Lietuviškai spaudai vis labiau veržiama kilpa. Kas pajėgė atsilaikyti po 2008 metų pabaigoje per vieną naktį „įteisintų“ keturis kartus, o netrukus ir penkis kartus didesnių mokesčių, toliau buvo dusinami tais jau ketvirtus metus iš eilės muravjoviniais mokesčiais. Išsilaikyti gali tik milijonierių ar atskirų politikų remiama spauda.
Tiesa, yra dalis leidinių, kasmet apdovanojamų šimtatūkstantinėmis sumomis per vadinamąjį Spaudos rėmimo fondą, kuriam politikai paskiria atskirą „biudžeto eilutę“ iš tų pačių surenkamų penkis kartus padidintų mokesčių, uždėtų skurstantiems, mokesčių smaugiamiems, į skolas dėl to patekusiems leidiniams. Taip sudaromos sąlygos vieniems leidiniams sočiai, be jokių rūpesčių gyventi veltėdišką gyvenimą, net nesirūpinant savo skaitytojų ir prenumeratorių skaičiumi, nesirūpinant ir kokybe, patrauklumu skaitytojui. Esant tokioms sąlygoms „XXI amžius“ patiria ypač didelių sunkumų, keliančių grėsmę jo išlikimui.
Jau du mėnesius rengiame ir leidžiame tik vieną savaitinį numerį – penktadienio. Trečiadienio numerį, kuris buvo skiriamas labiau išprususiems skaitytojams, besidomintiems kultūros ir visuomenės klausimais, teko nustoti leisti nuo šių metų, kaip dauguma skaitytojų žino, dėl spaudai padidintų mokesčių.
Atgaivinti trečiadienio numerio mums jau nepavyks – vadinamasis Spaudos rėmimo fondas pagal mūsų parengtus du projektus skyrė tik po 20 tūkst. litų, nors tų projektų vykdymui reikalinga 390 tūkst. litų. Taigi gausime „paramą“ tik mėnesio leidybos išlaidoms padengti. Tai pasityčiojimas – fondas tokios apimties leidiniams paprastai skiria dešimt kartų didesnę sumą. Bet „XXI amžius“ nėra fondo privilegijuotas, ir mes tokio dydžio paramos „nenusipelnėme“. Kitų 11 mėnesių išlaidas turėsime padengti mes – skaitytojai, išeiviai, aukotojai – tokia Spaudos „rėmimo“ fondo valia. Arba turėsime užsidaryti.
Mūsų nuolatiniai skaitytojai tikriausiai jau pastebėjo pasikeitimus penktadienio numeryje – penktadienio tematikos straipsnių sumažėjo, nes į jį reikia sutalpinti svarbesnę trečiadienio numerių tematiką. Todėl penktadienio numerio skaitytojai jau spėjo pamatyti jiems ne visai įprastos medžiagos, taip pat ir priedus „XXI amžiaus horizontai“, ir „Slaptieji takai“, ėjusius trečiadienio numeriuose.
Tiesa, šie priedai yra sumažinti – vietoj buvusių keturių puslapių turi tik po du – daugiau nesutalpiname. Akivaizdu, kad perpus sumažintos apimties laikraštyje sunku išsitekti, ir kai kurie skaitytojai patirs tam tikrų nepatogumų. Nors, tikimės, ne per didelių. Aišku, į vieną numerį sudedant dviejų numerių medžiagą, tenka straipsnius įdėti ir vėluojant, ir juos trumpinant, mažinant šriftą ir išvis daug ko atsisakant. Todėl atsiprašome tų mūsų autorių talkininkų, kurių straipsnių, net ir labai svarbių bei įdomių, kartais neįdedame arba nemažai sutrumpiname.
Mums, kaip ir buvusiems trečiadienio numerio skaitytojams, skaudžiausia dėl juose pradėtų publikuoti Bernardo Brazdžionio ir Jono Juškaičio susirašinėjimo laiškų. Šie poetai tarpusavyje bendravo susirašinėdami 1982–2002 metais ir jų laiškai paliko labai reikšmingą žymę literatūros istorijoje. Skaudu, kad Fondas, kuris skelbiasi remiąs kultūrinę spaudą, neįžvelgė tų publikacijų reikšmės.
