Didžiąjai Britanijai dažnai nesisekdavo. Nesisekdavo pirmiausia dėl garsių, kilmingų damų išdaigų.
Štai 2002 metų lapkričio mėnesį Didžiosios Britanijos princesė Ana, vienintelė karalienės Elžbietos II duktė, buvo nuteista už kriminalinį nusižengimą.
Tai pirmas kartas per daugiau kaip šimtą metų, kai dėl tokio nemalonaus dalyko teisiama svarbi karališkosios šeimos atstovė. 52 metų princesė kaltinama pažeidusi Pavojingų šunų laikymo įstatymą. 2002 metų balandžio 1 dieną vienas šuo apkandžiojo Vindzoro parke žaidžiusius du berniukus. Paaiškėjo, jog keturkojis priklauso princesei Anai.
2002-ųjų pabaigoje Bakingamo rūmų reputaciją sudrebino dar vienas, jau kur kas didesnis, skandalas.
Vos tik Didžiojoje Britanijoje ėmė slopti visuomenės susidomėjimas princesės Dianos žūties aplinkybėmis (kodėl ji įsimylėjo musulmoną milijardierių Dodį al Fajedą, ar laukėsi nuo jo kūdikio, ar tikrai vartojo narkotikus, ar princesę iš tikrųjų sekė britų slaptosios tarnybos, galų gale, ar ta avarija, kurioje žuvo Diana, nebuvo specialiai surežisuota?), vos tik Karališkoji šeima susitaikė su princo Čarlzo ketinimu vesti “nekilmingą dama” – 54 metų Kamilą Parker – Bouls, viešumon pakliuvo karalienės tarno Džordžo Smito išpažintis. Tarnas prasitarė, esą vienas artimiausių princo Čarlzo patikėtinių kartą Londone ir kitą sykį vizito Egipte metu jį išprievartavo. Kad Vindzorai – krinkanti, ekscentriška šeima, britai jau seniai nesistebi. Tačiau kad karališkuosiuose namuose nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigę liokajai vyrai vienas kitą prievartauja, visuomenė dar nežinojo. Dž. Smitas teigė šią nemalonią žinią pranešęs princesei Dianai. Dianos jau nėra gyvųjų tarpe. O princas Čarlzas tokį svarbų ir subtilų reikalą ištirti pavedė savo asmeniniam sekretoriui, sukeldamas dar didesnį britų įtarimą.
2002-aisiais į skandalą įsivėlė ir Didžiosios Britanijos premjero Tonio Bleiro žmona Čeri Bleir. Praėjusių metų pabaigoje britų žiniasklaida ėmė šaukti, kad premjero žmona, beje, turinti advokato licenziją, susidraugavo su emigrantu iš Australijos Peteriu Fosteriu, kuris, kaip šiandien aiškėja, yra stambus sukčius. Tūkstančiai moterų Australijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje sukrovė šiam “Ostapui Benderiui” milijonus, pirkdamos jo firmų produkciją – piliules, skirtas norinčioms suplonėti. Tos lieknėjimo piliulės, kuriomis prekiavo emigrantas iš Australijos, pasirodo, dar nė vienai moteriai nepadėjo suplonėti. Tik pakenkdavo jų sveikatai. Po šio demaskavimo britų įstatymai uždraudė P.Fosteriui kaip aferistui dalyvauti bet kokiame versle. Tačiau šis sukčius į savo verslą sugebėjo įpainioti premjero žmoną Čeri. Jis premjero šeimai padėjo perkant du prabangius butus. Iš pradžių firma reikalavo 600 tūkst. svarų sterlingų užmokesčio. Bet P.Fosteris sugebėjo numušti kainą iki 530 tūkst. svarų ir tokiu būdu Bleirams sutaupė apie 70 tūkst. svarų (apie 375 tūkst. litų). Už tai atsidėkodama Č.Bleir atkakliai rūpinosi, kad aferistas nebūtų deportuotas iš šalies. Šios istorijos pabaiga daugiau nei liūdna – dėl įtartinų žmonos ryšių su sukčiumi britų premjeras T.Bleitas tapo pačiu nepopuliariausiu politiku visoje Karalystėje.
Didžioji Britanija žino dar vieną ne itin malonų skandalą, į kurį įsivėlė britų moterys. Tiesa, ši istorija kur kas senesnė ir pagrindinė jos dalyvė – ne Karališkosios šeimos atstovė. Ir vis dėlto ji ne ką mažiau įdomi.
