Kai prarandamas savisaugos instinktas


Print

Jeigu būčiau verčiamas nurodyti bent vieną teigiamą poslinkį šiandieninėje Lietuvos politikos arenoje, – neturėčiau ką pateikti.

Kur tie gerieji pavyzdžiai?! Iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms pagrindiniu politikų užsiėmimu tapo pažadų dalinimas.

Pažadai dalinami televizijos ekranuose, internetiniuose portaluose, laikraščių puslapiuose. Net ir Facebook erdvė jau užversta lietuviškaisiais pažadais.

Kam kreipti dėmesį į tuos kalbėjimus, jei žinome, kad pažadai vis tiek nebus įgyvendinti? Nepamirškime, politikai pasižymi itin lakia fantazija tik tada, kai reikia ieškoti pasiteisinimų, kodėl per ketverius metus jie nesugebėjo realizuoti vieno ar kito uždavinio. 

Net ir garsusis Viktoras Uspaskichas puikuojasi kai kurių viešojo transporto stotelių vitrinose skelbdamas žinąs, kaip mus padaryti laimingais. Netikėkite. Nežino. Jei žinotų, tai būtų seniai savo sumanymą įgyvendinęs. Taigi nuobodu. Nuobodu net gilintis, kokie nesutarimai kilę tose politinėse grupuotėse, kurios dar nebuvo valdžioje.

Pavyzdžiui, jau nebeįdomu analizuoti, kokių tikslų turi visuomenininkas Darius Kuolys ar parlamentaras Naglis Puteikis. Jau nebėra noro svarstyti, kodėl kilusi trintis tarp “Drąsos kelio” ir “Judėjimo už Lietuvą Lietuvoje”. Nes kaupiasi vis daugiau įtarimų, jog ir vėl elgiamasi itin siaurai, egoistiškai – rūpinamasi vien savo asmenine vieta po Lietuvos saule. O kai galvojama vien apie savo gerbuvį, visai Lietuvai reikšmingų postūmių pasiekti neįmanoma.

XXX

Prie gražiųjų prošvaisčių nebent derėtų priskirti pasakojimą, kaip solidžiai iš didžiosios politikos traukiasi mūsų kairiųjų politinių jėgų atstovas – ilgametis Seimo narys Česlovas Juršėnas. Atgimimo metais balsavo už Kovo 11-osios Aktą, bet neskubėjo kardinaliai keisti kairiųjų pažiūrų į dešiniąsias ar krikščioniškas. Niekad neslėpė sovietinės praeities bei nuopelnų okupaciniam režimui, ir tuo pačiu demonstravo, kad net tokios praeities politikas gali rūpintis nepriklausomos Lietuvos realijomis. Sugebėjo nesusipykti su aršiausiais kritikais. Atleido net tiems, kurie jam daužė akinius susitikimų su rinkėjais metu. Neįsivėlė nė į vieną žinomą politinį ar ekonominį skandalą.

Bet svarbiausia, kad Č.Juršėnas iš didžiosios politikos nutarė trauktis pats, o ne, remiantis jo paties žodžiais, ištartais vienoje televizijoje, – “kojomis į priekį”. Traukiasi tuomet, kai mažų mažiausiai viena kadencija Seime, regis, dar tikrai – pagal jėgas. Todėl ir dera pripažinti – Č.Juršėnas išeina iš politikos išdidžiai pakėlęs galvą. Nei susikompromitavęs, nei sukompromituotas. Tokių pasitraukimų iš Seimo, Vyriausybės ir ministerijų derėtų pasimokyti visiems. Ne tik Č.Juršėno kolegoms socialdemokratams, bet ir kai kuriems dešiniųjų ar liberalų atstovams.

O daugiau – jokių pragiedrulių.

XXX

Štai Strateginių ir tarptautinių studijų centro direktorius Janušas Bugajskis paskelbė savo poziciją apie svarbiausią naujai perrinkto Rusijos prezidento Vladimiro Putino uždavinį – reintegruoti buvusias sovietines respublikas (apie šio politologo poziciją išsamiai rašo portalas delfi.lt). J.Bugajskio mintys – įsidėmėtinos. Nes nieko gero nežadančios nei Lietuvai, nei Latvijai, nei Estijai. Būtent todėl, kad politikos ekspertas J.Bugajskis skambina pavojaus varpais, būtina įsidėmėti visas jo įžvalgas, išguldytas diskusijoje “Šiaurės Europos šviesa ir šešėliai: saugumo ir tapatybės modeliai”.

Taip, nieko ypatingai naujo lyg ir neišgirdome. Kad Vašingtonui Baltijos valstybių likimas nėra prioritetinis – akivaizdu. Kad Europos Sąjungos vadovybė dėl ekonominės ir finansinės krizės dar labiau abejinga Rytų Europos valstybių perspektyvoms – taip pat matome. Akivaizdu ir tai, jog Kremlius verste verčia Baltijos valstybes abejoti, ar NATO tikrai gintų mus bet kokios karinės konfrontacijos metu.