Jam, kaip rodo faktai, to ir nereikia – belieka tik paskirstyti iš valstybės biudžeto gautas lėšas, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigus, savo tarpusavyje besiriejantiems „draugams“, kitiems numetant trupinius, ir visa tai teisingai įforminant, kad galėtų pasiteisinti Seimui, jog „dirba pagal įstatymus“. Taip Fondas be jokio gailesčio sužlugdė ir vienintelį vaikams skirtą savaitinį laikraštį „Kregždutė“ – jo leidybą po naktinės mokesčių „reformos“ teko netrukus uždaryti. Jokio kito panašaus laikraščio Lietuvoje, skirto vaikams, nebuvo ir nėra. (Kai kurie skaitytojai prašo atnaujinti „Kregždutės“ tematikos nors po puslapį per mėnesį – gal tai neblogas pasiūlymas, bet tos vietos labai trūksta…)
O ką daryti su mūsų žymiųjų poetų laiškų publikavimu? Juk buvusio trečiadienio numerio skaitytojai irgi nerimauja, kodėl jis nutrauktas. Gal vėl „pasispausti“ ir taip „nuskriausti“ pentadienio numerio skaitytojus? Manome, kad šio numerio skaitytojai, 13 puslapyje pamatę J. Juškaičio ir B. Brazdžionio susirašinėjimo laiškus, mums atleis. Tačiau vis dėlto tikimės, kad daugumą šios publikacijos praturtins, leis įsigilinti į kai kuriuos neatskleistus, tiksliau, paslėptus, kultūrinius mūsų tautos, mūsų žymiųjų poetų katalikų klodus.
Deja, negalėsime laiškų publikuoti dažnai – per daug brangi mums yra puslapio kaina. Gal iš pradžių bandysime juos spausdinti dukart per mėnesį. Aišku, tai ištęs laiškų publikavimą net iki dvejų metų, o gal ir daugiau. Tačiau tą daryti esame priversti. Mums, redakcijai, yra ypač sunku viename savaitės numeryje sutalpinti gausią medžiagą, gaunamą iš mūsų talkininkų. Mes dėl to išgyvename, dėl to nervinamės ir net… baramės tarpusavyje. Toks gyvenimas…
Galime priminti, kad 2008 metų pabaigoje mūsų išsakyta spėlionė, kad prie naujųjų muravjovinių mokesčių, kokių nėra jokioje Europos valstybėje, lietuviška spauda, kaip ir knygnešių laikais, turės būti spausdinama Prūsuose, t.y. užsienyje, išsipildė – didžioji jos dalis, ypač toji, kuri neturi savo privačių spaustuvių, jau persikėlė į užsienį – Lenkiją, Latviją, Estiją, Čekiją ir kt.
Galima spėti, kad lietuviška spauda nesulauks ir tų hipotetinių 2032 metų, kai pagal prognozes ją nurungs internetas – ją jau anksčiau, ir gana žymiai, bus sužlugdę lietuviškosios mokesčių politikos „kūrėjai“ „iš dešinės“. Tada nebereikės ir tų keleto milijonų, kuriuos per Spaudos „rėmimo“ fondą politikai dalina kai kuriems savo privilegijuotiems leidiniams. O gal politikams nebeliks ir rūpesčių, kaip „spręsti“ nedarbo klausimą – beveik visa tautos dalis bus persikėlusi į kitas šalis ieškoti išgyvenimo, taip „mažindama“ nedarbą pagal Vyriausybės siekius.
XXX
Apie Spaudos „rėmimo“ fondo taktiką ir strategiją „XXI amžiaus“ skaitytojai turėtų žinoti gana išsamiai – Fondas Lietuvos istorijoje garsėja kaip spaudos naikinimo ir savų draugų šelpimo virtuvė. Iš tiesų Fondas kartais remia beveik vien tik viso labo šimtą ar gal keletą šimtų egzempliorių teturinčius leidinius, priklausančius tiems patiems jo valdybų nariams ar jų bičiuliams, o naikina skaitytojų pripažintus leidinius.
Šiemet Fondas, skirstydamas per 6 mln. litų, didžiausias sumas paskyrė savo įprastiems leidiniams. Daugiausia paramos skirta žurnalui „Kultūros barai“ (250 tūkst. litų), mėnraščiui „Metai“ (200 tūkst. litų), savaitraščiui „Literatūra ir menas“ (taip pat 200 tūkst. litų), mėnraščiui „Naujasis židinys – Aidai“ (110 tūkst. litų – dviems projektams). 100 tūkst. litų skirta savaitraštį „Atgimimas“ leidžiančiam „Pilietinės minties institutui“, 100 tūkst. litų – VšĮ „Šiaurės Atėnų fondui“, leidžiančiam savaitraštį „Šiaurės Atėnai“. Internetiniam portalui Bernardinai.lt skirta net 170 tūkst. litų. Nemažas sumas „laimėjo“ („išsikovojo“?) savaitraščiai „7 meno dienos“ (112 tūkst. litų), „Nemunas“ (122 tūkst. litų), „Vakarų ekspresas“ (57 tūkst. litų).