Viskas prasidėjo 1968 metais, kai KGB darbuotoją Vasilijų Mitrochiną sukrėtė sovietų invazijos į Čekoslovakiją žvėriškumai bei disidentų persekiojimai. Sovietų saugumietis nusprendė rašyti metraštį, kuriame fiksuotų visus žmogaus teisių pažeidimus, Kremliaus inicijuotus tiek pačioje SSRS, tiek kitose šalyse. Unikali galimybė pasitaikė 1972 metais, kai jam buvo pavesta išgabenimui į naują būstinę paruošti per 300 tūkst. KGB užsienio žvalgybos skyriaus bylų. V.Mitrochinas bylas patikrindavo, tačiau prieš tai jis kiekvieną bylą kruopščiai perskaitydavo ir nusikopijuodavo. Pirmiausia jis kantriai rašė tarsi viduramžių vienuolis ant mažų popieriaus skiautelių, kurias susikišdavo į kojines ir apatinius drabužius. Kai pastebėjo, jog sargybiniai, stovintys prie durų, netikrina drabužių, ėmė rašyti ant normalių popieriaus lapų. 12 metų iš eilės šis KGB metraštininkas rinko duomenis apie KGB agentus, Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europoje vykdžiusius politines žmogžudystes, ekonomines diversijas bei įvairius sabotažus. V.Mitrochinas surinko unikalią, neįkainuojamą biblioteką. Bėda ta, kad jis ilgai nežinojo, kaip duomenis apie 300 tūkst. slapčiausių bylų perduoti į Vakarus. Tokia galimybė pasitaikė tik 1992-aisiais, kai Sovietų Sąjunga jau buvo žlugusi ir Didžioji Britanija sutiko jam ir jo šeimai suteikti politinį prieglobstį. Kodėl taip elgėsi buvęs KGB metraštininkas? Visų pirma, jis norėjo ne keršto, ne pinigų, ne garbės. Jis siekė, kad pasaulis sužinotų visą tiesą apie Blogio imperiją, o rusai – savo tikrąją istoriją, persunktą cinizmo, nusikaltimų, smurto, melo ir demagogijos.
Gavusi V.Mitrochino dienoraščius, britų žvalgyba sužinojo daug sensacingų detalių. Užrašuose atskleista KGB “virtuvė” buvo daugiau neį įdomi, daugiau nei vertinga. Mastai – stulbinantys. Iš dokumentų aiškėja, jog SSRS planavo pradėti karą Vakarų Europoje. Rengiantis galimiems kariniams veiksmams, KGB agentai Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje, Turkijoje, Japonijoje ir kai kuriose kitose valstybėse išslapstė ginklus, radijo stoteles, valiutą, uniformas. KGB agentai, pasirodo, JAV Senato Užsienio ryšių komiteto posėdžių salėje turėjo paslėpę pasiklausymo aparatūros, apie kurią amerikiečiai nenutuokė net ketverius metus. Iš V.Mitrochino dienoraščių aiškėja, kad dar 1948 metais sovietai turėjo apie 200 savo agentų beveik visose svarbiausiose JAV Senato ir Vyriausybės grandyse. Pavyzdžiui, Londonas patyrė, kad tuometinis karinis valdininkas Robertas Lipka, dirbęs JAV nacionalinėje saugumo agentūroje, keletą dešimtmečių iš tiesų darbavosi ne Vašingtono, o Maskvos labui.
Tačiau “Mitrochino archyvai” atskleidė dar vieną sensaciją. Jeigu oficialioji Didžiosios Britanijos valdžia įtarė, jog sovietai gali sukelti naują karą, jog sovietai visoje Vakarų Europoje bei Amerikos žemynuose “medžioja” disidentus, pabėgusius iš už geležinės uždangos, tai senutės Melitos Norvud istorija sukrėtė britus ne ką mažiau, nei, sakykim, princesės Dianos mirtis.
Iš buvusio KGB metraštininko užrašų paaiškėjo, jog į pietryčius nuo Londono esančiame Beksleiheto mieste gyvenusi 87 metų senutė M.Norvud (87 metų amžiaus ji sulaukė 1999 – aisiais) 40 metų iš eilės sovietams atskleisdavo slapčiausias britų paslaptis, susijusias taip pat ir su branduolinių ginklų gamyba. Ji dirbo kompanijoje “Spalvotųjų metalų tyrimų asociacija”, kurios svarbiausioji užduotis buvo branduoliniai tyrimais. Be abejo, priklausė ir Didžiosios Britanijos komunistų partijai. O tokie žmonės negalėjo nedominti sovietų žvalgybos. Maskva M.Norvud užverbavo prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Į šį kelią ją pastūmėjo draugai komunistai. Išdavystei paaiškėjus, senutė teisinosi, jog tuo metu nuoširdžiai tikėjo komunistinės santvarkos pranašumais ir teisingumu. Taigi išduodama savo valstybę ji tik siekė, kad SSRS neatsiliktų nuo Vakarų ekonominiu požiūriu. Beje, taip ir atsitiko – jos išdavysčių dėka rusai atominę bombą pasigaminti sugebėjo dviem – trim metais anksčiau, nei būtų pajėgę tą patį padaryti patys, tik savo jėgomis. Už nuopelnus Sovietų Sąjungai 1958 metais M.Norvud slapta apdovanota net Raudonosios vėliavos ordinu. Įdomu dar ir tai, kad jos motina buvo anglė, o tėvas – išeivis iš Latvijos, visą gyvenimą kūręs utopines socialinio teisingumo programas.
Apie slaptąją, negarbingąją M.Norvud veiklą artimieji žinojo, bet tokiam elgesiui nepritarė. Ypač dėl motinos elgesio šiandien pergyvena duktė – žymi mokslininkė–biologė. Britų slaptosios tarnybos dabar irgi turėjo nemalonumų. Jos aiškinosi, kokios klaidos padarytos, kur apsižioplinta. Šiaip ar taip, skandalas rimtas – 40 metų iš eilės nepastebėti čia pat panosėje veikiančio šnipo neprofesionalo! Ar gali būti kas nors baisiau?
Holos slapyvardę turėjusiai M.Norvud paragauti kalinės duonos neteko, nors ji būtų buvus nuteista iki gyvos galvos. Oficialusis Londonas atsižvelgė į išdavikės garbingą amžių ir paliko ją ramybėje.
Nuotraukoje: Didžiosios Britanijos princesė Diana, žuvusi mįslingoje automobilio avarijoje.
2011.04.16