Taip pat žinome, jaučiame, įtariame, kad Rusija superka kai kurias žiniasklaidos priemones tik tam, kad po to tuose leidiniuose galėtų mus kritikuoti ir smerkti. Rusija visuomet išnaudoja tautinių mažumų kozirį, esą Lietuvos nacionalistai engia lenkų ar rusų tautines mažumas. Rusija net susidraugavo su Varšuva, kad Lenkija jai netrukdytų šeimininkauti Briuselio bei Strasbūro koridoriuose. Tuo pačiu Rusijos ir Lenkijos suartėjimas dar labiau atveria galimybes Kremliui po savo padu spausti Baltijos valstybes. Nes draugaudama su Kremliumi Lenkija norom nenorom priversta pyktis su Baltijos valstybėmis. Taigi – ir su Lietuva.

Ypač dera įsidėmėti priemones, kuriomis, anot politologo J.Bugaiskio, mes esame terorizuojami. Tai – diplomatinis spaudimas, žiniasklaida, asmeniniai ir profesiniai kontaktai, ekonominės vilionės, šantažas ir papirkinėjimai.

O kaip į šias šantažo priemones žada atsakyti Lietuva? Ironiškai kalbant, mes savo jėgas ir energiją koncentruojame į priemones, kurių pagalba galėtume teisminėn atsakomybėn patraukti solidaus amžiaus sulaukusius buvusius KGB generolus ir pulkininkus, kurie Lietuvoje siautėjo prieš pusę amžiaus – gūdžiais sovietiniais metais.

Be abejonės, neseniai Lietuvoje priimtas įstatymas, numatantis atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, – svarbus dalykas. Sovietinės okupacijos ir aneksijos įtvirtintojai privalo būti įvardinti. O jų nuodėmės – viešai paskelbtos ir pasmerktos. Lietuvoje neturėtų būti neatskleistų, neįvertintų nusikaltimų. Anksčiau ar vėliau bent jau patys aršiausi sovietiniai budeliai privalo sulaukti atpildo. Bent jau simbolinio.

Ir vis dėlto nederėtų pamiršti šių dienų aktualijų – KGB seniai nebėra. Negalima ignoruoti fakto, jog buvę KGB generolai ir pulkininkai, kuriems įtarimus dėl nusikaltimų žmoniškumui žada ar jau pateikė Lietuvos Generalinės prokuratūra, šiandien nėra pavojingi Lietuvos valstybingumui. Na, galima pasakyti ir taip: “Jie nėra patys pavojingiausi”. Rusija juos greičiausiai nurašiusi negrįžtamai. Taigi atsikvošėkime – KGB nebėra. Ji performuota į FSB. Jei rimtai svarstytume, kas nūnai kelia didžiausią rūpestį, tai turėtume pripažinti, jog pavojų kelia būtent dabar veikiantys Rusijos Išorės žvalgybos ir Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agentai. Ir ne tik jie.

Taigi jei atidžiai perskaitėme portale delfi.lt išguldytus pono J.Bugaiskio perspėjimus, kyla pagrįstų įtarimų, jog lietuviškoji Temidė, įskaitant ir mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas, per pastaruosius du dešimtmečius visą dėmesį tėra sukoncentravusi ne į pačias svarbiausias, ne į pačias aktualiausias problemas. Dėl šiandienos negerovių – jokių bylų. Štai Estija pastaraisiais metais ne tik susekė, ne tik demaskavo, bet jau ir realiomis laisvės bausmėmis nuteisė du savo aukšto rango žvalgybininkus, neteisėtai, nelegaliai, slaptai talkinusius Rusijos žvalgyboms ir kontržvalgyboms būtent dabar, o ne kada nors – prieš 30 ar 50 metų.

Vertinant pranešimus viešojoje erdvėje, Latvijos slaptosioms tarnyboms sekasi sunkiau nei estams. Tačiau ir oficialioji Ryga nesėdi sudėjusi rankų. Bando uždrausti kai kurias antilatviškas organizacijas, mėgina pateikti kaltinimus Kremliaus politiką Latvijoje įgyvendinančių organizacijų lyderiams. Pabrėžiu, savo jėgas ir energiją koncentruoja į tuos, kurie kenkia Latvijai šiandien.

Lietuvoje – tarsi viskas aukštyn kojomis. Atkreipkite dėmesį į kai kuriuos oficialius Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos pareiškimus. Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas taikliai ir teisingai vertina Lietuvos tykančius pavojus. Bet juk šito neužtenka. Iš oficialių Lietuvos valstybės struktūrų norėtume sulaukti ne vien konstatacijos. Perfrazuojant politologą J.Bugajskį norėtume žinoti, ar mūsų prokurorai ir kontržvalgybininkai ruošiasi pateikti įtarimus tiems, kurie šiandien neatsilaikė Rusijos ekonominėms vilionėms, spaudimui ir šantažui. Sunku patikėti, jog tokių nėra. Bet žvelgiant į mūsų teisėsaugos ataskaitas galima susidaryti įspūdį, jog mums kenkta tik anksčiau, kenkė tik KGB atstovai. Konkrečių šiandieninių kenkėjų nėra.