Kažkokį slaptą projektą „Durys-2012“ įgyvendinanti bendrovė „Sorestum“ gavo 132 tūkst. litų (pernai tai buvo dienraščio „Klaipėda“ priedas), „Naujosios Romuvos fondas“ – 75 tūkst. litų (dviems projektams). O ar Fondui kiek nors rūpi, kad dauguma šių leidinių, tapusių jo išlaikytiniais, beveik neturi prenumeratorių?
Mūsų skaitytojams žinoma ir dabartinės valdžios mokesčių politika spaudos atžvilgiu – einama jos naikinimo keliu. Kita problema – leidinių pristatymo į kaimo vietoves įkainiai. Šiais metais pagal susisiekimo ministro E. Masiulio pateiktą ir Seimo priimtą įstatymą 50 proc. padidinti įkainiai leidiniams nebus kompensuojami – tą kompensaciją gaus E. Masiulio valda – „Lietuvos paštas“.
Leidėjai yra pašiurpinti tokio ministro išradingumo, nes praradę ir tą menką kompensaciją jie dar labiau dusinami ir sunyks. Į sunkią lietuviškos spaudos padėtį dėmesį atkreipė Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), praėjusią savaitę pakvietusi į diskusiją organizacijas, susijusias su spauda.
Deja, tai vėl tos pačios sąjungos, asociacijos ir bendrovės, jau gaunančios didelę paramą iš Spaudos rėmimo fondo. Susitikime buvo konstatuota, kad spaustuvininkų ir pramonininkų inicijuotas siūlymas mažinti PVM knygoms ir periodiniams leidiniams yra ne tik ekonominis, bet ir strateginis politinis žingsnis – siekiama, kad spaudos leidiniai būtų vertinami ne tik kaip produktai, bet ir kaip kūriniai, atspindintys tautos savitumą, turintys edukacinį pradą ir estetinę vertę.
Konfederacijos ekspertų atlikti skaičiavimai rodo, jog spaudos sektoriui reikalinga ekonominė pagalba. „Dėl pablogėjusios makroekonominės aplinkos trejus metus iš eilės PVM spaudai surenkamumas mažėjo: 2008 metais jis buvo 13,6 proc., 2009 metais – 5,7 proc. ir 2010 metais – 1 proc., – sakė LPK vadovas. – Pernai, po truputį atsigaunant vidaus vartojimui, buvo surinkta 11,7 proc. daugiau, tačiau nominalia išraiška PVM siekė tik 2006 metų lygį“.
Štai toks premjero A. Kubiliaus „antikrizinių priemonių“ (spaudai penkis kartus padidintų mokesčių) politikos rezultatas. LPK skaičiavimais, jei PVM tarifas spaudai būtų mažesnis, didėtų spaudos leidinių paklausa ir net jei leidiniams PVM surenkamumas išaugtų tik 1 proc., įplaukos į valstybės biudžetą kasmet padidėtų bent 100 mln. litų, t.y. apie 1,5 proc.
Demokratinėje valstybėje turi būti sudarytos sąlygos, kad knyga ir periodiniai leidiniai būtų prieinami visiems, nepriklausomai nuo jų turtinės ar socialinės padėties. Žmonėms neįperkant knygų ar žurnalų ir neturint galimybės naudotis internetu, didėjanti informacinė atskirtis mažina ir demokratinės aplinkos galimybę, todėl nenoras lengvinti mokesčių naštą spaudai gali turėti ir politinį atspalvį. Leidėjai sutiko, kad ne veltui carinė Rusija beveik pusę amžiaus buvo uždraudusi lietuvių spaudą ir įnirtingai persekiojo knygnešius, gabenusius lietuviškas knygas. Deja, tas pat, tik kitais būdais, vykdoma nepriklausomybę iškovojusioje valstybėje.
Nuotraukoje: “XXI amžiaus” vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda.
Laikraštis „XXI amžius
2012.03.11
