Dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbta, kad kuriamas susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”. Vienijasi Lietuvos centro partija (pirmininkas Eugenijus Skrupskelis), Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) ir Tautininkų sąjunga (pirmininkas Gintaras Songaila).
Tikimasi “sustabdyti Lietuvos politinę, teisinę bei socialinę griūtį ir atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”.
Bus siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”.
Bus bandoma “atverti vartus į Seimą tiems tautos ir valstybės patriotams, kurie mano, jog nuo Sąjūdžio projektuotos valstybės kūrimo kurso Lietuva nukrypo neleistinai, tačiau ne taip beviltiškai, kad nieko negalima būtų pataisyti.”
Raginta “kartu veikti taip, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus, šeima, tautos gerovė būtų puoselėjamos vertybės, o lietuvių kalba, mūsų kultūra ir istorija būtų atrama ateities darbams ir Lietuva taptų patikima mūsų bei mūsų vaikų gyvenimo vieta ir išliktų amžinąja Tėvyne”.
Tokios pagrindinės konferencijoje išplatinto pareiškimo mintys, kurias, atsakydami į žurnalistų klausimus, papildė, konkretizavo minėti partijų pirmininkai.
Trys politinės partijos vykdys savo programas, tačiau ir bandys suvienyti tautines jėgas, kurios šandien sunkiai suranda bendrą kalbą. Visuomenėje toks poreikis – akivaizdus. Viešajame politiniame gyvenime pastaruoju metu formuojama nuomonė, kad kito pasirinkimo nėra: arba esami valdžioje, arba neseniai joje buvę. Kitas pasirinkimas yra: susivienijimas atviras visiems. Tokio susivienijimo nereikėtų, jeigu valdžioje esančios ir opozicinės partijos darytų tą, ką ketina daryti šis susivienijimas. Tai susivienijimas, ne susiliejimas. Mūsų durys atviros, bet ne atlapos.
Pavojus Lietuvos valstybės ir tautos interesams, pamintos tautos teisės, Konstitucija. Politinė, teisinė, socialinė griūtis, ignoruojama nacionalinė politika. Kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamos partijos, jų remiami antilietuviški bei antivalstybiniai dariniai.
Tai labai sunkūs kaltinimai. Ar jie pagrįsti? Galima dar griežčiau ir daugiau pasakyti. Nuo Sąjūdžio idealų Lietuva nukrypo neabejotinai ir neleistinai. Ar dar galima ką nors pataisyti? Sunkus klausimas. Susivienijomas “Už Lietuvą Lietuvoje” mano, kad galima. Reikės “atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”. Pareiškime tikriausiai norėta pasakyti ignoruojamą (ne ignoruotą). Nėra nacionalinės politikos, tautos gerovė, šeima, lietuvių kalba, mūsų kultūra, istorija – nėra atrama ateities darbams, apie tai jau garsiai kalba šviesiausi protai, bet jų balsas nepasiekia Sąjūdžio idealus pamynusio politinio elito ausų, trukdoma, kad jį išgirstų plačioji Lietuvos visuomenė.
“Būti lietuviu labai sunku. Tragiškai sunku”, – sakė Justinas Marcinkevičius, be kurio jau gyvename vienerius metus. Be jo lietuviui būti lietuviu dar sunkiau. Kai poetas sakė šiuos žodžius, tikriausiai omenyje turėjo visą lietuvių tautos tūkstantmečio istoriją, tokią išdavikišką po Vytauto Didžiojo mirties, su pražūtingom Krėvos ir Liublino unijom, nuolatiniais lietuviškos erdvės ir lietuviškumo praradimais, aukštuomenės parsidavėliškumu ir kalbos išdavystėmis iki pat “Aušros” , iki “Varpo” skambėjimo.
Kai sakoma, kad lietuvių tautos padėtis šiandien nėra beviltiška, turbūt tikimasi, kad vėl ims skambėti Varpas, o politinis elitas susigės dėl savo elgesio, kaip kažkada susigėdo varpininkas Vincas Kudirka. Viltis miršta paskutinė. “Lietuviais būsime tol, kol to norėsime”, – sako kitas šių laikų intelektualas. Norinčių būti lietuviu dar yra, ir jeigu jie susivienys už Lietuvą Lietuvoje… Bet tokių “jeigu” reikės įveikti ne vieną. Tuo tarpu Lietuvos Lietuvoje dar vis mažėja. Okupacija tebevyksta, o pasipriešinimas kosmopolitams nepakankamas.
“Lietuvoje kuriasi atvirai Lietuvos valstybingumui priešiška politinė organizacija – Europos federalistų sąjunga Lietuvoje. Tai net nėra Lietuvos organizacija, o tik Vakarų Europoje dar 1946 susikūrusios ekstremistinės organizacijos filialas. Ši organizacija skelbia karą visoms nacionalinėms valstybėms. Jos statute reiškiamas įsitikinimas, kad “žmonių rasės padalijimas į suverenias valstybes sukelia nesiliaujančias neteisybes, nesantaikas, karus, kančias ir vargus”. Todėl itin stebina, kad tokios organizacijos padalinio Lietuvoje kūrime aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikai prisiekę Lietuvos Respublikos Seimo nariai – Petras Auštrevičius, Egidijus Vareikis, Emanuelis Zingeris. Kaip žinia, konstitucinė nuostata, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė valstybė, gali būti atšaukta daugiau kaip trijų ketvirtadalių visų turinčių rinkimų teisę Lietuvos Respublikos piliečių sprendimu. Bet koks kitas kelias – antikonstitucinis” (Iš Tautininkų sąjungos valdybos 2012 metų vasario 3 dienos “Viešo pareiškimo”).
Prieš du dešimtmečius lietuvių tauta buvo tas akmuo, kuris apvertė rusiškosios imperijos vežimą. Europoje kosmopolitų kuriamai imperijai nelemta tapti kūsu, nes šiandien jau akivaizdu, kad to nenori visos tautos, ne tik vengrai. Būtų gerai, jeigu Europa girdėtų ir mūsų balsą, kaip prieš du dešimtmečius.
Kai XIX amžiaus pabaigoje pasirodė “Aušra” ir suskambėjo “Varpas”, ar tada kas galėjo pagalvoti, kad ji švies, o jis skambės iki pat Vasario 16-osios? Bet taip buvo. Svarbiausia – pradžia. Ką žinai, gal ir Susivienijimo “Už Lietuvą Lietuvoje” kuklus 2012 m. vasario 6-osios Pareiškimas įeis į Lietuvos istoriją kaip reikšmingas įvykis, atspirties taškas, dar vienas bandymas išlikti.
2012.02.07
