asanavičienės gyvenime būta daug rimtų išgyvenimų. Nepraėjus nė metams po jauniausiosios dukters mirties ji sulaukė anoniminio laiško. Tekstas buvo rašytas lietuvių kalba, bet su grubiomis klaidomis, todėl S. Asanavičienė įtaria, jog rašė tikrai ne lietuvis. Tokios klaidos būdingos kitataučiams. Tame laiške buvo visko: ir grasinimų, esą „jums taip ir reikia“, ir šlykščiausių sapalionių apie Loretą. Žuvusios dukters motina išsaugojusi tą laišką iki šių dienų. Tačiau tuo metu į teisėsaugą nesikreipė, neprašė, kad mūsų ekspertai pabandytų nustatyti, kas rašė patyčias. Gal ir blogai padarė. Tačiau šiandien tai padaryti greičiausiai jau vėlu. Kitą stresą jai sukėlęs liūdnai pagarsėjęs Valerijus Ivanovas. Prisimenate jo demagogiškus išvedžiojimus Maskvoje, esą per Sausio 13-ąją į beginklius lietuvius šaudė ne sovietų kariai, o būtent savi, landsbergistai. Tuomet demagogiškai teigta, kad ir Loretą po tanku pastūmėjo… savi, lietuviai. Jei ne Loretos motinos pasipiktinimas, gal niekas iš Lietuvos valdžios ir nebūtų patraukę V. Ivanovo teisminėn atsakomybėn už sąmoningą šmeižtą. Šiaip ar taip šios iniciatyvos ėmėsi pati Stasė Asanavičienė. Ir teisingumas tuomet triumfavo. Buvęs „Jedinstvo“ lyderis V. Ivanovas sulaukė realios laisvės atėmimo bausmės už Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimo išniekinimą. Loretos motina iki šiol prisimena, kaip teismo posėdyje putojo V. Ivanovas, kaip teisėjams bandė įpiršti nuomonę, esą ji, Stasė, gali būti psichiškai nesveika. Pagrindinis Loretos motinos argumentas tame teisme buvo šis: jaunėlę dukrelę suvažinėjo prie TV bokšto Vilniuje ne traktorius ir ne kombainas.

Internete pasirodę komentarai šokiravo

Daugiausia liūdnų minčių S. Asanavičienei sukėlė lietuvių atsiliepimai apie jos išvyką į JAV. Į Ameriką pasitraukę žinomo Lietuvos chirurgo sūnūs, taip pat žymūs medikai, ją asmeniškai pakvietė į svečius. Ji atvyko kaip žuvusios Loretos motina. Jos viešnagė Kalifornijoje buvo privataus pobūdžio. Visas išvykos, pragyvenimo, draudimo išlaidas apmokėjo kviečiančioji pusė – lietuviai medikai, įsikūrę Los Andžele. Svečiuodamasi Amerikoje Stasė turėjo daug įsimintinų susitikimų su šioje šalyje gyvenančiais lietuviais. Lietuva turėjo džiaugtis, kad Stasės svajonė išvysti Ameriką išsipildė. Tačiau tuo metu kai kuriuose interneto portaluose, ypač Delfi.lt, pasirodė informacija, esą į Ameriką neva pramogauti išvyksta žuvusios Loretos motina. Ta informacija sukėlė didžiulę nepasitenkinimo audrą. Komentatoriai net putodami šaukė: už kieno pinigus, už kokias privilegijas, ar tikrai Stasė verta tos kelionės? Apie tuos įžeidžiančius komentarus ją informavo vaikai. Patarė verčiau jų neskaityti, priešingu atveju tik susijaudins, patirs neigiamų emocijų. Sugrįžusi namo S. Asanavičienė sulaukė ir sunkiai paslepiamo priešiškumo iš Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Bičiulystė“, kuriai vadovauja, narių. Kalbėdamasis su S. Asanavičiene net keletą kartų perklausiau: draugiškumo ar priešiškumo? S. Asanavičienė aiškiai pasakė: niekas nesidžiaugė, kad ji toje kelionėje bent kiek prasiblaškė, užsimiršo, atitolo nuo tragedijos. Kai kurie „Bičiulystės“ nariai beveik atvirai priekaištavo, kodėl buvo pakviesta būtent ji, o ne jie. Loretos motina į šį klausimą neturi atsakymo. Ne ji pasirinko, o ją pasirinko. Negi jai nederėjo važiuoti, nes, matot, kviečia ne visų Sausio 13-ąją žuvusių artimuosius? Kai kuriems bendrijos nariams buvo nesuprantama, kad „Loretos motina iš Amerikos neatvežė dolerių“. Susijaudinusi ji net bandė ironizuoti: „neatvežiau dolerių, nes doleriai net Los Andžele neauga ant medžių“. Būtent dėl šių intrigų ji šiandien svarsto galimybę atsisakyti „Bičiulystės“ pirmininkės posto. Ši bendrija buvo įkurta 1998 metais ir vienijo 14-a per Sausio įvykius žuvusiųjų šeimų – iš viso apie 40 žmonių, įskaitant visus šeimos narius. Gal toks pasitraukimas būtų ir ne itin geras žingsnis, tačiau ji jau pavargo nuo intrigų, pavydo, apkalbų.

„Jesli nevozmožno obozglavit, nužno vozglavit“

Beje, su Loretos motina S. Asanavičiene apie su Sausio 13-ąja susijusius nesusipratimus kalbėjome itin atvirai. Loretos motina keletą sykių prasitarė, kad „čia ji neįžvelgia labai gilios potekstės“. Jai atrodo, kad „pavydas – natūralus, nuolatinis žmogaus palydovas, ir čia nieko nepakeisi“. Ji taip pat pabrėžė, kad pavydas būdingas ne tik lietuviams, bet ir visoms kitoms tautoms. Todėl nereikia manyti, esą lietuviai – patys pavydžiausi. Tačiau ji neatmeta galimybės, kad čia vis dėlto esama ir rimtesnių priežasčių. Į bendrijas, draugijas, visuomeninius judėjimus, vienijančius Sausio 13-ąją nukentėjusiuosius, brovėsi daug pašalinių. Kai kas ėjo į šias draugijas iš godumo, stengdamiesi gauti didesnes pensijas, pašalpas, sklypus žemei ar automobiliui. Tačiau pasitaikė ir tokių, kurie greičiausiai buvo specialiai infiltruoti tik tam, kad šias organizacijas skaldytų ir diskredituotų. Tiek Sovietų Sąjunga, tiek dabartinė Rusija, pasitelkdama į pagalbą visas slaptąsias bei specialiąsias tarnybas, iki šiol sėkmingai naudoja taktiką: „jesli nevozmožno obezglavit, nužno vozglavit“ (rus. „jeigu neįmanoma nukirsti galvos, reikia vadovauti“). Gal Rusijai ir nėra labai svarbu kuo greičiau išdraskyti būtent Sausio 13-osios žuvusių artimųjų bendriją „Bičiulystė“ – ji juk turi rimtesnių uždavinių bei problemų. Tačiau kas galėtų paneigti, jog Rusija nenori, kad mes kuo greičiau pamirštumėme savo didvyrius ir didvyres. Kremliui labai patiktų, jei Sausio 13-osios žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų atminimas ir toliau būtų itin atsargiai, itin subtiliai juodinamas, neigiamas, ignoruojamas.

2009.10.22


Prisijunkite prie diskusijos