O juk tik moderniųjų bylų kontekste būtų prasmingas atidus susikoncentravimas ir į buvusių KGB generolų nusikaltimus. Bent jau galėtume pasidžiaugti, jog Lietuvos valstybė rūpinasi viskuo – ir praeities, ir dabarties, ir ateities  aktualijomis. Galėtume palyginti, kuo skiriasi anų laikų kenkimas nuo šiandieninių trukdymų. Dabar gi Lietuvos valstybė persekioja tik tuos, kurie jau – nebepavojingi, kurie – pensijoje, o tų, kurie kenkia šiandien, kurie vis dar aktyvūs ir energingi, – nesugeba, nenori ar bijo kliudyti. 

XXX

Kas ką besakytų, o tokia padėtis verta labai rimtos analizės. Čia labai praverstų rašytojos Daivos Tamošaitytės straipsnis “Vapsvos efektas”, paskelbtas paskutiniąjame žurnalo “Metai” numeryje. Rašytoja itin taikliai ir vaizdingai atskleidžia priemones ir mechanizmus, kurių pagalba auka nebetenka gebėjimo priešintis. “Entomologai ištyrė: parazitas “praplauna smegenis” ir pakeičia mąstyseną taip, kad šeimininkas tampa valdomas prieš savo valią ir elgiasi priešingai sveikam protui. Žengia tiesiai į pražūtį ir daugina būsimų žudikų armiją”. Tai citata iš jos straipsnio.

Iškalbingas rašytojos palyginimas: Lietuva –  auka, praradusi gebėjimą priešintis ir veikia taip, kaip naudinga ne jai, o būtent agresoriui. Lietuva praradusi iminitetą atskirti, kas – labai svarbu, o kas gali ir palaukti. Liūdna, bet toji puiki publikacija paskelbta specifiniame rašytojų leidinyje, kuris teturi nedidelį tiražą ir yra pardavinėjamas toli gražu net ne visuose Lietuvos spaudos kioskuose. Galų gale inteligentija ir be aiškinimų supranta, kas dedasi Lietuvoje. Todėl rašytojos straipsnio įtaka – minimali. Jame išguldyti faktai, palyginimai, išvados turėtų atsidurti ir masinės informavimo priemonėse, kurias skaito “vapsvos efekto” neperpratę lietuviai. Bet neatsiduria. Ir mes net nesvarstome, ką turėtume daryti, jog pasiektų ir tuos, kuriems to labiausiai reikia.

XXX

Rugsėjo pradžioje teko matyti, kaip mūsų moksleiviai gausiai rinkosi į Vilniaus Lukiškių aikštę prie paskubomis suręgsto paminklo gitaristui ir dainininkui Džonui Lenonui. Lietuvos jaunimo susidomėjimas Dž.Lenono asmenybe nederėtų nieko stebinti. Jei lietuvaičiams patinka užsieniečio dainininko muzika, tegul dievina, žavisi, populiarina.

Tačiau jei žvelgtume atidesniu žvilgsniu, privalėtume ir čia įžvelgti nesugebėjimą pasirinkti prioritetus. Čia irgi įžvelgiu vadinamąjį „vapsvos efektą“. Dž.Lenonas nenusipelnė Lietuvai. Net dainos, regis, nėra sukūręs apie Lietuvą. Vaizdžiai tariant, Dž.Lenonas greičiausiai nė nežinojo, kur ta Lietuva, kad lietuviai pusę amžiaus buvo okupuoti, kankinami, žeminami, rusinami. Lietuvai jis greičiausiai buvo abejingas. Bet paminklas istorinėje Lukiškių aikštė kažkodėl, tikiuosi – laikinai, jam vis tik pastatytas.

Jei būtume savigarbos nepraradę, Lukiškių aikštėje galėjome seniai pastatyti įspūdingą monumentą, pagerbiantį Lietuvos kunigaikščius, Lietuvos savanorius ar Lietuvos partizanus. Bet per dvidešimt metų Lukiškių aikštėje nesugebėjome pastatyti paminklo nei kunigaikščiams, nei savanoriams, nei partizanams. Užtat pastatėme paminklą dainininkui Dž.Lenonui, kurio nuopelnai Lietuvai – labai abejotini.

Apsidairykime aplinkui – nė viena tauta taip ištižėliškai nesielgia kaip mes. Rusai, lenkai, vokiečiai, žydai paminklus stato tik tiems, kurie turi nuopelnų Rusijai, Lenkijai, Vokietijai, Izraeliui. Tokiu kampu žvelgti į pasaulį šios tautos moko ir savo jaunimą. Todėl jos ir yra stiprios, gausios, įtakingos.

O mūsų prioritetai – iškreipti. Nors viską būtų galima suderinti – ir praeitį, ir dabartį, ir net šventes bei linksmybes. Bet pirmenybę mes šiandien atiduodame tik pramogoms.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.09.07


Prisijunkite prie diskusijos